Vokietijoje žibantis M.Sušinskas: apie lemtingą T.Pačėso klausimą, 250 eurų algą, pirmą patirtį laiminčiame klube ir karjeros mačą
interviu (1)
Dar 2017 metais Mindaugas Sušinskas lakstė ant parketo Regionų krepšinio lygoje (RKL) ir nekantriai laukė šanso debiutuoti bent jau Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).
„Nori žaisti LKL?“, – taip skambėjo Tomo Pačėso klausymas, į kurį jis sulaukė neabejotinai teigiamo atsakymo. Taip prasidėjo M.Sušinsko kelias Alytaus klube.
„Dzūkijoje“ jis praleido tris sezonus, po to pasirinko Prienų „Labas GAS“ pasiūlymą ir ten sužaidęs karjeros sezoną galiausiai tapo įdomus užsienio klubams.
„Tikėjausi, kad pavyks kažkur išvažiuoti ir gauti kontraktą geroje komandoje. Laukiau, laukiau ir sulaukiau. Pasiūlymų buvo ir daugiau, bet šitas nugalėjo. Iš pradžių į Chemnicą žiūrėjau skeptiškiau, bet daug kalbėjau su treneriu, jis pasakė man viską, ko reikėjo, tad po pirmo pokalbio mano mintys jau buvo su šia komanda“, – Krepsinis.net sakė M.Sušinskas, atstovaujantis Chemnico „Niners“ klubui.
Vokietijos lygoje gerai sekasi ne tik komandai, bet ir pačiam lietuviui. 26-erių krepšininkas debiutiniame legionieriaus sezone per 23 minutes pelno 11,6 taško, atkovoja 2,8 kamuolio, atlieka 2,2 rezultatyvaus perdavimo bei renka 13,4 naudingumo balo.
„Mane kalbino vietinė žiniasklaida ir sakė: Vokietijoje turime jausmą, kad Lietuvos žaidėjai – geri metikai. Atsakiau: gal tai mūsų kraujyje. Tai nuskambėjo ir kaip tik po to sužaidžiau geriausias savo rungtynes“, – šypsojosi M.Sušinskas, kalbėdamas apie 32 taškus į Bambergo „Brose Bamberg“ krepšį.
Pokalbis su juo apie progresą, pirmuosius metus užsienyje, kuklią pirmąją algą ir šventes izoliacijoje – Krepsinis.net portale.
– Mindaugai, kaip bėga pirmasis sezonas užsienyje?
– Viskas normaliai. Ko tikėjausi, plius minus tą ir radau, dėl nieko nereikia sukti galvos, viskuo pasirūpinta: butas erdvus, automobilis duotas, kuras – pilamas, treniruočių salėje sąlygos irgi idealios. Gaila, kad tik žaidžiame dabar be žiūrovų, nes niekur nesu matęs jų geresnių nei čia. Liūdna, kad jų nėra, bet girdėjau, jog greitai po truputį juos ims įleisti, gal po truputį tai pagyvins arenas.
Labai smagu, kad pirmąkart karjeroje esu laiminčioje komandoje (Šypsosi). Kai būni Prienuose ar „Dzūkijoje“, geras sezonas ten matuojamas truputį kitaip. Pernai su Prienais irgi turėjome neblogą sezoną, bet pergalių ir pralaimėjimų balansas vis tiek buvo prastas. Dabar turime 11 pergalių ir 5 pralaimėjimus – labai smagu, kai dažniau laimi nei pralaimi.
– Minėjote, kad Chemnico sirgaliai geriausi, kokius esate matęs – kuo tai atsispindi?
– Pirmas dalykas, visada būdavo pilna salė. Sirgaliai taiko visus tuos dalykus, kur nepelnius pirmųjų taškų jie į savo vietą nesėda. Visada sulaukiame skanduočių, po rungtynių jie neskuba išeiti – pirmiausiai padėkoja, paploja. Kaip pavyzdys, kai žiūrovų dabar į areną neleidžia ir žaidėme derbį su artimiausiais varžovais, jie su dainomis, fejerverkais pasitiko mus išeinant iš salės. Buvo tikrai faina. Būna, kad ir mieste žmonės atpažįsta. Vokiškai nelabai ką pagaunu, bet vis tiek man rodo liuksus, sako: Mindė, Sušinskas, viskas gerai (Juokiasi).
– Nėra taip, kad ir dėmesio Vokietijoje sulaukiate daugiau nei žaisdamas Lietuvoje?
– Nepasakyčiau, kad to dėmesio gaunu ypatingai daug. Po rungtynių būna parašo, kad šaunuolis, gerai sužaidei, bet to pasitaikydavo ir Lietuvoje. Ar žaidžiau Alytuje, ar Prienuose, gyvenau Alytuje, o ten plius minus visi pažįstami. Turbūt Alytuje dėmesio būdavo daugiausiai (Šypsosi).
– Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjote, kad gerokai iš anksto žinote artimiausių dienų tvarkaraštį. Ką dar naujo pamatėte Vokietijos komandoje, ko nematėte Lietuvos klubuose?
– Pernai Šernius irgi kaip ir pasakydavo tvarkaraštį, maždaug galėdavome įsivaizduoti, tačiau čia viskas yra oficialiai. Į komandos susirašinėjimą atkeliauja žinutė, tvarkaraštis sudarytas ir jei jis kinta, jis kinta į žaidėjų pusę. Dar nėra buvę, kad atimtų laisvas dienas. Praeitą savaitę irgi pasikoregavo tvarkaraštis, bet taip nutiko dėl to, kad buvo dėl varžovų COVID-19 atvejų atšauktos rungtynės. Visada žinai, kad po rungtynių kita diena bus laisva, o kiekvieną ketvirtadienį žinosi būsimos savaitės grafiką. Kas yra kitaip, tai išvykos rungtynės. Lietuvoje porąkart pakentėjai, nuvažiavai į Pasvalį ar Klaipėdą, o čia be 3 valandų jau praktiškai niekur, kelionės ilgos, reikėjo priprasti.
– Lietuvoje jums neteko žaisti topinėse organizacijose, tad profesionalumo skirtumas turėtų jaustis gana stipriai.
– Pasitaiko. Kad ir automobilį bei kuro kortelę čia duoda vos prasidėjus sezonui, pirmą dieną, atrodo, paprastas dalykas. Kitas dalykas – masažistai: čia turime kineziterapeutą, kliniką, kurioje per savaitę mums priklauso du laikai, jei kažko reikia, tavimi rūpinasi. Šalia salės ir štanginės yra baseinai, pirtys ir kiti dalykai, padedantys atsigauti, tik dėl COVID-19 tų pirčių dabar niekas nekuria.
Sušinskas
– Ar vasarą jums buvo staigmena, kad sulaukėte pasiūlymo iš gana pajėgios krepšinio lygos?
– Pernai turėjau neblogą sezoną, manau, visi sutiks, kad ir komanda pasiekė maksimumą, ką galėjo. Niekas to mums neprognozavo, kaip tik nurašinėjo prieš sezoną, sakė, kad nepateksime į atkrintamąsias. Tikėjausi, kad pavyks kažkur išvažiuoti ir gauti kontraktą geroje komandoje. Laukiau laukiau ir sulaukiau. Pasiūlymų buvo ir daugiau, bet šitas nugalėjo. Iš pradžių į Chemnicą žiūrėjau skeptiškiau, bet daug kalbėjau su treneriu, jis pasakė man viską, ko reikėjo, tad po pirmo pokalbio mano mintys jau buvo su šia komanda.
– Kokius variantus dar turėjote?
– Buvo pasiūlymų ir Vokietijoje, Turkijoje, Lietuvoje.
– Po tiek metų Lietuvoje, spėju, varianto likti čia pernelyg jau nesvarstėte?
– Aš labai norėjau išvažiuoti, pabandyti kažką naujo, pažiūrėti, kaip seksis naujoje terpėje. Mane traukė pamatyti, kaip atrodo ta legionieriaus duona. Gal tai ir juokingas dalykas, bet kai į Lietuvą atvyksta legionieriai ir nežino žaidėjų, tu galvoji: kaip taip yra, įsijungi – pasižiūri ir viskas. O dabar pats atvažiavau į naują lygą ir matau, kad truputį grybauju, kas čia per žaidėjas, kas čia (Juokiasi). Dabar turiu daugiau supratimo, kaip legionieriai jaučiasi Lietuvoje.
– Sakote, kad buvo labai įdomu pamatyti, kas ta legionieriaus duona. Ar tai, ko tikėjotės ir ką radote, sutapo?
– Manau, kad taip. Ką kalbėjausi su treneriu, kaip jis man viską nupasakojo, viskas taip ir yra, niekas nebuvo pameluota. Gal net geriau, nei tikėjausi. Neturiu kuo skųstis, viskas super.
– Kaip manote, kodėl būtent Prienuose jums pavyko atsiskleisti geriausiai ir sulaukti didžiausio dėmesio karjeroje?
– Manau, kad dėmesio daugiausiai gavau, nes sužaidžiau geriausiai, komandai irgi sekėsi gerai. Aš rinkau po 14–15 taškų vidurkį, yra skirtumas, ar tiek meti penktoje komandoje, ar paskutinėje. Nėra vienos taisyklės, kad sužaidus gerai tikrai išvažiuosi, reikia, kad gerai žaistų ir klubas.
