„Vasara su Krepsinis.net“. J.Vainauskas: apie A.Gudaičio poelgį, pagyras „Žalgiriui“ ir kaimiškas LKL komandas
VIDEO interviu (78)
Nors vasara jau įpusėjo, krepšinio pasaulyje įdomiausi įvykiai – tik pačiame įkarštyje. Portalas Krepsinis.net pristato laidą „Vasara su Krepsinis.net“, kurioje mintimis apie aktualijas dalinsis puikiai visiems pažįstami sporto pasaulio atstovai.
Pirmosios laidos svečias – buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos vadovas, kurio darbo metu klubas iškovojo skambiausias pergales ir trofėjus, Jonas Vainauskas.
Krepšinio specialistas išsamiai ir atvirai pasidalino mintimis apie Lietuvos klubų vasaros darbus, vyrų rinktinę bei savo veiklą krepšinio pasaulyje.
– Jonai, gana ilgą laiką jūsų nematėme krepšinyje. Kuo gyvenote jūs ir ar stebite Lietuvos krepšinio įvykius?
– Vis dar gyvenu krepšiniu, domiuosi pokyčiais klubiniame Europos ir Lietuvos krepšinyje. Tai yra mano gyvenimas ir artimiausiu metu žadu grįžti į krepšinį.
– Ar per tuos metus turėjote progų grįžti į krepšinį?
– 2015 metų pradžioje turėjau grįžti į „Lietuvos rytą“, bet viskas baigėsi dideliu nusivylimu, dėl kurio stipriai išgyvenau. Tada komanda buvo pradėjusi grimzti į bedugnę, permainos buvo būtinos ir manau, kad mano parengtas planas tada būtų pasiteisinęs.
Buvo paruošti keturi žaidėjų keitimai ir galiu pasakyti, kad du iš jų dabar turi garantuotus NBA kontraktus, nors tada buvo niekam nereikalingi Plėtojimosi lygos krepšininkai. Vienas iš to ketverto dabar taip pat žaidžia Malagos „Unicaja“, kitas – Belgrado „Crvena Zvezda“ komandoje. Visi jie būtų atvažiavę į „Lietuvos rytą“ už atlyginimą, kurį tuo metu gaudavo Orelikas ar Juškevičius. Tai buvo paskutinis šansas „Lietuvos rytui“ bandyti priartėti prie tuo metu vis tolusio „Žalgirio“.
Kai jau buvo aišku, kad su trenerio pareigomis nesusitvarko Virginijus Šeškus, buvau numatęs prie komandos vairo matyti Nenadą Markovičių. Tada jis nebuvo toks paklausus, o dabar – jau įrodęs savo vertę rinkoje treneris. Manau, kad jei būčiau grįžęs į klubą, jis būtų grįžęs į gerą kelią.
Tada dar vykau pas Eurolygos vadovus, kad pasikalbėčiau apie galimybę grįžti į Eurolygą, bet gavau griežtą ir kategorišką atsakymą: komandai reikės viską įrodinėti iš naujo, nieko tikėtis nereikia. Tada permainų reikėjo, bet mano tėvas nusprendė kitaip ir kuo tai baigėsi, visi matome.
– 2015 metais tos permainos neįvyko, bet jas pamatėme šiemet, kuomet pasikeitė visa komandos vadovybė. Ar tai yra tos permainos, kurių labiausiai reikėjo „Lietuvos rytui“?
– Negaliu drąsiai sakyti, jog tos permainos yra geriausios, nes buvo keli variantai, kaip galima būtų spręsti šią situaciją. Antano Guogos žmonės nebuvo vieninteliai interesantai perimti klubo valdybą, buvo pasiūlymų iš kitų turtingų žmonių, kurie buvo pasiruošę skirti komandai nemažą dalį savo asmeninių lėšų. Guoga turi talentą nuspėti situaciją, tuo pasinaudojo ir pateikė veikiausiai tokį pasiūlymą, kokio mano tėvas atsisakyti negalėjo. Kita vertus, jis nelabai ir turėjo pasirinkimą. Ta košmariška pabaiga brendo ilgą laiką ir link to buvo einama ilgai. Kaip mėgdavo sakyti mano senas bičiulis Romanovas: geriau košmariška pabaiga nei košmaras be pabaigos.
