V.Chomičius: Nuo slidinėjimo iki krepšinio
(27)
Valdemaras Chomičius gimė 1959 m. gegužės 4 d. Kaune. Kaip ir dauguma krepšininkų Valdemaras Chomičius išbandė ne vieną sporto šaką, kol galiausiai suprato: tai ko man reikia yra krepšinis.
Iki šeštos klasės Valdas jau buvo išbandęs beveik visas olimpines sporto šakas. Nors ir dažnai keitė sporto šakas, vis dėlto sugebėjo laimėti keletą apdovanojimų: ketvirtoje klasėje užėmė pirmą vietą slidinėjimo varžybose mokykloje, vėliau iškovojo antrąją vietą šachmatų varžybose.
Tačiau visą tai buvo pasiekta tik dėl didelio užsispyrimo. Taip pat Valdas su draugais važiuodavo į Devintąjį fortą kur žaisdavo ledo ritulį. Vasarą Valdas „tapdavo“ futbolininku. Valdo stichija buvo laikyti vartus, tačiau kojos visada virpėdavo nuo noro mušti įvarčius. Kadangi Kauną garsino „Granito“ rankinio klubas, Valdas taip pat neatsispyrė šios šakos žavesiui.
Bėgiojo Valdas ir įvairias distancijas. Tačiau kartą labai rimtai susimąstęs vis dėlto nusprendė pasirinkti dešimtkovę. Į šią sporto šaką susidėjo krūva sporto šakų, kas ir traukė Valdą. Taip pat traukė pirmasis Valdo treneris Juodelis. Tačiau treneris ėmė treniruoti tik ietininkus, todėl Valdas nusprendė mesti šį sportą visai ir atėjo į...į baseiną.
Tačiau šis sportas pasirodė per daug sunkus, nes po ilgų treniruočių ašarodavo akys, mausdavo galvą, raumenis. Visą tai atšaldė entuziazmą ir Valdas metė plaukimą. Tuoj pat buvo susidomėta ne kuo kitu, o boksu. Kaip ir buvo galima įtarti, po pusmečio ir ši sporto šaka buvo palikta nuošalyje.
Be abejo Valdas buvo susidūręs su krepšiniu, tačiau jį žaisdavo tik per apšilimą, kai dar lankė lengvosios atletikos treniruotes. Tačiau, kad Valdas taps krepšininku įtarti nelabai buvo galima. Galima sakyti tai atsitiktinumas. Persikėlęs į naują butą, Valdemaras perėjo į kitą mokyklą. Tuo metu buvo septintokas. Vienas Valdo klasiokas lankė krepšinį pas labai garsų trenerį Vladą Janiūną.
Valdas su draugais vis maldavo jį, kad nuvestų į treniruotes, tačiau jis vis atsisakinėdavo, sakydamas, kad jie jau per seni pradėti mokytis žaisti. Kadangi gražiuoju susitarti nėjo, tad Valdas su draugais nusprendė palaukti po pamokų už kampo. Kaip jau skaitytojas galėjo suprasti, sekančioje treniruotėje Valdas su draugais jau dalyvavo.
Tačiau entuziazmas truputi atšalo, kai vyrukai pamatė kokį lygį yra pasiekę Janiūno treniruojami vaikinukai. Todėl jau po kelių treniruočių iš keturių Valdo draugų neliko nei vieno, tik Valdas. Tačiau jam vienam buvo sunku ištverti tarp tokio lygio jaunųjų krepšininkų, todėl Valdas tapo retu svečiu treniruotėse. Ko gero, jei ne treneris Janiūnas, Valdas būtų metęs ir krepšinį, tačiau treneris privertė Valdą susimąstyti ir nuspręsti ko jis pats nori: „ Jeigu tu nori ko nors pasiekti krepšinyje, privalai reguliariai lankyti treniruotes. O jeigu nenori – negaišk veltui laiko, pasiieškok kitokio užsiėmimo“. Valdui pasidarė aišku ko jis nori – ir tai buvo krepšinis.
