V.Kariniauskas: apie už jį geresnį L.Lekavičių, teisingą sprendimą palikti Lietuvą, užbūrusį Š.Jasikevičių ir T.Pačėsą
savaitės interviu (8)
Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.
Kuomet Kauno „Žalgirio“ komandos atakoms diriguoti ėmė Luko Lekavičiaus ir Vaido Kariniausko tandemas, dažnas galvojo: nejau šie visiškai patirties neturintys jaunuoliai sugebės stumdytis su Eurolygos žvaigždėmis?
Per laiką, praleistą Kauno klube, abu įžaidėjai, ne kartą demonstravę šaltus nervus, sulaukė tikrai daug komplimentų. Vis tik po praėjusio sezono „Žalgiris“ išsaugojo tik vieną iš jų – L.Lekavičių, o tuo tarpu V.Kariniauskas turėjo atsisveikinti su komanda bei ieškoti naujos karjeros stotelės.
„Po praėjusio sezono nelabai ir tikėjausi, kad liksiu. Lukas žaidė puikiai, jam viskas klostėsi geriau ir jis buvo geresnis už mane“, – pripažino V.Kariniauskas, šiuo metu rungtyniaujantis Graikijos antrojoje lygoje, Kimio „GS Kymis“ klube.
Ten lietuvis yra vienas lyderių ir per 31 minutę pelno po 10,9 taško, atkovoja po 4,4 kamuolio, atlieka po 4,8 rezultatyvaus perdavimo bei renka po 12,9 naudingumo balo.
– Vaidai, pusmetį rungtyniaujate Graikijoje. Ar džiaugiatės nusprendęs išvykti?
– Jausmas yra dvejopas. Viena vertus, yra sunku be šeimos bei lietuvių kalbos, bet tuo pačiu ir džiaugiuosi, nes anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Komanda mane priėmė puikiai, žmonės čia – panašūs į lietuvius. Viskas kol kas klostosi gerai, tad tikrai nėra priežasties nesidžiaugti.
– Kokio postūmio į priekį jums duoti jau spėjo šis sezonas?
– Man šis sezonas yra naudingas tuo, kad komandos žaidimas priklauso nuo manęs, daug dalykų gula ant mano pečių. Tai mane labiausiai džiugina.
– Kaip vertinate savo debiutą Graikijoje?
– Esu patenkintas savo žaidimo laiku ir svarba komandai. Buvo tikrai visokių rungtynių: ir gerų, ir tokių, kuriose galėjau pasirodyti geriau. Bet kuo toliau, tuo labiau esu patenkintas ne tiek savimi, kiek žmonėmis, kurie noriai su manimi dirba tiek treniruotėse, tiek prieš jas, tiek po jų.
– Vasarą „Žalgiris“ nusprendė su jumis nepratęsi sutarties. Kokie jausmai užplūdo tada?
– Po praėjusio sezono, kuris man nebuvo sėkmingas, nelabai ir tikėjausi, kad liksiu. Lukas žaidė puikiai, aš nerungtyniavau penkis mėnesius, bet esu laimingas, nes „Žalgiryje“ turėjau daug gerų akimirkų, o ir komanda buvo sėkminga. Vis tik gyvenime ne visada viskas klostosi taip, kaip norėtumei.
– Žalgirio sistemoje praleidote kelerius metus. Kaip suprantu, buvo gaila palikti visą šią organizaciją?
– Taip. Būdamas 13 metų atvykau į Kauną, jame žaidžiau Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje, „Žalgirio“ dubleriuose, pagrindinėje ekipoje – tai yra viena komanda man. Ten praėjau labai gerą mokyklą. Tikrai buvo sunku tai palikti, bet viską apgalvojęs nuomonę pakeičiau ir supratau, kad man yra geriau taip, kaip yra dabar. Žiūriu tik į priekį.
– Ar palikus Kauną buvo sunku apsispręsti, kur tęsti karjerą?
– Vasarą žaisdamas studentų rinktinėje gavau kelis pasiūlymus ir nusprendžiau dviem dienoms atvykti į Graikiją ir pasižiūrėti, kokia čia situacija, kokie žmonės dirba komandoje, kokia yra jos ateitis. Vienas iš mano tikslų, atvykus čia, buvo žaisti daug, todėl kai man buvo tai pasiūlyta, nedvejojau. Kol kas dėl savo sprendimo esu laimingas, nes komandą rinkausi pagal savo svarbą jai, trenerius bei jų požiūrį.
– Į „Žalgirio“ pagrindinę sudėtį įžengėte kartu su L.Lekavičiumi ir iš pradžių buvote lygiaverčiai, tačiau Lukui komandoje įsitvirtinti pavyko, o jums – ne.
– Lukui sezonas geriau susiklostė todėl, kad jis tiesiog buvo geresnis už mane. Kas treneriui atrodo geresnis, tas ir žaidžia – viskas yra suprantama. Kodėl komandoje vieni pritampa, o kiti ne, pasakyti sunku, bet viskas susideda iš daug detalių. Vieni iškart gerai atrodo aukštame lygyje, kitiems reikia laiko, o tretiems to nepavyksta padaryti niekada. Manau, kad viskas priklauso nuo noro ir atsidavimo, nes esant šiems dalykams, anksčiau ar vėliau įmanoma pasiekti aukštą lygį.
– Praėjusį sezoną debiutavote Eurolygoje. Ar patekus į tokį pajėgų turnyrą susidūrėte su šiokiu tokiu šoku?