Klubui pavyko apsivalyti nuo neprotingai pasirašytų kontraktų su žaidėjais, kurių lygis neatitinka „Lietuvos ryto“ standartų. Čia liko dar keli paskutiniai žingsniai, tokie kaip Adamo Lapetos kontraktas, kažkodėl pasirašytas labai greitai ir už septyniskart didesnius pinigus, nei jis gaudavo Alytaus „Dzūkijoje. Šį kontraktą nutraukti ko gero pavyks, tik klausimas, kokia kaina. Kitas dalykas – su Benu Madgenu pasirašytas kontraktas, kuomet mano tėvas dar buvo „Lietuvos ryte“. Tai geras krepšininkas, bet jo vertė yra gal triskart mažesnė nei sutartis, pasirašyta su „Lietuvos rytu“. Šį dalyką sostinės klubo vadovybė dar gali išspręsti, nes Martynas Gecevičius už tokią pačią ilgą tikrai sutiktų grįžti. To linkiu ir jam, ir „Lietuvos rytui“.
Panašu, kad tie pokyčiai, kurie „Lietuvos ryte“ įvyko, bet kokiu atveju yra geresnis kelias klubui, nei tas, kuriuo buvo einama pastaruosius šešerius metus.
– Žinome, jog yra smagi istorija apie tai, kaip gimė „Lietuvos ryto“ spalvos.
– Šiandien esu apsirengęs būtent istorinėmis klubo spalvomis – juoda ir balta. Nuo vaikystės buvau didelis „Statybos“ gerbėjas, o tai buvo jos spalvos. Kadangi mano tėvo spalva – raudona, iš to ir gimė juodai-baltai-raudonas „Lietuvos ryto derinys.
Gudaitis
– Šią vasarą turime neįprastą situaciją, kuomet Artūras Gudaitis viešai žiniasklaidai pareiškė, jog nebenori likti „Lietuvos ryte“. Jei jūsų vadovavimo metu būtų taip nutikę, kaip būtumėte pasielgęs?
– Pirmiausiai, nemalonu, jog naujiems klubo vadovams tenka spręsti tokį klausimą, bet į jį galima pažvelgti iš kelių perspektyvų. Pirma – panašiai Gudaitis pasielgė su „Žalgiriu“, kuris jį atrado, augino ir mokėjo pinigus. Jau anksčiau sakiau, kad jei jis taip padarė su „Žalgiriu“, kodėl nepadarys su „Lietuvos rytu“? Matyt, tai yra jo elgesio norma.
Jei už žaidėją niekas nemoka reikiamos išpirkos, turbūt jis nėra tų pinigų vertas. Kitas dalykas – jam atstovauja garsi pasaulinė agentūra, kuri nesunkiai galėjo rasti pinigų ir sumokėti išpirką, jei tiki Artūro perspektyvomis. Nekalbu apie jo agentus lietuvius, kurie neturėtų už ką išpirkti kontrakto, tą žinome, bet „Wasserman Group“ tikrai galėjo tai padaryti.
Sunku patarti, kaip reiktų elgtis klubui, bet man kaip krepšinio stebėtojui būtų nemalonu stebėti žaidėją, kuris nenori žaisti nei „Žalgiryje“, nei „Lietuvos ryte“. Nelabai suprantu, kur jis norėtų žaisti, jei kitur jo nenori. Manau, kad jei dirbčiau bet kurioje komandoje, nei aš, nei kitų klubų atstovai nelabai norėtų matyti savo gretose žmogų, kuris susipyko su abiem jį iškelti bandžiusiais klubais. Neimčiau jo į savo komandą už jokius pinigus.
– Kaip manote, ar tai yra tik A.Gudaičio pozicija, ar tam įtakos gali turėti ir kiti asmenys?
