A.Jomantas: apie savyje gyvą žaidėją, A.Veličkos naktį arenoje, G.Žiemelio keltą šurmulį ir G.Žibėną rinktinėje (5) išsamus interviu

Artūras Jomantas ilgus metus buvo visiška Vilniaus „Ryto“ legenda, kol galiausiai praeitų metų gruodį grįžo namo. Tik šįkart – naujose sporto direktoriaus pareigose.

Čia jis persikėlė dar sezono metu, kadangi Donatas Zavackas pasuko „vilkų“ kryptimi, o „Rytui“ teko ieškoti naujo veido į šias pareigas. Taip A.Jomantas baigė karjerą Mažeikių „M Basket-Delamode“ klube ir nėrė į naujus vandenis.

„Pražaidžiau krepšinį 32 metus, tad tie 8 mėnesiai tikrai neišbraukia šito, dar ir dabar reikia to laiko. Vis tiek labai dažnai pagaunu save mąstantį kaip žaidėją. Tas kartais yra keisčiausia – viską matyti žaidėjo akimis“, – Krepsinis.net pripažįsta 39-erių A.Jomantas.

Bemiegės naktys, derybos dėl Marcuso Fosterio, Kalėdos biure – tokie pirmi rimti iššūkiai pasitiko buvusį krepšininką sostinėje. Bet galiausiai visus vargus vainikavo titulas.

„Po pirmųjų finalo serijos rungtynių su „Žalgiriu“, kai išsiveržėme 1:0. Kai matai, kaip žaidėjai eina vienas už kitą, kaip kovoja, buvo aišku, kad galime“, – paklaustas, kada ėmė tikėti galimybe laimėti Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe-LKL“) atsakė A.Jomantas. 

Nemažai veidų „Rytas“ išsaugojo, bet nemažai ir pakeitė. „Bus greitai bėganti, daug atakuojanti komanda. Manau, su kai kurių žaidėjų atėjimu pridėsime ir agresijos gynyboje“, – žada sostinės ekipos vienas iš vadovų.

Krepsinis.net portale – išsamus pokalbis su A.Jomantu: apie iššūkius „Ryte“, Mažeikių klubo mokyklą, Nikolos Vasilevo kontraktą, nuoširdumą ir nusivylimus, Giedriaus Žibėno galimybes rinktinėje ir svarbius vasaros papildymus. 

– 8 mėnesiai naujoje darbo vietoje. Jau jaučiatės „Ryto“ biure kaip namie?

– Viskas čia gerai. Buvo pradžioje kažkiek keista, kad nebereikia pačiam bėgioti aikštelėje, darbas yra visiškai kitoks, nei tiesiog keisti komandą, kuomet žaidi krepšinį. Čia yra bendravimas su žaidėjais, agentais, biurokratiniai dalykai. Nieko, jau įsivažiavau.

– Mažeikių klube buvote spėjęs įsikurti kažkokį savo kampą biure?

– Vis tiek ten daugiausiai žaidžiau, bet turėjau, ko reikėjo, viskas gerai (Šypsosi). O čia yra daug daugiau žmonių biure, kuria man daug padeda, labai palengvina darbą.

– Pastarąjį sykį „Ryte“ žaidėte 2018 metais. Per tą laiką organizacija atsinaujino labai stipriai?

– Labai, praktiškai visi žmonės nauji. Nauji, jauni, klubui atsidavę. Kurį žmogų bepaimsi, visi baisiai eina už „Rytą“. Tas labai padeda darbui.

– Kaip manote, kas tai lemia?

– Krepšinis, meilė „Rytui“. Tiesiog tai.

– Klausiu dėl to, kad turbūt nemažai komandų turi gerus žmones administracijoje, tačiau tai nebūtinai garantuoja meilę klubui.

– Tai būtent, tai ir noriu pasakyti. Nežinau, kaip yra kitur, galiu kalbėti tik už „Rytą“, tai čia visi eina ne tik kaip į darbą – visiems čia hobis, malonumas, niekas darbo valandų neskaičiuoja. Tau visada ragelis bus pakeltas, jei kokį klausimą turėsi, kad ir 23 valandą vakaro susirašinėjimai netyla.

