Spalvinga K.Rusho išpažintis: vieną dieną šventi su Kobe ir Shaqu, o netrukus žiūri, kad žaidi „Lietuvos ryte“
interviu (41)
Kareemas Rushas. Daug kas yra pamiršęs šią pavardę, o jaunesnis krepšinio sirgalius pirmą kartą apie tai girdi. Leiskite priminti ir apšviesti. K.Rushas 2006–2007 m. sezone atstovavo Vilniaus „Lietuvos rytui“ ir ne šiaip atstovavo, o buvo absoliutus lyderis.
Tuo metu iš NBA atvykstantis žaidėjas į Lietuvą buvo pasitinkamas, kaip visiška žvaigždė. Toks buvo ir K.Rushas. 2006-ųjų gruodį į Vilniaus oro uostą pasitikti amerikiečio susirinko didelis būrys žmonių, kas dabar nebėra įprasta. Tai buvo kiti laikai, o ir Kareemas buvo kito lygio žvėris.
Tuo metu 26-erių snaiperis Europos taurėje fiksavo elitinę 16,1 taško statistiką, tritaškius mesdamas 47 proc. taiklumu. Tai buvo mirtinas snaiperis, nuvedęs „Lietuvos rytą“ į Baltijos krepšinio lygos (BBL) titulą ir Europos taurės finalą, kuriame vilniečiai nusileido tik legendiniam Madrido „Real“.
K.Rushas Vilniuje praleido vos 5 mėnesius, tačiau per juos nuveikė daug. Galima sakyti, kad šis snaiperis nukalė „Lietuvos rytui“ vietą Eurolygoje kitą sezoną, nes tuo metu Europos taurės finalininkė gavo bilietą į Senojo žemyno pirmenybes. Bet dar įdomesnė yra bendra krepšininko karjeros istorija, ne tik trumpas etapas sostinėje.
Rushas
Dar 2004 m. K.Rushas su Kobe Bryantu, Shaquille'u O'Nealu, Karlu Malone'u ir Gary Paytonu žaidė Los Andželo „Lakers“ ekipoje ir 23-eju jaunuolis išvedė komandą į NBA finalą, kuomet susmeigė 6 tritaškius į Minesotos „Timbewolves“ krepšį. Tai buvo talentingas žaidėjas su šviesia ateitimi, jį pažinojo tokios žvaigždės, kaip Ice Cube'as, Jackas Nicholsonas, o Shaqo vakarėliai be jo buvo neįsivaizduojami. Los Andželas, Holivudo žvaigždės, milijonai ant stalo.
Bet nusikeliame į vos 2 metus į priekį – 2006-ieji. K.Rushas su beveik jokio įspaudo „Lietuvos ryte“ nepalikusiu Ivanu Koljevičiumi sėdi viename Vilniaus kazino ir yra nepatenkintas sudarytomis sąlygomis, persėdimais iš lėktuvo į lėktuvą, papildomu kambarioku išvykose ir nedidelėmis lovomis.
Per dvejus metus – nuo Los Andželo iki Vilniaus, nuo Kobės ir I.Koljevičiaus, nuo „Lakers“ iki „Lietuvos ryto“. Kas nutiko? Geriausiai žino pats K.Rushas, todėl Krepsinis.net būtent jį ir pakalbino.
Skaitytojų dėmesiui – detalus interviu su amerikiečiu.
– Jūsų broliai Brandonas ir JaRonas taip pat buvo aukšto lygio krepšininkai. Su vyriausiuoju JarRon’u kartu žaidėte vidurinės mokyklos rinktinėje. Koks jausmas pradėti savo krepšininko kelią vienoje komandoje?
– Buvo puiku. Krepšinis buvo viskas, ką mes žinojome. Vaikystėje nebuvo daug pasirinkimo, nes augome nedideliame mieste ir nebuvo daug pinigų. JaRonas tuo metu buvo krepšinio fenomenas ir aštuntoje klasėje buvo geriausias šalyje tarp savo bendraamžių. Mano brolis buvo motyvacija, visada norėjau būti už jį geresnis, aplenkti jį. Tai mane stūmė į priekį, dėl to tiek aš, tiek Brandonas tapome profesionalais.
