Sugrįžimo iššūkį atlaikęs R.Kurtinaitis: apie „Lietuvos ryto“ realybę, sudrebinusį pasipildymą, emocijas dėl A.Gudaičio ir K.Langfordą
interviu (39)
Prabėgo metai laiko nuo to, kad Rimas Kurtinaitis sugrįžo į Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandą. Ir šią sukaktį treneris pažymėjo labai gražiai ir skambiai – savus sirgalius pradžiugindamas antra sezono pergale prieš Kauno „Žalgirį“.
Metai nebuvo lengvi, bet tokie jie treneriams būna visi – šypsosi R.Kurtinaitis. Nors kiek apmaudu, kad Europos taurėje „Top 16“ etapo barjero įveikti nepavyko, bet R.Kurtinaitis kovingai nusiteikęs prieš kovas dėl dar dviejų galimų titulų – Karaliaus Mindaugo taurės ir Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) čempionų žiedų.
Jis pasidalijo mintimis apie tai, kas per šiuos sugrįžimo metus įvyko, kokios pergalės džiugino labiausiai, kaip atrodo klubo perspektyvos ir kokie santykiai su buvusiais auklėtiniais išliko.
Treneris kalbėjo kaip visuomet įdomiai ir išsamiai, tad jūsų dėmesiui – Krepsinis.net portalo interviu su juo.
– Treneri, prabėgo metai nuo jūsų sugrįžimo į „Lietuvos rytą“. Kokie šie metai jums buvo?
– Kai atvykau, komanda taip pat buvo ne geriausios psichologinės būsenos, jautėsi nusivylimas nepatekus į taurės atkrintamąsias, buvo padaryti skubūs keitimai. Galbūt atėjau į komandą ankstokai, gal reikėjo užbaigti ciklą ir ateiti po Karaliaus Mindaugo taurės, bet aš toks žmogus, jog dažnai darau nestandartinius sprendimus.
Taip, pernai nepavyko patekti į LKL finalą, bet turiu pripažinti, kad Panevėžio „Lietkabelis“ tada žaidė labai gerai, o mes turėjome savo buitinių problemų, apie kurias jau buvo rašyta. Vasarą komandą perėmė nauji savininkai, buvo daug užkulisinių pasikeitimų, ne tik sportinių. Europos taurėje rezultatų nepagerinome, o LKL poslinkis lyg įvyko. Esame pralaimėję mažiau mačų nei pernai, turime gerų rungtynių. Vienas malonesnių dalykų yra tas, kad sugebėjome nugalėti „Žalgirį“. Išskyrus neplanuotą nesėkmę prieš Kėdainių „Nevėžį“ ir galbūt tą nesėkmę namie prieš „Lietkabelį“, visa kita einasi pagal planą – turime gerą 11 pergalių seriją. Nusileidome gerai Klaipėdos „Neptūno“ komandai, bet prieš ją krito ir „Žalgiris“.
Laukia KMT turnyras, kaip sako Antanas Sireika, nesvarbu, kokios formos būsi spalį, svarbu, kokios būsi kovą. Dabar labai svarbu pakelti emocinį foną ir įkvėpti komandą entuziazmu.
Tiesa, mums sezonas nebuvo labai sėkmingas traumų atžvilgiu, kuomet su jomis susidūrėme, teko pralaimėti kelis mačus Europos taurėje, bet surinkę pilną sudėtį atsirevanšuodavome.
– Tačiau šį sezoną matome, kad apskritai traumų krepšinyje yra nemažai ir jos paliečia daugelį komandų.
– Tik mūsų komandos traumos nebuvo visai tipinės: nedažnai vienoje ekipoje du žaidėjai susilaužo ranką. Arną lyg buvome integravę į žaidimą, nors sezono viduryje tą daryti niekada nelengva. Jis buvo susipažinęs su mūsų žaidimo stiliumi, bet ta rankos trauma... Kai žaidėme su „Zenit“, mums labai reikėjo fizinių kūnų, tačiau ir Jomantas, ir Butkevičius buvo traumuoti. Sankt Peterburgo komandą nugalėti įmanoma, nors nelengva, nes prieš ją Vieningoje lygoje kritusi buvo ir „Chimki“, ir CSKA – pajėgios Eurolygos ekipos, tačiau būtent sveikų žmonių mums tada ir trūko. Trauminių nesėkmių šiais metais neišvengiame ir tai kiek kiša koją, bet tikiuosi, kad išsilaikysime sezono kulminacijoje.