– „Ryto“ biure, kuriame esame dabar, yra nemažai nuotraukų, trofėjų, taurių. Yra kažkuri detalė, kuri jums kelia daugiausiai sentimentų?

– Reikia peržiūrėti... Yra senesnių nuotraukų, bet yra ir nuotrauka, kur laimėjome Europos taurės titulą – kaip tik pasitinka prie durų. Visko čia yra.

– Tais minėtais 2018 m., kuomet buvote „Ryto“ žaidėjas, komandoje šalia žaidė ir Martynas Echodas, Margiris Normantas – buvęs ir vis dar esamas komandos nariai. Kokius juos tada prisimenate?

– Laikas bėga, jie pasiekė tai, ką ir turėjo pasiekti. Jie buvo perspektyvūs, alkani žaidėjai. Kas dėl Margirio, tada susiklostė situacija, kad jis išvyko ir grįžo kaip tikrai rimtas žaidėjas, ką dabar sėkmingai eilę metų įrodinėja „Ryte“.

– Koks Margiris yra kaip kapitonas ir gal galite jį su kažkuo palyginti?

– Geras kapitonas. Jei kažkokios pagalbos reikia, visada gali nueiti pasikalbėti. Daugiau kiti žaidėjai galėtų atsakyti, nes mes į rūbines nevaikštome, kaip kas ten vyksta, nežinau.

Jomantas

– Kaip jums praėjo tie 8 mėnesiai be krepšininko veiklos ir kiek prireikė laiko suvokti, kad karjera jau tikrai baigta?

– Pražaidžiau krepšinį 32 metus, tad tie 8 mėnesiai tikrai neišbraukia šito, dar ir dabar reikia to laiko. Vis tiek labai dažnai pagaunu save mąstantį kaip žaidėją. Tas kartais yra keisčiausia – viską matyti žaidėjo akimis. Man patinka stebėti, kaip komanda sportuoja, kaip treneriai dirba, yra tokių detalių.

– Savo malonumui pasportuoti dar nueinate?

– Kai baigiau karjerą, buvau apleidęs – naujo darbo krūvis pradžioje buvo sunkus. Gavosi, jog reikėjo išsispręsti viską su Marcusu, buvo pirmos mano darbo dienos, todėl Kūčias ir Kalėdas praleidau čia (Juokiasi).

Pamenu, per Kalėdas, 23–24 valandą nakties atvykome su Matu Urbonu. Ir kas labai nustebino, einame koridoriuje ir girdime, kad kažkas salėje mėto. Pasižiūriu į laikrodį – buvo apie pusė dvyliktos. Galvoju: kas čia dabar? Aš čia naujas, dar nesuprantu. Matas sako: greičiausiai Velička, nes jis yra pasiėmęs salės raktą. Taip ir buvo (Juokiasi). Ateiname į salę – žaidžia 1 prieš 1, Velička prieš, berods, Babraitį. Galvoju: oho, gerai. Dar kaip tik sakau: nėra jums ką veikti? Kalėdos (Juokiasi).

– Emociškai ir net ir praktiškai tranzicijai į administracinį darbą buvote pasiruošęs, nes tai jau darėte Mažeikiuose. Kiek sudėtingiau viskas pasirodė tada, kai darbų „Ryte“ ėmėtės pilnais pajėgumais?

– Viskas visiškai kitaip. Mažeikiuose kažkokius darbus dirbau, bet mano pagrindinis fokusas vis tiek buvo žaidimas, o čia žaidimo nėra.

– Ar jums situaciją palengvino tai, kad jau žinojote, kokius darbus darysite po karjeros? Nemaža dalis žaidėjų pirmiausiai baigia, o tada ima mąstyti, ką toliau.