– Manau, kad tam turi įtakos jo agentai, kurių pragyvenimas priklauso nuo Gudaičio sėkmės. Jei jam persikėlus į „Lietuvos rytą“ buvo sutarimas, kad už jį negaunami agentūriniai komisiniai, manau, kad tų žmonių finansai gerokai sudrebėjo. Blogai, kai gerus arba gerais save laikančius žaidėjus atstovauja mažesni agentai, nes akivaizdu, kad solidžios agentūros turi laiko išlaukti savo komisinių – jiems priklauso daug gerų žaidėjų ir viskas nepriklauso vien nuo momentinės sėkmės. Kaip ir visur gyvenime – gerus žmones turi atstovauti geros struktūros.
– „Žalgiris“ šiemet žengė „Lietuvos ryto“ seniai pramintu keliu, kai sezonui vos pasibaigus ekipą papildė žmonės, kurie buvo medžiojami ne tarpsezoniu, o dar iki jo. Internautai dėl to mėgdavo vadinti „Lietuvos rytą“ vasaros čempionu. Ką manote apie tokį sudėties formavimo modelį?
– Toks modelis yra teisingiausias, nes „Žalgiris“ negali konkuruoti su penkiolika turtingiausių Europos klubų. Tos komandos turi finansines sąlygas formuoti sudėtį vėliau ir jos visada taip dirbs. Lietuviai turi elgtis kitaip, kaip darėme ir mes „Lietuvos ryte“, nes kitaip vasarą tie žaidėjai taps geidžiami turtingesnių klubų. Dėl to sutartis pasirašydavome vasario–birželio mėnesiais. Būdavo malonu sulaukti skambučių iš Italijos ir Ispanijos komandų liepos mėnesį su prašymais parduoti tuos krepšininkus, bet to niekada nedarydavome.
Kitas dalykas – komplektuojant sudėtį anksti, akivaizdu, kad stebi rinką visus metus, nepriimi atsitiktinių sprendimų, žinai, ko nori. Dabar „Žalgiris“ vasarą gali skirti bendravimui su žaidėjais, susipažinimui, pažindinimui su Lietuvos kultūra, idėjomis. Buvau maloniai nustebęs, kai mačiau, jog Vasaros lygoje Paulius Motiejūnas bei Robertas Javtokas lankė Royce‘ą O‘Nealą. Ten reikia ne sėdėti ir veikti nežinia ką, o lankyti savo žaidėjus, rodyti, kad jie rūpi klubui. Tada jie atvyksta kaip į namus. „Žalgirio“ elgesys rodo, kad jis tapo solidžiu Europoje klubu.
Didžiausias mano komplimentas „Žalgiriui“ yra tas, kad būdamas bet kurioje pasaulio vietoje su malonumu stebiu komandos rungtynes ir žaviuosi vasaros darbais, Jasikevičiaus treniravimu bei manau, kad klubas demonstruos smagų krepšinį, kurį norėsis žiūrėti.
– Ar „Žalgirį“ jau galima tituluoti būsimu LKL čempionu?
– „Žalgiris“ yra stipriai atitrūkęs nuo visų kaimiškų ir pajėgesnių komandų. Už „Lietuvos rytą“, „Neptūną“ ir „Lietkabelį“ praėjusį sezoną žalgiriečiai buvo stipresni maždaug 20 taškų, jei matuotume taškais. Dabar tas atotrūkis išaugo dar dešimčia. Kyla klausimas, kiek dar „Žalgiriui“ bus įdomu žaisti lygoje, kur jie kasmet laimi be jokio pasipriešinimo.
Man neteko kalbėti su „Žalgirio“ vadovais, bet būdamas jų vietoje svarstyčiau variantą turėti dvi sudėtis ir kreipti mažiau dėmesio į LKL. Anksčiau „Žalgiriui“ buvo vertingos sezono ir finalo kovos su „Lietuvos rytu“, o dabar visai nesvarbu, kas į finalą pateks iš trijų jau minėtų klubų – jie bus visai kito lygio nei „Žalgiris“.
– Manote, kad būsimo sezono „Žalgirio“ sudėtis yra gerokai pranašesnė už praėjusią?
– Be jokios abejonės. Manau, kad „Žalgirio“ šuolį, po kurio klubą pavyti tapo beveik neįmanoma, lėmė trys aplinkybės: buvusio „Žalgirio“ vadovų pasitraukimas, Visvaldo Matijošaičio fenomenas ir Šarūnas Jasikevičius. Šarūnas yra pasaulinio lygio žvaigždė, padėjusi „Žalgiriui“ kitaip pažvelgti į save.
