V.Kariniauską neskubėti raginęs D.Tarolis įvertino savo galimybes grįžti į Lietuvą: šansai – į mažesnę pusę

Donatas Tarolis sezoną Rumunijoje baigė kaip šalies vicečempionas. Kartu su Oradijos CSM ekipa lietuvis finale nusileido Klužo Napokos „U-BT“ ekipai – būtent joje jis yra rungtyniavęs anksčiau, tad prisiminimų kilti galėjo nemažai.

29 metų 203 cm ūgio puolėjas turėjo solidžius metus ir liko patenkintas ne tik komandiniu, bet ir individualiu pasirodymu.

D.Tarolis Rumunijoje per 25 minutes pelnė 13,5 taško, atkovojo 4,9 kamuolio, atliko 1,6 rezultatyvaus perdavimo bei rinko 17,4 naudingumo balo.

Pasibaigus sezonui lietuvis trumpam grįžo į gimtinę ir šiuo metu mėgaujasi užtarnautomis atostogomis Tailande.

Krepsinis.net portale – pokalbis su D.Taroliu apie sezoną, ateities planus, Vaido Kariniausko sprendimą žaisti Mažeikiuose ir šansus grįžti į Lietuvą.

– Donatas, sezonas neseniai pasibaigė, kokie įspūdžiai liko iš jo ir kiek nuovargio pajutote?

– Sezonas buvo geras, bet nuovargio po finalo jau buvo. Visą sezoną buvau pagrindinis savo pozicijos žaidėjas, man leisdavo žaisti po 25–35 minutes. Rungtynės finale vyko kas antrą dieną, tad tai pasijautė. Stengiausi kuo geriau pasiilsėti ir atsistatyti. Pasibaigus finalui grįžau į Lietuvą, pabuvau čia savaitę ir išskridau į Tailandą. Grįžus pradėsiu ruoštis kitam sezonui.

– Kuo šie metai Rumunijoje jums buvo kitokie nei 2019–2021 m. sezonai Klužo Napokoje?

– Praeitoje ekipoje būdamas žinojau, kad esame geriausia komanda lygoje, turime didžiausią biudžetą. Šiemet to nebuvo. Žinojau, kad esame gera komanda, bet Klužo Napokos klubas tikrai už mus stipresnis, ten pinigai didesni. Gal čia pagrindinis skirtumas – nesijautėme, jog visus galime nugalėti užsimerkę. Prieš visus reikėjo eiti žaisti, buvo ir sunkių rungtynių, ir lengvesnių. Po reguliaraus sezono užėmėme pirmą vietą, tad tai buvo sėkmingas sezonas ir komandai, ir man. Esu patenkintas.

– Kaip suprantu, 2:4 pralaimėta finalo serija nėra itin skaudi?

– Kartėlio kažkiek yra, kai praloši, lieka skaudus jausmas. Vis tiek žaidi tam, kad laimėtumei, nesvarbu, esi favoritas ar ne. Aišku, dabar jau suprantu, kad padarėme daug, sezonas buvo geras, visi esame patenkinti – ir vadovai, ir treneriai. Visi norėjome laimėti, bet yra kaip yra.

– Ar grįžęs į Rumunijos krepšinį jautėte, kad viskas čia gerai pažįstama, o gal per tuos metus nemažai kas pakito?

– Viskas buvo sava. Oradijos komandoje buvo nemažai pažįstamų žaidėjų, lygoje žinojau, ko tikėtis, nors ji ir sustiprėjusi – komandos didina biudžetus.

– Žiūrint į jūsų pirmą sezoną Rumunijoje ir šį, kiek lyga pasistūmėjo pirmyn?

– Kai čia atvykau, lygoje buvo dvi ryškiausios komandos – Oradijos bei Klužo Napokos. Kitų nebuvo su kuo lyginti. Dabar Oradijos komanda pagal biudžetą buvo gal tik ketvirta, dar dvi lenkė ją ir nusileido tik Klužo Napokai. Manau, tai ir vilioja žaidėjus, kad komandos kelia atlyginimus, kelia biudžetus, žaidžia Europos turnyruose – Europos taurėje ar FIBA Europos taurėje. Lygis gerėja, sąlygos gerėja, gali būti, kad po kelerių metų Rumunijos lyga pateks į Europos lygų reitingus.