– Nebuvo viskas taip suplanuoja, kad eisiu į tokias pareigas. Čia viskas labiau sutapo, kad Zavackas išėjo į „vilkus“ ir pasiūlė man.

– Pastaraisiais metais nemažai žaidėjų suka į vadybos pusę – Javtokas, tas pats Zavackas, Mačiulis, Jankūnas, Kaukėnas, gal kažką ir praleidau. Kaip manote, kodėl ši sritis populiarėja tarp jūsų kartos žaidėjų?

– Vis tiek kai karjera eina į pabaigą, imi mąstyti, kaip bus. Kažkas linksta link treniravimo, kažkas link tokių darbų. Tai yra sveikintina, kad tokie žmonės ateina – jiems ta aplinka pažįstama, jiems yra lengviau nei ateinant iš, pvz., verslo.

– Kokie buvo jūsų argumentai – kodėl sporto direktoriaus kelias, o ne treniravimas?

– Gavosi natūraliai. Dar kai žaidžiau Alytuje, Tomas Pačėsas irgi pasitikėdavo, pavesdavo darbų su kažkuo pasikalbėti. Po to tas pats Mažeikiuose, buvo naujas klubas LKL, jiems reikėjo pagalbos.

– Ką žaidėjams tenka suprasti ir pereiti, kuomet tampi krepšinio vadybininku. Viena yra galvoti, kad aš mačiau daug aukšto lygio klubų ir žinau, kaip viskas veikia, bet kita yra pačiam būti kitoje barikadų pusėje.

– Būtent (Juokiasi). Aš kai buvau žaidėjas irgi galvojau, ką jie ten veikia – tik sėdi ir pasirašinėja. Lengviausia visada juk yra kritikuoti, kai tu nežinai, kaip kas vyksta. O kai matau pats, tikrai suprantu, kad nėra lengva.

– Koks jūs derybininkas?

– Nežinau. Rezultatai parodys. Faktas, kad aš dar mokausi, yra daug naujų dalykų man, bet stengiuosi. Kas dėl finansinių derybų, žinai, kokius limitus turi, taip ir kalbiesi. Stengiuosi visad būti daugiau mažiau atviras, sakai, kaip yra, ką gali pasiūlyti, ir tiek.

Jomantas

– Kaip jaučiate, pereiti mažos organizacijos kaip „M Basket-Delamode“ mokyklą jums buvo sveika?

– Faktas, geriau nei nieko. Lietuvių agentus ir taip pažįsti, bet čia tikrai yra daugiau visko. Ir didesnė organizacija, ir kiti pinigai, ir kita atsakomybė.

– Kokie yra savi niuansai dirbant mažame klube? Apsidairius į LKL aktualijas: kuo mažesnis miestelis – tuo didesnės dramos.

– Mažeikiuose tikrai nebuvo kažkokių dramų. Kai išėjau, nelabai žinau, kaip ten viskas buvo, bet ką atsimenu ir ką pačiam teko patirti, buvo gana lengvas darbas. Kai pasiklausi, kaip kitur, kartais net nelabai tikiu tuo, kas yra sakoma spaudoje. Kartais būna „pasak gandų, kažkas su kažkuo susipyko“, o kai pasikalbi su žmonėmis, jie sako, kad taip nėra.

– Gal santykiuose visokių etapų būna.

– Būna, dėl to ir sakau, mažiausiai kreipiu dėmesį, kas ką kalba.

– Po jūsų atėjęs Rolandas Jarutis vienu etapu sunkiai rado bendrą kalbą su Arūnu Liškumi...

– O iš kur jūs žinote?

– Taigi Jarutis pats sakė podkaste „Ilgoji pertrauka“, kuomet nepatenkintas pasirašymais akcentavo „aš komandos nebekomplektuoju“.

– Aaa, tada gerai, Jarutis sakė (Juokiasi).

– Kalbant kažkiek rimčiau, ar negaila, kad po jūsų išėjimo Mažeikių klubas kažkiek neišlaikė darnos? Apie problemas praeito sezono gale man šnekėjo ir Martynas Gecevičius.

