Skaitytojo laiške – kritika J.Kazlauskui, M.Kuzminsko neišnaudojimas ir tikėjimas laiminga pabaiga
(33)
Portalo Krepsinis.net redakciją sekmadienį pasiekė skaitytojo Nerijaus Rimdžiaus laiškas, kuriame kalbama apie Lietuvos rinktinės žaidimo problemas ir dar turimus rezervus. Pateikiame nekoreguotas mintis ir įžvalgas.
Visi tikriausiai dar dabar atsikėlę negalite išspausti šypsenos savo veide ir pasidžiaugti ilguoju savaitgaliu, nes su skausmu prisimenate vakarykštį Lietuvis rinktinės pralaimėjimą prieš Ispaniją, kuris beje buvo antras skaudžiausias mūsų šalies istorijoje. Skaudesnį dūrį esame gavę, tik 1992 metais, Barselonos olimpinėse žaidynėse prieš tuometinę svajonių komanda vadinamą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) komandą su Michaelu Jordonu prieš akis. Ar galėjome išvengti šio pralaimėjimo? Manau, kad taip.
Pralaimėta kova prieš rungtynes
Mūsų rinktinės treneris Jonas Kazlauskas yra senosios krepšinio mokyklos pradininkas. Ir jam gana sunku prisitaikyti prie to, kad krepšinis keičiasi ir labai sparčiai. Per pastaruosius kelis metus, pati krepšinio koncepcija pasikeitė be galo stipriai. Olimpiadoje nebėra silpnų komandų, ką įrodė Nigerijos rinktinė, tampiusi nervus tiek ispanams, tiek lietuviams, o galiausiai įveikusi Kroatijos rinktinę. Žaidėjai tapo stipresni, šoklesni, greitesni. Žemesni žaidėjai pradėjo užsiimti geresnę pozicija tiek gynyboje, tiek kovoje dėl kamuolių. Tipiniai dideli, sunkūs ir nerangūs vidurio puolėjai nebeduoda tiek naudos komandai kaip anksčiau. Komandos žaidžia mobilesnį ir platesnį krepšinį su žemu penketu ir judriai, bei iš toli galinčiai pataikyti „centrais“. Tačiau Kazlauskui toks krepšinis yra nepatrauklus ir nepatinka. Jis vis dar tiki tuo, kad jeigu Jonas Valančiūnas neapsigina prieš ispanų veteraną Pau Gasolį, tai gali padaryti Robertas Javtokas.
Jam sunku išimti „centrą“ iš žaidimo ir žaisti vadinamąjį „small-ball“ krepšinį. Trenerio argumentas yra toks, kad žemesniems žaidėjams bus labai sunku gintis prieš Pau, kai jis žaidžia nugara į krepšį. Taip, tai tikriausiai logiškas sprendimas, tik Jonas pamiršo, jog Gasoliui jau 36 metai ir jis tikrai nėra geriausios sportinės formos savo karjeroje. Jis nebėra tas Gasolis kuris gali įmesti 35 taškus ir laimėti rungtynes. Pastaruoju metu jis dažniau meta iš toli ar vidutinio nuotolio po vadinamojo „pick and pop“ derinio (kai puolėjas pastatęs užtvarą gynėjui, atšoka ant tritaškio vietoj to, kad suktųsi po krepšio). Pau vengia kontakto, to pasekoje vakar prasileidome viso labo penkis tritaškius nuo jo. Visus šiuos metimus ispanas atliko visiškai laisvas dėl to, kad mūsų dideli centrai nespėdavo prie jo prieiti.
Taip pat treneriui yra labai sunku reaguoti į įvykius aikštėje ir daryti sprendimus. Akivaizdus pavyzdys buvo, kai pirmajame kėlinyje treneris įleido Robertą Javtoką su aiškia užduotimi, gintis prieš P.Gasolį. Po kelių minučių ispanų strategas išėmė Pau iš aikštės ir išleido kur kas silpnesnį puolime, jaunąjį Hernangomezą. Kazlauskas nereagavo į tokį Ispanijos rinktinės stratego žingsnį ir paliko Robertą aikštėje, bei pakeitė Mantą Kalnietį. Vietoj jo į aikštę išleido Vaidą Kariniauską, tad mūsų penkete liko du žaidėjai kurie tiesiog negali pelnyti taškų. Apskritai komandoje yra prabanga turėti du žaidėjus kurie nėra opcija puolime, tačiau turėti du tokius aikštėje vienu metu žaidžiant prieš Ispaniją yra krepšinio negerbimas.
