Sustoję pusiaukelėje į šlovės Olimpą: vienais geriausių savo kartoje tituluoti žaidėjai, bet nepasiekę galimybių ribų
pirmoji dalis (28)
Krepšinio Olimpo viršūnė – taip simboliškai galima pavadinti karjeros aukštumas, kurias pasiekti nori kiekvienas jaunas ir ambicijomis trykštantis žaidėjas. Tačiau tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems. Traumos, išlieto prakaito stoka, netinkamos komandos, sunkus charakteris – tai tik dalis aplinkybių, pakišusių koją krepšininkams, kopiantiems į šlovės Olimpą.
Portalas Krepsinis.net nusprendė skirti dėmesio žaidėjams, kurie savo kartoje buvo laikomi vienais perspektyviausių, bet viso potencialo išnaudoti nesugebėjo. Kadangi tokių krepšininkų yra ne vienas ir ne du, šnekėti apie juos galima ilgai, tad šįkart pristatome jums pirmąją straipsnių ciklo dalį.
Šilinskis
Darius Šilinskis
Žvelgiant į daugiau nei prieš dešimtmetį žurnalo „Krepšinis“ sudarytą perspektyviausių 1984-aisiais gimusių žaidėjų reitingą, D.Šilinskio pavardę galime pamatyti pačioje viršūnėje. Tada jis sau už nugaros paliko puikiai visiems pažįstamą Paulių Jankūną. 2002 metais šis vidurio puolėjas įžengė į pajėgiausią Lietuvos lygą bei apsivilko Kauno „Žalgirio“ aprangą. Deja, bet būtent laikinosios sostinės klubas ir buvo aukščiausia karjeros stotelė, kurią pasiekti pavyko 216 cm ūgio D.Šilinskiui.
„Žalgiryje“ D.Šilinskį kelerius metus su pertraukomis auklėjo Antano Sireikos ir Gintaro Krapiko duetas. Abu strategai pažymėjo, kad šis žaidėjas turėjo aukštaūgiams nebūdingą gerą metimą iš vidutinio nuotolio ir tolimesnių distancijų bei puikiai perprasdavo žaidimą. Treneriai taip pat išliko vieningi, kalbėdami apie „centro“ trūkumus.
„Perėjus į vyrų krepšinį jam pritrūko atletiškumo, agresijos, pykčio, o be to šiuolaikinis krepšinis yra neįsivaizduojamas. Galvoju, jog tai buvo rimčiausia priežastis, kodėl Darius nepasiekė aukščiausio lygio. Taip pat ir nugaros trauma buvo vienas faktorių, dėl kurio progresas sustojo“, – dėstė G.Krapikas.
„Darius yra labai geras žmogus, bet manau, kad jo karjera nesusiklostė dėl sveikatos. Jis mokėjo klausytis, buvo paslaugus, bet norint profesionaliame sporte kažko pasiekti, neužtenka gerų norų, gerų trenerių, gerų sąlygų – turi būti geležinė sveikata. Žaidžiant mėgėjiškame lygyje, galima pasinaudoti fiziniais privalumais – greičiu, šoklumu, ūgiu, bet aukštame lygyje stipri sveikata yra būtina“, – akcentavo A.Sireika.
D.Šilinskis per savo karjerą blaškėsi po Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubus, išbandė Ispanijos antrosios lygos, Estijos, Slovakijos krepšinį, o praėjusį sezoną 31-erių vidurio puolėjas vilkėjo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) autsaiderės Kauno „Jazz-Diremtos“ aprangą. Tačiau net ir čia D.Šilinskis buvo blankesnis už šešėlį – rinko po viso labo po 1,6 taško ir atkovodavo po 1,5 kamuolio.
Andriuškevičius
Martynas Andriuškevičius
Tai – krepšininkas, kurio pavardė, kalbant apie labiausiai nepateisintus lūkesčius, į galvą šauna viena pirmųjų. 2005 metais M.Andriuškevičius galėjo džiaugtis, savo pavardę išgirdęs Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų biržoje, tačiau netrukus perspektyviausiu savo amžiaus žaidėju vadintas „centras“ savo kailiu pajuto, ką reiškia neišsipildžiusi amerikietiška svajonė.
„Žalgirio“ mokyklą praėjusio M.Andriuškevičiaus buvę treneriai išskyrė esminį dalyką, lėmusį nenusisekusią karjerą pajėgiausioje planetos lygoje. Tai – neapgalvotas ir skubotas sprendimas kelti sparnus už Atlanto.
„Visų pirma reikia galvoti savo galva. Ne paslaptis, kad yra agentai, turintys savo požiūrį, savo išskaičiavimus, manantys, kad jų klientas greitai viską pasieks, bet iš tikrųjų gyvenime taip nebūna. Galbūt žaidėjai pasiduoda lengvai euforijai: „Smagu, mane kviečia, o kitų – ne. Reikia važiuoti, gal vėliau nekvies“. Tai nuslopina blaivų protą, trukdo apmąstyti: o ką aš ten darysiu, ar aš jau vertas?“, – klausimus, į kuriuos M.Andriuškevičius veikiausiai neieškojo atsakymo, įvardijo A.Sireika.