– Kas jums buvo sunkiau, ar prieš 10 metų pirmąsyk atvykti į sostinę dirbti pirmąsyk, ar čia sugrįžti dabar?
– Ir tada, ir dabar sunku (Juokiasi). Tada aš ėjau į kažkur: „Lietuvos rytas“ buvo neblogai sukomplektuota komanda, o komandos mentalitetą pavyko pakeiti iš įprasto į nugalėtojų. Atsimenu, kokį postūmį mums davė Lukauskio lemiamas metimas prieš „Žalgirį“ LKF taurės finale. Po eilės metų buvo iškovotas titulas, o svarbiausia buvo, kad tada nugalėjome patys save, supratome, kad galime kautis su „Žalgiriu“. Porą metų turėjome gerų kovų su žalgiriečiais, laimėjome Europos taurę. O dabar kelias panašus, iš esamos duobės ir titulų stygiaus reikia grįžti į buvusį lygį.
Galvoju, kad padarėme žingsnį į priekį, nes su LKL komandomis taip nebevargstame. Turime ar emocinį pranašumą, ar geresnį pasitikėjimą savimi, galime pranokti varžovus savo energija – tą ir norėjome pasiekti. Žinote, sunku ir tada, ir dabar, ir kitą sezoną bus sunku – trenerio darbe visada sunku. Keičiasi komandos žaidėjai, varžovų sudėtys irgi kinta, buvusios aukščiau – nusileidžia, buvusios žemiau – pakyla, kaip Utenos „Juventus“, šiemet surinkusi gerą ekipą. Esmė lieka viena – nugalėti, o sunku bus visada.
Kurtinaitis
– Kokios akimirkos iš šių metų jus džiugina labiausiai?
– Buvo pergalių, kur žiūrint ne vien į rezultatą, bet ir į emocinį foną, galima pasidžiaugti. Europos taurėje turėjome problemų išeinant iš grupės: buvo sunki kova su Bilbao komanda, bet vėliau atsitiesėme Belgrade, mums buvo labai svarbu patikėti savimi, savo galia ir mes tai padarėme. Vėliau revanšavomės prieš Bilbao komandą, namie nugalėjome Limožo klubą. Gal šios pergalės skaičiais ir nėra įspūdingos, bet komanda, žaidėjai, vadovybė jaučia jų emocinę svarbą, slegiant dideliam spaudimui ir žinant, kad kiekviena nesėkmė gali virsti katastrofa. Tokia buvo situacija ir iš jos išlipome.
Kaip sakoma, garbė tam, kas pasiekė, bet dviguba garbė tam, kas suklupo ir atsitiesė. Ieškosime kelių į dar du titulus, reikia tik kantrybės, siekiant rezultato.
– Kad jau prakalbote apie sezono tikslus, jau parodėte, kad „Žalgirį“ nugalėti galite. Bet visi matome, kokia pajėgi ši komanda yra dabar, tad žvelgiant hipotetiškai – jeigu su žalgiriečiais tektų susitikti LKL finale, kiek realu laimėti seriją prieš tokią ekipą?
– Na, gal anksti kalbėti apie tai, nes yra daug komandų, kurios taikosi į finalą ir iki jo dar reikia nukeliauti (Šypsosi). Sakyčiau, fiziškumu tikrai nusileidžiame „Žalgiriui“. Jie puikiai užsiaugino Pangosą, įsigijo gerus legionierius Micičių ir Toupane‘ą. Gal techniškai jie dar neįvykdo visko, ko norėtų Šarūnas, bet fiziškai jie gerai ginasi, savo jėgą išnaudoja ir jokia paslaptis, kad tuo mes jiems, žiūrint į žaidėjų pozicijas, nusileidžiame.
Bet mes Kaune prieš „Žalgirį“ ieškojome nestandartinių sprendimų, kur draugas Čeponis sakė nesupratęs ir kalbėjo, kad viskas negerai (Juokiasi). Bet turėdami nestandartinį penketą su Giedraičiu „ketvirtoje“ pozicijoje, Baronu – „pirmoje“ gavome vaisių. Ne visada gerai sukomplektuota komanda laimi. Yra planai, jų vykdymai, ko dažniausiai treneriai ir pasigenda, nes atrodo treniruojiesi vieną, o rungtynių metu žaidėjai sustresuoja ir rėmo neišlaiko. Daug niuansų.
