Didžiausią spragą LKF įvardijusi J.Štreimikytė-Virbickienė: Javtoko komandoje žmonės nori atiduoti krepšiniui, o ne imti (79) interviu

Viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgita Štreimikytė-Virbickienė yra rimtai susirūpinusi dėl moterų krepšinio.

Dėl šios priežasties dabar trenere dirbanti J.Štreimikytė-Virbickienė priėmė Roberto Javtoko komandos kvietimą prisijungti prie jos bei, sėkmės Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento rinkimų atveju, užimti viceprezidentės pareigas.

Nors LKF viceprezidento postas pastaruoju metu buvo daugiau reprezentacinis, panašu, kad J.Štreimikytė-Virbickienė neketina tik iš šalies stebėti įvykių ir dalinti patarimų, bet ir pati pasiryžusi imtis veiksmų srityje, kurią geriausiai išmano – moterų krepšinio kuravime ir vystyme.

Interviu portalui Krepsinis.net J.Štreimikytė-Virbickienė išsakė nemažai pastebėjimų apie šalies krepšinio problemas bei išskyrė vieną labai svarbų aspektą, ko trūko dabartinėje federacijoje – nebuvo žmogaus, kuris būtų atsakingas už sportinę dalį ir apskritai nebuvo apibrėžta vizija, kuriuo keliu žengia mūsų krepšinis.

– Kodėl pasirinkote palaikyti R.Javtoką?

– Aš nesirinkau palaikyti kažkurią pusę – aš esu už moterų krepšinį, palaikau jį visada. Buvo pokalbis, aš ilgai galvojau – sprendimas tikrai nebuvo va bank. Kodėl sutikau? Sutikau todėl, kad noriu suvienyti moterų krepšinio bendruomenę, ją išklausyti, sudėlioti taškus, spręsti pagrindines problemas, išsiaiškinti visą. Reikia sudėlioti didelę diskusiją ir išsigryninti kryptį. Esu jau 20 metų Lietuvoje, bet nematau tos krypties – kur einame, ko norime ir nuo ko pradedame. Reikia grįžti prie treniruočių, vaikų ir kokybės. Daug klausimų, o dabar matau tik badymą pirštais vieni į kitus. Laikas susėsti visiems ir išsiaiškinti, kas mums svarbiau – rezultatas kiekvienos sporto mokyklos ar rinktinės. O gal mums svarbiau tas vaikas ir pats procesas? Sportas nėra vien tik rezultatas. Mano filosofija, kad sportas nėra tik rezultatas – čia tik mažytė premija. Aš sportą priimu kaip asmenybės tobulėjimą, asmenybės formavimą. Daug plačiau žiūriu į tuos dalykus. Noriu tais dalykais pasidalinti su visais.

– Iki šiol LKF viceprezidentai užimdavo daugiau reprezentacinę funkciją, bet jūs, panašu, imtumėtės aktyvios veiklos?

– Mano vaidmuo yra visuomeninis. Pirmiausia reikia išsigryninti kryptis, nusibrėžti patį rėmą, o tada jau seka techniniai klausimai, kuriuos reikės atlikti. Viskas yra procesas. Mes labai norime iškart matyti galutinį rezultatą, bet čia yra žmonės, o ne kažkoks daiktas gamybiniame ceche. Čia žmogiškas procesas ir aiškaus rezultato iškart negali numatyti.

– Ar dabartinė LKF valdžia su jumis kalbėjosi, klausė patarimų?

– Kiekviena ateinanti valdžia turi savo filosofiją ir dirba taip, kaip įsivaizduoja. Negali sakyti, kad yra tik blogai, arba tik gerai. Jeigu krepšinio visuomenę tenkina tie dalykai, perrenka valdžią. Jeigu mato, kad reikia kažko kito, tuomet renkasi kitą kandidatą. Tai nėra krepšinio visuomenės skaldymas ar priešinimas.