– Nežinau. Taip, tai nedidelė organizacija, stovinti ant kelių žmonių pečių, jiems nelengva, bet jie stengiasi, kaip sugeba – taip padaro.

– Ar nemanote, kad jūsų klaida buvo pasirašyti sutartį su Nikola Vasilevu, joje įtraukiant „pliusą“, jei klubas pateks į atkrintamąsias?

– Tada buvo tokia situacija, kokia buvo. Tai nebuvo mano vieno sprendimas. Taip buvo nuspręsta ir tiek. Aš nesikratau atsakomybės, kas nedirba, tas neklysta.

– N.Vasilevas turbūt buvo kažkiek pašaipų objektas, žiūrint į LKL trenerių ratą. Ką jūs galite pasakyti apie šį specialistą?

– Kritikuot lengviausia, bet aš jį žinau nuo Alytaus laikų. Jis stengėsi, dirbo, o kaip jam gavosi – taip gavosi.

Jomantas

– Ar per šį kuklų savo laiką sporto vadyboje buvo momentų, kuomet išvydote darbo realybę ir kažkiek nusivylėte tam tikrais žmonėmis?

– Visko būna. Kai esu toks atviras žmogus, nemoku meluoti, yra tekę nusivilti. Kuomet kalbi su žmogumi, jis tau sako vieną, o po to, kaip jūs sakote, iš patikimų šaltinių ateina informacija, jog yra kitaip. Tada pradedi galvoti, gal esi per daug atviras, gal geriau yra patylėti.

– Iš kurios grandies tokių momentų pasitaikę dažniausiai? Žaidėjų, trenerių, agentų, dar kažko?

– Daug kur būna to nenuoširdumo, visur visko yra.

– Kaip manote, ar pastarieji metai, kuomet LKL paliko Prienų, Gargždų, Pasvalio ekipos, parodė, kiek mažoms organizacijoms yra sudėtinga laikytis stipriausioje šalies lygoje?

– Taip, tai labai sudėtinga, pagrindinis dalykas yra pinigai. Kai reikia juos surinkti, atsiskaityti su visais, kad tavęs neminėtų bloguoju žodžiu ir nepultų viešoje erdvėje. Tai labai sunku, tą tikrai žinau. Jei visi turėtų daug pinigų – visi būtų patenkinti.

– Kaip manote, kiek komandų LKL yra optimaliausias skaičius?

– Čia jau aš nespręsiu.

– Bet išgirdęs, kad grįžta 4 ratų sistema, daug keitėtės?

– Keikis nesikeikęs, yra tokia situacija ir tiek. Ką dabar darysi, kaip kitaip? Yra įsipareigojimai, kuriuos reikia vykdyti lygai.

– Su Mažeikių klubu metus praleidote NKL. Tuo metu matėte lažybų problemą, apie kurią daug diskusijų yra pastaraisiais metais?

– Girdėjau. Buvo mačų, kur man kilo klausimų, bet tikrai nesusiję su Mažeikiais. Stengiuosi apie tai negalvoti, nes man keista – kam tada tu eini žaisti tą krepšinį? Eini tam, kad varžytis, parodyti, jog esi geresnis už kitą. O čia eini su mintimi kokia? Specialiai nepataikyti? Kamuolį mesti į out‘ą? Nežinau, kaip tas vyksta. Teko girdėti, konkrečių faktų nežinau, visi kalba, bet kažką įrodyti, matyt, nėra taip lengva.

Jomantas

– Daugiau kalbant apie „Rytą“, jau minėjote, kaip pradėjote darbus žiemos šventes praleisdamas biure. Gal galite daugiau papasakoti, kaip atrodė pirmieji darbų mėnesiai?

– Dabar kai viską atsimenu, buvo žiauriai keista. Plius, tas Kalėdų metas, šventės, Fosteris, iškart svarbios rungtynės. Daug jaudulio.

– Daug bemiegių naktų?

