„Wolves“ likti norėjęs R.Sulaimonas: apie „Ryto“ sirgalių rasizmą ir pavydą vilkų rūbinėje
interviu (83)
Rasheedas Sulaimonas buvo vienas įdomiausių praėjusio sezono Lietuvos krepšinio lygos ir Europos taurės žaidėjų. Greitas, pasižymintis sprogstamąja jėga, emocionalus ir spinduliuojantis pozityvu. Stipriai liūdintis po pralaimėjimų ir visada besidžiaugiantis pergalėmis, tokį įspūdį aplink save susikūrė amerikietis, kuris buvo neabejotinas Vilniaus „Wolves Twinsbet“ lyderis.
Kuomet buvo sveikas, gynėjas žibėjo ryškiausiomis spalvomis. Europos taurėje 30-metis rinko po 18,3 taško, LKL – po 15,7. Tikra taškų mašina. Tiesa, pačiame LKL pusfinalio įkarštyje ir turbūt svarbiausioje vilkų pusfinalio serijoje R.Sulaimonas patyrė kojos traumą ir nebebuvo tas automatas, koks buvo su sveika koja.
Šis ir kiti faktoriai lėmė, kad naujasis Vilniaus klubas užbaigė sezoną be jokių apdovanojimų savo lentynoje. Europos taurėje „Wolves Twinsbet“ užbaigė žygį reguliariajame sezone, KMT suklupo ketvirtfinalyje, o pralaimėję LKL pusfinalį 2:3 „Rytui“ mažajame finale 1:3 suklupo prieš Panevėžio „7bet-Lietkabelį“ bei liko medalių papėdėje. Dar vienas nusivylimas.
Po ne itin sėkmingo sezono žaidėjai pradėjo skirstytis. Išvyko Arnas Beručka, Vitalijus Kozys, Christianas Mekowulu ir birželio pabaigoje paaiškėjo, kad nebeliks vilkus į priekį sunkiais ir lengvais momentais tempusio R.Sulaimono. Amerikietis išvyko į Podgoricos „Budučnost“ – vidutinio pajėgumo Europos taurės komandą, kuri pastaraisiais sezonais nieko įspūdingo taip pat nepasiekė.
Sulaimonas
Kodėl vienas įdomiausių žaidėjų Lietuvoje paliko „Wolves“? Kodėl vilkams nepavyko jo išlaikyti? Šie ir kiti klausimai pasipylė komentaruose. Tinklalapiui Krepsinis.net R.Sulaimonas pateikė atsakymą.
„Jeigu atvirai, aš ir mano šeima labai norėjome likti Vilniuje. Mano trejų metų sūnus dar sezono metu pasakė: „Aš noriu, kad mano tėtukas žaistų „Wolves“ amžinai.“ Aš taip pat to norėjau. Nesu žaidęs daugiau nei vienerius metus tame pačiame klube, darau tai, kas geriausia šeimai, bet norėjau čia likti, norėjau stabilumo. Ką daro „Wolves“, suteikia daug pozityvo, jie daro gerus darbus ir norėjau būti to dalimi.
Bet žinote, krepšinis yra verslas. Aš pats dėl kontrakto nesiderėjau, būtų smagu pasikalbėti apie tai su savininku, bet taip nesidaro. Turiu agentą, jie pateikė mums pasiūlymą, bet paskutinę sekundę atsitraukė. Liūdna, kad turėjau palikti „Wolves“, bet pasiūlymų dydžiai skyrėsi.
Finansinis skirtumas buvo nemažas. Jeigu jie būtų nors kiek priartėję prie „Budučnost“, aš būčiau pasirašęs sutartį už mažesnius pinigus su „Wolves“. Norėjau čia likti, myliu šį klubą, bet jis turėjo kitų prioritetų“, – sakė R.Sulaimonas.
Nors daugeliui „Wolves Twinsbet“ amerikietis atrodė trykštantis pozityvumu, kovingas ir niekada nepasiduodantis lyderis, jo vardą sutepė vienas iš vilkų klubo žmonių. Pasak neįvardinto asmens, R.Sulaimonas labiau žiūrėjo savęs nei kitų, jam rūpėjo asmeninė statistika ir per tam tikras treniruotes gynėjas pernelyg nepersistengdavo.
Pasak R.Sulaimono, jis žino, kas apie jį tai pasisakė ir pateikė atvirą atsakymą. Tačiau apie tai ir dar daugiau – tinklalapio Krepsinis.net interviu.
– Rasheedai, kaip tavo vasara?