Kartu su JaRonu žaisti vidurinės mokyklos komandoje buvo įspūdinga, laimėjome du valstijos čempionatus. Brolis Brandonas buvo kur kas jaunesnis už mus ir kai jis žaidė vidurinėje, mūsų jau nebebuvo, bet jis tapo geresnis už mus abu.
– Jūsų brolis JaRonas, nepaisant talento, susigadino savo reputaciją, kuomet žaisdamas NCAA priėmė tam tikrą pinigų sumą, kas tuo metu buvo draudžiama. Jis buvo suspenduotas ir brolio karjera nesusiklostė. Pats esate minėjęs, kad norėjote išlysti iš JaRono šešėlio. Ar tai pavyko padaryti?
– Taip, iki šiol labai gaila dėl JaRono. Jis buvo talentingiausias iš mūsų trijų, nors Brandonas ir NBA čempionas, o aš žaidžiau „Lakers“, JaRonas buvo išskirtinis talentas, tačiau po to skandalo nesusitvarkė su savo psichologija ir jo karjera baigėsi labai greitai. Kalbant apie mane, man brolis padėjo, bet dažnai jaučiausi blogesnis už jį, kuomet žaidėme vienoje komandoje. Tai man buvo motyvacija dirbti sunkiau ir kai jis išvyko į NCAA, vidurinėje aš atsiskleidžiau. Supratau, kad turiu kurti savo istoriją ir nežiūrėti į brolį. Atsiskyrimas man labai padėjo. Aš buvau mažiau lyginamas su broliu, kurį vėliau aplenkiau ir buvau pirmasis šeimoje, kuris pasiekė NBA.
– Po sėkmingų trejų metų NCAA pirmenybėse, 2002-ųjų NBA naujokų biržoje jus 20-uoju šaukimu pasirinko Toronto „Raptors“ klubas, kuris teises iškart perleido Los Andželo „Lakers“ ekipai. Koks jausmas profesionalo karjerą pradėti tokioje dinastijoje?
– Tai buvo beprotiška. Turėjau būti pašauktas kažkur tarp 10-os ir 14-os vietos, bet šiek tiek nukritau ir savo pavardę išgirdau dvidešimtas. Mane pašaukė „Raptors“, o tuo metu nieko nežinojau apie Kanadą. Labai nenorėjau ten važiuoti ir žaisti, buvau piktas, kad jie mane pasirinko. Bet grįžtant į viešbutį iš biržos man paskambino agentas, kuris pasakė, kad mane iškeitė į „Lakers“. Mano nuotaika staiga pasikeitė ir dėl to turėjau labai smagią naktį švęsdamas. Ką tik patekau į „Lakers“ – komandą, kuri neseniai iškovojo trečią paeiliui titulą. „Lakers“ yra išskirtinė organizacija su išskirtiniu populiarumu ir labai greitai tai pajutau. Žaidžiau su Shaqu ir Kobe, o mano treneris buvo Philas Jacksonas. Kaip jums tai skamba?
– Koks buvo pirmasis prisilietimas prie Shaqo, Kobės. Philo Jacksono?
– Pirmiausia pamačiau Juodosios Mambos mentalitetą, kurį turėjo Kobe. Pamenu, kad norėjau ateiti porą valandų ankščiau prieš treniruotę pamėtyti, padirbėti papildomai ir taip parodyti klubui, kad sunkiai dirbu bei rodau norą. Ateinu ir pamatau Kobę, skęstantį prakaite. Paklausiau trenerių, ką jis čia taip anksti daro. Jie atsakė: „Kobe čia jau tris valandas dirba papildomai.“ Tai reiškia, kad jis atėjo likus 5 valandoms iki treniruotis. Kartoju – penkioms. Jis buvo antžmogis, nieko panašaus nesu matęs. Jeigu Shaqas laisvu laiku repuodavo, darydavo vakarėlius ir į treniruotes neįdėjo daug pastangų, tai Kobe buvo visiškas darboholikas. Jis mane išmokė daug – darbo etikos, profesionalumo ir siekio būti geriausiu. Shaqas buvo lyg vyresnis brolis. Su juo labai smagu, jis buvo dominuojantis žaidėjas, bet manau, kad jei Shaqas būtų dirbęs daugiau, jis būtų dar daugiau pasiekęs. Kalbant apie Philą, jis visuomet buvo tiesmukas ir ankščiau jis treniravo mano mėgstamiausią visų laikų žaidėją – MJ. Todėl pagarba jam buvo nuo pat pirmųjų minučių.
