Savo sezonu Kėdainiuose nusivylęs D.Vilys: negaliu pykti ant trenerio, jis negali man visko duoti avansu
interviu (5)
Sezonas nuvylė, o įspūdžiai po jo – keistoki, pasakoja antrus metus Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ klube sužaidęs Domantas Vilys.
Kėdainių komanda nepasiekė atkrintamųjų, tuo tarpu pats 22 metų 188 cm gynėjas gaudavo nedaug progų ant parketo. Nors prieš sezoną jis buvo įvardijamas tarp tų, kurie gali atsiskleisti, progreso D.Vilio žaidime neišvydome.
Jo statistiniai vidurkiai net krito: minutės nuo 18 iki 14, taškai nuo 7,9 iki 4,6, atkovoti kamuoliai nuo 1,9 iki 1,1, o rezultatyvūs perdavimai nuo 1,4 iki 0,7.
„Likau nusivylęs, iš savęs tikėjausi daugiau, bet tai priimu kaip motyvaciją. Aš motyvaciją pasiimu iš visur: blogo žodžio, negautų minučių. Stengiuosi per vasarą atiduoti viską, kad kitąmet to nebūtų“, – sako jaunas gynėjas.
Jis turi galiojančią sutartį su Kėdainių klubu, tad čia liks ir dar metams.
– Domantai, grįžote po atostogų, kokios emocijos susigulėjo po sezono?
– Įspūdžiai keisti. Atrodo, galėjome pasiekti daugiau, manau, galėjome užkabinti Top 8, bet keletą rungtynių pralaimėjome kvailai, dėl detalių, dėl paprastų klaidų, neatkovoto ar prarasto kamuolio. Visa tai kainavo 2–3 pergales, kurios būtų lėmusios patekimą į atkrintamąsias. Dėl to šiek tiek gaila.
Daugiau pasiekti sutrukdė ir tai, kad buvome labai jauna komanda. Sutarėme gerai, bet patirties trūkumas pasijausdavo. Tai ir visas lėmė klaideles.
– Minite kelis apmaudžius pralaimėjimus. Dėl kurių jums skaudžiausia, prisiminus juos dabar?
– Kai sezono pradžioje pralaimėjome „Uniclub Casino – Juventus“ – šie panaikino 20 taškų atsilikimą ir grįžo į rungtynes. Taip pat, kai pralaimėjome „Lietkabeliui“ 2 taškų skirtumu. Buvo ir nesėkmė prieš „Neptūną“, kai išbarstėme pranašumą, ir kitų rungtynių, kai pabaigas sužaisdavome blogai.
– Teko girdėti skirtingų nuomonių iš „Nevėžio-Optibet“ komandos atstovų apie pralaimėjimų įtaką emocinei būklei. Kiek jums asmeniškai jie kirsdavo per galvą?
– Kirsdavo, nes atrodo, sunkiai dirbi, po dvi treniruotes per dieną, visą savaitę ruošiesi rungtynėms, o trūksta tiek nedaug. Atrodo, blemba, ką dar daryti kitaip. Nežinai, ką daryti kitaip, nes rodos, kad viską darai gerai. Treneriai bando kažką pakeisti, vėl rodosi, kad viskas gerai. Lipi lipi į kalną, bet paskutiniame kėlinyje vėl kažko pritrūksta, vėl nuotaika žemyn, po pralaimėjimų nuotaika tikrai nebūna geriausia. Aišku, pirma rytinė treniruotė būna liūdnesnė, bet po to jau ateini ruoštis kitiems varžovams ir pamiršti viską, kas buvo.
– Ar kažkuriuo etapu nepradėdavote badyti pirštais vieni į kitus ir ieškoti kaltų?
– Ne, nes visi darėme klaidų, ne tik per rungtynes, bet ir treniruočių metu, kuomet kažkas kažko galėdavo nesuprasti ir tai nešdavosi į mačą. Jei pralaimi, pralaimi kaip komanda. Tai reiškia, jog kažkur nesudirbome kaip komanda. Kaltų ieškojimas būtų tik darymas sau blogiau.
– Jūs pats Kėdainiuose esate antrus metus iš eilės, dabartinė komandos sudėtis buvo jaunesnė nei praeita. Gal galite palyginti, kiek įtakos išties turi amžiaus faktorius?
– Kai yra nauji žaidėjai, kokiu pernai buvau ir aš, jie pirmais metais nežino, ko tikėtis LKL. Kai yra vyresnių žaidėjai, jie gali daugiau padėti treniruotėse, jie padės pajusti tikrą kontaktą. Kai yra vien jauni, tas kontaktas ne toks juntamas, kokį gali gauti žaisdamas prieš kitus varžovus. Vyresni moka ir palaikyti, ir pastumti, tada reikia daugiau laiko priprasti prie kontaktų rungtynėse.
– Turėjote daug jaunų legionierių, kiek jiems padėjote ir pats?
– Jiems reikėjo laiko, bet jie turėjo labai gerus fizinius duomenis. Jiems reikėjo tiesiog suvokti, jog LKL ne viskas pasiekiama per fizinius duomenis, čia reikia smegenų, gerų sprendimų, greito jų priėmimo. Pažiūrėjus, kaip Amaras žaidė antroje sezono dalyje, buvo kosmosas. Jis vos ne kiekvienose rungtynėse rinko maždaug 30 balų efektyvumą. Matosi, jog žmogus suprato, ko reikalauja treneriai, kaip veikia lyga.
– Galbūt Syllai padėjo ir tai, kad jis matęs truputį aukštesnio lygio krepšinio?
– Jautėsi, kad jis to matęs. Treniruotėse jis pasakydavo, pavyzdžiui, kad prieš Shermadini dengdavosi taip ar kitaip. Kažkuriuose sprendimuose matėsi, kad jis ne vaikas, jis matęs krepšinio ir žaidęs sistemoje.