– Mėgaujuosi vasara. Man patinka būti su šeima, atsipalaiduoti, gera būti palaikančioje aplinkoje. Buvau pasiilgęs šeimos ir tiesiog mėgaujuosi laiku su ja, taip pat draugais. Tuo pačiu metu noriu būti geresniu ir neapleidžiu krepšinio. Aš esu apsėstas juo, todėl dirbu, noriu būti geresnis. Dar neseniai patyriau traumą, todėl dirbu ties kūno stiprinimu, daug mėtau į krepšį. Judėjimo nėra labai daug, kol kas neleidžia trauma, nenoriu persitempti. Todėl metimai ir kojos stiprinimas yra pagrindiniai dalykai, ties kuriais dirbu. Senstu, tačiau aistra krepšiniui niekur nedingo. Juo labiau, kai tampi vyresnis ir pasiimi didesnę pertrauką nuo krepšinio, yra sunkiau pradėti. Tuomet geriau nuolat palaikyti kažkokią tai formą. Man patinka vadinti tai aktyviu atsistatymu. Esu pamišęs dėl tobulėjimo.
– Sezoną užbaigei su trauma, kurią patyrei žaisdamas prieš „Rytą“. Kiek rimta ji buvo ir ar jau spėjai išsigydyti?
– Ta trauma buvo labai reikšminga sezono tėkmei. Ji pakeitė mano judėjimą, man labai skaudėjo. Esu dinamiškas žaidėjas, mėgstu daug judėti, kirsti be kamuolio, keisti kryptis. Negalėjau perdėti daug svorio į vieną kūno pusę, todėl ši trauma atėmė maždaug pusę mano pajėgumo. Laimei, jokių trūkimų, jokių operacijų. Arti to, bet pavyko išvengti. Dabar stiprinu šlaunies raumenis, kad kitą kartą trauma nepasikartotų ir būčiau viskam pasiruošęs.
– Jei Rasheedas Sulaimonas nebūtų patyręs tos nelemtos traumos. Kaip manai, ar „Wolves“ būtų patekę į LKL finalą?
– Dažniausiai komandos, kuriose žaidžiu, turi gerus šansus laimėti. Esu kovotojas, be galo noriu nugalėti, bet kalbant atvirai sunku pasakyti, kas galėjo nutikti. Faktas, kad galėjome laimėti tą pusfinalį ir buvome labai arti to. Neturėjome Jeffo, neturėjome Garrisono. Mūsų nelaimei, sveikata nebuvo mūsų pusėje, turėjome daug traumų, bet vis tiek sugebėjome duoti rimtą kovą. Esu įsitikinęs, kad ant popieriaus turėjome daugiau talento nei „Rytas“, tiesiog nepasisekė su traumomis. Tačiau traumos yra krepšinio dalis ir negali atimti to, kaip gerai „Rytas“ žaidė. Viskas nutinka ne be priežasties ir šie metai yra jų. Kaip kovotojas, turi tai priimti.
Sulaimonas
– Pakalbėkime apie sezoną. Jis buvo sudėtingas bei permainingas. Sezoną pradėjote gerai, tačiau vėliau pasipylė traumos, kritote į duobę, keitėsi treneris, Europoje kalnų nenuvertėte, o LKL likote be medalio. Kaip galėtum pats įvertinti praėjusį vilkų sezoną?
– Tai buvo sezonas, kuriame išgyvenome visas įmanomas emocijas. Pasitenkinimą, laimę, liūdesį – viską. Tai buvo vienas labiausiai komplikuotų sezonų, kurį turėjau, bet tu, kaip krepšininkas, negali kontroliuoti daugelio dalykų. Tuo pačiu ir traumų. Aš, Garrisonas, Jeffas, Žagaras – visi buvome iškritę ir visi kartu šį sezoną nesužaidėme nė 10 rungtynių, kas yra labai nedėkinga. Nes kai pasižiūri į mūsų sudėtį, mes turėjome labai talentingą komandą. Labai gaila, kad traumos mums neleido išpildyti viso potencialo. Mes nespėjome prie vienas kito priprasti, susižaisti su vienas kitu, perprasti vienas kito žaidimą. Kai žiūri iš platesnės perspektyvos, negalima sakyti, kad mūsų sezonas yra nesėkmė, nes per tą laiką mes perėjome labai daug. Mes išgyvenome trenerių pasikeitimus, išgyvenome iššūkius dirbant su jaunu treneriu, išgyvenome traumas, išgyvenome buvimą nekenčiamiausia Lietuvos komanda. Mes išgyvenome daug dalykų ir vis tiek nepasidavėme, kovojome geriausiai, kaip galėjome. Kai kurie dalykai, kurių mes negalėjome kontroliuoti, limitavo, kiek galime pasiekti.
