Treji K.Maksvyčio metai: pergalė, kainavusi Olimpines žaidynes, ir kryžkelėje atsidūręs Lietuvos krepšinis
(168)
Šį vakarą Paryžiuje įvyks oficialus Olimpinių žaidynių atidarymas, o šeštadienį jau prasidės ir krepšinio turnyro kovos.
Lietuvos krepšinio rinktinė praleidžia dar vieną olimpiadą – prieš trejus metus lietuviai nesugebėjo įveikti atrankos turnyro Kaune, o šįmet olimpinės viltys bliuško Puerto Rike.
Po pralaimėjimo Slovėnijai 2021 metais Lietuvos rinktinei teko ieškoti naujojo vyriausiojo trenerio ir šiame poste Darių Maskoliūną pakeitė Kazys Maksvytis.
Olimpiniam ciklui paskirtas vadovauti strategas buvo pasitiktas su dideliais lūkesčiai, o jo vadovaujama komanda dalyvavo Europos ir Pasaulio čempionatuose bei šių metų Olimpinėje atrankoje.
Maksvytis
„Pirmasis leptelėjimas“ ir paliktas neužbaigtas darbas
Prasidėjus karui Ukrainoje Lietuvos rinktinės strategas tuo metu darbavosi Permės „Parma“ klube, tačiau tomis 2022 metų vasario dienomis buvo ne Rusijoje, o su Lietuvos krepšininkais ruošėsi pasaulio čempionato atrankos rungtynėms su Bosnija ir Hercegovina.
Tuomet paklaustas apie savo ateitį Rusijoje ir susidariusią situaciją K.Maksvytis pritrūko ryžto, pritrūko lyderystės, kurios iš Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio norėjosi daugiau.
„Man labai sunku atsakyti į politinius klausimus, nes neturiu tam reikalingo išmanymo, bijau apsijuokti“, – tuomet kalbėjo strategas.
Nors vėliau strategas negrįžo dirbti į Rusiją, o ir dėl jo įsitikinimų bei vertybių niekam nekyla klausimų, tačiau net ir tokioje situacijoje norėjosi šiek tiek daug pasitikėjimo savimi, šiek tiek daugiau užtikrintumo.
Pergales pasaulio čempionato atrankoje Lietuvos krepšininkai susirinko ir į planetos pirmenybes pateko be didesnių problemų.
K.Maksvyčio atrankų rinktinė, po vos katastrofa nesibaigusios atrankos į Europos čempionatą ir tik per plauką įveiktų danų, atrodė tikrai užtikrintai ir dėl to jokių priekaištų strategui būti negalėjo.
Tiksliau jų negalėjo būti iki vieno kluptelėjimo – pralaimėjimas Estijai atrankoje jau į kitų metų Europos čempionatą yra šioks toks K.Maksvyčio palikimas naujajam rinktinės treneriui ir rudenį Lietuvos krepšininkai mačuose su Šiaurės Makedonija atsipalaiduoti tikrai negalės.
Sabonis, Valančiūnas
Europos čempionatas Vokietijoje – geriausias žaidimas ir prasčiausias rezultatas
Į 2022-ųjų metų Europos čempionatą Lietuvos krepšininkai vyko su itin didelėmis viltimis. Rinktinėje buvo abu mūsų „bokštai“, puikiai tuo metu atrodė Marius Grigonis, o Ignas Brazdeikis atrodė kaip žmogus, kuris pagaliau įneš aštrumo į mūsų perimetro grandį.
Per daug nebaugino ir „mirtininkų“ grupė, kurioje buvo aiškios keturios favoritės (Lietuva, Slovėnija, Prancūzija ir Vokietija) bei dvi autsaiderės – Bosnija ir Hercegovina bei Vengrija.
Padai ėmė svilti tuomet, kai lietuviai visiems trims pagrindiniams konkurentams pralaimėjo paskutinių sekundžių dramas, o bosniai išsitraukė netikėtą pergalę prieš slovėnus.
Grupių etapas baigėsi tuo, kad turėjome dėkoti prancūzams už paslaugą. Pastaroji rinktinė nesitaupė ir pasiėmė paskutinę pergalę prieš Bosniją ir Hercegoviną bei taip atvėrė kelią į kitą etapą mūsų rinktinei.
Aštuntfinalio varžovas – nukraujavusi Ispanija, kurios pagrindinis vedlys Lorenzo Brownas.