– Pirmosiose sezono rungtynėse prieš Madrido „Real“ taip tikrai buvo, bet vėliau viskas tapo normalu ir nežiūrėjau į pavardes tų, prieš kuriuos žaidžiu. Bet pirmieji įspūdžiai tikrai buvo įspūdingi.
– Gal į atmintį įstrigo kokios rungtynėse, akistata su kokia nors žvaigžde ar, pavyzdžiui, apsižodžiavimas aikštėje?
– Puikiai pamenu kone visas Eurolygos rungtynes, bet kažką įsimintino išrinkti būtų sunku. Galbūt paminėčiau mačą prieš Sasario „Banco di Sardegna“ ekipą, kuomet Jamesas Andersonas pataikė dvitaškį su pražanga ir taip patekome į „Top 16“ etapą. Tada sezonas buvo pakibęs ant plauko, bet laimėjome. Ir man pačiam taip pat tos rungtynės klostėsi visai neblogai.
– Būdamas įžaidėju „Žalgiryje“ gavote daug patarimų iš Šarūno Jasikevičiaus.
– Man labiausiai naudingi buvo tie 5–6 mėnesiai, kuomet žaidžiau kartu su Jasikevičiumi paskutinįjį jo karjeros sezoną. Atsimenu, kad pats save pagaudavau stebint vien tik jį ir daugiau nieko, bandant pagauti kiekvieną jo žaidimo epizodą, perdavimą, vadovavimą komandai (Šypsosi). Iš Šarūno išmokau tikrai daug ko, nes jis ir žaisdamas buvo lyg treneris ir tai man labiausiai patiko.
– Kaip atakų organizatorius esate ganėtinai aukštas – 198 cm ūgio. Kaip manote, tai yra jūsų privalumas ar trūkumas?
– Net nežinau. Manau, kad man tai labiau privalumas, bet negaliu pasakyti, kas būtų, jei būčiau mažesnis. Esu toks, koks esu, galbūt būdamas žemesnis net išvis nežaisčiau krepšinio.
– Kokį įspūdį dabar jums palieka žalgiriečiai?
– Su malonumu žiūriu jų rungtynes, kai tik turiu laisvo laiko. Seku, kaip komandai sekasi – vis tik daug draugų ten žaidžia. Nors kol kas jiems sezonas klostosi sunkiai, bet trofėjai bus skaičiuojami pavasarį. „Žalgirio“ laukia dar ilgas kelias LKL, o taip pat ir Eurolygoje liko nemažai rungtynių.
– Jaunimo rinktinėje jums teko žaisti pas Tomą Pačėsą. Kokie prisiminimai liko iš darbo su šiuo treneriu?
– Prisiminimai paprasti – darbas, darbas ir dar kartą darbas (Šypsosi). Neturėjome nė vienos laisvos dienos per du mėnesius. Bet būtent dėl to komanda žaidė labai gerai, nors žaidėjai ir nebuvo patys talentingiausi, jei galima taip pasakyti. Kai buvo paskelbta, kad Pačėsas imasi treniruoti „Lietuvos rytą“, žinojau vieną – jis iš visų tų žaidėjų, kuriuos turi, išspaus net ne 100, o 110 proc. jų galimybių.
– T.Pačėsas turbūt yra griežčiausias ir emocingiausias treneris, dalinęs jums nurodymus?
– Ko gero taip. Emocijų jam tikrai netrūksta, ką visi matome ir dabar (Šypsosi).
– Net Kšištofas Lavrinovičius yra sakęs, kad dar rungtyniaudamas kartu su T.Pačėsu gaudavo nuo jo velnių.
– Pas jį visi gauna velnių. Aš irgi buvau ne išimtis (Juokiasi).
– Dar pernai jūsų atstovaujama „Kymis“ ekipa iš trečiosios Graikijos lygos paliko į antrąją, o dabar pirmenybėse yra tarp dviejų geriausių komandų. Kokia yra klubo sėkmės paslaptis?
– Paprasta – geras darbas ir geri žaidėjai. Žiūrint į mūsų sudėtį, septyni krepšininkai pernai rungtyniavo pajėgiausioje šalies lygoje ir ten atrodė tikrai gerai. Mūsų tikslas dabar yra vienas – laimėti čempionatą ir žaisti aukštesniame lygyje.
– Komandos draugų tarpe turite Vilniaus „Lietuvos ryte“ žaidusį Igorį Miloševičių. Ar su juo tenka pabendrauti apie Lietuvą?
– Jis puikiai prisimena Lietuvą, tačiau jokių istorijų man nepasakoja. Igoris džiaugiasi čia praleistu laiku ir mini tik tai, kaip puikiai jų komanda tuo metu žaidė.
– Ar jau turite minčių apie artėjantį savo sezoną?
– Kitąmet noriu žaisti aukštesniame lygyje, bet žiūrėsime. Iš pradžių turi baigtis šis sezonas, tada kalbėsimės su agentu ir kartu nuspręsime, kas man būtų geriausia.
– Jau žinote, ką reiškia būti įtrauktam į išplėstinį vyrų rinktinės sąrašą. Norėtųsi vėl jame atsidurti?
– Treneris mato, ką turi pakviesti į komandą, o ko – ne. Jei aš bent minimaliai būsiu reikalingas, padėsiu rinktinei, jei ne – dirbsiu tol, kol galėsiu būti naudingas jai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.