Tuo tarpu G.Krapikas pabrėžė tai, jog „centras“ į savo kūno ir žaidimo tobulinimą investavo ne tiek, kiek reikėjo, bei pateikė M.Andriuškevičiui kontrastingą pavyzdį. „Pažvelkime į Donatą Motiejūną: jis užsispyręs dirbo, daug investavo į kūną, labai sustiprėjo, persilaužė ir dabar yra ten, kur yra. O Martyną svajonė žaisti NBA, galvoju, truputį apakino ir pristabdė jo pastangas bei darbą“, – sakė G.Krapikas.
Net ir grįžęs iš išvajotųjų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), M.Andriuškevičius sunkiai rado savo vietą Europoje. Ispanija – Graikija – Lietuva – Lenkija – Vokietija – Rusija. Taip driekėsi aukštaūgio karjeros vingiai. Kas lėmė tai, kad šis žaidėjas aukščiausio lygio krepšinio paragauti gavo nedaug?
„Tokioje situacijoje žaidėjas susiduria su moraliniu žlugimu, jis nusivilia. Tada reikia ne tik dirbti, o dirbti dvigubai daugiau, nugalėti save morališkai, įrodyti, kad gali. Po nesėkmių reikia geležinės psichologinės sveikatos“, – priežastį, kodėl M.Andriuškevičius Europoje nenuveikė nieko įspūdingo, išskyrė A.Sireika.
Specialistui pritarė ir G.Krapikas, taip pat pastebėjęs, kad vidurio puolėjui tiesiog galėjo stigti pastangų. „Jei lygis, kuriame Martynas žaidė, vis krito, manau, jis tenkindavosi tuo, kas yra duodama per treniruotes ir nieko daugiau. Dažnai žaidėjai, kai jų paklausai, giriasi, kad daug dirba, stengiasi, bet tai dažnai telieka žodžiais. Neužtenka tik kalbėti – reikia dirbti daug. Manau, kad Martyno atveju buvo šiek tiek daugiau kalbama nei iš tiesų daroma“, – pastebėjo G.Krapikas.
Vėlius
Šarūnas Vėlius
Gražūs ateities perspektyvų paveikslai prieš daugiau nei dešimtmetį buvo piešiami ir Š.Vėliui. 17-os metų „Šiaulių“ aprangą apsivilkęs puolėjas tapo A.Sireikos auklėtiniu bei šioje komandoje praleido šešerius metus.
Dvejus metus šį krepšininką treniravęs A.Sireika mano, kad, nepaisant darbštumo, jam pritrūko krepšinio pagrindų, ant kurių tarsi ant pamatų būtų galima statyti karjeros piramidę.
„Šarūnas yra šiek tiek panašus į Šilinskį – minkštas psichologiškai, ne visai pasitikintis savimi. Fiziškai jis yra tvirtas, dirbantis per sukąstus dantis, tačiau nors mačiau jo norą, taip pat mačiau, jog jam kažko trūksta. Jis lankė papildomas treniruotes, siųsdavome jį pas kultūristus, kad sustiprėtų. Krūvius Vėlius ir atlaikydavo, dirbdavo, bet veikiausiai pritrūko įgūdžių iš anksčiau, kurie leistų sujungti juos su papildomu darbu ir tobulėti. Čia tik mano nuomonė – pasakyti, kaip buvo iš tiesų, nežinau, kas gali“, – kategorišku nebuvo strategas.
Palikęs Šiaulius Š.Vėlius persikėlė į Kauno „Kaunas Triobet“ klubą, vėliau atstovavo Utenos „Juventus“, Panevėžio „Panevėžio“ ekipoms, legionieriumi buvo Estijoje bei Baltarusijoje. Paskutinį kartą ant profesionalaus parketo puolėjas pasirodė prieš ketverius metus antroje pagal pajėgumą Lietuvos lygoje ir nuo to laiko jo pavardė krepšinio pasaulyje nebebuvo girdima.
Redikas
Dovydas Redikas
Be jokios abejonės, vertinti dar karjeros piko nepasiekusius krepšininkus yra sunku, tačiau tarp žaidėjų, kurie iki šiol tikrai galėjo nuveikti daugiau, įtraukėme ir du „Auksinės kartos“ atstovus. Vienas jų – labiau skandalais nei darbais krepšinio aikštelėje pagarsėjęs D.Redikas. Muštynės aikštėje su varžovu, nepagarbus elgesys su treneriu, melas dėl tėvo mirties, pabėgimas iš viešbučio nesusimokėjus – tokie pasiekimai „puošia“ D.Rediko biografiją ryškiau nei žibanti auksinių medalių kolekcija.
Būdamas 19-os D.Redikas papildė vieną pajėgiausių šalies komandų – Vilniaus „Lietuvos rytą“, tačiau vėliau jo karjera palaipsniui ėmė ristis žemyn.
