Spektrą emocijų išgyvenęs ir apmaudžiai „Juventus“ finišą stebėjęs I.Vaitkus: iki šiol apie tai pagalvoju – būčiau daręs taip pat
(1)
Ignas Vaitkus išgyveno ištisą emocijų spektrą per pastaruosius porą mėnesių. Nuo geriausio karjeros sezono, vilties, kad pavyks išvykti į olimpiadą, iki smūgio, kai viską baigė trauma.
Dabar Utenos „Juventus“ puolėjas yra nusiteikęs pozityviai – po truputį sportuoja ir laukia, kada atsistačiusi koja leis vėl grįžti į aikštelę.
„Viskas gerai. Žinau, kaip yra ir turi būti, tad jokio streso nėra, viskas kaip priklauso. Kojos normaliai priminti dar negaliu, vaikštau su specialiu batu, priminti galėsiu maždaug po 3 savaičių, galėsiu duoti krūvio, pradėti bėgioti. Jaučiuosi gerai, psichologiškai viskas labai gerai, turiu ką sustiprinti ir be kojos. Kamuolio paimti negaliu, bet ir krepšinio nesu tiek labai pasiilgęs, kol išsigydysiu, pasiilgsiu ir jo, kai tik bus galima, eisiu į salę“, – sakė jis.
I.Vaitkui apmaudu, kad nuo šalies turėjo stebėti ir bronzinę Utenos komandos seriją, kurią klubas Panevėžio „Lietkabeliui“ galiausiai pralaimėjo 2:3.
„Į rungtynes vykau ir aš, į areną pradėjo leisti daugiau žiūrovų, tad atmosfera buvo tokia, kokios nematėme visą sezoną. Ypač Utenoje, žiūrovai ten sukūrė vau atmosferą, gaila, kad negalėjau padėti, šiurpuliukai ėjo ir per pristatymą, ir po gerų momentų. Kalbėjome ir su Vaidu: gaila, kad tokiu momentu, kai svarbiausios kovos, negalime padėti komandai ir stebime viską iš šono. Nelengva: matai, kaip iškrito ir Bryantas, visi atiduoda visas jėgas, o padėti negali. Didžiuojuosi savo komanda, kuri padarė viską, ką galėjo“, – kalbėjo jis.
I.Vaitkus neslepia, kad ne tik po sezono finišo, bet ir pastarąsias kelias savaites „Juventus“ žaidė virš jėgų ribų ir nors yra apmaudu, kad bronzos pasiekti nepavyko, komanda turi kuo pasidžiaugti.
„Ne tik po paskutinių rungtynių – jau paskutinį mėnesį ir net daugiau buvo labai sunku. Daug rungtynių nusikėlė, teko žaisti kas 2–3 dienas, krūviai buvo dideli. Plius, iškrisdavo iš rikiuotės tai vienas, tai kitas. Negalėdavome rotuoti, kaip norėjosi. Gale sezono nuovargis tikrai jautėsi, manau, dabar visi norės ilsėtis ir kad jų kūnai ir mintys atsigautų.
Kas būtų, jeigu būtų. „Lietkabelyje“ nežaidė Vinalesas, manau, komandai dėl to irgi buvo šokas, nes tai vyko lemiamu metu. Būtų daug smagiau išsiaiškinti tiek turint jų pilną sudėtį, tiek mūsų. Lemiamose kovose susideda daug kas. Tą vieną pergalę išvykoje, manau, būtume galėję užkabinti, namuose „Juventus“ laimėjo ir be mūsų“, – mano jis.
Vaitkus
Puolėjas su apmaudu prisimena, kad išvyko į 3x3 rinktinės treniruočių stovyklą ir turėjo keliauti į olimpiados atranką. O tada iš niekur nieko patyrė pėdos skilimą. I.Vaitkus iškart suprato, kas su juo nutiko.
„Lygioje vietoje atstatomojoje treniruotėje užkritau ant kojos ir ji trakštelėjo. Pradžioje galvojau, kad čiurna, bet esu jautęs tą jausmą, pačiupinėjau kauliuką ir žinojau, jog 90 proc., kad skilo. Nereikėjo nė gydytojų. Pasiskambinau žmonai, pakalbėjome, ji palaikė, tėvams iškart stengiausi nepranešti, kol tikrai nesužinojau visko.