Iš šių rungtynių įstrigo du esminiai momentai. Ketvirtojo kėlinio viduryje Lietuva turėjo 7 taškų pranašumą ir jį išbarstė. Barstomi pranašumai ir vėliau lydėjo K.Maksvyčio vadovaujamą komandą.
Pasitvirtino ir kita taisyklė – jeigu varžovai turi talentingą gynėją, jis mus tikrai baus maksimaliai. L.Brownas pelnė 28 taškus, surinko 28 naudingumo balus ir baudė Lietuvos „dropo“ gynybą skaudžiausiais momentais.
Po čempionato daug priekaištų K.Maksvyčiui tarsi ir nebuvo. Rinktinė žaidė savo žaidimą – puolime lietuviai rinko po 88,8 taško, o gynyboje kentėjo. Visose rungtynėse lietuviai išlikdavo iki pabaigos. Bėda, kad tose pabaigose mes neturėjome lyderio, neturėjome užtikrintumo.
Iškritimas aštuntfinalyje buvo katastrofiškas rezultatas, tačiau pats žaidimas tarsi sufleravo, kad įvedus minimalias korekcijas viskas gali būti gerai. Tai leido pasaulio čempionato laukti su nemažai optimizmo.
Kariniauskas
Pasaulio čempionatas – pergalė, kainavusi Olimpines žaidynes
Optimizmas ėmė slopti, kai prieš pasaulio čempionato startą pradėjo atkritinėti žaidėjai. Vienas po kito planetos pirmenybėse atsisakė dalyvauti arba negalėjo žaisti dėl traumų visa krūva svarbių žaidėjų.
Čia buvo dar vienas K.Maksvyčio „leptelėjimas“, kurio galbūt prieš čempionatą nereikėjo. Treneris puse lūpų užsiminė, kad jeigu būtų žinojęs, jog bus tiek atsisakymų – nebūtų ėmęsis šio darbo.
Dar vienas momentas, kai K.Maksvytis nepasirodė kaip lyderis, kuris gali paskui save vesti komandą. Smulkmena, tačiau kartais tokios smulkmenos susideda ir į bendrą paveikslą.
Vis tik užtikrintumą rinktinė Maniloje rodė aikštėje. Pirmasis grupių etapas buvo neabejotinai geriausias laikotarpis Lietuvos krepšiniui nuo 2017 metų.
Užtikrintai įveikti graikai, be problemų tvarkomasi su žemesnės lentynos komandomis ir desertas – ant menčių paguldyta Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinktinė.
Kad ši pergalė gali apkarsti buvo turbūt aišku jau nuaidėjus finaliniam susitikimo švilpukui, bet kad ji bus tiek karti – įsivaizduoti buvo sunku.
Nors K.Maksvytis net ir prieš atrankos Puerto Rike rungtynes su Italija kalbėjo, kad tai Lietuvai neparankus varžovas, tačiau, kaip parodė ir pačios rungtynės, tai yra tiesiog pagarbūs žodžiai apie varžovą. Kas Lietuvai išties yra neparanku, mes pamatėme Olimpinės atrankos finale.
Kažką panašaus mes išvydome ir ketvirtfinalio mače Maniloje. Taip, serbai net ir be ryškiausių žvaigždžių talentu tikrai lenkė Puerto Riko rinktinę, tačiau šiuose mačuose esmė buvo ne talentas.
Bendras požymis tarp serbų ir puertorikiečių buvo tas, kad abi ekipos ėjo su maksimalia energija, su maksimaliu kontaktu, kai mes ėjome tiesiog pažaisti krepšinio.
Serbų spaudimas uždusino iki tol lengvą ir gražų lietuvių žaidimą. Gavę daugiau kontakto, daugiau presingo lietuviai tritaškius vėl net ir iš gerų padėčių ėmė mesti pro šalį, o bandymai sugrįžti į rungtynes nebuvo realūs. Tame mače didesnių šansų lietuviai neturėjo.
Pralaimėjimas Serbijai atėmė galimybę lietuviams žengti į olimpiadą tiesiausiu keliu. Kovos dėl 5–8 vietų jau buvo „apie nieką“.
Vis tik net ir tokiose bereikšmėse rungtynėse dėl penktosios vietos, taip pralaimėti Latvijai negalima. Visai neblogu galėjęs būti čempionatas buvo užbaigtas tiesiog žeminančiu pralaimėjimu kaimynams. Nieko nereiškia? Vis tiek nemalonu, kai triuškina mažiau talentingas, bet labiau norintis kaimynas.
