Antrąkart kelio į LKL ieškojęs „Juventus“ puolėjas: buvau nusivylęs, kad šanso negavau „Neptūne“ (6) interviu

Dovydui Romančenkai pastarieji metai buvo įsimintini. Klaipėdos „Neptūno“ sistemoje užaugęs puolėjas dar praeito sezono pradžioje džiaugėsi debiutu Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“), tik džiaugsmas truko neilgai.

24 metų 206 cm ūgio D.Romančenko spėjo sužaisti vos 5 mačus, taškų nepelnė ir suprato, kad Klaipėdoje yra nereikalingas. Jo karjera jau po kelių dienų pakrypo į Prancūzijos trečiąją lygą.

Ten puolėjas tikėjosi atgauti pasitikėjimą tik, deja, to padaryti nepavyko. Jau sausį jis vėl buvo Lietuvoje, kur pasirašė sutartį su „Gargždais“, čia vėl susigrąžino krepšinio malonumą, laimėjo Nacionalinę krepšinio lygą (NKL) ir solidžiu žaidimu patraukė Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ dėmesį. D.Romančenko su klubu pasirašė ilgalaikę sutartį.

„Gal buvau kažkiek nusivylęs. Vis tik daug metų praleidau „Neptūno“ sistemoje. Nesakau, kad nesu dėkingas – esu, viskas buvo super, sąlygos – idealios. Bet pradžioje sezono negavau jokių progų pasireikšti, mane tai morališkai smukdė. Pasirinkau kitą kelią ir galiausiai grįžau į LKL“, – džiaugėsi jis.

LKL jis rungtyniauja po 18 minučių, pelno 4,6 taško, atkovoja 2,9 kamuolio ir renka 3,6 naudingumo balo.

Jo atstovaujama „Uniclub Casino – Juventus“ laimėjo 8 iš 9 pastarųjų LKL rungtynių ir turnyro lentelėje stengiasi pakilti aukštyn. Šiuo metu su dar dviem ekipomis tenka dalytis 4–6 vietas.

„Atėjo laikas susiimti ir atsispirti nuo dugno“, – sako D.Romančenko.

– Pastaruoju metu išgyvenate gerą pergalių etapą, kiek jo reikėjo komandai?

– Ta pati sezono pradžia buvo sunkoka morališkai, kai pralaimėjome įtemptas kovas „Nevėžiui-Optibet“ ir „Rytui“. Dabar po pergalių atmosfera labai super, visi sutariame, visi juokaujame kartu, visi susikaupiame, patenkinti tiek vadovybė, tiek žaidėjai.

– Kaip manote, kas lėmė lūžį?

– Turbūt spyrius į užpakalį gavome po pirmų pralaimėjimų, kai buvome 0:3 balanse, ko niekas nesitikėjo. Baimės nebuvo, bet turėjome klausimų sau, kodėl taip. Ar čia nesėkmė, ar kažkas blogai su žaidimu. Vėliau atėjo laikas susiimti ir atsispirti nuo dugno.

– Ar komanda jau demonstruoja tikrą savo veidą?

– Dar reikia laiko, nes vietomis blaškomės. Daug kas priklauso ir nuo legionierių nuotaikų. Po truputį įsivažiuojame, manau, po Naujų metų bus geriau.

– Kokie dalykai atsispindi legionierių nuotaikose?

– Viskas su jais gerai, tik kartais matosi, jog jiems sunku priprasti, kad ir prie dabartinio kelių dienų sniego. Pastoviai ateidavo ir skųsdavosi, kad reikia mašiną valyti išvažiuojant į treniruotę ir vėliau grįžtant. Sakė: atneškite mums kastuvus, mes nepasiruošę (Juokiasi). Bet apie tai labiau pajuokaujame, nors jiems ir sunkoka, kas nematę tokio sniego kiekio.

– Šio sezono negalime vadinti jūsų debiutiniu LKL, tačiau tai – pirmas toks sezonas, kuomet turite vaidmenį. Kaip jaučiate, kaip sekėsi įsilieti?