Rushas
– Ar turite juokingiausią istoriją su Shaqu?
– Aš esu muzikos atlikėjas, visuomet toks buvau, nors ir žaidžiau krepšinį. Autobuso gale su Shaqu rengdavome repo kovas. Tai buvo laikai, kai telefonai turėjo tik polifonines melodijas, galėdavai jas kurti. Todėl sukurdavome kiekvienas savo ir pagal jas dainuodavome ar repuodavome. Kovos būdavo intensyvios ir sutelkdavome viso autobuso dėmesį. Net Philas ateidavo pasižiūrėti, kas čia vyksta.
– 2004-ųjų NBA Vakarų konferencijos finalo šeštosiose serijos rungtynėse prieš Minesotos „Timberwolves“ pataikėte 6 iš 7 tritaškių, pelnėte 18 taškų, ir buvote vienas pagrindinių pergalės kalvių, atvedusių „Lakers“ į NBA finalą. Kiek stipriai jums įsiminė šis vakaras?
– Tuo metu aš nesupratau, kokios svarbos buvo tos rungtynės. Mano darbas buvo tiesiog realizuoti laisvus metimus. Kai žaidi su Shaqu ir Kobe, tu dažnai lieki laisvas. Pataikyti šešis iš eilės niekada nėra lengva, bet ypatinga buvo tai, kad išvedžiau „Lakers“ į finalą. Žmonės iki šiol kalba apie šias rungtynes. Tai buvo įsimintiniausias mačas mano karjeroje. Tais metais nelaimėjome titulo, kas iki šiol man neduoda ramybės, kad neturiu nė vieno žiedo, bet tos rungtynės buvo neeilinės. Atsimenu, kad Shaqas po jų man pažadėjo nupirkti visą klubo alkoholį.
– Ar nupirko?
– (Šypsosi). Tos nakties aš niekada nepamiršiu. Nežinau, kiek Shaqas tą naktį išleido, bet panašu, kad tai buvo mano sezono algos dydžio suma (juokiasi).
– Kokia buvo pagrindinė priežastis, kad „Lakers“ nelaimėjo 2004 m. NBA finalo. Ar tai buvo Shaqo ir Kobės nesutarimai?
– Visas tas sezonas buvo kažkoks nesusipratimas. Nuolat jautėsi įtampa komandoje, Shaqas norėjo žaisti po krepšiu, Kobe norėjo kamuolio perimetre. Mes tikrai galėjome ir turėjome daugiau talento laimėti, bet Detroitas pasinaudojo mūsų susiskaldymu ir buvo visa galva geresnė komanda. Kalbant apie Kobės ir Shaqo nesutarimus, taip, tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl pralaimėjome. Nesugebėjome funkcionuoti kaip komanda ir po to sezono viskas buvo išardyta. Jei būtume laimėję, visi būtų likę komandoje ir kas žino, kiek žiedų ta „Lakers“ dinastija dar būtų iškovojusi. Labai gaila, kad taip nutiko.
– Kiek skaudu, kad neturite to NBA titulo savo karjeros CV?
– Labai. Žmonės dar užmina ant žaizdos, pavadindami mane NBA čempionu, nes galvoja, jog į „Lakers“ atvykau ankščiau. Aš vis turiu atsakyti, kad žiedo neturiu ir tai skaudina. Bet guodžia tai, kad brolis Brandonas su „Warriors“ tapo NBA čempionu ir šeimoje turime vieną žiedą.
– Ar kuomet žaidėte „Lakers“, Kobe pasiėmė jus po savo sparnu?
– Treniruotės buvo neeilinės. Mes žaidėme vienoje pozicijoje, todėl dengdavome vienas kitą. Tai buvo vienos geriausių kovų, kokias esu kada nors turėjęs. Nė per vieną mačą taip intensyviai nekovojau, kaip per treniruotes su Kobe. Aš labai norėdavau pasižiūrėti, kokiame lygyje esu ir dažnai save nustebindavau, kad galiu visai neblogai kovoti prieš Kobę. Jis turėjo savo judesius ir visą kitą, aš – mirtiną metimą. Aš turėjau jo pagarbą, nes niekada nenusileisdavau, daužydavausi, mušdavausi ir kovodavau iki galo. Tos kovos prieš Kobę labai mane užgrūdino ir padėjo vėliau mano karjeroje.
