S.Jovaiša: Anykščių ir Biržų derbis tas pats, kas „Žalgiris“ prieš „Lietuvos rytą“ – panašus svoris
(2)
Iš Anykščių kilusį legendinį Lietuvos krepšininką Sergejų Jovaišą už neeilinį žaidimo suvokimą komandos draugai, sporto apžvalgininkai ir krepšinio sirgaliai vadindavo gudriuoju lapinu. Net 17 metų anykštėnas vilkėjo Kauno „Žalgirio“ marškinėlius, vėliau beveik dešimtmetį rungtyniavo Vokietijos klubuose.
Su nacionaline mūsų šalies rinktine 1992 m. S.Jovaiša iškovojo bronzos medalius, su tuomete TSRS rinktine krepšininkas laimėjo Olimpinių žaidynių bronzą, pasaulio čempionato auksą ir sidabrą, savo kolekcijoje jis turi ir Europos pirmenybių bronzos, sidabro ir 2 aukso medalius.
Nenuostabu, kad ir baigęs svaiginančią sportininko karjerą gudrusis lapinas ir toliau neliko nepastebėtas visuomenėje ir užėmė svarbias pareigas. S.Jovaiša spėjo padirbėti krepšinio treneriu Lietuvoje ir Vokietijoje, vadovauti privačiai įmonei UAB „Aviabaltika“, užsiimti žurnalistiniu darbu, vadovauti lošimų organizatorių asociacijai. Šiuo metu 61-erių anykštėnas išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą 2012–2016 m. kadencijai.
Vieną garsiausių Lietuvos krepšininkų sutikome Natural Pharmaceuticals-RKL čempionato rungtynėse Anykščiuose, kur vietos KKSC-„Volupis“ susitiko su varžovais iš Biržų.
– Ar dažnai lankotės Anykščių rungtynėse?, – paklausėme S.Jovaišos.
– Kai tiktai turiu laisvo laiko, tai be abejo. Bet šiemet, gėda prisipažinti, pirmą kartą. Ankstesniais sezonais tekdavo ateiti ir pasižiūrėti dažniau. Būdavo ir pergalių, būdavo ir pralaimėjimų, bet labiausiai džiaugiuosi, kad tokia komanda Anykščiuose yra.
– Sekate savo komandos rezultatus, kaip jai sekasi, kelintoje vietoje yra?
– Žinoma, kad seku rezultatus. Jie yra labai geroj, patogioj vietoj, pretenduoja į „playoff‘us“, o „playoff‘ai“ toks dalykas, kad ten būdamas ir žemiau, gali įveikti aukščiau stovinčius. Mes matėme praėjusiame ture, kad laimėjome prieš Gargždus, kurie turnyro lentelėje yra gana aukštai. Krepšinis toks dalykas, kad galima įveikti visus.
– Anykščių ir Biržų susitikimas paskelbtas RKL savaitės rungtynėmis, surengta šventė. Pats Anykščių komandos vadovas šį mačą pavadino Aukštaitijos derbiu. Kaip jūs vertinat šį susitikimą ir Biržų komandą kaip varžovą?
– Žinot, prieš daug metų, bemaž pusę amžiaus jau praėjo, Anykščiai prieš Biržus taip pat žaidė. Man teko dalyvauti. Tada treneris Garastas ten figūravo, ten buvo ir kitų ateityje gerų žaidėjų, vėliau atėjusių į Kauno „Žalgirį“. Jie buvo mano komandos bendražygiai. Tai, va, Anykščiai prieš Biržus – tokias rungtynes vadino Aukštaitijos derbiu. Be abejo, jie gal buvo šiek tiek stipresni, bet mes jiems įkąsdavome. Taigi, šios dienos rungtynės gana tikslingai pasirinktos – tas pats, kas „Žalgiris“ prieš „Lietuvos rytą“, taip ir Anykščiai prieš Biržus. Panašus svoris.
– Ar pakankamą dėmesį iš valdžios atstovų gauna krepšinis Anykščiuose?
– Reikia džiaugtis, ir pagarba toms Savivaldybėms, kurios turi komandas. Nesvarbu, kurioje lygoje. Kažkiek prisideda. Prisideda ir mūsų Savivaldybė. Anksčiau tas palaikymas buvo stipresnis. Bet visa tai susiję su didele konkurencija, žaidėjai brangiai kainuoja. Todėl, va, ir šiuo metu Anykščiai pasitenkina RKL lygoje žaisti, nes kiekvienas žaidėjas, ypač atėjęs iš kitur, aišku jam reikia sumokėti, kad jis atvyktų ir žaistų. Man tas nelabai patinka, bet tokia yra realybė. Konkurencija yra didžiulė, žaidėjai yra graibstomi. Norėtųsi, kad daugiau vietinių, Anykščių žaidėjų dalyvautų varžybose. Bet nepavyksta, kad jie būtų komandos branduolys. Labai paprasta paaiškinti – 18, 19 metų geriausi iškeliauja į didžiuosius Lietuvos miestus. Na, čia reikia ir džiaugtis, ir liūdėti. Džiaugtis – kad mūsų auklėtiniai užima matomas vietas. Vienas Anykštėnas buvo Lietuvos jaunių rinktinės kandidatu, bet gavęs traumą jis nedalyvavo. Būtų dalyvavęs, būtų medalis. Žodžiu, tuo galime džiaugtis.
O dėl paties palaikymo, jei aplinkui yra daugiau stiprių verslininkų, jeigu jie tikrai mėgsta krepšinį ir gali padėti, jie padeda. Prieš keletą metų mes turėjome tokią galimybę ir žaidėm Nacionalinėje krepšinio lygoje. Čia gi treneris buvo legendinis Modestas Paulauskas. Ir man teko vieną sezoną dirbti. Buvo žymiai įdomiau. Dabar, kai pagrindinis rėmėjas liko tik Savivaldybė, tai, žinoma, galimybes nebe tos.
– Jūs pats, kaip krepšinio ekspertas, kažkiek prisidedate prie dabartinės komandos ar patarimais, ar konsultacijomis?
– Patarimais, be abejo, lengviausia prisidėti. Na, aš kažkiek prisidėjau prie rėmėjų paieškos. Ir sėkmingai. Bet tiek to, liksiu kuklus, nevardinsiu, kas konkrečiai padaryta, telieka nuošalyje. Labai dažnai kalbuosi su komandos vadovu. Bet man problemos ir šiandien, ir anksčiau buvo aiškios. Jos tiesiog yra objektyvios, kurių išspręsti negali vienu rankos mostelėjimu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.