Dar svarbu paminėti, kad „Žalgiryje“ neliko tų, kuriems Eurolygos lygis buvo per aukštas: tai – Renaldas Seibutis, Vytenis Lipkevičius, Siimas-Sanderis Vene, Kasparas Vecvagaras. „Žalgiris“ labai sustiprėjo pakeitęs tuos žaidėjus Eurolygos lygio krepšininkais, kurie savo šansus turi išnaudoti.
Galbūt vienintelė šios vasaros klaida, kurią padarė „Žalgiris“, yra tai, kad O‘Nealo kontrakte buvo numatyta galimybė išvykti į NBA. Aš to neleisdavau. Bet manau, kad iš šios klaidos komanda pasimokys.
Chrisas Krameris
– Metas pakalbėti ir apie „Lietuvos rytą“. Rugpjūčio mėnuo jau prasidėjo, bet komandos sudėtyje daugiau klausimų nei atsakymų.
– Su tuo susijusios kelios aplinkybės. Viena jų ta, kad į klubą atėjo su krepšinio vadyba nesusiję žmonės, matyt, buvo sunku greitai suprati, kaip tai yra daroma, kieno patarimų klausyti ir kaip dirbti. Galbūt, per daug iš jų kol kas ir nereikalaukime. Svarbiausia darbas, kaip jau minėjau – atsikratyti blogų pasirašytų kontraktų, tai įgyvendinti beveik pavyko. Laiko išspręsti Madgeno ir Lapetos klausimą dar yra.
Įžaidėjų grandis kol kas yra visiškai neaiški, Krameris būtų neblogas rezervinis įžaidėjas, gėdos jis nepadarys, bet nepadarys ir nieko įspūdingo. Jis tokiai komandai kaip „Lietuvos rytas“ būtų geras atsarginis. Kita vertus, klausimas kyla, kaip mes vertinsim „Lietuvos rytą“ – praeities ar dabarties standartais, kuomet šiuo metu komanda labiau pretenduoja į kovą su „Lietkabeliu“ ir „Neptūnu“ dėl antrosios vietos bei garbingą pasirodymą Europos taurėje, o ne čempionų titulą.
– O kaip manote, kuriais standartais dabar turėtume vertinti „Lietuvos rytą“?
– Atsargiais. Atėjo nauji žmonės, tegul jie susiformuoja ir susigaudo, ką reikia daryti. Šiek tiek glumina Guogos pareiškimai apie tai, kad komanda įvyks „Žalgirį“. Labai įdomu, nes dabar šias komandas skiria šviesmečiai. Kitą dieną jis sako, kad šiam tikslui pasiekti reikia 10 milijonų eurų, duodamas suprati, kad tiek neturi. Kokia kompetencija remiantis nurodomos tokios sumos? Kodėl 10, o ne 5? Tokių kalbų reiktų privengti nes jos juokina ir klubui solidumo neprideda. Geriau drąsiai pasakyti, kad padarėme ką galėjome ir bandysime laipteliu palypėti aukščiau.
Kol komanda nepaskelbė apie naujus rėmėjus, ji yra skolų maišelis ir savivaldybės išlaikytinė. Jei į klubą ateina nauji dalininkai, savivaldybei priklauso ketvirtadalis akcijų ir ji skiria milijoną, tai likę dalininkai turi skirti lygiai tiek pat, o ne skolinti pinigus. Šitas formatas man visiškai neaiškus: esu savininkas, bet komandai pinigus skolinu, o ne skiriu paramą.
– Turbūt girdėjote, kad prie dalininkų gretų prisijungė „Norvelita“?
– Taip, žinau, kad Jordanas yra turtingas, krepšinį labai mylintis žmogus ir pasiruošęs klubui padėti. Džiaugiuosi, kad jis yra. Kiti dalininkai nėra tokie turtingi. Žinome, kad Linas Kleiza per karjerą yra užsidirbęs nemažai, bet užtenka to, kad jis dirba visuomeniniais pagrindais. Man buvo pakankamai keista matyti interesantų grupę, kur nėra stambaus kapitalo atstovų. „Lietuvos rytui“ reikia rimtų investicijų, jei Guoga nori įgyvendinti savo planą į Eurolygą lipti per kaminą, nes durų jam tikrai niekas neatidarys.