Visada sakau, kad kokios galimybės bebūtų „ant popieriaus“, šansus prieš rungtynes abi komandos turi lygius. Šis sezonas tą ir parodo. Aišku, serijoje prieš juos būtų sunku. Prisimenu tas serijas senais laikais – labai svarbus yra psichologinis momentas. Pasitikėjimą duoda tik pergalės, o kai tave numuša sykį, antrą, atsitiesti sunku, nes tam nėra laiko.
– Kuomet į „Lietuvos rytą“ atvyko Arnas Butkevičius ir Mindaugas Girdžiūnas, ši žinia sudrebino Lietuvos krepšinį ir pasipylė gausybė neigiamų nuomonių apie tokį jų sprendimą. Kiek po viso to jiems buvo sunku ne vien sportine, bet ir emocine prasme įsilieti į sostinės ekipą?
– Mes su jais kalbėjomės, sakėme, kad tai yra normali darbinė situacija. Nežinau, ar tai geriausias palyginimas, bet milijonas lietuvių išvyksta į Angliją, Airiją ar kitur ieškoti geresnio gyvenimo ir kur mano, kad jiems seksis geriau.
Profesionalaus sportininko karjera yra labai trumpa. Taip, visi mylime savo miestą, aš irgi visą gyvenimą norėčiau gyventi ir dirbti Kaune, bet taip pas mus nėra. Man teko dirbti ir Azerbaidžane, ir Australijoje – kur tik neteko. Ten, kur gauni geresnį pasiūlymą – ten ir vyksti. Malonu, kai žmonės myli savo gimtinę ir jei žmogaus iš Ariogalos paklaustumėt, koks miestas jam geriausias, jis ko gero atsakytų, jog Ariogala.
Mes norėjome sudaryti pagrindą iš lietuvių žaidėjų, kurie būtų antri geriausi po žalgiriečių. Gal tai pavyko ne iki galo, bet savo planą po truputį vykdome. Jau vasarą kalbėjome apie Arną ir Mindaugą, kad reikia juos pritraukti į Vilnių, bet tada juos su klubu siejo kontraktai, įsipareigojimai, jie negalėjo atvykti pas mus. Žinau tik tiek, kad Klaipėdos komandoje vėliau vėlavo algos ir atsirado galimybė tas sutartis nutraukti. Jie neišvažiavo kažkur – liko Lietuvoje, o „Lietuvos rytas“ galėjo jiems pasiūlyti geras sąlygas ir įgyvendinti jų norus. Neįvyko nieko blogo, viskas buvo pagal sporte priimtinus būdus.
Jokia ne paslaptis, kad Kramerį mes norėtume išsaugoti kitam sezonui, nes jis yra vienas geriausių įžaidėjų LKL, bet jis tikrai gaus gerų pasiūlymų, todėl nežinia, ar galėsime jį išlaikyti. Jei negalėsime, dėl to jo smerkti negalima. Pažiūrėkite, pernai gavę geresnius pasiūlymus iš „Žalgirio“ išvyko Motumas ar Westermannas ir ant jų pykti negalima. Anksčiau iš Kauno išvyko Mačiulis, iš mūsų į Milaną išvyko Gudaitis, sezono metu „Lietkabelį“ paliko lyderis Juškevičius. Tai – sporto dalis ir realybė.
Turbūt pamenate, kuomet „Žalgiris“ su Kazlausku laimėjo Eurolygą ir po tų metų klubą paliko šeši žaidėjai. Ne todėl, kad jie nemylėjo Kauno, o todėl, kad jiems buvo pasiūlytos geresnės sąlygos užsienyje. Aišku, sirgalius suprasti galima, Arną ir Mindaugą klaipėdiečiai norėjo matyti „Neptūne“, bet turiu suprasti ir žaidėjus.
Klubai ir žaidėjai sutaria dėl sąlygų ir tik tada sudeda parašus. Štai, Baronas į Klaipėdą galbūt atvyko žaisti už mažesnę algą, bet su sąlyga, kad galės išvykti. Jis išvyko ir nieko blogo nenutiko. Pas mane kontrakte visada yra sąlyga, jog klubui bent mėnesį vėluojant mokėti algą aš galiu vienašališkai nutraukti sutartį. Normalu, jog vienai pusei nevykdant įsipareigojimų, kita pusė turi laisvą valią priimti sprendimą.