Bet kalbant apie Kobės ir mano santykius, jis niekada nieko neprisiimdavo po savo sparnu. Kobe buvo Kobe, jis operuodavo vienas. Jis tapo mentoriumi tik savo karjeros pabaigoje, tačiau tais laikais jis buvo nekalbus, būdavo su savimi ir labai sunkiai dirbdavo. Kai atvykau į „Lakers“, jam vis dar buvo 25-eri. Jis vis dar norėjo būti, kaip Jordanas ir to vaikėsi. Jis buvo labai susikoncentravęs ir daug dirbdavo, bet tai darydavo vienui vienas.
– Viename iš interviu sakėte, kad Kobe su Shaqu padalino rūbinę į dvi dalis. Kaip visa tai atrodė?
– Taip, buvo aukštaūgių ir gynėjų stovyklos, kurioms vadovavo Shaqas su Kobe. Visi gynėjai ir kraštai daugiau bendraudavo su Kobe, aukštaūgiai – su Shaqu. Tai buvo lyg įtakos zonos ir jiems buvo svarbu jas turėti. Kadangi tuo metu vienas Shaqas komandos jau nebegalėjo turėti, jam tarsi priklausė aukštaūgiai ir jis turėjo jų palankumą. Tuo metu Kobe irgi norėjo būti Alfa patinu, bet negalėjo, todėl tenkinosi gynėjų kompanija. Faktas, kad gynėjai labiau perduodavo kamuolį Kobei nei Shaqui tais metais. Dėl ko Shaqas labai pykdavo. Bet gynėjai tikrai neturėjo problemų su Shaqu už aikštelės ribų, jį visi mėgo ir to kažkokio pykčio nebuvo. Visi kartu išdarinėdavome nesąmones ir įtampa buvo tik tarp Kobės ir Shaqo.
Komanda sutarė neblogai. Didžiausia problema buvo ta, kad Kobe ir Shaqas buvo skirtingi. Vienas darboholikas, kitas – atsipalaidavęs. Jie vienas kito nesuprato ir nebandė suprasti, todėl viskas nuvedė į pražūtį. Džiaugiuosi, kad po karjeros jie susitaikė, nes šis duetas buvo geriausias, kokį esu matęs. Jei 2004 m. būtume laimėję ir jie būtų išsprendę savo nesutarimus, dabar aš turėčiau 3–4 žiedus, jie turėtų 6–7.
Rushas
– Kas labiausiai įsiminė iš laikų „Lakers“?
– Kažkokios vienos istorijos neturiu, bet Holivudo aktoriai ar aktorės žinodavo, kas aš toks, su manimi sveikindavosi, kviesdavo į privačius vakarėlius. Prieina Ice Cube'as ir po mačo pakviečia į savo vakarėlį, Jackas Nicholsonas dažnai pasiteiraudavo, kaip aš gyvenu. Ir visa tai buvo mano pirmaisiais metais. Nesupratau, kas vyksta. Prie 22-ejų jaunuolio prieina Ice Cube'as – repo legenda. Vėliau su juo sėdi vipe, aplink šoka merginos ir mėgaujiesi gyvenimu. Tai buvo utopija.
– Naktinis gyvenimas Los Andžele, kai esi „Lakers“ žaidėjas, turbūt buvo neeilinis?
– Tikrai taip. Esi vienoje lentynoje su Holivudo aktoriais, bendri vakarėliai, šokiai iki ryto, viskas dėl to, nes žaidi „Lakers“. Pirmaisiais metais tikrai buvau per daug įsisukęs į naktinį gyvenimą. Shaqas nuolat rengdavo vakarėlius, būdavau ten. Kiekvienoje NBA išvykoje jis surengdavo bent po vieną vakarėlį, tai buvo norma. Sužinodavau, kad žvaigždės ateina į klubą, norėdavau būti ten. Manęs buvo pilna visur, tiesiog negalėjau atsidžiaugti tuo, kad esu žinomas ir kad galiu tiesiog prieiti prie bet ko bei pasikalbėti ar net daugiau. Man buvo 22-eji, buvau ką tik iškeptas milijonierius. Kam tai nesusuktų galvos?
