V.Šulskis: apie atradimus Libane, klystančius komentatorius ir uždarbį 3x3 krepšinyje
interviu
Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) šį sezoną jėgas vėl sujungė prieš septynerius metus puikiai darbavęsis duetas.
2015–2016 metų sezone Virginijaus Šeškaus treniruotas Vytautas Šulskis LKL rinko 13 taškų, 6,9 atkovoto kamuolio, 2,5 atkovoto kamuolio bei 17,5 naudingumo balo ir tapo reguliariojo sezono MVP.
Šį sezoną 34 metų puolėjas jau atlieka veterano vaidmenį, rinkdamas 8,2 taško, 3,1 atkovoto kamuolio ir 9 naudingumo balus. Būtent tokį vaidmenį sau jis teigė numatęs ir prieš sezoną.
„Mane paėmė kaip patyrusį veteraną, kuris padėtų susilipdyti rūbinėje, kuris supranta, ko iš jo treneris reikalauja, o pats treneris žino, kad išėjęs aš tai padarysiu. Didelių lūkesčių nebuvo, tiesiog padėti komandai savo patirtimi ir tiek“, – teigė V.Šulskis.
Puolėjas apžvelgė ir savo pirmus žingsnius krepšinyje, patirtį Libane ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), 3x3 krepšinio tendencijas bei gyvenimo su taip pat profesionaliai rungtyniaujančia žmona Gabriele Šulske peripetijas.
„Pasikalbame visada po rungtynių apie krepšinį, po vieno ar kito rungtynių aptariame, bet labai vienas kito nekritikuojame, stengiamės to vengti. Kai gerai sužaidžia, pasigiria. Viskas tikrai normaliai, sutariame gerai“, – teigė puolėjas.
– Grįžtant į tolimą praeitį, buvote tikras Virginijaus Sirvydžio gerbėjas ar tiesiog mėgote fotografuotis su krepšininkais?
– Man buvo gal 10 ar 11 metų, mūsų sporto mokyklos treneriai leisdavo mums eiti į rungtynes, žiūrėti. Tuomet „Sakalai“ gyvavo, nuo mažų dienų buvau gerbėjas, buvau vienas tų, kurie sėdėdavo už krepšio, jei kažkas nukrenta, eini, su šluota pavalai. Po rungtynių laukdavau krepšininkų ir fotografuodavausi su jais. Dar kai žaidžiau Pasvalyje, treneris irgi ten dirbo, atsiminiau, kad turiu tokį kadrą. Geras likimo vingis, kad susitikome. Jis buvo vienas geriausių „Sakalų“ žaidėjų, lyderis, tai norėjosi nuotraukos. Dažniausiai parašą paimdavau, bet anksčiau kitaip būdavo, tik išsiryškinus nuotrauką galėjai prašyti. Nemažai turiu prisirinkęs nuotraukų su parašais, bet su Sirvydžiu dar nespėjau parašo gauti, gal dabar reiks.
– Kokius lūkesčius tuomet turėjote savo paties karjerai?
– Tuo metu didelių lūkesčių nebuvo, tiesiog norėjau žaisti krepšinį, išlieti energiją, šiek tiek tėvai norėjo, kad struktūros būtų gyvenime, žinote, kaip gyvena sportininkai. Visada svajojau, kad būsiu krepšininkas, bet tuo metu tiesiog mėgavausi žaidimu, gerai sekėsi ir tai buvo geras laiko praleidimas su chebra.
– Užaugus Lietuvoje, mokykla vis dėlto baigta už Atlanto, ten ir studijuota. Kodėl taip pasuko karjera?
– Aš baigiau dešimt klasių, o dviem metais vyresnė sesė taip pat žaidė krepšinį, baigė dvylika klasių ir išvažiavo į JAV. Pamatė, kad ten yra geros galimybės ir mokslus pasibaigti, nes Lietuvoje tai nelabai sekėsi, nelabai ir dėmesio į juos kreipiau, kas mano tėvams nepatiko. Ji paklausė, jei surastų man mokyklą, ar sutikčiau atvažiuoti ir pabandyti. Mama ir tėtis pritarė, o ji, būdama Floridoje, surado man mokyklą ir pasakė „atvažiuok, pabandyk“. Nuvažiavau ir užsikabinau.