Taip, gali būti maisto patriotas, sakyti, kad man atlyginimo nemoka metus, vaikai pavalgys duonos, bet aš būsiu čia ir kentėsiu. Arba gali pasirinkti klubą, kuris gali užtikrinti sąlygas. Yra ne vien emocijos, bet ir realus gyvenimas.
Kurtinaitis, Girdžiūnas
– Jau paminėjote Artūrą Gudaitį, išvykusį į Milano „AX Armani“ ekipą. Kokios emocijos dabar stebint jį tokį Eurolygos klube?
– Džiugu, žinoma, aišku, sprendimai ne mano valioje, bet manau, kad jis galėtų žaisti net daugiau, nes tą daro gerai. Artūras kaunasi, gal kartais neužtenka laiko komandai remtis juo, kiek mums norėtųsi, bet džiaugiuosi matydamas, kaip gerai jis atrodo Eurolygoje.
– Ar jums kaip treneriui nebuvo skaudu išgirsti, kad jis nebenori likti „Lietuvos ryte“ ir tęsti karjeros čia?
– Nežinau, tokie pasisakymai yra kiekvieno asmeninis reikalas, šnekų girdėjome visokių. Vieni sakė, kad nenorėtų niekada čia žaisti, kiti sakė dar kažką. Man skaudu nėra, esu samdomas darbuotojas, bet kiekvienam savo klubui, kuriuose esu dirbęs, atiduodavau savo širdį ir žinias. Kartais seka pergalės, kartais – pralaimėjimai, bet aš asmeniškai niekada nepasakyčiau, kad viename ar kitame klube nenorėčiau dirbti.
Skaudu buvo, nes praradome vieną iš vedančių žaidėjų, ant kurio norėjome statyti didelę dalį žaidimo, bet dabar galiu džiaugtis, jog turime jaunąjį Echodą, kuris progresuoja šimtamyliais žingsniais. Tikiuosi, jį užsiauginsime iki Gudaičio lygio ir tą Artūro išvykimą kompensuosime.
Bet dėl Gudaičio situacija panaši, kokią jau minėjau: pykti negalime, klubai sutarė, žaidėjas pasirinko, o nenorinčio žaisti žmogaus juk niekada nepriversi to daryti. Nėra logikos jo laikyti žūtbūt, kad jis tik neišvyktų. Artūrui noriu tik palinkėti sėkmės, jis gerai dirba, jo darbo etika – irgi gera, gal tik jis šiek tiek kol kas vaikiškas, bet juk mes visi iki kažkokio amžiaus tokie būname. Linkiu jam suvyriškėti, nusistovėti, atsirinkti, ko jis nori, ir eiti pirmyn. Viskas jam bus gerai.
– Kalbant apie Echodą – jis pateko ir į rinktinės keturioliktuką artimiausiam FIBA „langui“. Kiek svarbu tai, jog jis buvo įvertintas ir pakviestas atstovauti vyrų nacionalinei komandai?
– Yra du dalykai: vienas – smagu, jog jis pateko į rinktinę, antras – visa tai vyks sezono metu ir dvi savaites Martyno neturėsime. Klubui nėra labai gerai, tas pats su Girdžiūnu ir Giedraičiu. Bet čia jau klausimų nėra – Lietuvos rinktinė yra prioritetas. Reikia žaidėjų – atiduosime, reikia gydytojų – prašom, trenerių – taip pat. Lietuvos krepšinis – aukščiau visko. Žinoma, kuo daugiau mūsų komandos žaidėjų rungtyniauja rinktinėje, tuo daugiau tai pasako apie mūsų klubą. Jei tai dar vyktų ir vasarą, būtų išvis idealu. Džiaugiuosi už Martyną, jis labai darbštus, imlus, paklusnus, žingeidus, visada pasiteirauja, kaip ką daryti ir jis žino, ko siekia – tai yra svarbiausia.
Lukauskis
– Kuomet teko kalbėtis su Mindaugu Lukauskiu, jis neslėpė, jog jaučiasi galintis rungtyniauti ir padėti komandai labiau. Ar galime tikėtis, jog veterano didesnį vaidmenį ant parketo dar išvysime, kuomet lauks jau lemiamos kovos?