Bet pastangos ir geros intencijos visuomet buvo čia. Sunku sakyti, kad tai yra nesėkmė. Žinome, ką padarėme dėl šios komandos, dėl pergalių, kiek daug paaukojome ir kiek praėjome. Kartais gyvenime ir krepšinyje gali daryti viską gerai, bet vis tiek nepasiekti tikslų. Tai yra komandinio sporto grožis. Visi turi duoti, visi turi paaukoti kažką ir vis tiek jei darai dalykus tinkama linkme, pergalės ar titulų tai tai negarantuoja. Sunku mūsų sezoną vadinti nesėkmingu, nes jeigu būtume turėję sveikus vyrukus, kas žino, ką galėjome nuveikti. Stengiuosi žiūrėti į viską brandžiai. Aišku, viena mano pusė kaltina save dėl dviejų traumų svarbiu sezono metu. O kas galėjo nutikti, jei nebūčiau susitraumavęs? Bet vis tiek manau, kad ėjome tinkama linkme, „Wolves“ organizacija žengė žingsnį į priekį. Labai norėjau grįžti ir toliau tęsti tai, ką pradėjome statyti, bet kartais dalykai nutinka taip, kaip nutinka. Ši organizacija yra tinkamame kelyje. Kaip dvejų metų senumo klubas, jis yra labai profesionalus. Manau, kad „Wolves“ praėjusiame sezone išmoko daug pamokų, jie puikiose rankose ir tikiu, kad šis brandas toliau augs. Dangus yra limitas šiai organizacijai.
– Kiek efektyvus buvo tas trenerio pakeitimas. Tavo nuomone, ar reikėjo jį keisti?
– Sunku pasakyti. Visada koncentravausi ties savo darbu. Mano darbas yra žaisti krepšinį ir būti geriausios įmanomos formos, atiduoti visą save aikštelėje. Trenerių keitimas nėra mano jurisdikcija. Žmogus, kuris atliko šį sprendimą, galvojo, kaip pagerinti komandą. Iš kitos pusės, man buvo labai sunku, nes treneris Kemzūra ir aš turėjome puikius santykius. Prieš mano traumą sezonui tik įsibėgėjus komanda buvo labai geros formos. Buvo sunku matyti, kaip komanda funkcionuoja, nes patyręs traumą aš atsiskyriau nuo komandos kelioms savaitėms. Tuo metu nemačiau, kaip komanda reagavo į nesėkmes ir trenerio darbą. Sunku pasakyti, ar sprendimas buvo geras, nes kuomet buvome sveiki, komanda žaidė tikrai gerai. Labai įdomus sezonas. Nenorėčiau būti tas sprendimų priėmėjas, kuris atleidžia ar skiria trenerius. Tai – labai sunkus sprendimas. Tikiu, kad vadovybė norėjo komandai gero, bet aš pats galvoju, kad Kęstutis galėjo mums duoti daug.
Kemzūra
– Kiek anksčiau paminėjai, kad išgyvenote iššūkius dirbant su jaunu treneriu. Ką turi omenyje?
– Kai pažiūri į daugelį trenerių Europos taurės lygyje, retai pamatai tokį amžių pase. Nedas yra jaunesnis už mane. Dar prieš jam pasakant savo amžių aš nemaniau, kad jis toks jaunas. Kodėl? Nes jo krepšinio supratimas, taktika, branda buvo lyg aukščiausio lygio trenerio. Aš pastebėjau tai dar jam būnant asistentu – turbūt anksčiau nei kiti. Daug žurnalistų kvestionavo šį sprendimą, klausė, ar jis ne per jaunas, ar neturi per mažai patirties. Apskritai, tai pirmas mano toks sezonas, kuris buvo toks sunkus ta prasme, kaip stipriai žurnalistai komentavo kiekvieną „Wolves“ ėjimą. Dar nesu žaidęs tokioje komandoje, kuri sulauktų tiek daug žurnalistų dėmesio. Net iki manęs, užsieniečio, ateidavo informacija, kad žurnalistai apie mus kalba įvairius dalykus. Išgirsdavau visko apie klubą, savininką, žaidėjus. Galbūt ne tik žurnalistai, tiesiog apskritai žmonės apie mus labai kalbėjo. Atsakant į klausimą, tai aš mačiau, kaip iššūkį dirbant su jaunu treneriu ir žaidžiant „Wolves“ – begalinį dėmesį.
– Kiek sudėtinga yra žaisti tokiose sąlygose, kai susilauki žiauriai daug dėmesio ir visi apie tave kalba?