Vilniaus sirgaliai man visada buvo didžiausias autoritetas, dėl kurio dirbau, o jie išreiškė palaikymą „Lietuvos rytui“, aktyviai pirkdami abonementus. Dėl to turėčiau susilaikyti nuo didesnių komentarų ir apsiriboti tik keliais patarimais „Lietuvos rytui“. Leiskime įvykiams rutuliotis savo eiga.
– Jau užsiminėte, kad tarp pretendentų į aukštesnes LKL pozicijas yra „Lietkabelis“ bei „Neptūnas“. Kokį įspūdį palieka šių komandų darbas tarpsezoniu?
– „Lietkabelis“ yra įdomus dėl kelių dalykų. Tai nustebinęs klubas ir įrodęs tai, ką sakiau prieš sezoną – norint Lietuvoje užimti antrą vietą, užtenka Vokietijos antrosios lygos klubo biudžeto – 800 tūkst. eurų. Tą Panevėžio komanda įrodė su trimis keturiasdešimtmečiais. Tai atskleidė tikrą LKL pajėgumą. Deja, jis yra toks. Pagal senuosius FIBA skaičiavimus, kuriuos laikau gana tiksliais, norint apibrėžti tikrą klubų pajėgumą, taškai komandoms skiriami nuo Europos taurės pusfinalio. Ten lietuvių nėra ir taškus mums neša tik „Žalgiris“ Eurolygoje.
– „Lietkabeliui“ praėjęs sezonas buvo fantastiškas. Kaip manote, ar tai buvo vienkartinė sėkmė ar gero etapo pradžia?
– „Lietkabelis“ priėmė sprendimą neišsišokti, stengtis kažko pasiekti Europoje ir apsiriboti vieta Europos taurėje. Tai – šaunu. Komplektacija byloja, kad klubas yra nusiteikęs būti tarp geriausių LKL ir tikriausiai, tai yra geri tikslai. Panevėžį, kuris myli krepšinį, „Lietkabelis“ džiugins ir kitą sezoną.
Komanda sustiprėjo ypač lengvojo krašto puolėjo pozicijoje, atvyko Simas Jasaitis. Mačiau jį neseniai, jis – gerai pasiruošęs sezonui ir kadangi gerai jį pažįstu, galiu pasakyti, jog tai Simui yra labai svarbu. Tada, kai jis buvo grįžęs į „Lietuvos rytą“, buvo ne pats geriausias periodas jo gyvenime, o ir treneris – visiškai netinkamas. Visi geri treneriai norėdavo jį turėti ir „Lietkabeliui“ jis taps didele paspirtimi. Žanis Peineris taip pat yra įdomus, įvairiapusiškas žaidėjas.
Sunkiojo krašto ir vidurio puolėjo pozicijose – šiek tiek rizikos. Čepukaitis yra vietinio lygio žaidėjas, patikrintas, nebus nei geriau, nei blogiau. Lavrinovičiai – aukščiausio lygio meistrai, kuriems po 37 metus ir kurių laukia iššūkis. Linkiu jiems sėkmės ir žaviuosi jais, bet sunku pasakyti, ar jiems užteks jėgų.
Gynėjų grandį papildė Juškevičius, kuriam treneris jei leis tik mesti ir neįžaidinėti kamuolio, viskas bus gerai. Jis irgi tas žaidėjas, iš kurio aišku, ko galima tikėti. Pataikius su įžaidėjais „Lietkabelis“ drąsiai grasins ir „Lietuvos rytui“, ir „Neptūnui“. Žiūrint šių dienų perspektyva, „Lietkabelis“ lygoje būtų 2–3 vietoje.
Didelis klaustukas – treneris Artūras Štalbergas. Manęs vienas kolega užsienyje prašė pažiūrėti jo rungtynes ir pakomentuoti trenerio darbą, tai susidariau aiškų vaizdą apie tai, ką jis sugeba. Nenoriu sukelti jokių aistrų ir savo vertinimą nutylėsiu. Pažiūrėsime – būna stebuklų.