– Kai JAV atsikelia agentai, tada pradedi kalbėtis. Gali baigti viską 4 valandą ryto.

– O kada keltis?

– Tai tu net neeini miegoti (Juokiasi). Lauki, kol kažkas kitas atsikels ir atrašys.

– Daug reikėjo laiko priprasti?

– Dar dabar yra niuansų, kur nežinau, kur reikia susipažinti su naujais žmonėmis – agentų yra daug. Man labai padeda Matas Urbonas, kuris čia dirba 4 metus, su jo pagalba viskas kažkaip vystosi.

Rytas

– Jūsų pirmus metus „Ryte“ vainikavo LKL titulas. Koks jausmas buvo iškovoti pirmą trofėjų ne kaip žaidėjui?

– Finišas toks, bet pradžia buvo nekokia (Juokiasi). Titulas labai faina, smagu už žaidėjus, trenerius ir visą organizaciją. Mačiau, kaip jie džiaugiasi. Bet naujas sezonas – reikia viską po truputį pamiršti.

– Kada pats pradėjote tikėti, kad ši komanda pajėgi laimėti LKL?

– Po pirmųjų finalo serijos rungtynių su „Žalgiriu“, kai išsiveržėme 1:0. Kai matai, kaip žaidėjai eina vienas už kitą, kaip kovoja, buvo aišku, kad galime.

– Labai skiriasi emocija, iškovojant titulą kaip žaidėjui ir kaip vadovui?

– Aš pasakysiu taip: kai jie iškovojo titulą, aš stoviu su kostiumu ir nežinau, kaip daryti. Lyg ir norisi džiaugtis su jais, bet nežinai, gal nesolidu (Juokiasi).

– Galėjote į aikštę išlėkti kaip Babraitis.

– Tik dar porą sekundžių anksčiau, taip? (Juokiasi).

– Per ausį jaunuolis negavo?

– Aš jam po to pasakiau per uždarymą: tu įsivaizduok, kas būtų buvę, jei būtų buvę. Jis tiesiog apie tai nepagalvojo ir tiek.

– Ar jums nėra kiek gaila, kad iškovotas LKL titulas kardinaliai nieko nekeičia: komandų biudžetas liekas panašus, tarptautinis turnyras – tas pats, postūmis – nebent emocinis.

– Kai laimi, visiems čia sėdintiems yra suvokimas, kad dirbi ne be reikalo. Stengeisi, ėjai, bet ką darei dėl to klubo, jog tą pergalę pasiektų. Jautiesi to dalimi, kažką įnešęs į tą pergalę. Dabartinė sistema yra, kokia yra. Galime norėti daug ko. Čempionų lygos formatas galėtų būti kitoks, bet kam kalbėti apie tai, kas nuo mūsų nelabai priklauso.

– Bet ČL formatas nuo klubų gal kažkiek ir priklauso? Kiek tenka pasikalbėti su kitų klubų atstovais, ar tas nepasitenkinimas maču rungtynių skaičiumi nėra gausus?

– Tiek daug kontaktų dar neturiu, kad pasiskambinčiau ir pasikalbėčiau draugiškai, bet kiek girdėjau, visokių kalbų būna.

hornsby

– Kieno sprendimas buvo čempiono žiedą nusiųsti ir Keithui Horsnby?

– Administracijos. Jis buvo komandos dalis, matėme, koks jis žmogus, jautėme pareigą tai padaryti, nors jis ir nebaigė sezono čia. Išėjo be pykčių, visi vieni kitus supratome.

– Spaudos konferencijoje Donatas Zavackas sulaukė klausimo, ar nesijaučia taip pat galėjęs gauti žiedą, nes komplektavo šią komandą. Ar tokių svarstymų nebuvo?

– Ne (Juokiasi).

– Minėjote, kaip pirmos finalo serijos rungtynės jums leido patikėti „Ryto“ šansais laimėti titulą. Iš jūsų praktikos, kas lemia, kokiu noru komanda spinduliuos lemiamu etapu? Daug komandų turi problemų tame.