Javtoko komandoje aš matau, kad dabar ateina daug norinčių dirbti savo srities profesionalų, kurie turi daug pažinčių, kontaktų ir dideliu žinių bagažu. Visi jie nori ne imti, o atiduoti krepšinio labui. Niekas nekalba apie postus. Tai mane žavi. Žmonės eina ne dėl ambicijų, o dėl krepšinio. Dar noriu pabrėžti, kad mūsų filosofija yra, kad nereikia griauti to, kas veikia. Matau, kad yra bijančių, jog jeigu ateis nauja valdžia, viską keis ir panašiai. Ne, jeigu kažkas veikia, žmonės gerai dirba, turi toliau tęsti tai. Galima kažko pakoreguoti, bet griauti to, kas veikia, tikrai nereikia.

Užduosiu klausimą: kas dabartinėje federacijoje atsakingas už sporto sritį? Už visas metodines medžiagas, už vaikų tobulėjimą, už žaidėjų pasirinkimą – už visą sportinę sritį?

– Nėra tokio žmogaus?

– Nėra. O krepšinis yra kas? Žaidimas. Rezultatas ateina iš čia, o ne iš politikos ar pinigų. Mes neturime pagrindinio dalyko. Krepšinio trenerių asociacijoje neturime geriausių trenerių. Čia kyla tokie klausimai. Tai kokia tada yra pagrindinė LKF funkcija? Rinktinė atsakinga už rinktinių rezultatus, o iš kur tie rezultatai ateina? Iš vaikų, iš trenerių kvalifikacijos, jų darbo sąlygų, krūvio ir panašiai. Man, kaip vaikų trenerei, dabar neaiškūs tam tikri klausimai: kokią kryptį pasirinko moterų rinktinė? Aš auginu mergaites rinktinei ir man įdomu, kaip man jas ruošti ir į kurią pusę kreipti. Su kuo man pasikonsultuoti? Pagrindiniai rėmai turi būti bendri, tada visiems būtų lengviau dirbti. Aš vien todėl pasiryžau imtis to darbo. Per 20 metų daug visko mačiau, bet dabar neturiu net normaliai su kuo pasikalbėti apie tai. Noriu, kad kažkas bent jau išklausytų normaliai. Dabar matau daug susipriešinimo. Kai skirti daug energijos tam, jos mažai lieka bendriems darbams.

– Prieš trejus metus LKF vadovai kalbėjo apie pajėgią „Kibirkšties“ komandą, bet tas projektas nepavyko.

– Nenoriu lįsti į visas peripetijas, ten daug politinių dalykų. Nežinau, ar federacija turėtų lįsti į klubinius dalykus. Jeigu tu padedi vienam klubui, tuomet, kodėl kitoms nepadedi? Jeigu norime vieną komandą turėti Eurolygoje, gerai, bet visi turime su tuo sutikti. Jeigu nesutinkame, tada turime kažką kito daryti, kaip auginame žaidėjas rinktinei, kur joms tobulėti geriausia.

– O jūs kaip manote, ar reikia tokio vieno klubo Eurolygoje?

– Yra dvi pusės: jeigu viena komanda dalyvauja Eurolygoje, vadinasi stipriausios žaidėjos rungtyniauja tik Eurolygoje. Vietinis čempionatas tampa neįdomus ir turime jau aiškias čempiones, dingsta moterų lygos sportinis principas. Jeigu stipriausios žaidėjo eina į vieną komandą, Eurolygai gerai, ten daugiau žais patyrusios, o kur jaunoms atsiskleisti? Čia diskusija, ar geriau visoms kartu treniruotis, ar būti skirtingose komandose ir geriau konkuruoti vienoms prieš kitas.

Štreimikytė-Virbickienė

– LKF džiaugėsi, kad vis daugiau vaikų renkasi sportuoti krepšinį. Ar mergaičių krepšinyje tai pastebėjote?

