Darbo ieškantis M.Nicola: apie pasiūlymų stoką, puikią „Lietuvos ryto“ vadovybę ir norą grįžti į Lietuvą (19) savaitės interviu

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.

2015 metų lapkričio 16 diena. Vilniaus „Lietuvos rytas“ praneša, kad komandą palieka treneris Marcelo Nicola. Žinant šios ekipos tradicinius įpročius, o taip pat nepraleidžiant pro akis „Lietuvos ryto“ rezultatų, jokios staigmenos tame nėra. Didelio siurprizo neišvydo ir pats M.Nicola.

„Toks yra trenerių gyvenimas. Dirbau savo darbą ir tik vadovai sprendė, tinkamai jį atlieku ar ne. Trenerių pokyčiai yra natūralus dalykas krepšinyje“, – prabėgus trims mėnesiams po atleidimo portalui Krepsinis.net sakė 44-erių specialistas.

Šiuo metu strategas nekantriai laukia, kol jį pasieks bent vienas klubo pasiūlymas. Tačiau, deja, tokių kol kas nėra.

„Kol pasiūlymų neturiu, Italijoje dirbu su vaikais be jokio atlygio. Džiaugiuosi, kad turiu šios veiklos, nes myliu krepšinį, myliu vaikus, jaučiu malonumą juos mokydamas, jiems padėdamas. Kol neturiu naujo darbo komandoje, esu patenkintas šia veikla“, – pasakojo M.Nicola, iš kurio balso buvo galima akivaizdžiai suprasti, jog darbo klube jis vis tik spėjo pasiilgti.

Strategas pasidalino mintimis apie „Lietuvos rytą“ kamavusias bėdas, klubo vadovų darbą, Nicolaso Laprovittolos perspektyvas, meilę Lietuvai bei norą grįžti į mūsų šalį.

– Treneri, papasakokite kuo užsiimate palikęs „Lietuvos ryto“ klubą?

– Esu Italijoje ir laukiu naujų darbo pasiūlymų. Šiuo metu dirbu su 10–11 metų vaikais, tačiau tą darau be jokio atlygio – manęs treniruoti paprašė geras bičiulis. Džiaugiuosi, kad turiu šios veiklos, nes myliu krepšinį, myliu vaikus, jaučiu malonumą juos mokydamas, jiems padėdamas ir tai darau be jokių pinigų. Kol neturiu naujo darbo komandoje, esu patenkintas šia veikla.

– Ar per tris mėnesius, kuomet esate neįsipareigojęs jokiam klubui, sulaukėte nors vieno pasiūlymo?

– Kol kas ne.

– Ar būdamas Italijoje stebite, kaip rungtyniauti sekasi „Lietuvos rytui“?

– Seku daugumos Europos ir kitų šalių komandų žaidimą: tiek NBA, tiek Argentinos lygą, tiek Eurolygą bei Europos taurę, tiek Ispanijos bei Rusijos lygas – stebiu viską. Pažiūriu, kokie yra ir „Lietuvos ryto“ rezultatai. Krepšinis man reiškia daug, tad visą naują informaciją apie įvairias ekipas privalau turėti.

– Atskleiskite, kokį įspūdį jums palieka dabartinis „Lietuvos rytas“ ir jo rezultatai?

– Negaliu kažko pasakyti, nes nebesu komandoje, atidžiai nestebiu jų rungtynių ir dabar nebe mano darbas kalbėti apie „Lietuvos rytą“ ir jį kritikuoti. Ekipa pakeitė kelis žaidėjus, atėjo naujas treneris – pasikeitimų buvo nemažai.

Žiūrint iš šono yra labai sunku objektyviai kažką komentuoti, nes tik būnant komandos viduje yra žinomi visi faktoriai, visos situacijos, vykstančios klube. Kokios yra traumos, kaip atrodo naujo trenerio darbas, kaip vyksta naujokų adaptacija – tai galima matyti tik dirbant klube. Niekada nemėgstu pernelyg daug kalbėti apie tai, ko tiksliai nežinau.

– Ko gero jau galite be didelių emocijų išskirti, kokios buvo didžiausios Vilniaus ekipos bėdos, kai jūs stovėjote prie klubo vairo? Ir galbūt kokias klaidas padarėte jūs pats?

– Problemų buvo tikrai tikrai daug... (Atsiduso) Turėjome nemažai traumų ir kai kurios iš jų buvo labai reikšmingos ir skausmingos komandai, nes žaisti negalėdavo svarbūs žaidėjai. Tai buvo turbūt svarbiausia, nes tokiose situacijose būdavo sunku perskirstyti vaidmenis ekipoje.

Taip pat galiu pasakyti, jog kai kuriems žaidėjams buvo sunku adaptuotis komandoje ir tai turėjo nemažą įtaką. Tačiau viskas jau praeityje, reikia galvoti apie ateitį.

– Kaip matome, jums išvykus progreso „Lietuvos ryto“ rezultatuose yra nedaug, nors pokyčių įvyko sočiai. Neretai yra svarstoma, kad galbūt dėl to kalti ne treneriai ar žaidėjai, o komandos vadovybė. Ką manote apie tokią prielaidą?