Alvarado
Olimpinė atranka – smūgis žemiau juostos
D.Adomaitis prieš visus turnyrus tikrai galėjo keiksnoti nepalankius burtus, tai apie „mirtininkų“ grupę Kelne galėjęs kalbėti K.Maksvytis šįsyk iš fortūnos buvo sulaukęs dovanėlės.
Objektyviai atrankos grupė Puerto Rike buvo viena iš dviejų silpniausių. Diskusijų klausimas, ar Latvijoje susirinkusios rinktinės taip pat kažkuo stipriai lenkė mūsų atrankos varžovus.
Vien patekimas į Olimpines žaidynes jau būtų šioks toks rezultatas. Tai buvo turnyras, kurio reikėjo Lietuvos krepšiniui. Matyti lietuvius žaidžiančius su elitu, tarp elito, net ir pralaimint, jau būtų impulsas. Būti tiesiog Olimpinių žaidynių žiūrovais – turbūt vienas nemaloniausių jausmų, kuriuos tenka patirti Lietuvos krepšinio mylėtojams.
Jau prieš išvykstant į Puerto Riką, pasirinktas dvyliktukas kėlė nemažai klausimų. Tai, kad net išplėstiniame sąraše nebuvo Dovydo Giedraičio atrodė mažų mažiausiai keista. Vėliau dar keistesnis sprendimas atrodė, jog namuose lieka Rokas Giedraitis. Net neverta klausti, kurio vietą galėjo užimti šis snaiperis, nes atsakymų yra netgi ne vienas, o keli.
Vis tik tokiais atvejais belieka pagūžčioti pečiais ir pasikliauti trenerio geresniu situacijos matymu iš vidaus. Už rezultatą galiausiai juk ir atsako jis pats.
Akivaizdu, kad trenerio matymas šįsyk nebuvo teisingas. Tai sakyti po laiko išties yra lengva. Tomas Dimša čempionate turėjo nemažai minučių, tačiau jų neišnaudojo. Labai prastai atrodė ir Deividas Sirvydis, kurį atrankos pradžioje treneris matė kaip vieną iš komandos lyderių, o dėl prasto žaidimo viso turnyro metu, finale jo panaudoti net nesiryžo.
Susidarė įspūdis, kad Lietuvos rinktinei vėl pritrūko užtikrintumo tiek priimant sprendimus aikštėje, tiek ir už jos ribų. Lietuvius išmušė iš vėžių varžovų „dvigubinimai“, o mes ir toliau oponentus bandėme stebinti neagresyvia „flato“ gynyba.
Pataikyti metimai iš gerų padėčių galėjo padaryti taip, kad šio straipsnio nebūtų, o mes su nekantrumu lauktume mačo su Pietų Sudanu sekmadienį. Deja, varžovų rizikos pasiteisino ir blogiausia, kad tai jau net nestebina. Tai nėra toks pirmas atvejis, kad svarbiose rungtynėse, mes tiesiog nesugebame pataikyti į krepšį. To laikyti atsitiktinumu jau tikrai negalima.
Vyriausiasis rinktinės treneris atsakomybę prisiėmė ir iš savo pozicijos pasitraukė. Aišku, šioje situacijoje vėlgi greičiausiai pirmieji apie sprendimą nusipelno išgirsti sirgaliai, nemiegoję naktimis ir palaikę Lietuvos rinktinę, o ne LKF galvos. Kaip ten bebūtų sprendimas priimtas ir rinktinė turės naująjį vyriausiąjį trenerį.
Šių trejų metų nesėkmių suversti vien K.Maksvyčiui tikrai negalima. Mūsų krepšinio bėdos šiuo metu yra gana akivaizdžios ir jos nėra išsprendžiamos vien tik trenerio pakeitimu. Vis tik bent jau patekti į Olimpines žaidynes mes privalėjome, tad išspausti maksimumo iš turimų resursų strategui nepavyko.
Kaip teigė K.Maksvytis, jis ėjo vedinas gerų norų, turėdamas savų idėjų, kuriu dėja išpildyti nepavyko ir į elitą mes tikrai nesugrįžome. Tikėkimės, kad K.Maksvytis sugebės atsitiesti savo karjeroje klubiniame krepšinyje.
Kazlauskas
Lietuvos krepšinio kryžkelė
„Pagrindinis pretendentas perimti Lietuvos rinktinės vairą – Š.Jasikevičius“, – rėžė LKF prezidentas Vydas Gedvilas.