– Mano visas gyvenimas toks. Jaunystėje buvau vienas talentingiausių JAV krepšininkų, žaidžiau Djuko universitete, kuris yra turbūt garsiausias visoje Amerikoje krepšinio prasme. Žmonės arba labai norėdavo mūsų pergalės, arba trokšdavo, kad sukluptume. Aš buvau pripratęs prie tokios aplinkos, bet sunkiausia buvo mano šeimai. Mano žmona vis sekdavo ir girdėdavo, kas yra kalbama apie mane ar „Wolves“ komandą. Daugiausiai to būdavo rungtynių metu. Ji girdėdavo, ką priešiški sirgaliai kalbėdavo apie mane ir priimdavo tai jautriai. Ji stengdavosi mūsų mažamečiui sūnui uždengti ausis ne vieną kartą. Žinau, kad tai krepšinio dalis, bet šį sezoną tokių replikų, įžeidimų ir apkalbų buvo labai daug. Aš truputį išprotėjęs, man patinka tokios atmosferos, man patinka būti blogiuku. Jeigu aš kažkam nepatinku dėl to, nes žaidžiu krepšinį, vadinasi kažką darau labai gerai. Tie įžeidinėjimai mane užkuria ir priverčia mane dar labiau siekti pergalės bei išeiti, kaip nugalėtoju. Nėra geresnio jausmo. Gyvenu dėl tokių dalykų, bet mano šeima stipriai išgyveno, nes ne kartą sirgaliai peržengė ribą. Kiek galima labiau stengiausi apsaugoti šeimą nuo tokių kalbų, bet tai buvo neišvengiama.
– Ar priešiškų sirgalių retorikoje buvo rasistinių užgauliojimų, žodžių iš n raidės?
– Norėčiau pasakyti, kad taip nebuvo, bet negaliu. Vilniuje gyvena daug gerų žmonių ir dauguma atvejų jie su manimi elgėsi gražiai, ypač „Wolves“ organizacijoje, bet buvo ir puikių „Ryto“ sirgalių. Bet buvo ne vienas atvejis, kai „Ryto“ sirgaliai su manimi sukontaktavo ir pasakė dalykų, kurie, manau, kad neturėjo būti pasakyti, įskaitant ir tuos žodžius iš n raidės. Tai yra žaidimo dalis. Gaila, bet taip yra. Manau, kad kai kurie sirgaliai turėtų būti labiau išauklėti. Aišku, aš nepulsiu aiškintis su jais. Kol jie nepaleidžia kumščių į darbą, aš turiu valdytis. Turiu rodyti savo sūnui gerą pavyzdį.
– Noriu pasitikslinti. Ar sulaukei rasistinių pasisakymų būtent iš „Ryto“ sirgalių?
– Taip, „Ryto“. Nenoriu gilintis į detales, bet tai yra didelis derbis. Galbūt kai kurie sirgaliai yra per daug aistringi, bet taip atsitiko. Yra kaip yra. – Turbūt žodis „aistringi“ yra kur kas per daug liberalus. – Taip, nesijauti gerai, kai tai išgirsti. Tai verčia tave pasijausti mažu, bet aš sugebu susivaldyti ir esu išlaikytas žmogus. Žinau, ko esu vertas ir ką turiu savyje. Jeigu tau nepatinka, kaip tu mane matai iš išorės, tai yra tavo problema. Aš turiu tai priimti ir judėti į priekį.
Ryto sirgaliai
– Kaip galėtum įvertinti Nedo Pacevičiaus darbą. Ar šis strategas yra Europos taurės lygio treneris?
– Priimdama šį sprendimą, valdžia norėjo geriausio komandai. Nepaisant Nedo jauno amžiaus, aš žiūrėjau į jį, kaip į elitinio lygio trenerį. Jis turi labai aukšto lygio krepšinio supratimą. Iš jo išmokau labai daug ir atidaviau pagarbą, nes jis jos reikalavo savo krepšinio žiniomis ir žmogiškumu bei ambicijomis. Nesvarbu, koks yra jo amžiaus, visada žiūrėjau į jį, kaip į trenerį, nes jis parodė, kad yra topinio lygio treneris. Čia mano nuomonė. Tikrai ne bet kas galėtų taip susitvarkyti su tokių charakterių komanda, kaip susitvarkė jis. Spaudimo buvo daug, dėmesio buvo daug, visi laukė, kol jis susimaus, bet to nebuvo. Jis pasirodė puikiai.
– Buvote per žingsnį nuo LKL finalo, tačiau pralaimėjote „Rytui“. Po lemiamų rungtynių Pacevičius metė akmenį į teisėjų daržą ir pasakė, kad lyga nenori matyti geriausio įmanomo produkto. Ar sutinki su treneriu, kad teisėjų darbas padėjo „Rytui“ patekti į finalą?
