727 juodos dienos. N.Čanakui už šansą dėkojęs D.Stenionis: mane kvietė tik NKL klubai, galvojau, krepšinio nebežaisiu (7) interviu

Dominykui Stenioniui tik vasarą sukako 22-eji, tačiau šis 178 cm ūgio gynėjas per karjerą jau išgyveno iššūkius, kurie tenka ne kiekvienam.

Dvi kryžminių kelio raiščių traumos ir 727 dienos be normalaus krepšinio. Tiek laiko pats suskaičiavo gynėjas, puikiai prisimenantis, tiek Kauno „Žalgirio“ arenoje patirtą pirmąją traumą, tiek geriausias savo šio sezono rungtynes būtent toje pačioje vietoje.

„Būkime biedni, bet teisingi: kai raištis plyšta dukart, dvejus metus neturi jokių teigiamų emocijų iš krepšinio, tikrai galvoji, kad gal reikia daryti kažką kito ir jaustis laimingu. Bet man iššūkiai patinka.

Nuo mažų dienų buvau nuvertinamas dėl savo ūgio, dabar – dėl traumų, noriu sau ir visiems įrodyti, kad ir su mažu ūgiu bei traumų istorija krepšinį galima žaisti. Svarbu turėti didelę širdį“, – sako D.Stenionis.

Vasarą gynėjas ant stalo turėjo variantus tik Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Prieš tai Kėdainių „Nevėžiui-Optibet“ priklausęs D.Stenionis galiausiai sulaukė netikėjo Nenado Čanako skambučio.

„Turėjau net kelkraštyje sustoti“, – juokėsi prisiminęs gynėjas. Tuo metu serbas pakvietė jaunuolį prisijungti prie Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ ir taip galimai išgelbėjo jį ir nuo minčių apie karjeros pabaigą. D.Stenionis jau dairėsi į galimybes dirbti individualių įgūdžių treneriu.

„Net negalėjau įsivaizduoti, kad atsidursiu Panevėžyje. Man čia labai patinka! Pradžioje galvojau, kad čia miestas bus tamsesnis ir liūdnesnis, bet labai faina. Yra gerų vietų, kur pavalgyti, pasivaikščioti, parkai sutvarkyti, viskas super“, – džiaugiasi jis.

Kol kas D.Stenionis turi mažą vaidmenį Europos taurės klube, bet savo šansų dar tikisi sulaukti sezono eigoje. LKL jis per 6 minutes pelno 2,3 taško, atkovoja 0,5 kamuolio, atlieka tiek pat perdavimų ir renka 3 naudingumo balus. Europos taurėje jis kol kas dar laukia debiutinių taškų.

Stenionis

– Jei atsuktumėte laiką metus atgal, ar būtumėte galėjęs pagalvoti, kad šį sezoną atstovausite Europos taurės klubui?

– Ne, tikrai ne. Dar vasarą buvo daug abejoju, kur ir kaip kas pakryps. Vis tiek dvi traumos – sunkus labai etapas buvo man. Net negalėjau įsivaizduoti, kad atsidursiu Panevėžyje, aukščiausio lygio komandoje.

– Su kuo vyko pirmasis jūsų pokalbis vasarą, kai tik pasirodė dėmesys iš „7bet-Lietkabelio“?

– Su Nenadu, jis man paskambino, kai važiavau į treniruotę. Tuo metu daug sportavau vienas, buvo eilinė diena, kai vykau į VDU treniruoklių salę. Net sustojau į kelkraštį, kad pašnekėtume, buvo labai netikėta (Juokiasi). Treneris išdėstė, ką galvoja, ko tikisi. Jis sakė, kad nori energijos iš manęs, tokia buvo esminė idėja. Nenadas teigė, kad gausiu savo šansą, jei gerai dirbsiu ir įrodinėsiu vertę treniruotėse. Tą stengiuosi ir daryti bei laukiu savo šansų.

– Pokalbį atsimenate gera ar buvote lengvame kosmose?

– Rankytės tikrai drebėjo po pokalbio (Juokiasi).

– Į žaidėjus po rimtų traumų kreivai žiūri net LKL žemesnio rango klubai, ką jau kalbėti apie kitas komandas. Kaip manote, jums padėjo tai, kad N.Čanakas Lietuvoje dirbo ne vienerius metus ir kontekstą apie jus turėjo susidaręs per ilgesnį laikotarpį?

