Pirmadienį Europos krepšinio naujienas nušviečiantis portalas „Eurohoops“ sudarė geriausių Senojo žemyno lygų reitingą.
Jame dešimtoje vietoje liko Lietuvos krepšinio lyga („Betsafe“–LKL), apie kurią straipsnio autoriai atsiliepė taip: „Tai yra „Žalgirio“ šalis. „Lietuvos rytas“ vėl bando būti konkurencingas, bet „Žalgiris“ yra nusistovėjusi jėga lygoje. Faktas, kad minimalus biudžetas 400 tūkst. eurų pasako viską, ką jums reikia žino apie šią lygą. Lietuva vis dar krepšinio šalis, kur sirgaliai labai juo domisi ir tuo kitos lygos tuo lygintis negali.“
Lyga čia pat išplatino pranešimą, kuriame prezidentas Remigijus Milašius teigė, jog LKL nori pakilti iki 7–8 vietos: „Mūsų siekiamybė yra 7–8 vieta, tačiau norint kilti aukštyn, reikia klubų indėlio.”
R.Milašius teisingu pastebėjimu baigė savo pasisakymą, jog lygos pajėgumas priklauso ne tik nuo jos pačios, bet tai yra ir klubų reikalas. Ir tai reikėtų pradėti daryti ne nuo biudžetų didinimo, bet nuo mentaliteto keitimo ir visiškų smulkmenų.
Labai teisingą terminą pasakė laidoje „Vasara su Krepsinis.net“ lankęsis Jonas Vainauskas – kaimiškos komandos. Konkrečių klubų pavadinimų jis neminėjo ir to nereikėjo daryti – viskas suprantama savaime.
Galima biudžetų minimumą didinti iki 600, 700 ar 900 tūkstančių eurų, bet mentaliteto tai nekeičia. Jeigu Virginijus Šeškus į „Vytauto“ komandos paraišką įtraukia niekada profesionaliai nežaidusį verslininką, tai nebėra profesionalus sportas. Vėliau strategas užkulisiuose pyksta, jog žiniasklaida viešina tokius dalykus, neva čia ne jų reikalas ir viskas yra tvarkoje.
Ne biudžete esmė, kad Alytaus „Dzūkija“ ilgą laiką neturėjo atstovo spaudai, o „Vytautas“ savo naujienas puslapyje po Čempionų lygos atrankos paskelbia praėjus 12 valandų. Visiškai siauras požiūris į patį klubą yra didelė problema. Vis dar vyrauja įsitikinimas, kad klubas yra žaidėjai ir treneriai. Marketingo ar komunikacijos žmonės yra nereikalingi arba reikalingi už dyką arba už „kiek liko“ pinigų, nors jie ekipai atneštų daugiau naudos nei nežaidžiantis 12-as žaidėjas, gaunantis po 1 tūkstantį eurų per mėnesį.
Apie kokį profesionalumą galima kalbėti, kai „Dzūkija“ pasiruošimo cikle žaidžia su „Lietuvos ryto“ treniruočių aprangomis, ant kurių buvo užklijuotas užrašytas Alytus vietoje Vilnius ir klubo pavadinimas paslėptas po vietinės televizijos reklama (nuotrauka žemiau). Ta pati „Dzūkija“ savose sultyse verda jau eilę sezonų, nes nesivargina dalyvauti net Baltijos krepšinio lygoje („Triobet“ BBL). Nors šios pirmenybės ir nėra labai įdomios ar konkurencijos, bet tokiam klubui tai būtų šioks toks tarptautinis turnyras ir galimybė išvykti toliau nei Klaipėda.
Peineris
Ta pati „Dzūkija“ vienintelė ekipa, kuri šį rudenį nesugebėjo suorganizuoti LKL rengiamos žiniasklaidos dienos, kurios metu vyksta fotosesija ir filmuojami įvairūs interviu bei klipai. Klubo buvo pasiūlytas laikas – 23 valanda vakaro po Raimundo Sargūno taurės turnyro. Jeigu Kauno „Žalgiris“ ir kiti aštuoni klubai sugeba surasti laiką, o „Dzūkija“ ne, tai jau yra nenormalu. Čia vėl sutinkame mentalitetą – manymas, jog to reikia lygai, o ne klubui.
Geresnius žaidėjus prisivilioti reikia jiems pasiūlyti tam tikras sąlygas, nes dabar kai kurių LKL ekipų siūlomos gyvenimo sąlygos neprilygsta Prancūzijos 3 ar 4 lygos klubams. Ne vienas viename iš autsaiderių klubų žaidęs krepšininkas pasakojo, kad turėjo problemų su apgyvendinimu, o vienas legionierius susikrovė daiktus ir išvyko, kai jam buvo pasakyta, jog reikės pagyventi pas komandos draugą bute ant sofos.
Taip, LKL prestižui reikia geresnių rezultatų nei Europos taurės „Top 16“ etapas arba pasitraukimas iš FIBA Europos taurės pirmajame etape, bet prieš verčiant kalnus tarptautinėje rinkoje reikia savo kiemą susitvarkyti, kuriame darbų yra daug, bet į juos numojama ranka. Ne veltui sakoma, kad didelius darbus reikia pradėti nuo mažų. Kol kas iki aukščiau esančių Adrijos ir Izraelio lygų mums dar toloka.
Norėdami komentuoti prisijunkite.