– Aš galiu pasakyti, kad teisėjai prieš mane nesušvilpė 10 pražangų, bet tai neturi didelės reikšmės dabar. Galbūt prieš Fosterį jie tiek pat pražangų nesušvilpė. Manau, kad klaidos buvo į abi puses. Vienas dalykas, kurį galiu pasakyti – tai buvo turbūt įdomiausia pusfinalio serija LKL istorijoje, įdomiausia serija mano karjeroje. Kažkiek suprantu teisėjus, jie turėjo didžiulį spaudimą, jų darbas sunkus. Didžiąją laiko dalį jie leido mums žaisti, serija buvo labai fiziška. Manau, kad teisėjai šią seriją vietomis padarė per daug fizišką. Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pasakyti ir kurio trūko teisėjams, buvo stabilumas. Kartais jie leidžia muštis, kovoti, bet netrukus kitoje pusėje jie švilpia menkiausią prisilietimą. Tokiose situacijose ir su tokiu traktavimu žaidėjui nėra lengva suprasti, kas yra leidžiama ir kas yra draudžiama. Kartais teisėjai leidžia žaisti labai agresyviai, kartais – jie švilpia prisilietimą. Į tai teisėjai turėtų atkreipti dėmesį. Kalbant bendrai, tai vis tiek buvo labai įdomi serija, nemanau, kad teisėjai buvo pagrindiniai sprendėjai.
– Pralaimėjote čempionams. Hipotetinis klausimas – jeigu įdėtume „Wolves“ į „Ryto“ vietą, kaip manai, ar būtumėte turėję šansų LKL finale?
– Manau, kad tikrai būtume turėję šansą, nes prieš „Žalgirį“ visą sezoną žaidėme gerai ir juos nugalėjome. Nesakau, kad esame geresnė komanda, žaisti prieš Eurolygos komandą yra sunku. Jie turėjo traumų taip pat. Jeigu būtume prieš juos žaidę finale... „Žalgiriui“ buvo sunku sulaikyti jų gynėjus, Fosterį ir kitus. Mes žaidėme panašiai, turėjome labai talentingus gynėjus. Todėl drąsiai sakau, kad tikrai būtume turėję realų šansą. Gaila, kad nepavyko laimėti penktųjų rungtynių pusfinalyje. Ta serija buvo labai įdomu vien dėl to, nes tai buvo gynėjų susirėmimas. Negaliu sakyti, kad mes būtume laimėję, bet būtume turėję tikrai gerą šansą.
Pacevičius
– Kaip manai, neskaitant traumų, ko dar trūko, kad „Wolves“ pasiektų geresnius rezultatus?
– Sunku nepasakyti žodžio traumos. Bet jeigu reikėtų išskirti dar vieną dalyką, kuris mus stabdė... Mes tiesiog prastai pradėdavome rungtynes arba antrąsias mačo puses. Kartais mes išsikapstydavome, bet dažnai tai mums kainuodavo rungtynes. Manau, kad sezono metu mums reikėjo dėti didesnį akcentą ties tuo, nes taip būtume kontroliavę daugiau rungtynių. Nes jei mes pradėdavome gerai, būdavo labai sunku prieš mus laimėti. Mums reikėjo labiau koncentruotis ties geresniu rungtynių startu ir geresne antrąja puse. Mes turėjome talentą, turėjome dinamiškumą būti didžiule grėsme puolime. Daugeliui komandų buvo sunku mus sulaikyti. Šis aspektas buvo labai svarbus, bet taip ir nesugebėjome su juo susitvarkyti.
– Kaip manai, ar už tai labiau atsakingas treneris ar žaidėjai?
– Abi pusės yra atsakingos. Treneris turi išsiaiškinti, kas neveikia ir kodėl taip vyksta. Mes, žaidėjai, taip pat žinojome, kad tai yra problema, bet nesugebėjome jos išspręsti. Rūbinėje apie tai kalbėdavome, bet dėl tam tikrų priežasčių vis nepavyko to išspręsti. Manau, kad kaltė krenta ant abiejų pusių.
– Vienas žmogus iš klubo vidaus užsiminė, kad nors aikštelėje ir už jos ribų spinduliuoji pozityvumu, atrodai komandiškas, visgi praėjusį sezoną žiūrėjai labiau savęs, asmeninės statistikos ir per treniruotes nepersistengdavai. Esmė – kad pateikdavai save, kaip komandos žmogų, bet labiau buvote savanaudis. Ką galėtumėte atsakyti į tai?
