Turkijoje nemėgstamas E.Atamanas: kur „Anadolu Efes“ stratego vieta Eurolygos specialistų tarpe?
apklausa (18)
„Geriausia Eurolygos komanda, geriausias turnyro žaidėjas“ – neabejotinai taip apibūdinamas Stambulo „Anadolu Efes“ klubas ir jo lyderis Shane‘as Larkinas.
Jokiais būdais negalima klijuoti tokios pat „geriausiojo“ arba „vieno iš geriausių“ etiketės ir vyriausiajam treneriui Erginui Atamanui. Eurolygos kontekste 54-erių turkas tikrai nėra lyginamas su Željko Obradovičiumi, Ioanniu Sfairopoulu ar savo varžovu Eurolygoje 24-ajame ture Šarūnu Jasikevičiumi. O gal veltui?
Eurolygoje E.Atamanas yra dirbęs su 5 skirtingomis komandomis: be „Anadolu“ tai buvo dar Sienos „Montepaschi“, Stambulo „Ulker“, Bolonijos „Climanio“ ir Stambulo „Galatasaray“. Kol kas santykis turnyre yra 115 pergalių ir 132 pralaimėjimai, tad laimėjimų procentas siekia 46,5 proc.
Iš pirmo žvilgsnio toks pasirodymas atrodo neblogas, bet reikia atkreipti dėmesį, kad praėjęs sezonas (24/13) ir šis (20/3) gerokai pagerino situaciją, kuri iki tol siekė 39 proc.
E.Atamanas į „Anadolu Efes“ klubą grįžo 2017 m., kai pakeitė Velimirą Perasovičių, kai šis turnyrą pradėjo santykiu 3/9. Turko vadovaujamos komandos rezultatas buvo 7/23, tad E.Atamanui treniruojant laimėta vos 4 sykius per 18 susitikimų. Tada komandoje buvo nemažai talentingų žaidėjų: Sonny Weemsas, Derrickas Brownas, Errickas McCollumas, Brockas Motumas, Toney Douglasas, Zoranas Dragičius, Krunoslavas Simonas, Bryantas Dunstonas ir po sėkmingo pasirodymo „Žalgiryje“ atvykęs Brockas Motumas. Taip, tai nėra Eurolygos „Top 8“ kalibro žaidėjai, bet tas sezonas buvo absoliuti tragedija ir būtent po jo E.Atamano adresu skriejo daugybė kritikos.
„Atamanas eilinį kartą susimovė“, – tokios ir panašios antraštės mirgėjo Turkijoje.
Neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė vos per vieną vasarą, kai „Anadolu Efes“ sugebėjo atlikti tinkamas korekcijas sudėtyje ir su Sh.Larkinu, Vasilije Micičiumi bei kitais iš autsaiderės tapo ta komanda, kuri nužygiavo iki pat turnyro finalo. 2019 m. vasarą sudėtyje įvyko vos kelios korekcijos ir to rezultatas – dominavimas Eurolygoje, kai iškovota 16 pergalių per pastaruosius 17 mačų ir dabar turnyrinėje lentelėje artimiausia oponentė lenkiama 3 laimėjimais.
Toks „Anadolu Efes“ pasirodymas privertė E.Atamano skeptikus užsičiaupti. Žinoma, kad jie iki šiol tokią komandos sėkmę teisina tuo, kad Stambulo ekipa tiesiog turi labai talentingą sudėtį, kur yra fantastiški kūrėjai ir atakų užbaigėjai kaip Sh.Larkinas ar V.Micičius. Dažniausiai girdimas argumentas Turkijoje – „treneris netrukdo žaisti ir yra rezultatas.“ Šioje vietoje yra nemažai tiesos, kadangi „Anadolu Efes“ žaidimas nėra komplikuotas, jame nemažai laisvės gynėjams ir daug improvizacijos. Bet ar ne tas geras treneris, kuris atskleidžia krepšininkų gerąsias savybes?
Turbūt didžiausią progresą būtent „Anadolu Efes“ gretose padarė iš „Žalgirio“ atvykęs V.Micičius. Matėme, kaip iš Kauno į Stambulą persikėlęs B.Motumas neparodė gero žaidimo, o Valensijoje jam sekasi dar prasčiau. Lygiai taip pat matome, kaip „Žalgiryje“ žibėjęs Aaronas White‘as nepritapo Milane ir persikėlė į FIBA Čempionų lygoje žaidžiančią Tenerifės ekipą. Tas pats „Žalgirio“ lyderis Kevinas Pangosas Barselonoje nežibėjo ir net buvo kalbų, kad galėjo sezono eigoje palikti komandą. V.Micičiaus atvejis yra visiškai priešingas – būtent „Anadolu“ sudėtyje jis tapo tuo žaidėju, kurį pernai kvietė Madrido „Real“ ir kuris yra įvardijamas tarp tų, kurie gali persikelti į Nacionalinę krepšinio asociaciją (NBA).
„Žalgiryje“ V.Micičius puolime buvo mažai pastebimas – 7,7 taško vidurkis ir vos 6 metimai per mačą. Stambule jo taškų vidurkis išaugo iki 12,4, o metimų jis ėmė atlikti po 10 per susitikimą. Šiame sezone serbas dar labiau pagerino savo statistiką – iki 14 taškų nors metimų skaičius praktiškai nepasikeitė. „Žalgiryje“ 4,2 rezultatyvaus perdavimo atlikdavęs V.Micičius pas E.Atamaną fiksuoja 5,5 praėjusiame ir 5,7 šiame.