– Kokios disciplinos ten pavyko įgyti?
– Ten buvo gana griežta, krikščioniška mokykla su labai griežtu treneriu, du ar tris kartus per savaitę reikėjo eiti bažnyčią, todėl atsirado ir tvarka gyvenime, gyvenau pas šeimyną, kuri suteikė man namus. Jie buvo tikintys žmonės, labai geri žmonės, iš jų taip pat išmokau daug gyvenimiškos drausmės ir kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose. Viskas buvo rimčiau ir griežčiau nei tai, prie ko buvau pratęs Lietuvoje.
– Iš NCAA grįžę krepšininkai dažnai pakeliauja po Europą, o jūs grįžęs iš naujo įleidote šaknis Lietuvoje. Kodėl nepasidavėte tam kelionių bumui?
– Grįžau, tuomet dar turėjau sutartį su „Žalgiriu“, mane paskolino Prienų komandai, bet joje nepavyko įsitvirtinti, tuomet – metai Kėdainiuose ir, galiausiai, Šiauliai. Po kelių gerų sezonų Šiauliuose buvo tų pasiūlymų važiuoti į užsienį, bet niekad nebuvo tokio pasiūlymo, kad permuštų finansiškai Lietuvos pasiūlymus. Po šešių metų buvau pasiilgęs Lietuvos, o vėliau nesulaukiau pasiūlymų, kurie būtų patrauklūs vykti ir ieškoti laimės, tuo labiau, kai viskas Lietuvoje yra. Tuomet pradėjome ir rimtai draugauti su dabartine mano žmona Gabriele, supratome, kad būtų sunku kažkur išvažiuoti ir kad abu galėtume žaisti. Abu labai mylime krepšinį ir viskas taip sukrito, kad vis nuspręsdavome likti Lietuvoje ir būti vienas šalia kito.
– Vienas viražas vis dėlto buvo – į Libaną. Ką ten radote?
– Tai ir buvo tas pasiūlymas, kurio buvo neįmanoma atsisakyti finansiškai. Tuo metu kaip tik sužinojome, kad Gabrielė laukiasi mūsų pirmagimio. Viskas taip sukrito, kad finansiškai pasiūlymas buvo geras, Gabrielė nežaidė, nes buvo nėščia ir kartu išvykome į Libaną patyrinėti. Prieš važiuodamas girdėjau daug blogų dalykų, bet viskas buvo normaliai, išskyrus netvarką pačioje krepšinio federacijoje ir rungtynėse. Elektros dingimai rungtynių metu, teisėjai nepasirodo, nes jiems nesumokėti pinigai, legionierių keitimai vos ne kas savaitę ar dvi. Kitose komandose, ne mūsų. Šiaip graži šalis, aišku, nustekenta šiek tiek skurdo ir karo, nes šalia Sirija yra, daug karo pabėgėlių atvyko. Labiausiai nustebino labai šilti žmonės, man sąlygos tikrai buvo geros. Krepšinio lygis taip pat nebuvo toks žemas, kaip galvojau, kad bus. Labai skanus maistas ir šilti žmonės.
– Libanas, kartu su Lietuva ir Filipinais, yra vienintelės pasaulio šalys laikančios krepšinį nacionaliniu sportu. Ar teko pajausti žvaigždės statusą, o gal pastebėti kokių dėsningumų, kodėl taip susiklostė?
– Taip, Libane tai yra pagrindinis sportas, daug žmonių susirinkdavo, nors mūsų komanda buvo atėjusi iš antrosios lygos į pirmą, dar tik kūrėsi gerbėjų bazė, bet nuvažiavus pas kitas komandas, kurios daugelį metų rungtyniauja, salės nėra didelės, bet jos – sausakimšos. Nepasakyčiau, kad aš ten buvau didelė žvaigždė, bet žmonės pažindavo, nes buvau vienintelis baltaodis legionierius visoje lygoje. Iš teisėjų pagarbos nelabai sulaukdavau, europietis, mėgstantis pavaidinti. Libanas ir Lietuva yra nedidelės valstybės, tad gal lengviau pastatyti krepšinio salę, nei stadioną, kaip ir Lietuvoje matome.