– Ką turite omenyje sakydamas daugiau?
– Patys suprantate. Nenoriu plėstis.
– Ar tie nesibaigiantys vakarėliai turėjo įtakos jūsų karjerai?
– Galbūt, bet vis tiek dirbau labai sunkiai, „Lakers“ komandoje gavau mažai minučių, todėl niekas nepykdavo, kad jaunas „Lakers“ žaidėjas šiek tiek pasilinksmina. Daugelis suprato ir padėjo tai, kad į treniruotes ateidavau laiku ir atiduodavau visą save. Aišku, Philas mane perspėjo, kad reikia šiek tiek surimtėti, jo patarimo paklausiau ir po pirmųjų metų „Lakers“ viskas stojo į savo vietas.
– Po dvejų metų „Lakers“ dar du sezonus praleidote „Bobcats“. Rinkote po 11 taškų, tačiau 2006 m. darbo NBA nebegavote. Jūsų tuometinis treneris Bernie Bickerstaffas sakė, kad pagrindinė priežastis buvo ta, jog įdedate per mažai darbo ir pastangų, todėl neturite vietos NBA. Ar tai buvo tiesa?
– Tai buvo labai sunkus laikas man. Nesupratau, kodel Bernie taip manė. Komandose aš dažniausiai mažai kalbėdavau, nerodydavau daug emocijų. Kai iš įspūdingiausios NBA organizacijos atvykau į Šarlotę, kuri buvo nyki ir pati „Bobcats“ komanda – ką tik susikūrusi, silpna – man buvo sunku persiorientuoti. Tai buvo depresyvus laikotarpis, daug pralaimėjimų, prie kurių nebuvau pripratęs. Bernie mane tiesiog atleido likus 9 dienoms prieš 2006–2007 m. sezoną. Tai uždėjo etiketę ant manęs ir NBA klubai mano paslaugų nebenorėjo.
Įgavau blogą reputaciją, nors „Bobcats“ tikrai dirbau taip pat, kaip ir „Lakers“. Galbūt santykiai su pačiu treneriu nebuvo geriausi, galbūt jis manęs nesuprato, galbūt aš jo nesupratau, bet iki šios dienos nesutinku, kad tinginiavau ir mano požiūris į darbą buvo blogas. Nebuvo lengva. Vieną dieną tu šventi su Kobe ir Shaqu, o netrukus žiūri, kad žaidi „Lietuvos ryte“. Vieną dieną tu šventi su Holivudo žvaigždėmis, o vėliau žiūri, kad loši Vilniaus kazino. Bet aš nepalūžau. Žinome, kaip viskas klostėsi Vilniuje tiek man, tiek komandai ir vėliau grįžau į NBA. Lietuvoje aš susigrąžinau pasitikėjimą.
– Per dvejus metus – nuo „Lakers“ iki „Lietuvos ryto“. Kaip atsiradote Vilniuje?
– 2006 m. vasarą dalyvavau treniruočių stovykloje Sietlo „SuperSonics“ komandoje, tačiau patyriau traumą ir iškritau keliems mėnesiams. Vietoje to, kad laukčiau, pasakiau savo agentui, jog žaisiu bet kur. Kai su pasiūlymu atėjo „Lietuvos rytas“, nedvejojau ir greitai pasakiau taip. Mano tikslas buvo – susigrąžinti pasitikėjimą, gauti žaidimo laiko ir vėl greitai sugrįžti į NBA. Tai buvo visiškai taktinis sprendimas. Tuo metu apie Lietuvą nežinojau nieko, bet buvau nustebintas krepšinio lygiu. Aišku, sąlygos ir gyvenimas buvo visiškai kitoks nei JAV. Maistas, gyvenimo ritmas ir pramogos čia buvo kito lygio nei JAV, bet netrukus atvyko mano dukra ir pasijutau patogiau.
