V.Štimacas: apie patirtį „Žalgiryje“, svarbią T.Beardo pamoką, konfliktą su A.Braziu ir unikalų D.Sabonio talentą
savaitės interviu (11)
Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.
Prieš daugiau nei dešimtmetį į Lietuvą atvyko tuo metu 18-metis serbas Vladimiras Štimacas. Daugiau nei dviejų metrų ūgio perspektyvus ir darbštus jaunuolis su Lietuvos krepšinio pažintį pradėjo Kauno „Žalgirio“ dubleriuose, o vėliau papildė ir pagrindinės komandos sudėtį. Tiesa, joje neužsibuvo, mat tuo metu amžius ir patirties stoka versdavo V.Štimacą aikštėje pasirodyti tik epizodiškai.
Su lietuviais V.Štimacą gyvenimas neretai suvesdavo ir vėliau – jam teko tiek žaisti kartu su mūsų tautiečiais, tiek klausytis jų nurodymų užsienio komandose. Mūsų šalis šiam aukštaūgiui tikrai nėra svetima ir su mūsiškiais glaudų ryšį jis palaiko iki šiol.
Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipai atstovaujantis 28-erių serbas portalui Krepsinis.net dalijosi įspūdžiais, susijusiais su Lietuva: papasakojo apie čia išmoktas pamokas, konfliktą su treneriu Algirdu Braziu, jau seniai įžvelgtą išskirtinį Domanto Sabonio talentą ir Mantą Kalnietį sužavėjusius Belgrado sirgalius.
– Kaip prisimenate tuos kelerius Lietuvoje praleistus metus?
– Man liko tik patys geriausi prisiminimai. Juk Lietuva buvo pirmoji šalis, į kurią aš atvykau iš gimtosios Serbijos, todėl man tai buvo nauja patirtis. Buvau jaunas, anksčiau gyvenau kartu su savo šeima, o nuo tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Čia pasisėmiau labai naudingos patirties, nes Lietuvoje buvo kiek kitoks krepšinis ir kitoks gyvenimo ritmas. Nors, žinoma, pat krepšinio kultūra Serbijoje ir Lietuvoje yra panaši.
Labai džiaugiuosi, kad Kaune iš visų sulaukiau tuo metu man reikalingos pagalbos, nes kitaip prisitaikyti būtų buvę sunku. Komandos draugų pagalba man buvo itin svarbi. Marko Popovičius, Tanoka Beardas, Mantas Kalnietis, Vytenis Jasikevičius, Povilas Butkevičius, Jonas Mačiulis – tai buvo žmonės, su kuriais praleisdavau tikrai daug laiko. Žinoma, ir kiti komandos draugai buvo šaunūs vyrukai, visų net neišvardinčiau (Šypsosi).
– Kodėl tuo metu nusprendėte, kad būtent „Žalgiris“, o ne kokia kita komanda, jums yra geriausia vieta tobulėti?
– Prieš tai lankiausi keliose krepšinio stovyklose ir ten mane pastebėjo Ginas Rutkauskas. Būtent jis mane pakvietė atvykti į Kauną. Manau, kad tada priėmiau puikų sau sprendimą, nes „Žalgiryje“ išmokau tikrai daug ko ir dėka viso to esu toks, koks esu.
Buvo nuostabu žaisti ir treniruotis su tais puikiais krepšininkais, kuriuos dabar galiu pavadinti tikromis legendomis. Tanoka ir Hanno Mottola jau yra baigę karjerą, Popovičius rungtyniavo aukšto lygio komandose ir taip pat ko kelių metų paliks krepšinį, Mačiulis rungtyniauja Madrido „Real“, Kalnietis – Milane. Turbūt būtent žaidimą su šiais žmonėmis galiu pavadinti savo ryškiausiu atsiminimu.
– Esate minėjęs, kad Tanoka Beardas yra jūsų geras bičiulis, iš kurio gavote daug vertingų pamokų.
– Taip, tikrai, mes bendravome labai daug. Galiu pasakyti, kad būtent Tanoka, o taip pat ir Marko, išmokė mane vieno labai labai svarbaus, o gal ir svarbiausio dalyko – kaip gyventi tikrą profesionalaus krepšininko gyvenimą.
– Palikus Kauną kita jūsų stotele buvo Valmiera. Ten jus buvote labai ryškus ir tapote geriausiu BBL sezono žaidėju. Ar turėjote tokį jaunatvišką tikslą įrodyti, jog esate geresnis nei pasirodėte „Žalgiryje“?