O kodėl atsiskleidžiau Prienuose, nes komanda buvo palyginus jauna, aš buvau ten vienas labiausiai patyrusių žaidėjų, daugiau buvo Dominykas Domarkas ir Egidijus Dimša, vyresni už mane. Jaučiau atsakomybę, atrodė, reikėjo patempti komandą į priekį, sąlygos buvo, laikas buvo, pasitikėjimo gavau, taip ir gavosi. Sugebėjau kažkaip išnaudoti stiprybes.
– Jūs apskritai nesate iš tų žaidėjų, kurie iššautų per vieną sezoną – jūsų karjera per Alytų ir Prienus klostėsi gana tolygiai aukštyn.
– Kaip čia pasakius: aš dar 22-ejų žaidžiau RKL B divizione. Šauti staigiai į viršų nėra taip lengva (Juokiasi). Nesu tikras, ar yra Lietuvoje daugiau tokių žaidėjų, kurie būtų iš RKL atėję tiesiai į LKL ir ten lakstytų bent po 15 minučių. Aišku, aš tuo metu treniravausi su „Dzūkijos“ komanda, tik žaidžiau Regionų lygoje.
Atėjo naujas sezonas, vasara, Pačėsas paklausė: ar nori žaisti LKL? Atsakiau, kad noriu. Sako: gerai, pašnekėsiu su Urlepu. Urlepas man sakė,jog yra patenkintas tuo, kaip dirbu, viskas gerai, mes duosime šansą ir nuo tavęs priklausys, kaip juo pasinaudosi. Prasidėjo draugiškos rungtynės, gavau minučių, tik prieš sezono startą išėjo Urlepas, prie komandos vairo stojo Vasilevas. Aš jau kaip ir buvau rotacijoje ir tas pirmas sezonas buvo visai neblogas.
– Ar tuo metu būtumėte galėjęs pagalvoti, kad įsitvirtinsite LKL ir po kelerių metų jau sulauksite pasiūlymų iš gerokai pajėgesnių klubų Europoje?
– Tuo metu su dzūkais turėjau 5 metų kontraktą, tuos metus Alytuje ir išgyvenau. Jiems pasibaigus išvykau į Prienus. O dėl išvažiavimo: aš stengiausi, sportavau, bandžiau tobulėti ir tikėjausi geriausio, kad pavyks pakilti į aukštesnį lygį. Svajojau apie tai.
– Kai 22-ejų žaidi RKL B divizione, kiek sudėtinga neprarasti pasitikėjimo savimi ir tikėti, kad dar gali būti aukšto lygio krepšininku?
– 22-eji jau tikrai gana vėlyvas amžius (Šypsosi). Man gal pasisekė, kad sportavau su LKL komanda, o RKL man buvo skirtas varžybinei praktikai. Kai treniruojiesi su LKL žaidėjais, jauti, kad taip, nesi kažkoks stebuklingas, bet tikrai nesi visiškai prapuolęs, turi įgūdžius, gali kažką daryti geriau nei kiti. Kažką sugebi duoti. Su tais žmonėmis sportuodamas matai, jog nesi prastesnis, kad negalėtumei tame lygyje žaisti. Savo šanso laukiau ir išlaukiau.
– Nebuvo kilę minčių, ką darysiu gyvenime, jei ne krepšinis?
– Buvo ir yra net dabar. Vis tiek krepšinio amžinai nežaisi.
Sušinskas
– Iš kokių algų tada teko gyventi, rungtyniaujant RKL čempionate?
– Pozityvus dalykas buvo tas, kad turėjau sutartį su dzūkais. Kai man buvo 20 metų ir buvo pirmieji kontrakto metai, alga siekė 250 eurų. Buvau dar studentas, mokiausi, gyvenau pas tėvus – nebuvo labai solidu, bet skųstis negalėjau. Apskritai džiaugiausi, kad pirmąkart gyvenime iš krepšinio kažką gaunu, savo pinigą turiu. Kasmet atlyginimas kilo, antrais metais gavau apie 650 eurų, vėl daugiau oro kvėpuoti (Juokiasi).
– Ar tikėjotės, kad taip greitai įsitvirtinsite Chemnico klube?
– Labai svarbu, kad esu laiminčioje komandoje. Praeitas mačas man irgi nelabai klostėsi, bet komanda laimėjo ir viskas gražu. Net nežinau, ar tikėjausi. Su treneriu daug kalbėjomės, jis man rodė mano epizodus, pasakojo, kaip mane išnaudotų, tad maždaug žinojau, kas bus. Tik sezono pradžia buvo sunkesnė – pritrūko elementarios sėkmės. Prieš pat sezono startą sugebėjau pasigauti bronchitą, savaitę pragulėjau lovoje su temperatūra ir kosuliu, gėriau antibiotikus, turėjau vieną treniruotę ir ėjau į rungtynes. Paskui turėjau Achilo uždegimą, pasukau čiurną – tokie dalykai irgi trukdė.