– Jau esu minėjęs ir apie jį, ir apie Madgeną, ir Baroną, ir Jomantą, jog sezono metu žaidėjų formos, nuotaikos keičiasi, o mes stengiamės gauti optimalią naudą iš visų 12 krepšininkų. Buvo gerų rungtynių, buvo gal kur energijos trūko, bet net neabejoju, kad bus mačų, kur Mindaugas žais ir po 20, ir po 25 minutes – jis tikrai nėra nurašytas. Negaliu visų suleisti į aikštelę, kai vietos ten tik penkios. Darome viską, kad laimėtume, aš pats irgi turėjau etapų, kai žaidžiau 2 minutes, o kitąsyk – 40. Bet tai neturėtų žaidėjo demotyvuoti, reikia laukti savo šanso, nes jo patirtį labai vertiname ir norime ją realizuoti kuo produktyviau, o tam laiko dar yra.
– Po pernai prieš „Lietkabelį“ pralaimėtos pusfinalio serijos pasakėte frazę, jog iš „Lietuvos ryto“ liko tik vardas. Ši situacija pasikeitė?
– Dėl to pasakymo, ko gero jis buvo suprastas ne taip. Kažkoks politikas yra pasakę, jog normalu, kad galint suprasti ne taip, taip ir nutiks (Juokiasi).
Tą sakydamas turėjau mintyje, jog „Lietuvos rytas“ senesniais laikais savo komplektaciją vykdydavo gal net su didesniais finansais nei „Žalgiris“, turėjo jie gerus iš NBA atvykusius žaidėjus. Dabar mūsų galimybės kitokios – jas ir turėjau omenyje. Mes neturime didesnio biudžeto nei pernai, sukamės tame pačiame rate. Aišku, už tuos pačius pinigus gali užtaikyti ant labai gerų žaidėjų, o gali nepataikyti nieko.
Šiuolaikiniame krepšinyje komplektacija yra 70 proc. sėkmės. Jei prieš 20 metų tai sudarė pusę darbo, o likusią pusę – trenerių strategijos, tai individualus meistriškumas ir žaidėjų sulipdymas vienas prie kito sudaro didžiąją dalį darbo.
Turėjau neblogų pokalbių su savo draugu Aleksandru Djordjevičiumi. Kalbėjomės apie jo komandą ir jos komplektaciją, nes „Bayern“ turi puikių atletiškų ir meistriškų žaidėjų, matėme, kokia rami ir savimi pasitikinti tai ekipa. Jis man sako: „Aš dvejus metus dirbu Miunchene, mes niekaip nelaimėjome čempionato, neiškovojome Europos taurės, nors norime žaisti Eurolygoje. Bet tik dabar aš surinkau tokią komandą, kokios norėjau, sulipdžiau žaidėją prie žaidėjo.“ Aišku, tai parodo klubo ištvermę ir profesionalumą, jog nelaimėję jie nesiima atleidimų ir keitimo vieno trenerio į kitą. „Bayern“ žiūri į viską atsakingai, turi viziją, tiki treneriu ir šiemet jie turi gerus šansus, nes yra Eurolygos lygio komanda.
Mes šiemet irgi judame gera linkme, lyginus su praėjusiu sezonu, padarėme daug atnaujinimų sudėtyje, matome savo spragas atletiškume, gal reikėtų jaunesnės komandos – yra dalykų, kuriuos pakeisti norėtųsi su laiku. Prisimenu, kaip „Valencia“ futbolo komanda prieš 14 metų iškovojo UEFA taurę. Tada pasirodė užrašas: „Siekėme to daugiau nei 20 metų“. Rezultatai neatsiranda iškart.
Dabar matome, kas vyksta su „Barcelona Lassa“, „AX Armani“ – keičiasi krūva žaidėjų, trenerių, bet situacija nekinta. Kaip nėra viršaus, taip nėra. Ir tos kaitalionės nėra gerai, idealu, kai komandoje per vasarą pasikeičia 2 žaidėjai – tada nenusimuša žaidimo stilius, vienas kito supratimas. Mes dabar padarėme charakiri – pakeitėme aštuonis žaidėjus, tad darbas juos sulipdyti yra didelis. Kuomet žaidėjo krepšinio IQ yra didelis – jam gal užtenka mėnesio, bet kuomet jis mažesnis, gali reikti ir metų ar dviejų.