– Būtent taip ir buvo (Juokiasi). Norėjau visiems parodyti, kad esu vertas vėl gauti vietą „Žalgirio“ komandoje. Visuomet norėdavau būti geriausiu, tad tuomet turėjau tikslą ne tik gerai pasirodyti dėl savęs, bet ir grįžti į Kauną bei ten būti vienu iš pagrindinių žaidėjų. Tik to padaryti, deja, taip ir nepavyko.
– 2010–2011 metų sezoną pradėjote Algirdo Brazio vadovaujamoje Ventspilio „Ventspils“ ekipoje, bet po kelių mėnesių treneris pasipiktinęs pareiškė, kad jam nusibodo laukti jūsų progreso, todėl turite palikti komandą. Kokia iš tiesų situacija tada buvo susiklosčiusi?
– Visą šį laiką prisimenu tikrai kaip ne patį geriausią savo karjeroje (Šypteli). Atleisdamas mane viešai treneris nepasakė to, ką pasakė man asmeniškai telefonu, tačiau šia tema nenoriu nieko blogo apie jį sakyti. Praėjo nemažai laiko – neverta sakyti negražių dalykų, nes tai yra praeitis. Galiu pasakyti tiek, kad toje komandoje man visi buvo malonūs, ekipos draugai buvo puikūs, bet su treneriu tiesiog negalėjome dirbti kartu. Tiesiog neradome tinkamo kontakto ir tiek. Taip kartais nutinka, nieko baisaus.
– Su lietuviais jus gyvenimas suvesdavo dažnai. Malagos „Unicaja“ ekipoje esate rungtyniavęs kartu su Mindaugu Kuzminsku.
– Galiu drąsiai pasakyti, kad jis yra vertas vietos pačiose geriausiose Europos komandose arba net NBA. Apie tai, kad jis yra NBA lygio žaidėjas, kalbama ne šiaip sau. Mindaugas yra labai geras, talentingas, atletiškas žaidėjas ir jeigu jam nepavyktų išvykti į NBA, kitąmet jis turėtų rungtyniauti kažkurioje iš pajėgiausių Eurolygos komandų. Kuzminskas man paliko ne tik gero žaidėjo, bet ir gero žmogaus įspūdį – jis labai profesionalus, geraširdis, darbštus ir mielas vaikinas.
– Taip pat tuo metu Malagoje žaidė ir Lietuvos krepšinio ateitimi vadinamas Domantas Sabonis. Kokį įspūdį tada paliko jis?
– Patikėkite manimi, jis bus aukštai. Labai aukštai (Šypsosi). Man net trūksta žodžių jam apibūdinti – jis yra hipersupertalentingas. Tiesą pasakius, niekada gyvenime nemačiau tokio jauno ir tokio talentingo žaidėjo. Tikrai. Jau tuomet Malagoje aš supratau, kad jis bus NBA žaidėjas. Niekada dėl to neabejojau.
Lietuviai, saugokite jį, nes iš Domanto išaugs nuostabus krepšininkas, jei tik toliau dirbs taip, kaip iki šiol. O aš tikiu, kad Sabonis tai tikrai darys, nes yra labai geras vaikinas.
– Prieš dešimtmetį kalbėjote, kad ir pats esate rimtai nusiteikęs žaisti NBA, tačiau viskas apsiribojo Vasaros lyga. Greitai atsisveikinote su šia svajone?
– Manau, kad kiekvienas krepšininkas turi svajonę žaisti NBA – tai yra normalu. Parodykite man tokį žaidėją, kuris to nenori (Juokiasi). Tik aš greitai supratau, jog man trūksta atletiškumo ir galbūt šiek tiek ūgio, todėl teko tiesiog susitaikyti su tuo, kad NBA man vietos nėra.
O Vasaros lygoje praleidau puikų laiką, ten žaidžiau ir su dabartiniu žalgiriečiu Jerome‘u Randle‘u, kuris yra tikrai geras krepšininkas. Tik gaila, senokai nebendravome – nuo to laiko jau prabėgo nemažai metų.
– Triukšmingus lietuvių aistruolius tikrai esate pastebėjęs, bet Serbijos sirgaliai pasižymi kaip vieni karščiausių Europoje. Ar „Crvena Zvezda“ aistruoliai Europos kontekste labai išsiskiria?
– Tiesą pasakius, tokios atmosferos kitur dar matyti neteko. Niekada. Visi sirgaliai yra pašėlę. Pamenu, kaip čia atvykęs Mantas Kalnietis man pasakojo, kad buvo sužavėtas tos atmosferos. Jei turite jo kontaktus, galite jo paklausti ir jis tai patvirtins (Juokiasi). Tam, kad pamatytum tikrą krepšinio atmosferą, būtina atvykti į Belgradą. Tiek Lietuvoje, tiek kažkur kitur tą rasti būtų sunku.
Norėdami komentuoti prisijunkite.