Šulskis
– Grįžus į LKL buvo tas keliavimas po klubus, kurį pamėgote jūs, Vaidas Čepukaitis ir dar keli žaidėjai. Kodėl karjeros taip susiklosto?
– Normalu, eini ten, kur tavęs komanda nori. Jei pasibaigia sezonas ir komanda už gerą ar neblogą žaidimą nenori tau daugiau tų pinigų mokėti, eini į komandą, kuri pasiryžusi mokėti daugiau ar duoti ne tik finansiškai, bet ir žaidimo galimybėmis, minutėmis, treneris nori matyti tave komandoje, dėl to taip ir yra, nors savęs tokiu keliautoju nepavadinčiau, žaidžiau trejus metus Šiauliuose, ketverius – Utenoje. Po grįžimo iš Libano žaidžiau tik „Neptūne“, Pasvalyje ir po to – Utenoje.
– Komentatoriai mėgsta vadinti jus lėtu žaidėju, kaip priimate tokius dalykus?
– Man yra šiek tiek juokinga, kai žmonės vadina lėčiausiu, gal rungtynių nežiūri, kiek darau prasiveržimų, kai kuriuos varžovus ir greičiu apeinu. Sutinku, kad nesu pats atletiškiausias žaidėjas, bet dėl lėtumo man tiesiog keisti išsireiškimai. Stengiuosi nekreipti dėmesio.
– Šiemet po ilgaus pertraukos vėl sujungėte jėgas su Virginijumi Šeškumi. Kuo treneris per šį laikotarpį pasikeitė?
– Trenerio anglų kalba tikrai žymiai pagerėjo, šiaip ir strategiškai patobulėjo, protingas yra treneris, tuo pačiu ir emocingas, kaip visi žino. Labiausiai išsiskiria anglų kalba ir strategija.
– Pats pas šį trenerį turėjote MVP sezoną, su kokiais lūkesčiais šį kartą atvykote į komandą?
– Tas MVP buvo prieš šešerius ar septynerius metus, dabar mane paėmė kaip patyrusį veteraną, kuris padėtų susilipdyti rūbinėje, kuris supranta, ko iš jo treneris reikalauja ir supranta, kad išėjęs aš tai padarysiu. Didelių lūkesčių nebuvo, tiesiog padėti komandai savo patirtimi ir tiek.
– Kur laikote savo LKL reguliariojo sezono MVP trofėjų?
– Vienas iš nedaugelio trofėjų, kuriuos laikau namie. Daugelis yra tėvų namuose, o šitas yra vienas iš kelių, kuriuos laikau namie, miegamajame. Tėvai geriau prižiūri, dulkes bent nuvalo.
– Prieš sezoną buvo nuojauta, kad ši komanda bus tarp LKL lyderių?
– Ne, tikrai nebuvo. Manau, kad nustebinome ir Jonavos miesto gerbėjus, rėmėjus ir visus. Jautėme, kad komanda yra gerai sukomplektuota, visi sutariame, atmosfera – puiki, bet kad taip gerai pradėsime sezoną, netikėtumas ir mums patiems. Į likusią sezono dalį reikia žiūrėti realistiškai, manau, kad mūsų komanda yra „top 4“ ar „top 5“ šį sezoną. Reikia eiti, stengtis, kovoti prieš visas komandas, nugvelbti kokį taškelį iš tų vadinamų lyderių, „Žalgirio“, „Ryto“, „Wolves“ ir „Lietkabelio“, o sezono gale – žiūrėsime. Būti penketuke, manau, būtų gerai.
Cbet
– Virginijaus Šeškaus komandose nuolat tenka pažaisti be trenerio ar su itin trumpa rotacija. Rengiantis žaisti pas jį yra iš anksto nusiteikiama, kad teks paarti?