– Čia daug dedamųjų: pačių žaidėjų charakteris – kaip jie bendrauja rūbinėje, kaip sugeba nusiteikti rungtynėms, trenerių darbas – kaip komandą paruošti, motyvuoti, taip pat administracija – kalbamės su jais kasdien, nėra tik laba diena ir viso gero. Esame viena didelė šeima. Manau, vienas pagrindinių faktorių buvo ir sirgaliai.

– Per savo karjerą matėte daug komandų, kurios būtų tokios užsivedusios kovoje dėl titulo?

– Nedaug, čia gal jie mus pačius priminė tais 2010 metais, kai eidavome ir daužydavomės.

Fosteris

– Galima sakyti, kad M.Fosteris buvo geras etalonas visiems – kaip legionierius, grįžęs į klubą, daro viską komandos labui? Jis ir išvykdamas žadėjo vėl čia grįžti.

– Ne tik Fosteris, galima tą sakyti apie visą komandą. Kažkokio žaidėjo išskirti negalima, imk bet ką – ir lietuvius, ir užsieniečius, visi buvo kaip kumštis ir tai įrodė sezono gale. Gaila tik, kad su Čempionų lyga ir KMT taip gavosi, bet laiko atgal neatsuksi.

– Norėjosi išsaugoti didesnę dalį čempioniškos sudėties?

– Taip, norėjome praktiškai visus.

– Kaip manote, M.Fosteris dar sugrįš į Vilnių?

– Nežinau, pagyvensime pamatysime, kol kas apie tai negalvojame. Prieš man atvykstant irgi niekas negalvojo, kad jis grįš čia praeitame sezone.

– Manote, kad į „Rytą“ jis pernai grįžo tinkamiausiu laiku?

– Dabar spręsti, laiku ar ne, nepamatuosi. Nežinau, kas būtų, jei būtų. Atsirado galimybė ir nežiūrėjome to. Tuo labiau, kad Hornsby žaidė ne taip, kaip iš jo gal buvo tikėtasi, reikėjo kažką daryti. Viskas taip sukrito, jog Hornsby norėjo kita komanda ir taip pavyko natūraliai.

Žibėnas

– Pusfinalio serijoje Gediminas Žiemelis paskelbė įrašą, esą „Rytas“ jau yra sutaręs naują trenerį. Kaip išlaikėte ramybę, kuomet oponentai bandė kiek išbalansuoti jūsų komandą?

– Taip, „Rytas“ turi naują trenerį, matome dabar (G.Žibėnas kaip tik įžengė į „Ryto“ biurą – Krepsinis.net). Sakėme Giedriui šiame pačiame kabinete, kad nekreiptų dėmesio. Man atrodo, tai buvo paleista prieš pat rungtynes. Sėdėjau aš, Darius, Giedrius užėjo taip, kaip dabar, pasisveikino ir jam tai pasakėme.

– Kaip manote, treneriui tuo metu buvo emocinis iššūkis atsiriboti nuo aplinkos trikdžių?

– Sporte visur yra spaudimas. Kai esi žaidėjas, kai esi treneris, kai esi šalia komandos – visur yra spaudimas. Mes pasirinkome šią sritį ir čia darbo dalis.

– Jums tų užkulisinių žaidimų sostinėje neatrodo per daug?

– Nežinau, faktas, visi žiūri savo interesų, tada laviruoji, ką nori, tą priimi, ko nenori – nekreipi dėmesio.

– Kada buvo nuspręsta aktyvuoti „pliusą“ G.Žibėno kontrakte? Sezono metu?

– Dar sezonui nepasibaigus.

– Hipotetinis klausimas: kas būtų vertęs „Rytą“ atsisakyti tęstinumo ir keisti strategą?

– Giedrius yra vienas geriausių ir perspektyviausių Lietuvos trenerių, jis dirba rinktinėje, yra kalbų ir apie tai, jog jis vienas kandidatų į vyr. trenerio postą. Būtų keista jį kažkaip keisti kažkuo. Neaišku kuo. Jis tiek metų yra čia, įrodė lojalumą klubui, vis dar yra augantis treneris. Tuo viskas ir pasakyta.

