Apie sensacingą atsistatydinimą pirmąkart prabilęs E.Skersis: mane pakeitė kelių valandų pokalbis (4) interviu

Prieš Naujuosius metus Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ organizaciją buvo sudrebinusi žinia – ilgametis komandos vadovas Eimantas Skersis traukiasi.

Vis tik praėjus kelioms dienoms ir nurimus emocijoms, po pokalbio su miesto meru, E.Skersis priėmė sprendimą grįžti.

Prabėgus porai mėnesių po šios situacijos jis Krepsinis.net pasakojo apie tai, kaip šiuo metu Utena išgyvena ramybę. Jis – taip pat.

„Atkreipkite dėmesį, esu visiškai ramus, jei reikia ramybės klube – įnešime ją iš visų pusių. Absoliučiai esu ramus, neturiu jokių priekaištų teisėjams, niekam, sėdžiu užsikėlęs koją ant kojos ir mėgaujuosi krepšiniu iš pirmos eilės“, – šypsosi E.Skersis.

Savaitę pailsėjęs jis grįžo prie darbų, tačiau pripažįsta, kad vasarą nusimato permainų komandos struktūroje, nes šios – neišvengiamos. „Turime susidėlioję planus ateičiai“, – žada E.Skersis.

– Kai praeitą savaitę kalbėjome su Kęstučiu Kemzūra, jis sakė, kad jaučia Utenoje nusistovėjusią ramybę. Ar jūs taip pat?

– Neabejotinai. Tikrai ramiausia per šį sezoną. Visi esame susikoncentravę į tai, ką reikia daryti, ir tą darome.

– Kaip manote, kas komandą nuramino?

– Gal visas emocijas jau sukišome į pirmus 4 mėnesius (Juokiasi). Jei rimtai, turbūt pagrindinis dalykas yra pergalės. Ta įtampa ir emocijos atsiranda, kai kažkas nesiseka. Kadangi pergalės atsirado, rezultatas yra, kokio tikėjomės bei norėjome, atsirado ir ramybė. Esame patenkinti tuo, ką turime dabar.

– Kiek didelis kontrastas tarp emocinės situacijos lapkritį ir dabar?

– Reikėtų klausti pačių žaidėjų, bet kiek skaičiau interviu, jie džiaugiasi, kad situacija rūbinėje gera. Turbūt kontrastas iš jų perspektyvos matomas. Iš mano pusės, stengiuosi laikyti atstumą tarp komandos ir savęs, bendraujame daugiau darbiniais klausimais. Aš kaip dirbau darbą, taip dirbu. O jei komandai kontrastas juntamas, tai duok, Dieve.

– Kodėl nusprendėte palaikyti atstumą? Kad emocijų būtų mažiau?

– Galbūt dėl to, kad nekiltų bereikalingų emocijų. Tiek komandai, tiek man. Jų buvo kiek per daug sezono pradžioje, norisi leisti kiekvienam dirbti savo darbą. Tai ir duoda rezultatą. Visi žino, ką turi daryti, pagaliau susidėliojome tai, dabar viskas dirba kaip mechanizmas. Man net nebereikia daug kištis ir lįsti. Kai viskas veikia, nereikia lįsti ir griauti.

Brownas

– Rezultatai tokie, kad po dviejų ratų „Uniclub Bet-Juventus“ komanda yra ketvirta lygoje. Esate tuo patenkinti?

– Be abejo. Kalbos nėra. Toks tikslas ir buvo. Žinome, kur norime būti, ko siekiame, taip, tai tarpinis finišas, bet esu patenkintas. Juolab, turime šiokį tokį atotrūkį – 2 pergales nuo penktos vietos, o nuo „vilkų“ atsiliekame vienu laimėjimu. Tiesa, jie sužaidę vienu maču mažiau. Viskas ranka pasiekiama. Viltingai žiūriu į antrą sezono pusę.

– Kur matote didžiausią „Uniclub Bet-Juventus“ rezervą?

– Turime to rezervo. Yra ir krepšinio elementuose, ir žaidėjų individualiose savybėse. Laukiame Žygio, manau, jis iki kovo galo pasijungs. Tas pats Tookie, reikia pripažinti, dar toli gražu nėra pike. Ypač fiziškai. Ši pertrauka labai į naudą mums, kad tai įgyvendintume.

Labai tikiuosi, kad Toro po „lango“ grįš dar geresnės būsenos, nes matėme, kaip jis pasikeitė po pirmojo „lango“, pabuvęs namie. Dabar dar jis turėjo papildomą savaitę, turėjo laiko, tikiuosi, jis bus dar labiau motyvuotas. Nesakau, kad žaidžiame idealų krepšinį, bet pastarąsias 2–3 rungtynes rodėme krepšinį, kurį ir žiūrėti smagu ir žaidėjams žaisti. Norisi, kad žaidėjai mėgautųsi, iš šono žiūrint atrodė, kad taip yra.

– Ar su šia sudėtimi planuojate ir baigti sezoną, ar erdvės pokyčiams paliekate?

– Kol kas apie tai negalvojame, nors niekada nesakyk niekada, nežinai, kokie netikėtumai gali nutikti. Šiandien korekcijų neplanuojame, esame patenkinti, kaip yra.