– Ne ne, tikrai ne (Šypsosi). Aš to negaliu pasakyti. Tiek „Lietuvos ryto“ prezidentas Gedvydas Vainauskas, tiek kiti komandos žmonės man buvo labai geri, malonūs ir man labai padėjo būnant Vilniuje. Padėjo ne tik dirbant, bet ir adaptuojantis prie naujo miesto, kas visada nėra lengva. Vainauskas suteikė man galimybę dirbti geroje komandoje – treniruoti titulų siekiantį klubą. Tikrai negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio apie „Lietuvos ryto“ vadovybę, viskas buvo super.

– Tačiau sutikite, nuolatiniai trenerių pasikeitimai gali signalizuoti apie netinkamą ekipos vadovų darbą.

– Manau, kad jie dirba taip, kaip turi dirbti. Prezidentas priima sprendimus ir jis turi teisę elgtis taip, kaip mano, jog yra geriausia. Jis valdo pinigus – jis viską ir sprendžia. Tikrai nežinau, ar Vainauskas imtų kenkti ekipai. Prezidentas elgiasi taip, kad „Lietuvos rytui“ viskas klostytųsi tik geriau.

– „Lietuvos rytas“ pastaraisiais metais garsėja kaip perversmus trenerių poste nuolat vykdantis klubas. Ar jūs likote nustebęs, kai buvote atleistas?

– Tai yra trenerių darbo dalis. Kaskart pradėjus dirbti komandoje žinai, kad taip gali nutikti, tačiau aš apie tai niekada negalvoju. Visada galvojau tik apie tai, kaip padaryti savo darbą, ir tik vadovai sprendė, aš jį atlieku tinkamai ar ne. Trenerių pasikeitimai yra natūralus dalykas krepšinyje.

– Kritika į jūsų pusę buvo paleista dar prieš jus atleidžiant. Ar kreipdavote dėmesį į pašalinių žmonių nuomonę apie jūsų darbą?

– Absoliučiai ne. Niekada to nedarau. Nemoku lietuvių kalbos, todėl nebūčiau galėjęs suprasti, ką kiti šneka ar rašo. Buvau susikoncentravęs į darbą: būnant treneriu yra daug dalykų, kuriuos turi nuveikti ir kuriais turi rūpintis. Neturėjau noro eikvoti laiką bei energiją, galvojant apie tai, ką kiti kalba apie mane.

Kaip jau minėjau: pašaliniai žmonės gali susidaryti netinkamą nuomonę bei komandos situaciją matyti klaidingai. Tuo tarpu aš, būdamas komandos viduje, žinojau kas vyksta iš tikrųjų. Dėl šios priežasties ir nenoriu detaliai kalbėti apie „Lietuvos ryto“ šiandieną.

– Prieš pat Naujuosius metus „Lietuvos rytą“ paliko ir Nicolas Laprovittola. Jis teigė, kad viena to priežasčių buvo ir jūsų išvykimas iš Vilniaus.

– Jei jis nusprendė išvykti, tai yra jo sprendimas. Nemanau, kad Nicolas būtų elgęsis taip, kaip būtų žalinga jam ir jo karjerai. Laprovittola yra geras žaidėjas ir ateityje gali būti daug geresnis nei dabar. Jam reikėjo laiko prisitaikyti Europoje, pamatyti šio žemyno krepšinį. Esu tikras, jog greitai Europos krepšinyje jis bus svarbus žaidėjas.

– Artūras Gudaitis norėjo, kad padėtumėte jam įgauti patirties žaidžiant sunkiuoju krašto puolėju, tačiau šioje pozicijoje aukštaūgiui buvo sunku prisitaikyti. Vis dar manote, kad jis turi tam galimybių?

– Aš sakiau ne vieną kartą ir galiu tą pakartoti dar sykį: tikiu, kad Artūras gali žaisti sunkiuoju kraštu. Stengiausi jam padėti tai padaryti, bet pagrindinė problema, neleidusi to padaryti, buvo traumos. Artūras beveik visada būdavo traumuotas... Būdavo sunku jam duoti laiko pasireikšti ir pripratinti prie kitokio vaidmens. Dar prieš sezoną būtent dėl to, pasitarę su prezidentu, ir įsigijome Gudaitį – norėjome, kad jis būtų sunkusis kraštas.

– Kokių prisiminimų iš darbo Vilniuje jums liko daugiau – teigiamų ar neigiamų?

– Tik teigiamų. Man patiko šis gražus miestas, buvo fantastiškas jausmas dirbti šalyje, kurioje krepšinis reiškia tiek daug. Nė vienoje kitoje šalyje nemačiau nieko panašaus. Sutikau daug puikių žmonių, kurie padėjo man ir mano šeimai mėgautis buvimu Vilniuje, palikau čia kelis naujus draugus.

Apie darbą, kaip jau minėjau, taip pat negaliu pasakyti nieko blogo, nes visi stengėsi dėl to, kad man darbuoti sektųsi kuo geriau. Ši patirtis man buvo labai naudinga ir padėjo patobulėti tiek kaip treneriui, tiek kaip žmogui.

– Ar vieną dieną norėtumėte grįžti dirbti į Lietuvą?

– Jei kas nors mane pakvies, žinoma, norėčiau. Net neturiu dėl to abejonių, nes pastarieji metai buvo puikūs bei pozityvūs. Esu pasiruošęs dirbti visur, kur būsiu reikalingas, o Lietuva tikrai būtų tarp mano prioritetų.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.