Pirmosios varžybos ir tolimesnė karjera
Pirmasis Valdo turnyras įvyko vos po dviejų mėnesių nuo „karjeros“ pradžios. Kadangi Valdo žaidimo lygis buvo nepakankamai aukštas, Valdas beveik nežaidė. Tik pusfinalio rungtynėse, gavus pagrindiniam krašto puolėjui traumą Valdas žaidė beveik visas rungtynes. Tai buvo jo diena – jis vedė savo komandą į pergalę pelnęs net 36 taškus. Tačiau jau sekančiose varžybose toks stebuklas nebepasikartojo. Vis dėlto, turnyras leido Valdui suprasti, kad jis gali pasiekti krepšinyje daug. Tai galbūt buvo didesnis pasiekimas nei tie 36 taškai.
Po pirmojo Valdo turnyro greit atėjo ir antrasis – Lietuvos jaunių čempionatas. Prieš pat varžybas Valdui supūliavo tonzilės. Jas būtinai reikėjo išoperuoti. Tačiau operacija reiškė tai, jog Valdas negalės dalyvauti šiame čempionate. Todėl kentėdamas didelį skausmą Valdas dalyvavo turnyre, kuriame iškovojo pirmąją vietą. Tuo metu Valdas jau buvo vienu iš komandos lyderių. Šis turnyras padarė įtaką tolimesnei Valdo - karjerai – Valdas buvo pakviestas į TSRS jaunimo rinktinės stovyklą.
Valdo sportinė forma buvo gera, tačiau komandai išskridus į turnyrą Amerikoje Valdas liko Rusijoje. Jis pradėjo aiškintis kodėl taip įvyko ir sužinojo jog yra „politiškai nepatikimas“. Kadangi jis buvo vienintelis lietuvis TSRS rinktinėje, todėl Lietuvos kompartijos CK institutas jį užstojo. Valdui buvo liepta atgailauti už šmeižtą prieš Tarybų Sąjungą ( Valdui viešint Lenkijoje jis bendravo su viešbučio, kuriame jis gyveno, direktore ir Valdas pasipasakojo apie esamą padėtį Lietuvoje, tačiau direktorė viską apvertė ir papasakojo reikiamiems institutams).
Komandai grįžus iš Amerikos Valdas buvo paimtas į rinktinę kaip 12 žaidėjas. Valdas gerai suprato jog į aikštelę jam išbėgti ko gero neteks. Tačiau jis padarė treneriams didelį įspūdį savo darbštumu ir treneriai jį paskyrė starto penketo žaidėju. Nors Valdas žaidė sau ganėtinai neįprastoje atakuojančio gynėjo pozicijoje, tačiau jis buvo vienas iš komandos lyderių ir atvedė komandą iki finalo. Ten susitiko su Ispanijos rinktine. Likus žaisti keliolikai sekundžių ispanai pirmavo, kamuolį kontroliavo TSRS rinktinė, o tiksliau Valdemaras Chomičius. Du ispanai jį užspaudė ir Valdas nebežinojo ką daryti, todėl prispaudė kamuolį prie krūtinės ir nuskuodė link krepšio bei pelnė du taškus, tačiau jis pažeidė dvigubo varymo taisyklę, kurios kažkodėl neužfiksavo teisėjai ir TSRS rinktinė tapo Europos čempione. Tai buvo pirmas jo titulas.
Valdas neliko nepastebėtas – gavo krūvą apdovanojimų ir svarbiausia – buvo pakviestas į Kauno Žalgirio dublerių komandą. Valdui bepietaujant su dviem Žalgirio krepšininkais atėjo treneris Rakauskas ir pasakė: „Ko tu čia sėdi? Tave kviečia į šalies rinktinę“. Valdas susikrovė daiktus ir staigiai išskrido į Maskvą. Valdui buvo tik 19 metų. Valdas daug dirbo ir pateko pagrindinę rinktinės sudėtį, kurią treniravo Aleksandras Gomelskis. Komanda išvyko į Italiją, kurioje labai neseniai Valdas tapo Europos jaunimo čempionu.