– Taip, gali būti, tai tikrai turėjo įtakos, jis čia dirba jau nuo 2018 metų. Aišku, aš irgi daug nežaidžiau, tuose pačiuose Kėdainiuose buvau tik po dublerių, tada patyriau traumą. Esu labai dėkingas Panevėžio organizacijai, kad suteikė man šį šansą, nes galvojau, kad išvis krepšinį nelabai žaisiu. Vasarą jau buvau pradėjęs domėtis individualių įgūdžių treniravimu, nes pats nuo mažų dienų tuo užsiėmiau. Žiauriai esu dėkingas už šią galimybę dar kabintis į svajonę.

– Kokių dar pasiūlymų vasarą turėjote ant stalo? Ko gero, kalbame apie didelį kontrastą nuo Panevėžio klubo.

– Buvo nemažai komandų iš NKL, kurios domėjosi, o LKL variantų nelabai ir buvo. Ir su draugais pasijuokdavome, kad atrodo įdomiai: arba eini į NKL, arba į Europos taurę.

– Sakote, kad pats nuo anksti pradėjote dirbti su treneriais individualiai. Papasakokite, nuo kada ir kaip į tai tuo metu reaguodavo krepšinio mokyklų treneriai? Dabar tai jau populiarėja labiau, tačiau prieš dešimtmetį ir pan. tokio bumo dar nebuvo.

– Aš pradėjau sportuoti individualiai gal nuo 12 metų su treneriu Tomu Bakanausku. Jis dabar labai paėjęs į priekį, turi savo prekės ženklą ir gerai išmano tą dalyką. Manau, kad individualiai sportuoti jaunimui būtina. Dabartinis ateinantis jaunimas jau bus su geresniais įgūdžių paketais ir labiau techniškesni. Kai sportuoti pradėjau aš, tai nebuvo taip populiaru, bet dabar tai darosi įprasta.

Mano atveju, viskas buvo paprastai. Treneris Saulius Marčiukaitis, pas kurį buvau sporto mokykloje, pats nukreipė mane pas Tomą, nes su tėvais teiravomės, ar jis gali padėti papildomai. Taip galiausiai su Tomu patapome ne tik kolegomis, bet ir draugais.

– Kiek papildomos priežiūros dabar reikalauja jūsų kūnas po tų dviejų patirtų traumų?

– Taip, priežiūros yra daug. Turiu ateiti anksčiau prieš treniruotę, laikytis savo rutinos, fizinio rengimo treneris ir kineziterapeutė man sudarė planą, tad turiu prieš kiekvieną treniruotę aktyvuoti raumenis ir pasidaryti pratimus. Reikia, reikia nemažai priežiūros. Kiek kalbėjausi su Gudu ir kineziterapeute Juste, kuri prižiūrėjo mane, tikrai pavyko gana įspūdingai atsistatyt. Esu labai dėkingas Justei ir fizinio rengimo treneriui Domantui už tą pagalbą. Taip pat, aišku, šeimai ir draugams, kurie nepaliko manęs, kai buvo tikrai labai sunku. Kitiems sunku suprasti, kai to nepraeini pats.

– Po kurios traumos morališkai jums buvo sunkiau, pirmosios ar antrosios?

– Labai skirtingai buvo. Po pirmos traumos nežinai, kaip bus, koks bus procesas, kasdien eini ir kažką naujo sužinai, ką daryti, ko tikėtis. Antrąsyk buvo kitaip, kadangi jau žinai, kiek juodų dienų reikės praeiti. Ta pati mintis slegia, nes žinai, kas tavęs laukia. Aš net neskirstyčiau to į du etapus – dėčiau abi traumas į vieną.

– Ar vos patyręs kryžminių kelio raiščių traumą antrąsyk, tą pačią minutę supratote, kad gero reikia nelaukti?

– Esmė tame, kad ne. Kai man nuplyšo raištis, net nemaniau, kad viskas taip rimta. Buvome Kinijoje, ant manęs aikštėje užgriuvo, taip, skaudėjo, bet dar nuėjau susimesti baudas ir atstovėjau gynyboje. Galvoju, vis tik reikia pasikeisti, nerizikuoti – sezonas ant nosies, o universiadoje rungtynės vyko jau tik dėl 5–6 vietų.

Pasidariau MRT dar Kinijoje, Jonas Mačiulis paskambino ir pasiūlė jį pasidaryti dar vietoje. Dar sakiau jam: ne, čia nieko nėra, viskas gerai. Galvojau, kad jau suprasčiau, jei būtų rimtai, nes kai raiščiai plyšo pirmąsyk, buvo viskas aišku. Pasidariau tyrimus, grįžau iš Kinijos ir jau buvau susipakavęs daiktus vykti į Kėdainius, galvojau, įsikūrinėsiu. Bet prieš tai užsukau pas Trumpicką. Jis pasižiūrėjo tyrimą ir sako: plyšo. Buvo rimtas smūgis.