Maksvytis
– Į Klaipėdą iš Panevėžio persikėlė Kazys Maksvytis su trenerių štabu, klubą papildyti gali ir Simas Galdikas su Lorenzo Williamsu. Kokį įspūdį jums palieka „Neptūnas“?
– Tai solidi lietuviška komanda, galinti smagiai žaisti Europoje iki tam tikros ribos ir konkuruoti dėl LKL medalių. „Neptūnas“ kaip niekada gerai padirbėjo vasarą: savo vietoje atsidūrė Delininkaitis, Seibutis. Pastarasis Klaipėdoje turėtų sužaisti geriausią savo sezoną Lietuvoje. Želionis, Kisielius – aiškus derinys žinant, kaip žaisti mėgsta Maksvytis. Net neabejoju, kad jo komanda bus solidi, žaidžianti europietišką krepšinį, su savo galimybių ribomis, bet visada kovinga. Vienintelė LKL intriga šiais metais ir bus šių trijų komandų mūšis dėl patekimo į finalą. Nemanau, jog mane tos kovos sudomins, bet šių miestų krepšinio sirgaliams tai turėtų suteikti gerų emocijų.
– Ką manote apie K.Maksvyčio galimybes?
– Yra kompetencijos kriterijus – ar moki dirbti darbą, už kurį tau moka pinigus. Lietuvos krepšinyje su šia sąvoka dažnai yra prasilenkiama. Kazys moka dirbti darbą, už kurį gauna algą. Kitas klausimas slypi charizmoje, asmenybėje, turi jaustis gerai pasaulyje. Nežinau, kaip būtų su Maksvyčiu, jis nebuvo išvykęs dirbti į užsienį, sunku pasakyti, kaip jam sektųsi. Savo laiku neatrodė, kad Kęstučiui Kemzūrai seksis gerai, bet prašau – jis turi gerą karjerą. Galbūt panašus likimas laukia ir Kazio. Jis yra bene vienintelis treneris, kuris su dvejomis skirtingomis komandomis iškovojo LKL sidabrą, ir tai padarė su klubais, kurie prieš tai buvo antroje LKL turnyrinės lentelės pusėje, o tai rodo jo darbo produktyvumą.
– Šiandien jau minėjote terminą „kaimiškos komandos“, gal paaiškinsite, kas jos yra?
– Tai komandos, užimančios 6–10 vietas, kur viskas vyksta pakankamai atsitiktinai, kur klubai galvoja, kad jiems visi kažką turi duoti, bet tuo tarpu patys pinigus išleidžia bet kaip. Neįsivaizduoju situacijos, kai atvykstu į Vilnių, keliauju į tarptautinę kompaniją ir sakau: duokit „Nevėžiui“ šimtą tūkstančių eurų. Sakys: o kas ten dirba ir kas tuos pinigus išleis? Sakysiu: ponia Marijošienė. Mane išjuoks ir išvarys, o jie galvoja, kad tokie scenarijai įmanomi. Gal kitame pasaulyje, kitame laikmetyje, bet ne dabar.
Didelis klausimas su Utenos „Juventus“. Vertinu Žydrūno Urbono darbą, jis – sėkmingas vadovas, tą rodo ir rezultatai, bet dabar vasaros darbai gerokai atsilieka. Įdomu, kaip seksis Gediminui Petrauskui, nes jam teks nemažas spaudimas – klubas su tokiu įdirbiu nenorės kristi žemiau penktosios vietos.
– Pastaruoju metu LKL populiariausi laisvieji agentai yra tie, kuriuos vadinate keturiasdešimtmečiais. Kaip galima apibūdinti tokią situaciją?
– Taip yra dėl to, kad jie moka žaisti. Jie mokės tą daryti ir sulaukę 50 metų. Kai kuriems treneriams, kurie nelabai supranta savo darbą ar nelabai nori jį dirbti, tai yra labai patogus scenarijus. Nusiperki žaidėją, kuris jau moka žaisti, numeti kamuolį, šiek tiek paaiškini ir jis žaidžia. Kas bus kai Jasaitis, Delininkaitis, Lukauskis, Lavrinovičiai baigs karjerą? O tą jie padarys greitai.