– Toks tęstinumas krepšinyje nėra labai dažnas.

– Ypač „Ryte“, ar ne? (Juokiasi).

– Tai jei nesumeluosiu, G.Žibėnas yra ilgiausiai be pertraukų čia dirbantis treneris.

– Kai aš čia žaidžiau, per sezoną buvo situacija, kuomet pakeitėme tris trenerius. Jau daugiau nebėra kur (Juokiasi). Norisi to tęstinumo. Negaliu kalbėti už kitus, galiu kalbėti tik už „Rytą“. Taip pat norėjosi ir išlaikyti žaidėjus, bandėme tai daryti, stengėmės, bet įvyko, kaip įvyko.

Jomantas

– Kaip manote, ši konkurencija sostinėje yra į naudą abiem organizacijoms?

– Manau, kad taip, tai tik verčia stebtis, augti ir neužmigti ant laurų.

– Bet aiškumo dėl arenos vis dar nėra?

– Čia klausimas į kitą kabinetą (Juokiasi). Pagyvensime, pamatysime.

– Tenka girdėti, kad pavadinimą keis „Jeep“ arena, ar tai tiesa?

– Visko gali būti (Juokiasi).

– Kalbant apie G.Žibėną rinktinėje, ar su juo kažkiek aptarėte šį klausimą? Jis jau galėjo treniruoti komandą viename iš „langų“, tačiau įdomu, kokia klubo poziciją, jei šias pareigas Giedrius perimtų pilnai.

– Kad kol kas nėra ką kalbėti. Dabar atsisėsime kalbėsime, kai yra kitų dalykų, vyksta pasiruošimas? Aš suprantu, kad derinti šiuos darbus tikrai yra sudėtinga, ypač, kai yra „langai“. Turime žiūrėti pirmiausiai klubo interesų. Taip, suprantu, rinktinė, visi už ją stengiamės, sergame, norime padėti. Kai bus laikas, tada ir kalbėsime.

– Jūsų akimis, kokio tipo treneris dabar labiau reikalingas rinktinei: ar jaunesnis ir šiuolaikiškesnis, ar toks griežtesnis kaip Rimas Kurtinaitis, kurį gerai pažįstate pats?

– Laiminčio (Šypsosi). O kokiais būdais tu laimėsi, tavo reikalas. Ar jūs galvojate, kad Rimas rinktinėje būtų kaip klube? Nežinia, kas čia žino, tik pats Rimas turi žinoti. Greitai žaisime su juo, reikės paklausti. Aš nežinau, kaip jis dirba dabar, žinau, kaip dirbo tada, kai viską laimėjome. Reikia, viskas buvo gerai. Kad ir kaip sportuoji, kad ir kaip sunku, kai ateina pergalės, viskas yra gerai.

Tubelis

– Kokiais argumentais priviliojote Ąžuolą Tubelį likti sostinėje? Pasiūlymų jis turėjo ne vieną.

– Niekuo nereikėjo papirkinėti. Mes tiesiog pasakėme jo būsimą vaidmenį, kaip žaisime, kaip jį išnaudosime ir tiek. Su juo sezono metu nelabai kalbėjome, leidome koncentruotis į rungtynes, bet su jo agentais komunikavome nuolat. Visada laikėme pulsą, susitikome po sezono, kalbėjome ir jis priėmė, manau, labai racionalų ir gerą sprendimą dar metus pažaisti Lietuvoje, o po to bus matyti.

– Ar jo pavyzdys gali būti panašus kaip Deivido Sirvydžio, kuris sužaidė puikius metus Panevėžyje ir iškeliavo į Eurolygą?

– Gali būti. Jis ir dabar turėjo susidomėjimo iš Europos taurės bei Eurolygos klubų, bet esi jaunas, augantis žaidėjas. Pažiūri, kas tau šiandien yra geriausia. Gal kažką reikia paaukoti dėl šviesesnės ateities.