Aišku, labiausiai gaila bronzinės serijos ir olimpiados – iki dabar pagalvoju, kad tikrai turėjome būti olimpiadoje, jei būčiau išvengęs traumos. Tačiau kiek kalbėjau su gydytojais, tai buvo tiksintis dalykas. Koja vargo ir taip galėjo nutikti bet kada: nors sezono metu, nors olimpiadoje. Iškristi ir grįžti sezono viduryje būtų dar sunkiau, dabar turiu laiko atsistatyti, pasiruošti, dalyvauti pasiruošime sezonui nuo pat pradžios“, – dalį pozityvo įžvelgė jis.
I.Vaitkaus idėja vykti į 3x3 rinktinę, kai lemiamos kovos laukė ir „Juventus“, sulaukė kontroversiškų vertinimų. Vis tik labiausiai savo auklėtinį palaikė treneris Žydrūnas Urbonas, išleidęs jį be didelių diskusijų.
„Faktas, čia buvo gera proga, bet pritrūko taškelio kito. Kai pagalvoji, kitas šansas bus tik po 3 metų. Manau, Urbonas patarė elgtis taip, kaip jis norėtų elgtis, jei pats būtų žaidėjas“, – treneriui dėkingas yra I.Vaitkus.
Kokios mintys atėjo tada, kai buvo laikas pranešti – nebus nei atrankos, nei sezono tęsinio, nes nutiko trauma?
„Pranešiau ne aš – rinktinės atstovai susitiekė su Eimantu ir Žydrūnu. Aš turėjau susidėlioti savo mintis ir žiūrėjau pozityviai. Kalbėjau su Urbonu ir sakiau: jei būčiau gavęs tokį šansą vėl, daryčiau taip pat. Išėjo kaip išėjo. Iš trenerio palaikymas buvo, tai nuramino, o Eimantą ir kitus tikrai galima suprasti, jie nekaltino nei manęs, nei federacijos, tai atsitinka. Taip gali atsitikti bet kada, nuo to nepabėgsi“, – svarstė jis.
Nors 3x3 rinktinė šiemet olimpiados nepasiekė, o su metais šio krepšinio pajėgumas augs, I.Vaitkus nepraranda vilties, kad dar turės šansą žaisti didžiausiame sporto renginyje.
„Per 3 metus daug kas keisis, 3x3 krepšinis augs, pritrauks dar gerų žaidėjų, bet jei žiūrint į ateitį, aš tikrai už. Jei tik manęs reikės, išeis viską suderinti, toliau vaikysiuosi olimpiados svajonės, tai didelis dalykas“, – neslepia jis.
Tiesa, „Juventus“ ekipa ir žaidėjai ne iškart buvo patenkinti tuo, kad dalis jų komandos išvyksta į 3x3 turnyrus sezono viduryje. Vis tik I.Vaitkus šypsosi, kad mažos dovanos lyg iš tėvų po kelionių sustiprindavo ryšį.
„Pas mus rūbinė buvo prie humoro. Aišku, patraukdavo per dantį, būdavo visokių kalbų, bet galiausiai žaidėjai palaikydavo, siųsdavo nuotraukas, kaip palaikė mus, kai žaidėme. Aišku, toks mūsų išvykimas – vienetinis dalykas komandose. Bet po vieno turnyro, antro, sakydavo: važiuokite ir viskas, svarbu be traumų. Plius, laimėdavome prizų ir kažką nupirkdavome komandos draugams“, – šypsojosi jis.
Vaitkus
I.Vaitkui tai buvo šeštasis sezonas Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) ir antrasis Utenoje. Jis puolėjui – geriausias karjeroje: 27 minutės, 12,2 taško, 4,2 atkovoto kamuolio, 3 rezultatyvūs perdavimai ir 14 naudingumo balų.