– Amaras – vienas perspektyviausių jūsų šių metų žaidėjų, kaip matote jo ateitį?
– Manau, kad jis žais Eurolygoje, tikrai. Jo rankų ilgumas – neišpasakytas, šuolis – irgi. Jis pats turi puikius duomenis ir yra darbingas.
– Ar kažkurio komandos draugo patobulėjimas nustebino jus patį?
– Mums visiems sezonas buvo naudingas, esame jauni. Kažkas gal turėjo traumų kaip Lavrinovičius. Bet jis sezono pradžioje išvis negavo žaisti, o po to jau buvo patekęs į starto penketą. Jo tobulėjimas buvo ryškus, gal ne statistikoje, o žaidimo laike. Vėliau jam trukdė traumos. Visi kažkur kažką pridėjome, patobulėjome ir individualiai, ir kaip komanda.
– Kiek didelę rolę jums, jaunimui, turėjo tokie žmonės kaip Kuksikas ar Mačiulis?
– Jų visada buvo galima visko atsiklausti, jie visad patardavo, ką mano, kaip mato situaciją, kaip geriau padaryti, kaip papasuoti. Šių dviejų žmonių paklausus nuomonės, visada gausi atsakymą. Tik nuo tavęs priklauso, nori tai girdėti ar ne. Jei noro girdėti yra, žinių iš jų tikrai galima pasiimti.
– Jonas Mačiulis buvo minėjęs, kad šiais laikais jaunimui įspūdžio nebedaro jokios pavardė, jo paties – taip pat. Kaip buvo jums?
– Man ir kai kuriems komandos draugams tikrai darė įspūdį tai, kad turime šalia jį. Kai kuriems gal tai įspūdžio nepalieka. Man asmeniškai buvo didelis džiaugsmas turėti tokį žmogų komandoje, visada savo šeimai sakydavau: anksčiau jį stebėdavau per televizorių, palaikydavau žaidžiantį rinktinėje, o dabar esu labai laimingas, kuomet jis man duoda patarimą. Ypač sezono pradžioje kaip vaikas būdavau dėl to laimingas.
– Ko labiausiai norėjote pasisemti iš Jono?
– Dėka jo supratau, kiek daug reiškia mažos detalės, ypač gynyboje. Kur atsistosi, kokiu kampu tai darysi, kokiu kampu ištiesi ranką, kur pasisuksi, kur koją pastatysi. Tos mažos detalės sukuria didelį pranašumą.
– Kiek jums pačiam lengvesnis buvo šis sezonas, kadangi patirties „Nevėžio-Optibet“ komandoje jau turėjote?
– Daug lengviau. Pernai nežinojau, nei ko tikėtis, nei kas čia bus, nei kaip viskas čia vyksta, kokie skautingai, kokios treniruotės. Šiais metais buvo lengviau, nes jau žinojau komandos vadovus, arenos darbuotojus, daug paprasčiau įsivažiuoti. Taip, žaisti negavau, bet iš to mokausi, kad kito tokio karto nebūtų. Vasarą dėl to dirbsiu.
– Jūs buvote tarp tų žaidėjų, iš kurių šiais metais buvo tikimasi didelio progreso. Ar likote nusivylęs, kad to įgyvendinti nesugebėjote?
– Likau nusivylęs, iš savęs tikėjausi daugiau, bet tai priimu kaip motyvaciją. Aš motyvaciją pasiimu iš visur: blogo žodžio, negautų minučių. Stengiuosi per vasarą atiduoti viską, kad kitąmet to nebūtų.
– Sezono eigoje kalbos, kad gal ne iki galo pateisinate lūkesčius, neskaudino?
– Nebuvo ko įsižeisti, nes tai tiesiog motyvacija eiti pirmyn. Nepavyko įrodyti, kad galiu, bet tai darysiu kitą sezoną. Jei kažkas tau sako kažką blogo, nereikia dėl to pykti, reikia tai išnaudoti tinkama linkme.
– Radote priežasčių, kodėl šie metai jums buvo net prastesni nei praeiti?
– Kol kas nežinau, per daug negalvojau, kodėl buvo taip blogai, kodėl negavau žaisti. Tai buvo trenerio sprendimas. Faktas, kad kažko nepadariau pats, jog taip buvo. Treneris negali man duoti avanso, jei kažko nepadarau per treniruotes. Negaliu pykti ant trenerio, tai suprantama.
– Konkrečių pastabų iš trenerio Petrausko nebuvote išgirdęs?
– Ne, nieko konkretaus nebuvo. Gediminas man nieko blogo nesakydavo, gerai sutardavome, jokių pykčių nebuvo. Tiesiog tuo metu buvo už mane geresnių ir tiek.
– Kur vasarą stengsitės patobulėti labiausiai?
– Pirmiausiai kreipsiu dėmesį į fizinį pasiruošimą, reikia ir greičio, ir šuolio, o taip pat stengsiuosi gerinti sugebėjimus krepšinio aikštelėje. Dar su treneriu konkrečiai to neaptariau.
– Kaip manote, kokios svarbos jums bus kitas sezonas? Vieneri prastesni metai galės būti pamiršti, bet jei nusivylimas sektų darkart, ko gero ir pačiam su tuo susitaikyti taptų nelengva.
– Aš save laikau psichologiškai stipriu. Jei sezono pradžioje kažkas ir nepasisektų, tikrai nepalūšiu, save pažįstu. Reaguočiau į tai normaliai, nes taip būna. Įdėčiau maksimalias pastangas, kad aš ištaisyčiau, nes mano supratimu, darbu galima ištaisyti viską.
Norėdami komentuoti prisijunkite.