Stenionis

– Esate vis dar jaunas žaidėjas – 22-ejų. Kaip šis etapas jus sutvirtino psichologiškai?

– Oi, tikrai stipriai. Tokie dalykai žiauriai kerta psichologiškai, o per sunkius etapus eini į priekį psichologiškai kaip asmenybė ir sportininkas. Atradau paprastesnius dalykus: gal iki tol tiek nevertinau šeimos kiek dabar. Sunkiu metu jie man labai padėjo. Draugai taip pat visada buvo šalia.

– Ar tuo metu jums užteko tik artimųjų pagalbos, ar prireikė ir psichologų?

– Kažkiek reikėjo ir psichologų.

– Kai tik patyrėte antrą tokią pat traumą, nekilo minčių „ar man tikrai dar to reikia?“ Gal tokias frazes sakė ir šeimos nariai?

– Kai pasakėte tai, tai dabar išgirdau galvoje mamos balsą (Juokiasi). Tėvams reikėjo praeiti daug, ypač mamai, nes ji labai jautri. Faktas, buvo tokių minčių. Būkime biedni, bet teisingi: kai raištis plyšta dukart, dvejus metus neturi jokių teigiamų emocijų iš krepšinio, tikrai galvoji, kad gal reikia daryti kažką kito ir jaustis laimingu.

Bet man iššūkiai patinka. Nuo mažų dienų buvau nuvertinamas dėl savo ūgio, dabar – dėl traumų, noriu sau ir visiems įrodyti, kad ir su mažu ūgiu bei traumų istorija krepšinį galima žaisti. Svarbu turėti didelę širdį.

– Spėčiau, kad Eurolygoje dabar stebėti 175 cm ūgio T.J.Shortso dominavimą jums itin geras įkvėpimas.

– Tikrai taip! Labai mėgstu stebėti ir jį, ir Facundo Campazzo. Kažkoks pavyzdys man vis tiek yra.

– Ne taip seniai grįžote ant parketo po visų negandų. Ar paranojų galvoje pavyko išvengti? Nekankino mintys, o kas, jei vėl pasikartos?

– Aš pasidariau viską, ką galėjau, dabar irgi prižiūriu kūną, gydytojai davė žalią šviesą ir neturiu, dėl ko išgyventi. Jei kažkas bus, tai bus. Aišku, būna situacijų, kai kyla minčių. Prieš einant užmigti būna, kad tai lenda į galvą, bet šiaip viskas tvarkoje.

– Prieš „Žalgirį“ sužaidėte savo geriausią sezono mačą: pelnėte 7 taškus, atkovojote kamuolį, 2 – perėmėte ir rinkote 10 naudingumo balų per 14 minučių. Kiek smagu vėl buvo pasijausti svarbesniu žaidėju aikštėje?

– Labai buvo smagu! Tikrai! Nes aš ir pirmą tą traumą patyriau „Žalgirio“ arenoje. Gavosi, kad grįžau į LKL normaliai kaip tik po 2 metų. Jei tiksliau – 727 dienų.

– Skaičiavote dienas?

– Taip (Juokiasi). Tada gavau vėl normaliai pažaisti ir tada ir dėjau tą atskaitos tašką. Smagu labai, net neapsakoma žodžiais. Tokie momentai dabar kelia dar daugiau vertės ir džiaugsmo nei anksčiau. Bet tuo pačiu esu ir ramesnis. Stengiuosi per daug emocingai nereaguoti, perdėjai nedžiūgauti ir nesureikšminti.

– Grįžus į „Žalgirio“ areną blogi prisiminimai prieš akis neprabėgo?

– Man ne, bet rungtynes stebėjo tėvai ir labai bijojo. Bet po to – labai džiaugėsi.

Stenionis

– Konkurencija Panevėžyje neabejotinai nemaža, bet tikitės čia išsikovoti didesnių minučių?

– Aišku, to norėčiau. Treniruotėse stengiuosi gerai dirbi, įrodyti savo vertę ir gal kažkaip išsikovosiu. Minučių norisi, bet viskas mano rankose.

– N.Čanakas parodė jums pasitikėjimą, pasikviesdamas į komandą. Kokį jį pažinote per šiuos kelis mėnesius?