Apskritai, tada buvau labai alkanas ir norėjau daug ką įrodyti aikštelėje, todėl man rūpėjo tik krepšinis. Sirgaliai čia buvo fantastiški. Pamenu, kai tik atvykau į oro uostą, mane pasitiko minia žmonių. Iš pradžių nesupratau, galvojau, kad galbūt koncertuoti atskrenda kokia nors žvaigždė, bet jie ten susirinko manęs. Patį pirmą vakarą nuėjau į klubą ir visi man rodė meilę. Nors ankščiau kalbėjau kitaip, vėliau supratau, kad Vilniuje man patiko ir jei nebūčiau sugrįžęs į NBA, būčiau tikrai likęs Vilniuje.
– Europos taurėje žaidėte puikiai ir su „Lietuvos rytu“ pasiekėte finalą. Kas darė komandą tokia gera?
– Turėjome labai gerų žaidėjų – Štelmaherį, Nielseną, Petravičių. Komanda tikrai buvo stipri, turėjome Lietuvos rinktinės žaidėjų, treniruotės buvo intensyvios ir buvome tikrai sunkiai įveikiami. Tą sezoną galėjome laimėti viską, bet pritrūko 2–3 geresnių rungtynių. Pamenu, kaip finale nusileidome „Real“. Louisas Bullockas ir Charlesas Smithas sužaidė įspūdingus mačus, mums niekas nekrito ir turėjome pripažinti jų pranašumą. Bet mes iškovojome bilietą į Eurolygą ir padėjome pamatus kito sezono „Lietuvos rytui“. Tai – nemažas pasiekimas. Man asmeniškai tas laikas Vilniuje pakėlė mane į kitą lygį ir visi pamatė, kad vis dar galiu žaisti. Todėl kitą sezoną pasirašiau sutartį su „Pacers“.
– Visgi LKL finale 2:4 nusileidote „ŽalgiriuI“. Kas nutiko?
– „Žalgiris“ turėjo Tanoką, kurio mums niekaip nepavyko sustabdyti, taip pat jie pasipildė Dejuanu Collinsu, žaidė Machado. Tai buvo tikrai gera komanda ir mus truputį užliūliavo toks pergalės Europoje, BBL titulas. Truputį per gerai apie save pagalvojome, nes buvome tikrai stipresni, bet visiškai nebuvome savimi. Bet pamenu, kaip laimėjome Kaune. Mus turėjo išvežti su policija, nes „Žalgirio“ sirgaliai mus norėjo užmušti (juokiasi).
– Užmušti? Kalbate apie skardinių lietų Kauno sporto halėje?
– Taip! Pamenu, kaip žudėme „Žalgirį“ jų pačių namuose ir galiausiai sirgaliai puolė kaltinti teisėjus, pradėjo mėtyti pilnas, tuščias alaus skardines į aikštelę. Viena vos nesužeidė manęs, bet buvo labai įdomi patirtis. NBA nieko panašaus nebuvau matęs, o čia buvo tarsi gladiatorių kovos laukas, kur įsiaudrinę žiūrovai reikalauja kraujo. Tą vakarą „Žalgirio“ sirgaliai man pasakė visokiausių žodžių ar frazių, kurių cituoti nenoriu. Mus turėjo išlydėti per kažkokį kitą išėjimą, nes viskas galėjo baigtis blogai. Patirtis dviprasmiška, bet tai parodo, kokie aistringi yra lietuvių sirgaliai. Tarpusavio neapykantos lygis buvo labai aukštas, ypač tarp sirgalių ar lietuvių žaidėjų. Galėčiau tai palyginti su „Lakers“ ir „Celtics“ priešprieša. Pamenu, kaip Tanoka vos nesusimušė su Štelmaheriu. Nežinau, kas būtų likę iš Roberto, bet akimirkai pagalvojau, kad jo nebeturėsime.
– Su kuriuo „Lietuvos ryto“ žaidėju turėjote stipriausią ryšį?
– Mano mažasis Ivanas Koljevičius. Jis buvo mano naktinio gyvenimo kompanionas. Kartu eidavome į kazino, klubus. Jis buvo lengvai išprotėjęs, bet labai geros širdies bičas. Su juo Vilniuje buvo patirta labai daug gerų dalykų. Vilnius turėjo puikų naktinį gyvenimą, man čia patiko (šypsosi).