Buvau dar prieš metus sutikęs Dainių Šalengą, kuris sakė: kaip galiu baigti karjerą, kai man komandos tiesiog duoda pinigus? Ir žmonės rizikuoja, nes 5000–7000 eurų per mėnesį už krepšinio pažaidimą be didelių asmeninių reikalavimų ant kelio nesimėto.
„Šiaulių“ pavyzdys yra kiek įdomesnis, čia pradedama integruoti jaunimą, NKL žaidėjus – taip ir turi dirbti mažesnės LKL ekipos. Nes dabar niekas nenori auginti jaunimo ir greitai tai atsilieps vyrų rinktinei. Kol klubai yra išlaikomi iš savivaldybės pinigų, jie nėra suinteresuoti ugdyti ir auginti žaidėjus. Tokių struktūrų kaip dabar „Šiauliai“ Lietuvoje turėtų būti septynios ar aštuonios. Žmonės turi suprasti, kaip atrandami jauni žaidėjai, kaip juos įstatyti į komandos schemas.
Pažiūrėkime, dabar net ne visos LKL komandos turi fizinio rengimo trenerius, gydytojus. Neseniai gydytojo neturėjo net „Lietuvos rytas“. Kartais miesto lygoje komandos turi geresnį profesionalų personalą ir supranta medikų vertę, norint išvengti traumų. Grįžtame prie pačių pagrindų, kurie kažkada buvo savaime suprantami, o dabar tampa nereikalingi.
– Kartais kalbama, jog agentai išveža jaunimą į užsienį ir taip jų netenkame.
– Kolegos sporto vadybininkai man kartais sako – nėra jaunų žaidėjų. Kaip nėra? Kulboka, Sedekerskis, Velička, Birutis, Masiulis, Echodas. Pasirašyti sutartis su jais visais būtų užtekę Ado Juškevičiaus kontrakto dydžio pinigų. Jei būtų pasirašyti ilgalaikiai kontraktai, būtų galima jaunimą po 3–4 metų parduoti į žymius Europos klubus. Bet klubai bijo rizikuoti, nes su jaunu žaidėju reikia dirbti, mokyti, rizikuoti, o ne vien numesti kamuolį ir sakyti įmesti į krepšį.
– Artėja aktualiausias vasaros įvykis – Europos čempionatas. Jau akivaizdu, kad rinktinėje, lyginant su praėjusiais metais, keisis pusė žaidėjų. Kaip manote, kad yra realiausi pretendentai grįžti į rinktinę arba joje debiutuoti?
– Akivaizdu, kad Mantas Kalnietis yra nepakeičiamas ir jo keisti nereikia, nuo jo žaidimo priklausys didelė dalis sėkmės. Luko Lekavičiaus perėjimas į „Panathinaikos“ viską pasako – tai žaidėjas, pripažintas ir tarptautinėje rinkoje, visiškai kitoks nei Kalnietis. Tikiuosi, kad pagaliau į rinktinę pateks Mindaugas Girdžiūnas, Marius Grigonis turi likti ten, kur jau buvo, Martynas Gecevičius turėtų taip pat sugrįžti į rinktinę. Gynėjų linija atrodo neblogai.
Puolėjų grandis bus stipri nepaisant nuostolių: Mačiulis, Kuzminskas, Ulanovas abejose pozicijose galės puikiai žaisti. Motiejūnas turi sužaisti geriausią čempionatą, nes jis neturi kur trauktis, jam reikia užsidirbti kontraktą ir garantuoti jį geru savo žaidimu. Valančiūnas bus mūsų ašis, svarbu, kad jis vis dar atvažiuoja į rinktinę, o jį keisti turėtų ne visada gyvenimu patenkintas Artūras Gudaitis. Tarp Artūro Gudaičio ir Evaldo Kairio yra didelis atlyginimų skirtumas, bet ar toks pats yra lygio skirtumas, tegu sprendžia Dainius Adomaitis.
Įdomu, kaip seksis ir pačiam treneriui, kurio laukia milžiniškas iššūkis po nevisai korektiško paskyrimo į šį postą. Norėčiau, kad to paskyrimo atgarsiai nepavytų trenerio čempionato metu.
Norėdami komentuoti prisijunkite.