– Šį sezoną Rumunijos lygoje žaidė ir dirbo nemažai lietuvių. Tautiečiai čia vertinami?

– Lietuviai yra patrauklūs šioje lygoje, visiems čia sekėsi gerai, turėjo gana gerą statistiką. Manau, kad komandos mato juos, žino, kad gerai žaidžia krepšinį, tad lietuviai su metais turėtų vis labiau dominti Rumunijos klubus. O ir sąlygas mūsiškiai čia gali rasti tikrai geras, ne tik atlyginimą.

Tarolis

– Ar CSM ir „U-BT“ komandų organizacijos, kuriose esate buvęs, turi skirtumų, o gal yra labai panašios?

– Labai panašios, abi profesionalios, rūpinasi žaidėjais, duoda gerus butus, naujus automobilius, maitinimą, abi turi geras naujas sales. Oradijoje salė išvis pastatyta tik pernai metais. Kažkam atsitikus, nereikia važinėti po medikus: procedūros, masažai, reabilitacija yra iškart salėje.

– Po praeito gero etapo Rumunijoje užsidirbote pelningą turkų kontraktą, nors ten ir neužsibuvote. Ko tikitės šią vasarą?

– Nežinau, žiūrėsime, kaip čia bus, tikiuosi, atsiras kažkas. Man sekėsi gerai, komandai irgi, kalbėjausi su Oradijos komandos vadovais, kurie labai norėjo, jog likčiau. Neturėčiau problemos likti, bet norėtųsi kilti į aukštesnį lygį. Lauksiu pasiūlymų ir spręsiu.

– Gal net sezono metu jus kas nors norėjo perpirkti?

– Agentas sakė, kad buvo kelios Italijos komandos, kurios domėjosi, bet kalbos vyko jau gale sezono, kai nelabai apsimokėjo kažkur vykti. Likus 3–4 mėnesiams, norėjosi baigti sezoną, kur buvau, kadangi turėjau progą tapti čempionu.

– Kokie bus jūsų prioritetai, renkantis iš pasiūlymų?

– Esminis dalykas, kad treneris norėtų matyti mane komandoje, žinotų, ką galiu duoti. Nesvarbu, tai Italija, Ispanija, Vokietija ar Prancūzija, o gal dar kažkas. Svarbiausia, kad norėtų treneris, nes nuo to priklauso daugiausiai. Noriu žaisti, rolės ir kamuolio, o ne taip, kaip buvo Podgoricoje, kur atvykau pabūti, kol kiti atsigaus po traumų. Vėliau buvau pasodintas ant suolo.

– Vaidas Kariniauskas po sezono Rumunijoje nusprendė grįžti į Lietuvą – Mažeikių klubą. Kaip reagavote į jo pasirinkimą?

– Kalbėjau su Vaidu, jis sakė, kad jam kontraktą siūlo „M Basket“. Bandžiau jam sakyti, kad palauktų, neskubėtų taip greitai rašytis, bet jo prioritetas buvo žaisti Lietuvoje, kad vaikai eitų į lietuvišką darželį. O pats Vaidas norėjo žaisti pas Kiltinavičių. Manau, jis turės pagrindinį vaidmenį, žais po 30 minučių, gal tai ir gerai.

– O kiek šansų, kad jūs pats galite grįžti į LKL čempionatą?

– Visai norėtųsi žaisti ir Lietuvoje, nėra nieko blogo, bet nežinau, kiek tų šansų. Manau, jog jie yra į mažesnę, nors gal kas ir atsiras. Rumunijoje mano vertė vis tik tapo gana didelė, tad ko gero būtų keli klubai, kurie Lietuvoje man galėtų kažką tokio ar kiek mažesnio pasiūlyti.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.