– Dažnai dalyvaudavote Vilniaus naktiniame gyvenime?
– Kazino buvo tarsi antri namai (juokiasi). Buvo sunku prisitaikyti prie lietuviškos ramybės, todėl su Ivanu ieškodavome būdų, kaip prasiblaškyti. Abu buvome jauni, vieniši ir pakankamai žymūs tame mieste. Pagundų buvo visokių ir sunkų jų atsisakyti, kai viskas ranka pasiekiama. Krepšiniui tai netrukdė, bet nėra jokios paslapties, kad legionieriai pasiilgsta namų žaisdami užsienyje bei bando kompensuoti tai linksmindamiesi. Buvau MVP ir aikštelėje, ir už jos ribų (juokiasi).
Rushas
– Kiek stipriai žinomas ir atpažįstamas buvote Vilniuje?
– Mano vardas ir pavardė buvo ant mano automobilio (šypsosi). Visi su manimi sveikinosi, prašė autografų, merginų dėmesio taip pat netrūko, jaučiausi tarsi garsiausias žmogus mieste. Pamenu, kai man viduryje kelio nuleido padangą ir du žmonės vienu metu iš skirtingų automobilių šoko man padėti. Niekada to nepamiršiu (juokiasi).
– NBA treneriai paprastai nėra tokie griežti, jie liberalesni, tačiau Vilniuje radote Zmago Sagadiną. Kokia tai buvo patirtis?
– Jis buvo išprotėjęs (juokiasi). Jis – neeilinis treneris, absoliutus profesionalas ir žmogus, kuris manimi labai tikėjo, bet jis buvo išprotėjęs. Jo treniruotės... Aš tokių nebuvau matęs ir daugiau niekada nemačiau. Salėje mirkdavome po 3,5–4 valandas. Jis buvo šiknius ir liepė visiems išsiskirti su savo antromis pusėmis, nes sakė, kad vis tiek jų nematysime. Bet tai atsipirko ir nukeliavome labai toli tą sezoną. Jis buvo griežtas, bet man suteikė laisvę būti savimi ir tai – vienas geriausių trenerių, kokį tik esu turėjęs.
– Po sezono Lietuvoje išreiškėte nepasitenkinimą „Lietuvos ryto“ klubo sąlygomis ir pasakęs, jog vykstant į išvykos rungtynes reikėdavo persėsti į aštuonis lėktuvus, kad nusigautum ten, kur reikia, bei su komandos draugais miegoti mažose lovytėse. Ar iš tiesų sąlygos buvo tokios prastos?
– Aš į „Lietuvos rytą“ atvykau iš NBA. Mes skraidėme privačiais lėktuvais, turėjome savo šefus, uždirbome milijonus ir gyvendavome savo rezidencijose. Kai atvykau į Vilnių, mano atlyginimas buvo gerokai mažesnis, gavau kambarioką, kurio niekada nesu turėjęs. Maistas buvo kitoks, sąlygos buvo kitokios. Turbūt natūralu, kad taip sureagavau. Buvau išlepintas jaunas vyras, kuris nesuprato pinigų vertės. Jeigu galėčiau atsiimti šiuos žodžius, taip ir padaryčiau, bet praėjo daug metų ir to padaryti neįmanoma. Žaidimas Vilniuje atgaivino mano karjerą ir šiam klubui esu be galo dėkingas. Tai buvo ypatingas laikas.
– Turbūt likti „Lietuvos ryte“ minčių nebuvo?
– Tuo metu tikrai ne. Labai norėjau grįžti prie seno gyvenimo JAV. Žiūrint į viską dabar, Vilniuje turėjau labai geras sąlygas, bet tuo metu jos man atrodė tragiškos, nes buvau pripratęs prie Los Andželo ritmo, „Lakers“ sąlygų ir panašiai. Tuo metu jaučiausi lyg išmestas iš namų, todėl labai norėjau susigrąžinti seną gyvenimą, grįžti į NBA, prie tokių pat pinigų. Dabar atrodo juokingai, bet tuo metu toks buvo mano mąstymas. Kai pasirašiau kontraktą su „Pacers“, man labai palengvėjo. Turbūt dar niekada nebuvau to sakęs, bet turėjau minčių sugrįžti į „Lietuvos rytą“ savo karjeros pabaigoje, tačiau ji buvo kupina traumų ir baigėsi labai netikėtai. Todėl planas sugrįžti į Vilnių nepavyko.