– Labai nemalonu išgirsti tokį teiginį, bet net žinau žmogų komandoje, kuris tai pasakė, aišku to neatskleisiu. Nesu nustebęs. Tai man nėra nieko naujo, nes visą savo karjerą buvau daugiausiai taškų renkantis žaidėjas. Nesmagu taip sakyti, bet komandoje dažniausiai atsiras žmogus, kuris tau pavydės ir bus nepatenkintas dėl to, kiek kamuolio savo rankose laikai, nesvarbu, ar komanda laimi, ar ne. Gal dėl to, kad aš susilaukdavau daugiau dėmesio, buvau svarbesnė komandos dalis. Aš to nedariau dėl dėmesio, tai yra mano žaidimas. Tai aš atsinešu į komandą, bet kiekvienam viskas atrodo skirtingai. Taip krepšinyje nutinka dažnai tiek su užsieniečiais, tiek su vietiniais. Pasakysiu taip, kad rūbinėje buvo mentaliteto skirtumas, kai komandai vadovavo Kemzūra ir kai vėliau atėjo Nedas. Prie Kemzūros visi buvo labiau vieningi. Net jeigu kažkas buvo nepatenkintas, visi atiduodavo visą save. Atėjus Pacevičiui atsirado daugiau konkurencijos tarpusavyje ir tai labai jautėsi, žaidėjai pradėjo rodyti didesnį nepasitenkinimą. Aš pastebėjau šį skirtumą. Daugiau ties tuo nesiplėsiu, bet pasakysiu dar vieną dalyką. Paklauskite žmonių, kurie šalia manęs dirbo kiekvieną dieną. Žmogus galvojo, kad nedirbu per daug, kad man rūpi mano statistika ir kad ieškau naudos sau.
Gerai. Paklauskite kiekvieno „Wolves“ trenerio, kiekvieno gydytojo, komandos vadovo. 90–95 procentai treniruočių, kuomet aš buvau sveikas. Kas paskutinis palikdavo salę? Dar vienas dalykas, iš manęs prašydavo taškų ir tai kažkiek limituodavo mano perdavimo sugebėjimus. Bet aš vis tiek rinkau po 3–4 rezultatyvius perdavimus, kas yra solidus taškų rinkėjui rezultatas. Kai kurie treneriai sakė, kad kaip tik esu per mažai savanaudiškas ir turiu mesti daugiau. Ir kad man rūpi mano statistika? Jūs matėte, kaip aš pralaimiu ir kaip aš laimiu sezono metu. Matėte, kaip aš atrodydavau po pergalių ir matėte, kaip aš atrodydavau po pralaimėjimų. Tai yra nesuvaidintos emocijos. Man rūpėjo tik pergalės. Sezono pabaigoje žaidžiau viena koja, nors agentas man liepė nežaisti ir išvengti rimtos traumos, bet aš vis tiek atidaviau save šiam klubui, kad laimėtume kažką. Kai dalykai nesiklosto tinkama linkme, visada atsiras žmonių, kurie žiūrės į tave negatyviai. Jeigu būčiau laimėjęs kažką su „Wolves“, nebūtumėte išgirdę nieko panašaus. Labai nesmagu, kad žmogus, su kuriuo daliniesi rūbine, taip kalba. Manau, kad jis yra 100 procentų neteisus. Nežinau, kaip jis nesugebėjo pamatyti, išsiaiškinti, kaip man rūpi pergalės. Sakau, paklauskite bet kurio „Wolves“ trenerio, jie pasakys, kiek daug atidaviau. Jeigu prieš rungtynes neišsimetu 500 metimų, jaučiu, kad turėsiu prastas rungtynes. Esu apsėstas darbu. Nesu talentingiausias žmogus pasaulyje, viską pasiekiau darbu, žmonės mano tik rezultatą.
– Kiek stipriai komandos tave užgriuvo su pasiūlymais po tokio asmeniškai ganėtinai sėkmingo sezono?