J.Valančiūno sindromas
Didžiausia mūsų komandos žvaigždė Jonas Valančiūnas po geriausio savo sezono NBA buvo laikomas neabejotinu Lietuvos rinktinės lyderiu olimpiadoje, dar prieš prasidedant šiam krepšinio turnyrui. Visa žiniasklaida ir ekspertai tikėjosi iš Jono didelio indelio į Lietuvos pergales ir tai padarė meškos paslaugą jam pačiam. „Centras“ pradėjo tikėti, kad yra super lygio žvaigždė ir save mintyse pradėjo lyginti su legendiniu „Diesel“ pravardę turinčiu vidurio puolėju Shaquile'u O‘Nealu. Tai lėmė, kad kas kartą priėmęs kamuolį jis bando atsistumti savo varžovą ir tiesiog įdėti triuškinantį dėjimą. Tačiau visada fantazijos prasilenkia su realybę. Nei karto šiemet nematėme, kad Jonas priėmęs kamuolį suktųsi nuo krepšio, ką puikiai darydavo 2015 metų Europos krepšinio čempionate, taip suklaidindamas savo varžovus.
Taip pat akis bado ir tai, kad Jonas nebesugeba užsiimti geros pozicijos puolime, kad priimtų kamuolį. Kartais atrodo, kad jis net nebesivargina lysti prieš savo oponentą į priekį ir tiesiog nori, kad jam permestų kamuolį per viršų. Gynyboje jam taip pat labai sunku tiek gintis prieš tiesioginį žaidėją tiek ginantis „du prieš du“
Pamirštami lyderiai
Viena didžiausių šios vasaros staigmenų buvo Mindaugo Kuzminsko pasirašytas kontraktas su Niujorko „Knicks“ komanda. Įspūdingą sezoną Eurolygoje turėjęs puolėjas artėja prie savo karjeros piko. Išsprendė didžiausias savo problemas – stabilumo trūkumą ir minkštą charakterį. Pradėjo pykti ant savęs po nesėkmingų priimtų sprendimų ir svarbiausia, kad pradėjo tą pykti nukreipti tinkama linkme. Tačiau problema dabar yra ne jame. Problema yra ta, kad komanda vis dar laiko Mindaugą tuo silpno charakterio statistiniu žaidėju. Jam kiekvienuose rungtynėse reikia vis priminti, kad jis gali žaisti ir, kad gali tai daryti labai gerai. Matosi, kaip jis iškėlęs rankas kaskart prašo kamuolio ir jo dažnai negauna. Laiką jo aikštėje taip pat apkarpo trenerio sprendimas žaisti didelio penketu, neišnaudojant Mindaugo greičio prieš tiesioginius varžovus.
Rezervai
Mūsų rinktinėje yra labai daug džiuginančių dalykų. Tiesą sakant net nesitikėjau prieš olimpiada, kad mes turime tiek daug potencialo. Tiesiog kai kurie sprendimai bado akis. Manau labai svarbu išnaudoti Domanto Sabonio ir M.Kuzminsko ryšius. Labai gražu žiūrėti, kokius ryšius palaiko šie žaidėjai ir kaip jie ieško vienas kito aikštėje.
Taip pat pabūsiu banalus ir pasakysiu tai, kas akivaizdu – Mantas Kalnietis žaidžia geriausią krepšinį per savo karjerą ir drąsiai imasi lyderio vaidmens. Beveik visi jo priima sprendimai aikštėje yra teisingi ir nepanašu, kad tai gali sustoti. Vienintelė priežastis, dėl ko gali kažkas pasikeisti į blogąją pusę, yra tik tokia, jog Mantas gali pavargti ir nebeišlaikyti tokio tempo iki olimpiados pabaigos. Vakar pagaliau ir jis gavo poilsio, nes žaidė vos 17 minučių. Tai gali būti labai svarbu ateinant lemiamoms kovoms.
Mūsų komanda labai stipri ir tikrai galime pretenduoti į medalius. Turime labai daug rezervų ir stiprių pusių. Tačiau reikia suprasti, kad mūsų tikslas yra įveikti komandą, kuri yra varžovė tą dieną. Jeigu nesiseka vieno tipo krepšinis, tai jo ir nereikia žaisti.
Portalas Krepsinis.net neatsako už laiško turinį. Tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė. Turite ką pasakyti ir jūs? Rašykite [email protected].
Norėdami komentuoti prisijunkite.