Grupės varžybose Valdas aikštelėje pasirodė tik epizodiškai. Sekančiame etape Valdas taip pat gaudavo žaisti tik tada, kai jau būdavo viskas aišku. Vis dėlto, Valdas puikiai išnaudodavo, kad ir tas kelias gaunamas minutes ir kiekvienas rungtynes sužaisdavo taip, kad šykštusis Gomelskis pasakydavo : „Šaunuolis Choma“. TSRS rinktinė pralaimėjusi tik pirmąsias rungtynes vėliau skynė pergalę po pergalės, ir jaunasis „Choma“ tapo Europos čempionu. Valdas šiame čempionate įrodė, kad jis yra vertas rinktinės, nes ne kiekvienas išėjęs į aikštelę rungtynių pabaigoje gali įsijungti į žaidimą ir nepasimesti.
Jau kitame, 1979 – 1980 metų sezone Valdas atstovavo pagrindinę Žalgirio komandą ir tapo TSRS vicečempionu. Taigi, iki 1989 m. Valdemaras Chomičius devynis kartus lipo ant TSRS čempionato apdovanojimų pakylos bei tapo kitų čempionatų prizininku bei nugalėtoju ( apie tai jau skaitėte pradžioje ).
1989 m. atėjo naujas etapas – Valdas išvyko žaisti į užsienį. Pirmoji stotelė – Ispanija. Be abejo tokio vėlyvo išvykimo į užsienį vienintelė priežastis buvo TSRS rėžimas. Jam sušvelnėjus 1989 atsirado galimybė išvykti žaisti į užsienį. Tuo ir pasinaudojo dauguma garsių Lietuvos krepšininkų, tarp jų ir Valdas. Jis ir Arvydas Sabonis nusprendė pasirašyti sutartis su Valjodalido „Forum“ klubu.
Metai Ispanijoje Valdą išmokė suprasti ką reiškia žodis „legionierius“. Jei klubas pralaimi kaltas tik legionierius, be to čia galiojo visai kitos taisyklės nei buvo įpratę Lietuvos patriotai: Lietuvoje visus mokė, kad žūt būt reikia eiti į kovą, net jei sergi ar esi ką tik po traumos. Vieną kartą prieš rungtynes Valdas pasijuto labai prastai, bet jam buvo nuo seno įkalta: Pirmyn į kovą, pirmyn už Lietuvą , todėl Valdas žaidė, žaidė prastai ir treneris jo prastą žaidimą įvardijo kaip vienintelę pralaimėjimo priežastį, kuri Valdą išmokė, jog geriau yra atsigauti, taip išsaugant savo gerą vardą bei pinigus.
Lietuvos rinktinė tarptautinėje arenoje
Subyrėjus Sovietų Sąjungai Lietuva tapo laisva, o tai reiškė, kad turėsime savo rinktinę. 1992 m. buvo pradėta rinkti rinktinę. Treneriu buvo paskirtas Sargūnas. Tai nepatiko Valdui bei jo buvusiems bičiuliams Žalgiryje. Todėl vyrai pasitarė ir parašė laišką Lietuvos krepšinio federacijai, jog treneriu turi būti būtinai paskirtas V.Garastas. Taip ir buvo padaryta. 1992 m. vasarą turėjo vykti Barselonos olimpiada, žinoma Lietuva vietos ten neturėjo, todėl turėjo ją išsikovoti priešolimpiniame turnyre.
Žinoma tai nebuvo lengvą padaryti, nes vos tik atsikūrusi valstybė lėšų beveik neturėjo, todėl pasirengimui skirtų pinigų užteko vos kelioms treniruotėms bei draugiškoms varžyboms. Žaidėjai patys ieškojo rėmėjų. Tuomet ir išgarsėjo tie marškinėliai su kaukolėmis, kuriuos pardavinėdami lietuviai rinko lėšas rinktinei. Kadangi Valdas gyveno Ispanijoje, pažinojo Chavjerą Imbrodą. Valdas jam pasiūlė Lietuvos trenerio asistento postą už tai, kad Imbroda surastų rėmėjų. Šiais laikais tai atrodytų juokinga, tačiau tada tai buvo labai rimta. Imbroda sutiko ir surado rėmėjų.