– Pirmą kartą karjeroje atsidūriau tokioje situacijoje, kad man dar bežaidžiant sezoną pasiūlymai pradėjo plaukti. Viską perdaviau agentui ir pasakiau, kad sezono metu į tai nekreipiu dėmesio, koncentruojuosi į sezoną. Pirmą kartą per karjerą sulaukiau pasiūlymų likus 2,5–2 mėnesių iki jo pabaigos. Turėjau apie 7–8 pasiūlymus. 3–4 svarsčiau rimtai iki tada, kuomet priėmiau dabartinį. Buvo kelios komandos Kinijoje, kurios manęs norėjo. Tai būtų buvusi puiki galimybė man ir mano šeimai, bet vis dar turiu svajonę žaisti Eurolygoje, todėl nenorėjau nutolti nuo Europos. Esu įsitikinęs, kad esu vertas šio šanso. Myliu šį žaidimą, jaučiu didžiulę aistrą krepšiniui. Manau, kad esu Eurolygos lygio žaidėjas ir bandau jį pasiekti. Dėl to aš kovoju kiekvieną dieną. Kinijos pasiūlymai buvo puikūs, bet noriu daugiau iš krepšinio pusės. Turėjau kelis pasiūlymus iš Turkijos, Ispanijos ir lemtingą pasiūlymą iš Juodkalnijos. Sunku atsisakyti puikios galimybės ir dėl to pasirašiau sutartį su „Budučnost“ anksti.
– Nenorėjai palaukti Eurolygos pasiūlymų?
– Jeigu Eurolygos klubas man siūlytų kontraktą, turbūt priimčiau pasiūlymą už daug mažesnius pinigus nei siūlė Podgoricos ekipa. Norėčiau parodyti, kad galiu žaisti tame lygyje. Man 30 metų, karjera ne amžina. Turiu žiūrėti į tai, kas svarbiausia man, mano šeimai. Agentas man sakė, kad šiame tarpsezonyje Eurolygos pasiūlymo, ko gero, nesulauksiu. Gaila, kad po tiek sunkaus darbo nesu Eurolygos klubų akiratyje. Ar aš atmesčiau kur kas pelningesnius pasiūlymus dėl Eurolygos? Turbūt, bet turiu šeima, dėl kurios turiu stengtis. Ar tu mano vietoje atmestum gerą pasiūlymą dėl miglotos ateities? Nežinau. Tikiu, kad per etapą Podgoricoje įrodysiu, kad esu Eurolygos kalibro žaidėjas ir kažkas mane pastebės.
– Kodėl taip anksti pasirašei su „Budučnost“?
– Tai nebuvo sprendimas, priimtas per vieną vakarą. Jie manęs norėjo dar sezono metu, jie laukė, sugrįžo su vis didesniais pasiūlymais. Tai atėjo iki momento, kuomet pagalvojau: „Vau, jie vis dar manęs nori, vis dar rodo dėmesį.“ Jie rodė įsipareigojimą padaryti viską dėl manęs. Aš turiu eiti ten, kur noriu ir svarbiausia – kur manęs labai nori, kur manimi tiki ir nori, kad būčiau savimi. Ši komanda rodė didžiausią susidomėjimą, rodė ambicijas kitą sezoną pasiekti daug, rodė planus ir biudžetą. Viskas, ką jie rodė, buvo teigiama. Nieko prieš „Wolves“. Aš labai norėjau grįžti į „Wolves“, mes dirbome ties tuo. Tai buvo mano ir šeimos pirmasis pasirinkimas – likti Vilniuje. Bet taip jau nutiko, kad teko išsiskirti. Tai yra verslas. Dėl tam tikrų priežasčių nepavyko susitarti. Nepavyko likti komandoje, kurioje norėjau likti. Pasirinkau kitą galimybę.
– Ar gali būti atviras ir pasakyti, kas nepavyko derybose su „Wolves“?
– Jeigu atvirai, aš ir mano šeima labai norėjome likti Vilniuje. Mano trejų metų sūnus dar sezono metu pasakė: „Aš noriu, kad mano tėtukas žaistų „Wolves“ amžinai.“ Aš taip pat to norėjau. Nesu žaidęs daugiau nei vienerius metus tame pačiame klube, darau tai, kas geriausia šeimai, bet norėjau čia likti, norėjau stabilumo. Ką daro „Wolves“, suteikia daug pozityvo, jie daro gerus darbus ir norėjau būti to dalimi. Bet žinote, krepšinis yra verslas. Aš pats dėl kontrakto nesiderėjau, būtų smagu pasikalbėti apie tai su savininku, bet taip nesidaro. Turiu agentą, jie pateikė mums pasiūlymą, bet paskutinę sekundę atsitraukė. Liūdna, kad turėjau palikti „Wolves“, bet pasiūlymų dydžiai skyrėsi. Jei kažkada jie vėl manimi domėsis, norės manęs, aš tikrai svarstysiu sugrįžimą į „Wolves“.
Sulaimonas
– Nelikai „Wolves“ dėl piniginio faktoriaus?
– Ne viskas yra apie pinigus. Derybos aprėpia viską. Bet žinoma, pinigai yra svarbus faktorius. Aišku, susideda ir aplinka, krepšinio aplinka. Jie daro sprendimus vardan geresnio klubo rytojaus. Gaila, kad šį kartą aš nebuvau tuose sprendimuose ir tuose planuose.