– Taip, visąlaik treneris Virginijus stengiasi paimti septynis ar aštuonis, jei pasiseka – devynis aukštesnio lygio žaidėjus. Žinai, kad gausi minučių, gausi progų pasireikšti, žinojau tai, prieš atvažiuodamas į šį sezoną Jonavoje. Daugumoje komandų panašiai, niekas, išskyrus „Žalgirį“ ar „Rytą“, neturi dvylikos lygiaverčių žaidėjų, visąlaik būna 7–8 pagrindiniai žaidėjai ir 2–3 jauni ar pagalbiniai žaidėjai. Kai du iškrenta dėl koronaviruso ir vienas – dėl traumos, tokie dalykai ir nutinka. Nemanau, kad čia esi apsaugotas nuo tokių dalykų. Lazdavoja tik tie didieji ekspertai, jų darbas yra kalbėti, mūsų – žaisti.
– Kokie yra ateities planai dėl 3x3 krepšinio?
– Šią vasarą dar žaidžiau. Tiesiog tuo metu, kai buvome pakilime su Utenos komanda, važiuodavome į tarptautinius turnyrus, mus tuomet išleisdavo. Šią vasarą žaidžiau, keliavome su komanda, buvome Prancūzijoje turnyre, Mongolijoje, Serbijoje, tiesiog gal prasčiau sekėsi, dėl to taip nekrito į akis. Tiesiog mes neturime tiek pakvietimų, kiek Šakių „Gulbelė“, nes jie demonstruoja geresnius rezultatus ir gauna pakvietimus į aukštesnio lygio turnyrus.
– Nesijaučiate pranašesni prieš juos? Keletą kartų buvote laimėję...
– Ne, jie iš to gyvena realiai. Jei pasirenka žaisti antroje lygoje, kad sezono metu galėtų lengvai išvažiuoti į turnyrus. Nėra apmaudu, džiaugiuosi už juos, esame gerai susipažinę, džiaugiuosi, kad taip gerai sekasi.
– FIBA mėgsta fotografuoti žaidėjus su dideliais čekiais. Kiek realiai galima uždirbti iš 3x3 krepšinio?
– Viskas labai nuo tavo komandos ir tavęs pačio priklauso. Jei neturi rėmėjų, uždirbi tiek, kiek pats laimi, galima tai pavadinti investicija į save. Kaip su komanda pasiruoši, kiek laimėsi, tiek uždirbsi. Kažkur rašė, kad Šakiai per sezoną 160 tūkstančių uždirbo. Manau, kad tai yra solidūs pinigai.
– 3x3 krepšinis tapo ir olimpine sporto šaka. Yra paties ambicijų sudalyvauti olimpiadoje?
– Tai aš nežinau, čia yra trenerių sprendimas, jei mane pakvies į rinktinės stovyklą, atvažiuosi, bet nusiteikimo, kad būtinai turiu važiuoti – nėra. Yra žmonių, kurie žaidžia visą sezoną, ne tik vasarą, tad jie yra labiau verti. Jei pakvies – padėsiu pasirengime. Svarbiausias yra Dainiaus Novicko žodis, nes jis išsirenka komandą ir yra atsakingas už rezultatą, tad pagrindinis sprendimas yra jo. Nesivežti Pukelio į praėjusį čempionatą taip pat buvo trenerio sprendimas, pasirinko važiuoti su keturiais vienodo tipažo, vienodo ūgio, sudėjimo žmonėmis, kad galėtų geriau įvykdyti jo gynybines sistemas, kuriose viską keičiasi. Manau, kad tai pasiteisino, antra vieta pasaulyje yra geras rezultatas. Yra ir reitingų sistema, negalima vežtis bet kokių žaidėjų, jie turi būti reitinguoti. Tuo metu Vaitkus ir Matulis buvo aukščiau už mane reitinguoti, treneris nusprendė, kad jie yra vertesni.
Norėdami komentuoti prisijunkite.