– Su juo viskas labai gerai. Iš šono gal jis atrodė piktas, būdavo baisu prieiti (Juokiasi). Bet jis labai geras žmogus. Jo įtaka Panevėžyje labai didelė, žmonės čia jį labai myli. Atsimenu, buvo miesto šventė ir laukėme užkulisiuose. Dar Nenadas nebuvo atvykęs, o žmonės domėjosi: kur Nenadas? Mes palaikome „7bet-Lietkabelį“ tik dėl Nenado (Juokiasi). Tai daug ką pasako. Bet Panevėžio sirgaliai šiaip mane nustebino, palaiko mus visur, sekasi ar nesiseka, tai daro šeimomis. Jie įsikūrė savo būstinę, daro podkastus, iš tikrųjų vau.

– Ar Gabrielius Maldūnas su Vyteniu Lipkevičiumi eitų į 2–3 pozicijas po trenerio pagal svarbiausių žmonių statusą Panevėžyje?

– Manau, tikrai taip. Gabas išvis čia į merus taikosi, kiek girdėjau, didelė figūra (Juokiasi). Jų pagalbos gavau nemažai sezono pradžioje, bet kita vertus, man nebuvo taip sunku įsilieti, kai nemažai žaidėjų pažinojau. Tas pats Danielius iš Kėdainių laikų, kartu einame žvejoti, kaip tik buvome sekmadienį (Šypsosi). Tas pats Rubšta pažįstamas iš dublerių laikų, Grantą taip pat žinojau, Varnas irgi kartu žaidė pas mano trenerį Marčiukaitį – esame dviejų kartų jo auklėtiniai.

– Žvejyba įprastai nėra jaunų žmonių hobis, ar seniai jį atradote?

– Aš nuo vaikystės tai mėgstu, nes tėtis vedėsi mane žvejoti, užsikabinau. Taip, atrodo veteraniškas hobis, bet patinka pabūti gamtoje, užsimesti meškerę, kokią žuvį pagauti.

– Koks buvo jūsų laimikis, kuriuo galėtumėte didžiuotis? Gal kažką gero sužvejojote su Danieliumi?

– Na... Martynas visada šaiposi iš mūsų su Danieliumi, lazdavoja, kad nieko nepagauname. Bet dar turime ambicijų jam įrodyti, kad esame neblogi žvejai (Juokiasi). Žinote, tai vėjas čia blogas buvo, meškerę irgi reikia atsinaujinti, yra procesas (Juokiasi).

– Kaip minėjote, po pertraukos susitikote su M.Rubštavičiumi, tuo pačiu D.Lavrinovičiumi. Kiek jie pridėjo per pastaruosius metus?

– Rubšta tai labai pridėjo pasitikėjimo, per tuos porą metų padarė didelį šuolį nuo tos U20 rinktinės laikų. Danielius irgi. Šiaip už visus savo bičiulius, su kuriais teko žaisti, aš džiaugiuosi.

– Kai buvote Kėdainiuose, tai buvo labiau jaunimo komanda. Nekeista vėl būti tarp jauniausių ir šalia turėti veteranų pašonėje?

– Ai, kažkaip visada, kur papuolu, tai jauniausias, tai mažiausias. Tas pats per tą patį (Juokiasi).

– Ikoninis veteranas Panevėžyje dabar yra Andrija Stipanovičius, kuriam po mėnesio sukaks 38-eri ir kuris Europos taurėje yra naudingiausias jūsų žaidėjas. Kame yra jo paslaptis?

– Andrija yra žiauriai geras vyras ir komandos draugas. Čia jis yra apie mėnesį, bet atrodo, kad čia yra jau keletą metų. Jis išgyvena dėl mūsų, dėl pergalių, nori laimėti kiekvieną mačą. Kokia jo fizinė forma... Jis man dar duoda pastabų, kad geriau kūną prisižiūrėčiau. Aišku, manau, kad čia žaidžia ir genetika, ne vien savęs priežiūra.

– Jei Europos taurėje pastaruoju metu iškovojote 2 pergales, tai LKL patyrėte 4 nesėkmes per 5 mačus. Kodėl „7bet-Lietkabelis“ kol kas taip banguoja?

– Net nežinau, gal nepagauname gero ritmo. Jei laimime Europos taurėje, gauname LKL, o jei laimime LKL, ne taip gerai pasirodome taurėje. Nepagauname geresnės serijos, kad laimėtume porą rungtynių iš eilės. Potencialo turime, palyginus, esame jauna komanda, manau, bus viskas gerai. Panikos nėra, esame gana ramūs, dar tik lapkričio mėnuo, dar o jetau, keik visko bus, ir gero, ir blogo, viskas ramiai.

„„Ilgoji pertrauka“: LKL klubų biudžetai, jų išnaudojimas, brangiausi žaidėjai, savivaldybių indėlis ir algų lubos