„Visi žino, kad didžiausia Dovydo bėda yra sunkus charakteris. Jis nesusitvarko su tuo, kas vyksta už aikštelės ribų, – sakė su gynėju sostinėje dirbęs treneris Arvydas Gronskis. – Dovydas turi tikrai gerus gamtos duotus duomenis: jis stiprus fiziškai, kovotojas, nieko nebijantis, savo amžiuje buvęs vienas geresnių. Žaidžiant profesionalioje komandoje nėra kaip patingėti, bet žinoma, Redikas nebuvo iš tų darbininkų. Jis turėjo gamtos duotą jėgą, tik reikėjo tą panaudoti kuo efektyviau. Su jo fizinėmis savybėmis, užsivedimu, noru žaisti jis tikrai galėjo pasiekti daugiau.“
Po įsiplieskusio konflikto su Dirku Bauermannu D.Redikas buvo išsiųstas į Pasvalio „Pieno žvaigždes“, praėjusį sezoną gynėjas blaškėsi po Latviją, o pastaruosius porą mėnesių krepšinį jis buvo iškeitęs į linksmybes. A.Gronskis pabrėžė, kad jei D.Redikas dar turi ambicijų grįžti į aukštesnį lygį, išvadas jam reikia padaryti kuo greičiau.
„Aš manau, kad Dovydui dabar reikėtų pradėti nuo žemesnio lygio ir vėl kopti į viršų, nes jis buvo atsidūręs ten, kur svajoja būti kiekvienas krepšininkas – komandoje, žaidžiančioje Eurolygoje. Redikas galėjo žaisti, kabintis bei eiti toliau, tačiau kadangi jis pats nusprendė gadinti savo karjerą, dabar gali pradėti viską iš naujo tik nuo žemesnio lygio“, – apmaudžiai apie tokį buvusio auklėtinio likimą kalbėjo ilgametis „Lietuvos ryto“ trenerio asistentas.
Čižauskas
Vytenis Čižauskas
Šis įžaidėjas yra vienas tų, kuriems po puikaus pasirodymo jaunimo lygyje buvo prognozuojamas vyrų rinktinės durų prasivėrimas. Prieš dvejus metus V.Čižauskas šį šansą turėjo, tačiau jo neišnaudojo ir daugiau kvietimų į rinktinės stovyklą kol kas nesulaukė. Atakų organizatorius buvo giriamas už puikiai skirstomus rezultatyvius perdavimus, gebėjimą gerai žaisti „du prieš du“, bet savo galimybes parodyti vyrų krepšinyje V.Čižauskui sekasi sunkiai.
Įžaidėją „Žalgiryje“ treniravęs G.Krapikas nesunkiai įvardijo priežastį, kodėl kol kas V.Čižausko žvaigždė nežiba. „Praėjusį sezoną su juo buvo kalbėta, ką, mano manymu, reiktų daryti, kad jis išliktu tame lygyje arba kiltų aukščiau, bet kartais susidaro įspūdis, kad visi aplinkui nori daugiau nei pats žaidėjas“, – kalbėjo G.Krapikas.
Treneris akcentavo, jog V.Čižauskui reikia rimtai susimąstyti ir įdėti labai daug darbo, kad iš Latvijos vidutiniokų gretų pavyktų sugrįžti bent jau į prieš tai buvusį lygį. Pasak G.Krapiko, šiam įžaidėjui derėtų imti pavyzdį iš „Žalgiryje“ atsiskleidusio Luko Lekavičiaus.
„Lekavičiui niekas nieko neprognozavo, visi sakė, jog iš jo nieko nebus, o Lukas tai paneigė. Lukas nuoširdžiai ir daug treniruojasi. Ne kalba, o dirba realiai tą, ką reikia. Vytenis dar yra tame amžiuje, kai tą padaryti nėra vėlu. Labai tikiuosi, jog jis padarys išvadas. Čižauskas yra „Žalgirio“ sistemos auklėtinis: buvo ir dubleriuose, ir pagrindinėje komandoje. Mes tikrai vertiname savo sistemos žaidėjus bei duodame jiems galimybę. Jei Vytenis suimtų save į rankas ir pasišvęstų tik sunkiam darbui, jis tikrai turėtų galimybę grįžti į aukštesnį lygį.
Pagerinti jam reikia daug ką, bet tą reikia daryti realiai – neužtenka tik žinoti, ko trūksta. Juk ne kiekvienas yra gimęs būti snaiperiu, tačiau kažkiek metimo stabilumą galima pagerinti. Reikia mėtyti vieną valandą, kitą, trečią – įdėti daug sunkaus darbo. Būdavo, jog jei Vytenį prispaudi – jis padaro, bet jei tik nepažiūrėjai – padarys šiek tiek mažiau. Reiškia, kad kiti iš jo nori daugiau nei jis pats, o juk daugiausiai noro turi turėti tik jis, mes galime tik padėti“, – vertingų patarimų V.Čižauskui skyrė G.Krapikas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.