– Anksčiau pasakojote, kiek daug dalykų „Uniclub Bet-Juventus“ organizacijai įnešė Oliveris Kostičius, o ko naujo įnešė K.Kemzūra?

– Visų pirma, autoritetą. Tai treneris, kuriam nereikia kartoti dukart. Visi supranta iš pirmo. Čia kalbu tiek apie personalą, tiek žaidėjus. Jis pasako ir taškas. Nesakau, kad jis nediskutuoja – diskutuoja, bet tai žmogus, kurio žodis paskutinis, ir jo sprendimai nėra kvestionuojami. Požiūris, darbo etika aukščiausio lyga, tai didelis profesionalas, atsidavęs krepšiniui ir kiekvieną smulkmeną apgalvojantis, sudėliojantis. Ar tai pavykstą įgyvendinti, kitas klausimas, bet jis apgalvoja viską.

Su tokiais žmonėmis dirbti smagu. Nesakau, kad buvo nesmagu su kitais, bet su tokiais autoritetais kaip Sireika, Adomaitis, Kostičius, Kemzūra dirbti ypatinga, tai elitiniai treneriai, aukščiausios lentynos specialistai. Smagu semtis iš jų patirties. Oliveris buvo išskirtinis, jis norėjo įnešti naujovių ir į biurą, klubo struktūrą, norėjo padėti augti, Kęstas labiau koncentruojasi į savo darbą. Bet jie abu aukščiausio lygio profesionalai, apie tai kalbos nėra.

– Ar galima sakyti, kad pasitvirtino jūsų žodžiai, kuriuos sakėte samdydamas K.Kemzūrą, jog komandai reikia autoriteto?

– Nenorėčiau sakyti, pasitvirtino ar ne. Smagu, kad žaidžiame gerą krepšinį, o tai taktika ar autoritetas, man nelabai rūpi. Niekada negali žinoti, kas būtų, jei būtų atvykęs kitas treneris, jei būtų likęs Vytas. Gal irgi būtume žaidę gerai. Čia spėliojimai, nenoriu į juos lįsti.

Kemzūra

– Drįsčiau spėti, kad šį sezoną nebepamatysime jūsų prie aikštės, nusimetusio švarką ir emocingai diskutuojančio su teisėjais?

– Absoliučiai ne. Atkreipkite dėmesį, esu visiškai ramus, jei reikia ramybės klube – įnešime ją iš visų pusių. Absoliučiai esu ramus, neturiu jokių priekaištų teisėjams, niekam, sėdžiu užsikėlęs koją ant kojos ir mėgaujuosi krepšiniu iš pirmos eilės.

– Kas jus taip pakeitė?

– Pokalbis su miesto meru.

– Kuomet kalbėjome podkaste lapkritį ir jūs sakėte, jog nežinote, kuriam laikui dar užteks kantrybės dirbi Utenoje, tikrai nesitikėjau, jog po mėnesio pamatysiu jūsų įrašą apie tai, kad paliekate klubą.

– Nebenoriu grįžti į tą istoriją. Man svarbu, kad ji išsisprendė. Smagu, kad po jos pasikeitė daug kas klube ir kai kurių žmonių požiūris į tai, kaip turėtų veikti krepšinio organizacija. Visi pasiramino, pradėjo žiūrėti kitomis akimis. Nesigailiu savo sprendimo, buvau jį priėmęs tvirtai, tačiau labai ilgas, kelių valandų pokalbis su Utenos meru man padėjo susidėlioti. Ta situacija padėjo ne tik man, bet ir šalia klubo esantiems žmonėms susivokti, kaip viskas turi vykti.

– Ar svarstote komandoje turėti daugiau žmonių, kurie padėtų jums nuimti naštą ir tas dideles visapusiška atsakomybes?

– Galvojame apie tai, tai buvo viena iš mūsų pokalbio temų su meru. Turime susidėlioję planus ateičiai, manau, viskas bus gerai. Dabar sezonas vyksta, yra ta stadija, kai žiūrime jau į priekį – ne tik šį sezoną, vyksta pokalbiai su žmonėmis ir vasarą turėsime nemažai pokyčių.

– Ar nemanote, kad per tas kelias dienas tarp to, kai palikote klubą ir grįžote, sulaukėte bene daugiausiai gerų žodžių apie save ir pasakymų „o kaip dabar Utena be Eimanto?“

– Atvirai pasakysiu, per tas 3 dienas telefoną palikau mašinoje ir jo neliečiau. Nežinau, negirdėjau, kai pasiėmiau telefoną vėl, buvau grįžęs į darbą (Juokiasi).

– Ar per tas 3 dienas supratote, kad negalite gyventi be „Uniclub Bet-Juventus“?

– Kodėl? Galiu (Šypsosi). Turbūt būčiau galėjęs gyventi. Sunku pasakyti. Buvau tikrai stipriai apsisprendęs, bet taip išėjo. Tada tiesiog paprašiau truputį pailsėti ir savaitėlę atsipūčiau.

– Kaip praleidote tas „atostogas“?

– Su šeima pabuvau namie. Niekur nebuvau: nei Druskininkuose, nei užsienyje, kaip sakė kai kurie (Juokiasi). Dar gerai, kad niekas nepasakė, kad durnyne uždarytas. Gerai, kad tik iki Druskininkų išsiuntė.