Liepos mėnesį prasidėjo atrankos į Olimpiadą turnyras, kuriame dalyvavo NVS, Kroatija, Slovėnija, Izraelis, ČSSR, Vokietija, Lietuva . Priešininkai visi rimti. Vis dėlto, Lietuvos rinktinė laimėjo visas rungtynes ir pateko į Barselonos olimpiadą.
Tuometinėje rinktinėje svarbiausią vaidmenį vaidino Šarūnas Marčiulionis bei Arvydas Sabonis. Valdemaras Chomičius žaidė starto penkete. Pirmuosius tris varžovus – Kiniją, Venesuelą, Puerto Riką - lietuviai nugalėjo be problemų, tačiau pralaimėjo NVS rinktinei – buvusiai TSRS. Lietuviai labai išgyveno, nes buvo aišku, kad sidabro medalių jau nebus, kadangi pusfinalyje teks susigrumti su Svajonių komanda, kuriai aukso medaliai buvo „užkabinti“ prieš Olimpiadą. Ketvirtfinalyje lietuviams teko žaisti su brazilais. Nors dvikova buvo labai sunki, bet rezultatas triuškinantis. Pusfinalyje laukė JAV.
Valdemaras Chomičius tas rungtynes prisimena kaip didingą stebuklą, kai žaidi prieš krepšininkus kuriuos ankščiau matei tik per TV: Jordanas, Barkley, Johnsonas, Pipenas ir kiti. Gal būt ta komanda ir nebuvo tokia grėsminga, kaip parodė vėlesni čempionatai, tačiau europiečių dar labai mažai žaidė NBA ir NBA krepšininkai jiems atrodė tarsi dievai. Kaip prisimena Valdas, vienintelis Marčiulionis, kuris tuomet jau žaidė NBA, vertino Svajonių komandą blaiviai. Todėl nieko keisto, kad mūsų rinktinė pralaimėjo 51 taško skirtumu.
Dėl bronzos lietuviai vėl susitiko su NVS rinktine. Kaip teigia Valdas, rinktinių jėgos buvo lygios, tačiau mūsų krepšininkai tarsi žaidė šešiese – juos palaikė Lietuva, patriotizmas, kerštas komunistinei santvarkai, lietuviai žinojo jog negali grįžti be medalių. Lietuvius taip pat užvedė tas faktas, jog NVS nėra valstybė, ji neturi nei himno, nei vėliavos. Tokių paskatų vedini lietuviai grūmėsi dėl kiekvieno centimetro ir iškovojo pirmuosius Olimpinius medalius Nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Kadangi Valdas jau nuo seno draugų ir treneriu buvo vadinamas „politiškai nepatikimu“ tai ir šių varžybų valdas baigti negalėjo – jam buvo praskelta galva. Tačiau tuo metu rūpėjo tik krepšinis, todėl Valdas sėdėjo ir žiūrėjo. Po pergalingo teisėjo švilpuko iš beprotiškos laimės Valdui iš galvos pasipylė tarsi pergalės šampanas kraujas. Draugai palydėjo Valdą į rūbinę, apklojo Lietuvos vėliava ir chirurgas pradėjo siūti galvą (buvo padarytos 6 siūlės). Skausmas buvo begalinis, tačiau tuo metu priėjo Lietuvos Seimo pirmininkas V.Landsbergis ir tarė Chomičiui: „Laikykis, sūnau, už tėvynę praliejai kraują“. Skausmas iškart dingo. Taip Valdo kolekcijoje atsidūrė dar vienas medalis.
Paskutinės varžybos rinktinėje
Paskutines varžybas su Lietuvos marškinėliais Valdas sužaidė 1995 m. Rungtynės buvo prieš Jugoslavijos krepšininkus. Šios rungtynės ko gero vienos garsiausių ir skandalingiausių Europos čempionatų istorijoje. Jei kas nors nežino kas tuomet įvyko galima trumpai priminti: 1995 m. FIBA‘i vadovavo jugoslavas B.Stankovičius, todėl jugoslavai turėjo laimėti aukso medalius. Ypač prie to turėjo prisidėti teisėjas iš Amerikos Džordžas Toliveras. Jis tą ir padarė.