– Aš to pirmojo sezono irgi neskaičiuoju, ten buvo sedėjimas ant suolo, nei buvau atsidaręs, nei ką. Šie metai man pirmi, labai džiaugiuosi trenerio pasitikėjimu, turiu nemažą vaidmenį, esu atsarginis sunkus kraštas. Palyginus su NKL, viskas vyksta greičiau, sprendimų priėmimas – irgi, kasdien jaučiasi žaidėjų ir trenerių patirtis.

– Tokio vaidmens ir tikėjotės?

– Kiek kalbėjome, tai maždaug taip, tik žinojau, kad niekas nėra garantuota. Gal kiek nesitikėjau, jog iš tikrųjų tiek daug laiko žaisiu.

– Kurie žmonės treniruotėse jums didžiausi mokytojai?

– Įvardinčiau Skučą ir Gecevičių. Martynas kaip kapitonas dažnai pataria, o su Žygiu pastoviai tenka stumdytis, gintis ir pulti prieš jį.

– Kokie tie pasistumdymai su Žygiu?

– Neslėpsiu, prieš sezoną buvo baimės. Su juo asmeniškai niekada nebendravau, ryšių neturėjau, bet atvažiavus supratau, kad treniruotėse jis taip nemuša. Duoda suprasti, kas galima, kas ne, o tada tu prie to adaptuojiesi (Šypsosi). Dabar jau jokio diskomforto nėra, viskas suprantama, treniruojamės ir tobulėjame.

– Kur yra ta riba, kai Skučas duoda suprasti, kas nebegalima?

– Jei labai įžūliai pabandai lipti jam per galvą, tada jis stipriai tave sulaiko vietoje, atrodo, nieko negali padaryti (Juokiasi).

Romančenko

– Kurios akistatos LKL laukėte labiausiai?

– Gal atsakysiu banaliai, bet prieš „Žalgirį“. Buvo tokia svajonė. Kai žaidžiau „Neptūne“, buvau trumpam išbėgęs į aikštę, bet tik keletui minučių. O kai dabar išėjau į „Žalgirio“ areną, pamačiau visą tą salę, televizoriuje stebėtus žaidėjus – to laukiau. Taip pat laukiau akistatos su „Neptūnu“, nes vis tiek sistemoje praleidau 5 metus. Grįžau ten kaip namo.

– Prisiminus praeitą sezoną, kai gavote šansą „Neptūno“ pagrindinėje komandoje, bet ten neužsibuvote, su kokiomis emocijomis tada likote?

– Gal buvau kažkiek nusivylęs. Vis tik daug metų praleidau jų sistemoje. Nesakau, kad nesu dėkingas – esu, viskas buvo super, sąlygos – idealios. Bet pradžioje sezono negavau jokių progų pasireikšti, mane tai morališkai smukdė. Pasirinkau kitą kelią ir galiausiai grįžau į LKL.

– Priėmėte sprendimą vykti į Prancūzijos trečiąją lygą, Bordo JSA ekipą. Kodėl būtent čia?

– Viskas gavosi ekspromtu. Bendravome su agentais, maniškis paskambino ir pasakė, kad yra klubas Prancūzijoje, kuris sumokės išpirką. Ten dirbo treneris lietuvis – Straupis, jis manęs laukė. Buvau tiek nusivylęs, kad pasirinkau iškeliauti. Nuo sužinojimo apie pasiūlymą ir išvykimo praėjo mažiau nei savaitė – viskas vyko greitai.

– Pačiam nebuvo keista, kad už žaidėją, kuris sėdi ant suolo, kažkas pasirengė mokėti išpirką?

– Ji nebuvo labai didelė, bet kažkiek keista gal ir buvo. Tai trečia lyga, jiems tuo metu reikėjo pastiprinimo, pasitikėjau agentu ir iškeliavau.

– Anksčiau pažinojote šį strategą?

– Ne, tai buvo pirma mano patirtis pas Straupį.