„Atamanas rado visiems žaidėjams jiems labiausiai tinkamas roles ir įkvėpė pasitikėjimo. Aš niekada nemačiau nieko panašaus per savo karjerą. Pernai žaidžiau Jasikevičiaus komandoje. Jis – vienas geriausių ir talentingiausių trenerių. Šaras buvo tas treneris, kuris kontroliavo viską. Tai, žinoma, logiškas požiūris, bet Atamanas yra visiškai skirtingas ir tai labiau tinka man“, – praėjusiais metais sakė V.Micičius.
Būtent V.Micičiaus pavyzdys rodo, kiek svarbu tinkamam žaidėjui atsidurti pas tinkamą trenerį. Kelia abejonių, ar Eurolygoje debiutavęs gynėjas taip sėkmingai pasirodytų „Anadolu Efes“ sudėtyje. Neabejotina, kad jaunam žaidėjui patirtis „Žalgiryje“ davė tikrai daugiau prieš antrąjį sezoną turnyre, bet faktas toks, kad E.Atamano indėlio atskleidžiant geriausias šio atleto savybes tikrai negalima sumenkinti.
„Anadolu Efes“ nėra vien komanda, kuri viską daro puolime, kadangi pagal šį rodiklį Eurolygoje yra antra (86,2 tšk.), bet moka ir patikimai gintis – praleidžia 76,9 taško, kas yra penktas rezultatas turnyre. Įdomu, kad pastarosios trys pergalės buvo iškovotos būtent gynybinio stiliaus mačuose: 80:75 prieš „Real“, 85:78 prieš „Crvena Zvezda“ bei 82:80 prieš CSKA.
E.Atamanas yra pagarsėjęs kaip itin griežtos rankos specialistas. Po pralaimėjimų jis liepdavo žaidėjams paryčiais rinktis į treniruotes arba po varginančios kelionės autobusu iš Turkijos lygos mačo iškart suvarydavo visus į salę ir surengdavo 2 valandų pratybas, kurių metu krepšininkams tekdavo bėgioti nuo vienos galinės linijos iki kitos. Dabar tokie dalykai nebėra įmanomi, kadangi Eurolygos žaidėjų sąjunga draudžia juos.
Strategas keitėsi ne tik dėl įvestų taisyklių, bet ir keitė savo elgesį rungtynių metu. Galima pastebėti, kad daug geriau E.Atamanas ėmė jausti žaidimą ir atlikti keitimus bei daryti pakeitimus žaidime. Šiame sezone įsiminė E.Atamano „ėjimas žirgu“, kai Barselonoje tyčia išprovokavo arbitrus jį išvaryti iš aikštės, nes niekaip nerado kitų būtų pažadinti savo komandą, kuri išbarstė dviženklį pranašumą. Tada 7 taškų deficitą turėjusi „Anadolu“ išvykoje vėl užsikūrė ir iškovojo pergalę, o į ją atvedė Sh.Larkino šou. Rizikingas ir desperatiškas ėjimas iš E.Atamano pusės atnešė teigiamų vaisių.
Visada sprendžiant apie trenerių pajėgumą bandoma naudoti ir titulų argumentą, o čia E.Atamanas turi nemažai laimėjimų: triumfas Europos taurėje su „Galatasaray“, Turkijos lygos čempionų titulas su „Anadolu“, kur serijoje 4:3 buvo nukauta „Fenerbahče“, iki tol šalies pirmenybės laimėtos tris sykius, dar penkiskart iškovota šalies taurė. Reikia pabrėžti, kad niekada E.Atamanas neturėjo tokio superkomandos. Net ir laimėtame Europos taurės turnyre 2016 m. „Galatasaray“ neturėjo ypatingų žvaigždžių, o į priekį traukė dabar Kazanės „Unics“ garbę ginantis E.McCollumas, kurį laiką jau Milano „AX Armani“ aprangą vilkintis Vladimiras Micovas ir Blake‘as Schilbas.
Vienareikšmiško atsakymo apie E.Atamano kalibrą pateikti yra neįmanoma. Iš taktinės pusės jo sumanymai tikrai neprilygsta Š.Jasikevičiaus ar Ž.Obradovičiaus, tačiau pagal žaidėjams suteikiamą laisvę puolime, pasitikėjimą jų galimybėmis priimti sprendimus nelabai kuo nusileidžia Pablo Laso, Rickui Pitino ar Rimui Kurtinaičiui.
Jeigu E.Atamano kariauna nepasieks finalinio ketverto arba nelaimės titulo, neabejotinai Turkijoje specialistas bus plakamas rykštėmis, kadangi ten yra nemėgstamas vietos žiniasklaidos dėl savo rodomos arogancijos. Jeigu E.Atamano treniruojama komanda triumfuos Eurolygoje, visi nuopelnai iškeliaus Sh.Larkinui, V.Micičiui ir kitiems. Teisingai kartais sakoma: savame kieme pranašu nebūsi.
Norėdami komentuoti prisijunkite.