– Kiek darbo „Wolves“ įdėjo, kad tave pasiliktų?
– Jie padarė neblogą darbą, bet pasirašiau sutartį su ta komanda, kuri manęs norėjo labiausiai, manimi tikėjo ir rodė didžiulį pasitikėjimą. Kiti žmonės parodė, kad jie manęs norėjo labiau. Dėl to ir žaisiu Podgoricoje.
– Apskritai, kaip galėtum įvertinti „Wolves“ organizaciją, kalbant apie sąlygas čia žaisti legionieriui, sportuoti ir gyventi?
– Šiai organizacijai vos dveji metai. Dar reikia sutvarkyti keletą dalykų. Negaliu duoti maksimalaus įvertinimo, visgi reikėjo važinėti treniruotis į Širvintas. Bet ką aš įsimylėjau, tai buvo klubo vizija ir potencialas, kuriuo pulsavo darbuotojai. Kitą pavasarį treniruočių centras bus pastatytas ir manau tas pažymys augs. Manau, kad organizacijos potencialas yra labai didelis. Tai buvo antrieji mokymosi metai, bet jie turi puikius žmones, kurie klausosi, nori tapti geriausia organizacija Lietuvoje. Jeigu jie liks tame kelyje, tai tikrai pasieks. Manau, kad kiekvienam užsieniečiui labai patiktų žaisti „Wolves“.
Kalbant apie tuos pliusus, tai turbūt buvome vienintelė komanda, kuri visą sezoną skraidė užsakomaisiais reisais, kojoms turėjome daug vietos, dėl to nereikėjo rūpintis. „Wolves“ visą sezoną priimdavo naujas idėjas ir stengėsi mokytis. Tai yra aukšto lygio organizacijos potencialas. Jie padarė viską, kad pagerintų situaciją. Lyginant su sezono pradžia, pabaigoje tikrai buvo geriau. Turėjome gal 10 dalykų, kurių neturėjo kitos Europos taurės komandos.
– Ar gali išskirti, ką „Wolves“ reikėtų dar patobulinti, pagerinti?
– Kaip ir kiekviena jauna organizacija, turi rasti savo identitetą. Namų rungtynėse buvome labai orientuoti į šeimas, „Wolves“ visus priimdavo išskėstomis rankomis. Tai geras identitetas marketingo prasme. Viduje irgi jie turi rasti identitetą. Pirmiausia, pradėti nuo trenerio, manau, kad jį reikia turėti kuo anksčiau. Koks bus mūsų treneris? Kokie bus mūsų standartai? Jie vis dar tai aiškinasi, nes tai – jauna komanda. Tokiems dalykams reikia laiko. Kai jie ras vidinį identitetą, viskas pradės stotis į vietas, nes išteklius jie turi. Praėjusiais metais jie turėjo kitus trenerius, šį sezoną jie vėl keitėsi. Dveji metai su keturiais treneriais – daug. Reikia pastovumo. Nauji žaidėjai, kuriuos vilioja bet kuris klubas, dažniausiai žiūri į trenerių kaitą. Jiems reikia pastovumo šioje vietoje. Manau, kad tai suradus, atsiras ir identitetas. „Wolves“ tikrai turi potencialo tapti didžiule organizacija Europos mastu.
Wolves
– Krepsinis.net žiniomis, per du sezonus uždirbsi 860 tūkst. eurų. Tai – didžiuliai pinigai. Ar tai tiesiog buvo neatremiamas pasiūlymas dėl šio faktoriaus?
– Taip ir ne. Ne iš tos pusės, kaip bandai tai pateikti. Taip, nes tai yra gyvenimą keičianti galimybė krepšinio prasme, finansine prasme, stabilumo prasme. Jie padės mano sūnui rasti mokyklą. Daug smulkių detalių, ką „Budučnost“ dėl manęs daro. Jie pasakė: „Sakyk viską, ko tau reikia, mes padarysime.“ Ir jie padaro dar daugiau. Sunku atremti tokį pasiūlymą, kai tu esi jų prioritetas, tavo šeima yra jų prioritetas.
– Ar galima sakyti, kad jeigu „Wolves“ būtų suteikę panašias sąlygas, būtum likęs Vilniuje?
– Finansinis skirtumas buvo nemažas. Jeigu jie būtų nors kiek priartėję prie „Budučnost“, aš būčiau pasirašęs sutartį už mažesnius pinigus su „Wolves“. Norėjau čia likti, myliu šį klubą, bet jis turėjo kitų prioritetų.
Norėdami komentuoti prisijunkite.