Vis tik yra maža smulkmena – su pačiu pretendentu tuo metu dar nebuvo susisiekta ir bet kuris Lietuvos krepšinio gerbėjas supranta, kiek mažai šansų įkalbinti šį strategą perimti mūsų rinktinės vairą būtent dabar.
Kad vieną dieną Š.Jasikevičius taps vyriausiuoju rinktinės treneriu šansai veikiausiai yra nemaži, tačiau šiuo metu tokį scenarijų įsivaizduoti gana sunku. Tam galų gale reiktų ir labai didelio LKF įdirbio, kurio kaip matome, šiuo metu vis tik nėra.
„Treneris iš užsienio – žingsnis atgal“, – dar viena frazė, kuri nuskambėjo iš V.Gedvilo lūpų.
Kyla natūralus klausimas, kaip gali žengdamas atgal, atsidurti ten, kur dar niekada nebuvai? Joks užsienio treneris niekada nevadovavo Lietuvos vyrų rinktinei. Tokia praktika anaiptol nėra jokia naujovė nemažoje dalyje šalių ir net sunku suprasti, kodėl tai turėtų būti laikoma kažkokiu žingsniu atgal.
Apie užsienietį galbūt ir nebūtų kalbama tiek daug, bet bėda ta, kad vietinių specialistų pasirinkimas šiuo metu yra išties ribotas. Dažniausiai įvardijamos nemažai kritikos rinktinei pažėrusio Rimo Kurtinaičio bei asistento pareigas ėjusio Giedriaus Žibėno pavardės.
Pastarasis variantas atrodytų bene paprasčiausias ėjimas iš LKF pusės, neieškant kažkokių įdomesnių opcijų. Klausimas tik, ar pats G.Žibėnas norės derinti darbą klube bei rinktinėje?
R.Kurtinaičio situacija paprastesnė. Strategas nors ir darbuojasi Azerbaidžane, tačiau stoti prie nacionalinės rinktinės vairo greičiausiai norėtų. Ar R.Kurtinaitis yra tas žmogus, kuris šiuo metu gali prikelti Lietuvos rinktinę? Bent prieš penkerius metus ties šiuo pasirinkimu turbūt užtikrintumo būtų buvę daugiau.
Galime būti tikri tuo, kad bent jau disciplina rinktinėje greičiausiai vėl būtų kur kas griežtesnė. Vargu, ar tai gali išspręsti visas problemas, bet bent jau rinktinės reputaciją taisyti tikrai reikia.
Yra ir dar vienas variantas, kuris tik teorijoje būtų tiesioginis žingsnis atgal. 69-erių metų šiuo metu esantis Jonas Kazlauskas dabartinių rinktinės pralaimėjimų fone atrodo tarsi Korifėjus, kuris galėtų vėl išspausti maksimumą. Žengdamas atgal, gali vėl atsidurti stipriai priekyje.
Tai, kad pačiam strategui rūpi ir skauda yra akivaizdu iš jo pasisakymų viešojoje erdvėje. Akivaizdu ir tai, kad jokio ryšio su dabartine Lietuvos krepšinio valdžia jis šiuo metu nepalaikė. O gaila.
Nors J.Kazlauskas nuo profesionalaus krepšinio yra atitolęs gana ilgą laiko tarpą, tačiau kaip yra sakęs pats strategas: „Krepšinis – juk ne Pasaulio pabaiga“.
Šventvagiška būtų galvoti, kad tokiame lygyje dirbęs specialistas nesugebėtų prisitaikyti prie naujovių. Esminis klausimas yra tik jo paties noras ir motyvacija dar kažką įrodinėti. Būtent tai, deja, šią mintį ir verčia daugiau utopine negu realia.
Faktas, kad šiuo metu Lietuvos krepšinis yra kryžkelėje. Skandalais ir purvais paženklinta vasara, kuri turėjo būti olimpine, paliks itin ryškų pėdsaką mūsų šalies krepšinio istorijoje. Galbūt tokio sukrėtimo ir problemų iškėlimo į dienos šviesą ir reikėjo mūsų krepšiniui.
Nuo sprendimų, kurie bus priimami artimiausiu metu, gali priklausyti tai, ar Lietuvos krepšinis pajėgs atsispirti nuo to taško, į kurį nukrito San Chuane.
Na o nuo rytojaus Olimpinėse žaidynėse krepšinis vyks. Nors ir be mūsų rinktinės.
Norėdami komentuoti prisijunkite.