– Nusipirkote tokį žinomą žaidėją kaip Steveną Enochą. Ar tokioms pavardėms kažkiek turėjo įtakos tai, kad atvyksta į LKL čempionus?

– Enochas atsirado paskutinis komandoje. Mes, visų pirma, labai ilgai laukėme Echodo sprendimo. Kai sužinojome, jog jis pasirinko kitą klubą, ėmėme žiūrėti rinkoje, ką galime rasti. Taip atsirado Stevenas. Jis buvo Eurolygoje, Turkijoje ir nori įrodyti. Gal daug kam atrodo, jog tai žingsnis atgal, bet kaip ir su Ąžuolu, gal reikia metus paaukoti, jog įrodytum, kad esi vertas 3–4 žingsnių į priekį.

– Gytį Radzevičių išsaugojote dar sezono metu, vasarą išlaikėte ir M.Normantą. Ar matote juos kaip būsimas „Ryto“ legendas?

– Jie jau dabar yra ilgamečiai žaidėjai, vedantys žaidėjai. Labai norėjome išsaugoti juos abu, reiškia, darome kažką gerai, jog jie čia pasirinko likti.

– Minėjote A.Veličką, kuris per Kalėdas mėtė iki išnaktų. Apie jį ir apie Luką Ulecką vis išlįsdavo nuomonių, kad gal jie yra nepakankamai dirbantys. Kiek tiesos tame yra?

– Jie abu dirbo gerai, stengėsi, viskas su jais yra gerai. Pasitarę su treneriais priėmėme sprendimą, kad jiems reikėtų pažaisti kitoje komandoje, jog atgautų pasitikėjimą savimi.

Jomantas

– Kokia jūsų vizija, kaip „Rytas“ keisis, lyginat su praeitu sezonu?

– Faktas, kad daug keisti negalės, nes lieka tie patys treneriai, kurie savo filosofijos tikrai kardinaliai nekeis. Bus greitai bėganti, daug atakuojanti komanda. Manau, su kai kurių žaidėjų atėjimu pridėsime ir agresijos gynyboje.

– Šį sezoną bus dar sudėtingiau kovoti dėl LKL trofėjaus? 

– Visada yra sudėtingiau titulą ginti nei iškovoti. Praeitais metais niekas nesitikėjo, kad laimėsime, bet tai padarėme. Dabar naujas sezonas, pusė naujos komandos, pažiūrėsime. Sunku kažką pasakyti, kai tik pradėjome draugiškas. Sporte daug kas priklauso ir nuo sėkmės, traumų, vieno pataikyto ar nepataikyto metimo, kuris gali palaidoti tavo sezoną.

– Klausimas į ateitį, bet kai žiemą šnekėjome su Eimantu Bendžiumi, jis neslėpė noro grįžti į Vilnių ir gal čia baigti karjerą. Ar svarstote su tokiu tikslu čia susigrąžinti kažkokius vilniečius?

– Mūsų sąraše yra žaidėjų, bet šią vasarą mūsų prioritetas buvo Ąžuolas. Daug žaidėjų į tą poziciją nepaimsi. Šiam sezonui taip, o kaip bus po to – pažiūrėsime.

– Apskritai palaikote idėją komandoms įsigyti veteranus, kad baigtų karjerą savo buvusiame ar gimtojo miesto klube?

– Manau, kad tai neturi būti pagrindinis faktorius. Faktorius pirmiausiai turi būti, ką tu gali duoti. Jei to komandai užtenka, kodėl gi ne.

– Paskutinė tema, aktualiausia dabar – LKF rinkimuose esate „Team Javtokas“ ar „Team Balčiūnas“?

– Visi daug visko šneka, pažiūrėsime, reikia pasikalbėti su administracija, tai nėra vien mano asmeninis sprendimas. Yra šiek tiek laiko. Triukšmo ir diskusijų daug, o į ką tai virs, matysime.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.