– Nematau, kad didėtų tas skaičius. Mes mergaičių krepšinyje turime nemažai skaudulių. Treneriai augina vaikus, o tada ateina sporto gimnazijos, pasiima tuos vaikus ir taip sugriaunama komanda. Trūksta mergaičių, todėl tik geresnė žaidėja, ji turi migruoti. Be abejo, kad to reikia, kad galėtų sportuoti su pajėgesnėmis žaidėjomis, bet tada reikia spręsti klausimą, jog galbūt jos turėtų grįžti į savo miesto komandas ir ten žaisti rungtynes. Yra daug klausimų, kuriuos reikia spręsti – vieni daro vienaip, kiti – kitaip. Didelis susipriešinimas tarp trenerių, nes padarai įdirbį, tada nori jau rodyti rezultatą ir mėgautis procesu, bet sugriauna komandą ir vėl viską reikia pradėti iš naujo. Reikia kalbėtis ir tartis, kuris modelis labiausiai tiktų visiems – ne tik treneriams, bet ir vaikams, jie yra svarbiausi šitame procese. Sutikau eiti su Javtoko komanda, nes galbūt man pavyktų sujungti visus ir išspręsti kertinius dalykus, nes visų tikrai neišspręsi.

– Kaip jums iš šalies atrodo visa rinkiminė dvikova?

– Visada buvo rinkimai, bet dabar to dėmesio daugiau. Nesinori, kad rinkimai skaldytų ar supriešintų krepšinio bendruomenę. Balsuojantys turi nuspręsti, ar jiems viskas gerai, ar visko užtenka, o gal nori permainų ir ne viskas tenkina. Man patinka, kad Javtoko komandoje stengiamasi žvelgti plačiai, o ne tik įlysti į tą krepšinį siaurai. Krepšinis yra lyderiaujanti sporto šaka Lietuvoje, todėl turi būti pavyzdžiu visiems, kaip ji dirba, kaip komunikuoja, kokias vertybes deklaruoja, koks yra skaidrumas, viešumas ir ataskaitų pateikimas. Jeigu esame lyderiaujanti sporto šaka, turime būti su aukštesnėmis vertybėmis.

Dar vienas dalykas, kurio man trūksta – kodėl tiek mažai buvusių krepšininkių yra įtrauktos į kažkokius projektus ar nedirba su rinktinėmis? Jos labai gerai galėtų motyvuoti jaunimą, nes tuos dalykus pačios išgyveno. Yra projektai, kai vyksta mergaičių atrankos ir panašiai. Kodėl norime pamiršti visą praeitį? Aš labai gerbiu Jocytės talentą, bet yra ne ji viena, ji tik kylanti mūsų žvaigždė. Mes turime daug gerų dabartinių krepšininkių ir gerų asmenybių tarp buvusių žaidėjų. Jos tikrai turi kuo pasidalinti ir gali įkvėpti kitas. Nereikia jų palikti užribyje. Žiūrėjau jaunimo rinktinių kovas ir daugumoje užsienio rinktinių ant suolo sėdi daug buvusių aukšto lygio krepšininkių, su kuriomis ar prieš kurias aš pati žaidžiau. Kodėl pas mus to nėra? Yra kažkiek, bet tikrai ne tiek.

– Galbūt 3x3 yra niša moterų rinktinei laimėti medalius olimpiadoje ar populiarinti moterų krepšinį?

– Moterų 3x3 dalyvauja visos mūsų 5x5 rinktinės krepšininkės, o vyrų atveju to nėra. Jeigu mes su tomis pačiomis žaidėjomis siekti rezultatų ir klubiniame krepšinyje, ir 3x3, ir dar rinktinėje, čia lieka klausimas, ar jos paveš tiek. Klausimas yra, kas ten žais. Taip, norime medalių, taip pat tai yra niša populiarianti moterų krepšinį, bet ar galime viską sudėti ant tų pačių žmonių pečių? Reikia išsiaiškinti viziją, ką mes norime daryti. Jeigu mūsų koncentracija yra į 3x3, tada gal moterų rinktinėje daugiau jaunimas turi žaisti, turime nutarti, kur mes einame ir kur norime būti. Jeigu matote, kad ten pasieksime greitesnį rezultatą, tada dirbame ties 3x3 ir deklaruojame normaliai, kad visiems būtų aišku.

Reikia, kad būtų surasti bendri taškai. Visada lengviau įžvelgti dalykus, kurie skiria nei tuos, kurie vienija.

„Ilgoji pertrauka“: „Žalgirio“ ir „Ryto“ talentai, vos į Kėdainius neatvykęs latvis, laukiantys pasikeitimai LKL klubuose, pagyros Šerniui ir klaustukas dėl Agravanio