– Kaip sekėsi susigrąžinti pasitikėjimą Prancūzijoje?

– Tai man buvo svarbiausia, bet nelabai jį ten atgavau. Man tai buvo pirmi metai užsienyje, buvo labai sunku, tada gal net dar labiau smukau žemyn. Buvo sunki adaptacija prie kultūros, dėl to ir rezultatai nebuvo labai geri. Pasitikėjimą atgavau Gargžduose, kai grįžau į savo aplinką, tada atsigavau morališkai, o tai atsispindėjo ir rezultatuose.

– Kaip manote, kodėl adaptacija kitoje šalyje buvo tokia sunki?

– Manau, buvau stipriai pripratęs prie Klaipėdos. Pripratau prie šiltnamio sąlygų. Atvykau ten 18 metų, išvykau – 22-ejų, pajūryje buvo ir draugė, ir draugai, ir komanda, ir kalbos barjero nebuvo.

– Nebuvo minčių, kad išvykote veltui?

– Ne, nes žinojau, iš kur išvažiavau ir grįžti ant suolo nenorėjau.

– Kokia yra trečioji Prancūzijos lyga?

– Susidūriau su didele legionierių laisve. Ten greičiai – dar didesni nei LKL, o legionieriai turi tiek laisvių, kad gali atsivaryti kamuolį ir mesti tritaškį. Ten nėra jokios sistemos. Straupis kažkiek bandė ją įvesti, bet krepšininkų mentalitetas buvo toks, kad jie tiesiog norėjo pelnyti daug taškų.

Nesu tas, kuris būtų savanaudiškas ar kuris pats imtųsi iniciatyvos, man labiau reikia, kad situacijas metimams sukurtų kiti. Pas mus komandoje pagrindinis įžaidėjas buvo lyderis pagal taškus, o ekipa paskutinė lentelėje, tai daug pasako apie jų mentalitetą. Kaip ir atvykau ten pasirodyti, bet negavau progų prisiliesti prie kamuolio.

– Į ką dabar atsižvelgtumėte, vykdamas į užsienį?

– Daugiau pabendraučiau su treneriu, nes dabar bendravau tik su agentu. Dabar pašnekėčiau su treneriu apie tai, ko jis iš manęs tikisi.

Romančenko

– Kaip atsirado proga grįžti į Lietuvą, Gargždus?

– Vos grįžus į Lietuvą, manimi ėmė domėtis „Telšiai“ ir „Gargždai“, pasirinkau artimesnį sau variantą. Sudėtis buvo konkurencija abejose komandose, tik nusprendžiau būti arčiau artimųjų.

– Nebuvo kilę minčių, kad nuėjus tokį spalvingą kelią vėl teks vargais kilti iš NKL į aukštesnį lygį?

– Tikrai ne, nes tik džiaugiausi, kad pagaliau galiu žaisti, priimti sprendimus, rinkti taškus ir turėti minutes, ko buvau pasiilgęs. Labai greitai atsigavau, jau pirmų savaičių metu jaučiausi daug geriau.

– Ką jums reiškė laimėtas NKL trofėjus?

– Reiškė labai daug. Tai antras mano titulas, pirmą turėjau su „Neptūno“ dubleriais, bet tada skonio nepajaučiau, tai buvo pirmi mano metai NKL, neturėjau didelio vaidmens. Šis titulas man labai brangus, nes pats galėjau prie to prisidėti, pats žaidžiau finale, saldi pergalė, kurios nelabai kas ir tikėjosi.

– Ar yra dvigubai smagiau ir dėl to, kad komandai atnešėte ne tik titulą, bet ir vietą LKL?

– Gal būčiau pajutęs malonumą, jei būčiau likę „Gargžduose“, bet šiaip smagu dėl organizacijos, visus pažįstu, džiugu, jog jie turi šansą. Jie man irgi siūlė likti, vyko ilgos derybos, tačiau galiausiai pasirinkau laiko patikrintą klubą, kuris gal kažkiek stabilesnis.