Visas rungtynes kaip sako krepšininkai „ švilpė pievas“, skirdavo Sabui pražangas kai Sabas net nedalyvaudavo veiksme. Likus porai minučių iki varžybų pabaigos, tas pats amerikietis skyrė Sauliui Štombergui pražangą puolime, kai Saulius metė kamuolį į krepšį. Taškai įskaityti nebuvo, o Marčiulioniui priėjus paklausti „kodėl?“, buvo skirta techninė pražanga.
Kantrybės taurė buvo perpildyta – lietuviai išėjo iš aikštelės. Tačiau vėliau suprato, jog ko gero bus diskvalifikuoti ir negalės dalyvauti Olimpiadoje, todėl grįžo į aikštelę. Jugoslavai tapo Europos čempionais, o lietuviai liejo ašaras dėl nepelnyto pralaimėjimo, o daugiatūkstantinė minia, kurią pagrinde sudarė šeimininkai graikai skandavo: „Letuva, Letuva!“. Visi žinojo kas yra tikrieji čempionai. Taip Valdas baigė karjerą rinktinėje. Vis dėlto, pats Valdas apie tai dar negalvojo ir intensyviai ruošėsi Atlantos Olimpiadai, tačiau į ją nebuvo paimtas. Tai buvo didelis smūgis Valdui...
Valdemaras Chomičius
Pasiekimai:
Europos jaunimo čempionas ( 1978 m. )
TSRS čempionato bronzos medalio laimėtojas (1978 m. )
Europos čempionas ( 1979 m. ir 1985 m. )
TSRS vicečempionas ( 1980, 1983,1984, 1988, 1989 m. )
Pasaulio čempionas ( 1980 m. )
Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas ( 1983 ir 1989 m. )
TSRS čempionas ( 1985 -1987 m. )
Pasaulio vicečempionas ( 1986 m. )
Tarpkontinentinės V.Džonso taurės nugalėtojas (1986 m.)
Europos vicečempionas ( 1987 ir 1995 m. )
Olimpinis čempionas ( 1988 m. )
Olimpiados bronzos medalio laimėtojas ( 1992 m. )
Belgijos vicečempionas ( 1992 – 1993 m.)
Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas (2000m., kaip trenerio asistentas)
Rusijos ir NEBL čempionas ( 2001 m., kaip trenerio asistentas )
Taip pat Kauno „Žalgirio“ kapitonas (1981 – 1989 m.)
Lietuvos rinktinės kapitonas (1992 – 1995 m.)
Karjera:
1978 - 1989 m. - Kauno „Žalgirio“ žaidėjas,
1989 - 1990 m. - Valjadolido „Forum“ (Ispanija) žaidėjas,
1990 - 1991 m. - Bolonijos „Aprimatic“ (Italijos antroji lyga) žaidėjas,
1991 - 1992 m. - Saragosos CAI (Ispanija), Brainės „Castors“ (Belgija) žaidėjas,
1992 - 1993 m. - Šarlerua „Spirou“ (Belgija) žaidėjas,
1993 - 1994 m. - Brainės „Castors“ (Belgija) žaidėjas,
1994 - 1996 m. - Malagos „Marbella“ (Ispanijos antroji lyga) žaidėjas,
1996 - 1997 m. - Plungės „Žemaitijos olimpo“ (LKL) žaidėjas/vyr. treneris,
1997 - 1998 m. - Marijampolės „Algos“ (LKAL) žaidėjas/vyr. treneris,
1998 - 1999 m. - Marijampolės „Kraitenės“ (LKL) žaidėjas/vyr. treneris,
1999 - 2002 m. - Permės „Ural Great“ (Rusija) trenerio asistentas,
2003 - 2004 m. - Maskvos „Dinamo“ (Rusija) vyr. treneris, 2003 m. lapkričio mėn. atleistas,
2004 - 2005 m. - Permės „Ural Great“ (Rusija) vyr. treneris,
Nuo 2005 m. - Kazanės „Uniks“ (Rusija) trenerio asistentas,
2000 - 2006 m. dirbo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.