Pas mus geras dalykas tas, kad neturime vieno metančio lyderio. Vienose rungtynės taškų įmeta vienas, kitose – kitas. Pas mus yra daug žmonių su panašias vidurkiais, tad žaisti smagu. Gerai, šiandien nesužaidžiau aš, sužaidė kiti, kitose rungtynėse bus kitaip, aš gausiu daugiau laisvės. Dėl to ir gera komandos chemija – niekas nesivaiko taškų bei statistikos, visi žaidžia panašiai. Mūsų ekipos akcentas – pasitikėti komandos draugais.
Turėjau ir geriausias karjeros rungtynes prieš Bambergą, kai pelniau 32 taškus, net LKL daugiausiai esu pelnęs 25 prieš „Rytą“. Tose rungtynėse buvo situacija, kai žaidėjui parodė klaidingai teigiamą COVID-19 testo rezultatą, jis atkrito, turėjome porą traumuotų, tad žaidėme trumpa rotacija. Nebuvo, kur slėptis, visi žaidėme geriausiai, kaip galime. Man diena irgi buvo gera: ir pridėliojau, ir tritaškių primečiau. Iškart po šio mačo sekė dar vienas geras prieš Frankfurtą. Vieną dieną sužaidi gerai, kitą – prasčiau, bet mūsų tokia komanda.
– Smagu pagaliau save matyti antraštėse kaip komandos vedlį į pergales?
– Vokietijos spaudos per daug neskaitau, bet mačiau, jog lyga padarė įrašų socialiniuose tinkluose. Kaip tik prieš tas rungtynes mane kalbino ir sakė: Vokietijoje turime jausmą, kad Lietuvos žaidėjai – geri metikai. Atsakiau: gal tai mūsų kraujyje. Tai nuskambėjo ir kaip tik po to sužaidžiau tas geriausias rungtynes (Juokiasi).
– Kokių tikslų turite su Chemnico ekipa šį sezoną?
– Pagrindinis tikslas – atkrintamosios, kol kas viskas einasi gera linkme, bet į atkrintamąsias pretenduoja 10 komandų. Klausimas, kaip seksis antra sezono pusė, kaip bus su COVID-19, karantinais ir panašiai, gal vėl traumos, gal kažkas. Sunku prognozuoti. Jei dar laimėsime vienerias rungtynes, gausis, kad pirmajame rate turime tiek pergalių kiek per visą praeitą sezoną.
– Kokį skirtumą jaučiate Vokietijos lygoje, kai tenka susitikti su Eurolygos ir likusiais klubais?
– Turime gal 6 komandas, kurios žaidžia Europos turnyruose. Oldenburgas kol kas paskutinis Vokietijoje, tas kažkaip keista, nes tai atrodė gera komanda, bet jiems sezonas nesiklosto, dar užpuolė ir koronavirusas. Prieš Liudvigsbugą sugebėjome laimėti, bet jie žaidžia specifinį, kietą, protingą krepšinį, visada stengiasi prigauti. Jie turi daug tų pačių žaidėjų ir ilgai dirbantį trenerį.
Bendrai paėmus, skirtumas jaučiasi, kai žaidi su apatinėmis komandomis ir su pirmos lentelės pusės klubais. O didelio skirtumo tarp europinių ir Eurolygos klubų nėra. Tik ant silpnesnių komandų irgi gali prisigauti, nes buvo rungtynių, kai trečiame kėlinyje pirmaujame 18 taškų, atsipalaiduojame ir, žiūrėk, jau minus vienas. Negali negerbti varžovų, nes gali prasileisti nuo bet ko.
– Ar Vokietijoje griežti COVID-19 protokolai?
– Viskas priklauso nuo to, žaidėjas vakcinuotas ar ne. Mes irgi turėjome 5 dienų karantiną dėl minėto klaidingai teigiamo testo. Žmogus buvo nevakcinuotas, jam reikėjo karantinuotis, tuo tarpu vėliau teigiamą gavus vakcinuotam žmogui, jis galėjo sulaukti dviejų iš eilės neigiamų testų ir išeiti iš izoliacijos. O mes visi 5 dienoms buvome uždaryti, kaip tik per Kūčias ir šventes.
– Šventinių planų tai pernelyg nesugadino?
– Ne, tik Naujiesiems metams buvo atvykęs tėtis, kaip tik turėjome rungtynes 30 dieną, vėliau – sausio 2-ąją, jis pabuvo su manimi, fejerverkus pažiūrėjome ir išvyko namo. O per Kūčias ir Kalėdas pats dariau visokias silkes, juokas juokais, 12 patiekalų gavosi, buvau pasidaręs rimtą stalą (Juokiasi).
Norėdami komentuoti prisijunkite.