– Pamenu, kaip atvykęs į Vilnių sakėte, jog štai anksčiau kovėtės su „Real“ ir „Barcelona“, o dabar – su „Juventus“ ar „Lietkabeliu“. Ar jaučiate didelį ilgesį tiems laikams?
– Labai pasiilgstu, labai. Bet gyvenimas yra toks, koks yra, patirtis visur yra gera, o jos turėjau daug. Pasiilgstu, bet dar tikiuosi būti ten. Galvoju, kad šiemet turėjome šansų prasibrauti į Eurolygą, bet yra labai daug komandų, pretenduojančių į Europos taurės finalą. Gera valia į Eurolygą pakvietimo mums turbūt niekas nebeduos. Man su „Lietuvos rytu“ pavyko iškovoti Europos taurę, su „Chimki“ – taip pat, iki Eurolygos kelią nueidavau pats ir tai būdavo įdomu. Mane tai veža ir tuo džiaugiuosi. Gyvenimas eina kalneliais – aukštyn, žemyn – reikia laukti to kalnelio (Šypsosi).
– Buvote sulaukęs dovanos iš Jono Valančiūno. Ar yra dar buvusių auklėtinių, su kuriais palaikote stiprius ryšius ir itin teigiamus santykius?
– Palaikau ryšius kone su visų komandų žaidėjais. Žinoma, vienas kitam į akis per daug nelendame, bet bendrauju su daug kuo. Žinote, geri prisiminimai sporte ateina per pergales. Kuomet su „Chimki“ laimėjome Vieningąją lygą ir iš nugalėtojų pozicijos išstūmėme CSKA, o taip pat pasiekėme ir dukart Europos taurę, vien dėl to mūsų santykiai yra puikūs. Ir su Stepu Babrausku ar Valančiūnu nuvykstame pažvejoti, susitikę buvome su Chucku Eidsonu.
Amžiaus skirtumas yra, bet mes puikiai bendraujame ir mūsų santykiai puikūs, nes juos jungia pergalės. Kai kurie gal mane laiko piktu ar griežtu, bet profesionalūs sportininkai supranta, kad griežtumu linkiu jiems gero, tikėdamasis rezultato.
Langfordas
– O ar yra tokių, kurie ant jūsų būtų supykę ir jūsų bendravimas nebūtų išlikęs toks teigiamas?
– Pavyzdžiui, „Chimki“ komandoje man dirbant atsisveikinome su Keithu Langfordu. Jis buvo rezultatyviausias lygoje, bet kartu gadino vidinę atmosferą – norėjo daug žaisti, nenorėjo treniruotis, o man tokie žaidėjai netinka. Jis buvo labai brangus krepšininkas (9 mln. eurų per 4 metus – Krepsinis.net), nebuvo lengva su juo nutraukti kontraktą, bet ryžomės tam ir tai pasiteisino. Nežinau, ar su juo būtume pasiekę Europos taurę, nes jis žaidė sau, dėl asmeninių rezultatų.
Tikrai nesakau, jog jis yra blogas – jis geras žmogus, geras žaidėjas, bet tiesiog jis buvo ne tokio stiliaus, kokio norėjau aš savo komandoje. Nežinau, kokios jis nuomonės apie mane, bet aš apie jį – geros, nes mūsų komandai jis tiesiog netiko. Nors nutraukus sutartis, aišku, visos strėlės eina į trenerį (Šypsosi).
Žaidėjai į tai reaguoja labai įvairiai. Prancūzijoje yra su manimi nutraukę kontraktą, bet su Šalono „Elan“ komandos žmonėmis likau draugu, su buvusiu treneriu, kuris buvo net jaunesnis už mane – taip pat. Pykčio nelaikau, nes treneris visada elgiasi taip, kad komandai būtų geriau. Geriau jiems nebuvo, bet jis kažką daro – į tai žiūriu profesionaliai. Tas pats su „Chimki“, rezultatai netapo geresni, bet preteksto pykti tikrai nėra.
Sakoma, kad nėra treneris tas, kuris niekada nėra netekęs darbo sezono viduryje. Net ir NBA taip būna: Donas Nelsonas buvo gavęs geriausio trenerio vardą, o kitą sezoną vos po trijų mėnesių buvo atleistas, nes ar dėl mainų, ar dėl traumų rezultatai nebuvo tokie, kokių buvo tikėtasi. Ir tai – normali darbo dalis.
Norėdami komentuoti prisijunkite.