– Nors tuo metu žaidimu Vilniuje nesidžiaugėte, tai tikriausiai prikėlė jus naujam gyvenimui?
– Tikrai taip, „Lietuvos rytas“ atgaivino mano karjerą, užgrūdino ir jei ne atvykimas čia, nežinau, ar būčiau sugrįžęs į NBA. Pamenu, kad G lygoje kito sezono pradžioje rinkau po 20 taškų ir „Pacers“ sakė, kad nustočiau skriausti jaunimą ten bei pasiūlė garantuotą kontraktą. Be Vilniaus to nebūtų nutikę, ten buvau visiškas lyderis ir tai sugrąžino man tikėjimą savimi, kuris buvo labai žemame taške, kai nebeturėjau darbo NBA.
– Karjerą NBA baigėte vos 29-erių. Kas nutiko?
– Nusitraukiau kryžminius kelio raiščius 2009 metais, kuomet žaidžiau „Clippers“. Tai mane išvedė iš rikiuotės 18-ai mėnesių. Dar bandžiau grįžti ir 2012 m. žengiau ant parketo G lygoje, tačiau buvau nebe tas žaidėjas. Man buvo skaudu matyti, kad nebegaliu konkuruoti taip, kaip ankščiau ir buvau savo paties šešėlis. Nusprendžiau baigti.
– 2010 metais pasukote į muziką, išleidote singlą ir pavadinote save naujuoju Justinu Timberlake'u. Kodėl taip nusprendėte?
– Tuo metu gydžiausi kelio traumą ir nusprendžiau duoti šansą muzikai. NBA visi žinojo, kad moku dainuoti ir norėjau pažiūrėti, kas iš to išeis. Draugai pažinojo kelis žmones, kurie susiję su muzika ir nusivežė mane į studiją. .Įrašiau dainą ir nusprendėme, kad ji gali sulaukti sėkmės. Taip ir atsitiko. Ją pradėjo groti radijo stotys, pradėjau savo turą po JAV, koncertavau festivaliuose. Tikrai tikėjau, kad galiu tapti nauja „R&B“ muzikos žvaigžde.
– Kodėl nepavyko?
– Muzika kainuoja labai daug pinigų. Aš jų tiek neturėjau. Grįžau į krepšinį, kad padengčiau savo muzikos išlaidas, bet tai vis tiek buvo nuostolinga ir buvau priverstas visą tai baigti. Vis išleidžiu po kelias dainas, bet tai darau labiau savo malonumui.
– 2010 m. pasirodė informacija, kad turėjote finansinių problemų. Kas nutiko?
– Muzika suvalgė labai daug mano pinigų, o už krepšinį po traumos tiek daug nebeuždirbdavau. Tai buvo mano tranzicija iš krepšininko karjeros į kur nors kitur. Nežinojau, ką daryti ir savęs realizacija užtruko, todėl susidūriau su finansinėmis bėdomis. Visgi vėliau pasinėriau į verslą ir viskas susitvarkė. Bet taip, buvo nelengvas periodas.
– Ką Kareemas Rushas veikia dabar?
– Gyvenimas geras. Įkūriau lygą JAV, kuri vadinasi ABL. Tai yra universitetus kada nors baigusių žaidėjų lygą. Čia žaidžia tie, kurie netapo profesionaliais krepšininkais arba jau baigė karjeras. Turime 16 komandų, kurios varžosi tarpusavyje. Planas yra plėstis ir manau, kad tai yra įmanoma. Man labai patinka vis dar dirbti su krepšiniu. Nuo kito sezono pats žaisiu šioje lygoje ir prisijungsiu prie Misūrio komandos. Tai yra universitetas, kuriam atstovavau prieš NBA. Vis dar 3–4 kartus per savaitę nueinu pažaisti krepšinį, taip pat esu mergaičių krepšinio komandos treneris. Krepšinis vis dar yra mano gyvenimas – niekas nepasikeitė.
Norėdami komentuoti prisijunkite.