„Su sezonu viskas gerai, nors jis toks unikalus dėl pandemijos. Aplink turėjau žmones, kurie žaidė aukštame lygyje, iš jų galėjau pasiimti naudingų dalykų, jie buvę pas gerus trenerius, gerose komandose, rinktinėse. Manau, patobulėjau tiek taktiškai, tiek išmokau smulkmenų. Kartais atrodydavo, kad žaidžiame protingą krepšinį ir nereikia įdėti daug fizinių jėgų, reikėdavo sustoti į vienas ir viskas gaudavosi gerai. Kariniauskas, Gecevičius, Kupšas žaidę neblogose komandose. Žaidi ir jauti malonumą.
Toks pirmas sezonas, kai žaisdavome su mintimi, žiūrint vaizdo analizę, matydavome kažką panašaus į tikrą, gerą krepšinį. Aišku, traumelių pasitaikė, to neišvengsi. Atžaidžiau nemažai rungtynių be traumų, bet gale, va, išlindo. Svarbiausia, išlaikyti kūną sveiką ir ką galima, tą įsidėsiu į galvą kitam sezonui“, – sezoną reziumavo jis.
Bene sunkiausias etapas „Juventus“ buvo tada, kai kone visa organizacija susirgo koronavirusu ir užtruko laiko, kai visi galėjo pilnomis jėgomis grįžti į aikštę.
„Džiaugėmės, kad prasirgome vienu metu, nes daugiau tas dalykas mums netrukdė dalyvauti sezone. Keista, visi vykome tirtis, gulėjome lovoje, susirinkome ir buvo labai sunku – kaip po traumų. Sunku būdavo net nuo paprastų bėgimų pradėti. Reikėjo bent mėnesio atsigauti. Ir vitaminus gėrėme, ir gydytojų dėka darėme kuo daugiau atsistatymo, bet vis tiek tai paveikė“, – sako I.Vaitkus.
Šiaulietis turi dar metus galiosiančią sutartį su „Juventus“, kol kas yra nusiteikęs likti, tačiau joje numatyta išpirka ir garantijų, kad I.Vaitkaus karjera tęsis Utenoje nėra. Vis tik jis nėra nusiteikęs ieškoti kažko geriau, jei kita komanda nepasiūlys ženkliai geresnių sąlygų.
„Kalbame su agentu. Sutartį turiu, kalbėjausi ir su Urbonu, tad kol turiu kontraktą, tol turiu. Sezonai baigėsi, atėjo rinktinės, manau, viskas prasidės liepą. Yra išpirka, man Utenoje viskas gerai, jei dar pavyks dalyvauti europiniame turnyre... Turi išlįsti tikrai daug geresnis pasiūlymas, nei turiu. Manau, Lietuvoje, be „Ryto“ niekas negalėtų mokėti išpirkos, nebent išlįstų pasiūlymas užsienyje. Dar per daug negalvoju, noriu išsigydyti traumą ir mano mintys dabar su „Juventus“. Norisi kuo stipresnės komandos, kad būtume tarp elitinių Lietuvoje. Nesiveržiu bėgti, nes viskas čia gerai“, – kalbėjo I.Vaitkus.
Per savo karjerą 28 metų krepšininkas dar nėra rungtyniavęs užsienyje, tačiau supranta, kad ne visur svetur žolė žalesnė ir aklai kažkur vykti neketina.
„Būdavo pasiūlymų, bet tai nebuvo aukšto lygio lygos. O vykti į žemesnes lygas nei Lietuvos nesinorėdavo. Aišku, pasiūlymas turi būti bent 20–30 proc. pelningesnis, kad išvykčiau. Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje tolimiausia kelionė 3–4 valandos, o, pvz., Lenkijoje vidutinė kelionė 8 valandos. Reikia viską sudėti.
Vykti šiaip, kad pabandyti, nėra mano tikslas. Turiu šeimą, būna momentų, kai nelengva, tad artimieji šalia padeda tai išgyventi. Išvykti į rungtynes, nebūti namie 3 dienas, nesinori. Daug dalykų reikia sudėti. Jei būčiau vienas, gal vykčiau, bet turiu šeimą ir su ja norisi kuo daugiau būti“, – sako I.Vaitkus.
Norėdami komentuoti prisijunkite.