„Diena, kai laimėjome“: „Auksinio berniuko“ legendos pradžia – aštuoniolikmečio Š.Jasikevičiaus triumfas Europoje (14)

Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius didžiąją dalį savo karjeros yra vadinamas „auksiniu berniuku“. 43-ejų stratego berniuku vadinti jau turbūt nebegalima, tačiau auksiniu jis išlieka iki šiol.

Gyva Lietuvos krepšinio legenda per savo žaidėjo karjerą keturiskart tapo Eurolygos čempionu, kartą triumfavo Europos čempionate, titulus rinko Ispanijos, Graikijos, Turkijos, Izraelio, Slovėnijos ir Lietuvos pirmenybėse bei taurių turnyruose.

Kaip treneris jis taip pat jau spėjo keturis kartus tapti Lietuvos čempionu, du sykius taurės laimėtoju, o Eurolygoje su „Žalgiriu“ 2018-aisiais pelnė bronzą. Vis dėlto viskas prasidėjo gerokai anksčiau.

Dažnai pamirštamas faktas, kad dar 1994-aisiais Š.Jasikevičius prisidėjo prie pirmojo Lietuvos aukso jaunimo čempionatuose. Įžaidėjas tada buvo kiek užgožtas kitų šalies talentų, tačiau būtent čia prasidėjo šlovingasis jo kelias į pasaulio krepšinio elitą.

Aštuoniolikmečių čempionate – su tarptautine patirtimi

1994-aisiais Lietuvos jaunimo rinktinė vos antrą kartą dalyvavo Europos pirmenybėse. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuva į Europą pirmuosius išleido šešiolikmečius, kurių gretose taip pat buvo Š.Jasikevičius. Ši komanda 1993-aisiais patyrė vos vieną pralaimėjimą, tačiau, dėl prastai sukritusių aplinkybių, užėmė vos penktąją vietą.

Dėl šios priežasties iš būsimųjų aštuoniolikmečių buvo galima daug tikėtis, juolab, vaikinai jau buvo įgiję ir tarptautinės patirties.

Sulaukęs vos šešiolikos Š.Jasikevičius buvo pastebėtas Rimanto Grigo ir prisijungė prie Kauno „Žalgirio“, bei su pagrindine komanda vyko į draugišką turnyrą Australijoje. Dar metus pažaidęs Kaune, 1993-aisiais jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur žaidė Pensilvanijos Valstijos mokyklų pirmenybėse.

Jasikevičius

Į aštuoniolikmečių pirmenybes įžaidėjas atvyko jau su metų žaidimo užsienyje patirtimi. Simboliška, kad Europos čempionatas vyko Tel Avive, kur Š.Jasikevičius po devynerių metų tapo itin ryškia žvaigžde.

Aštuoniolikmečių rinktinę treniravęs Jonas Kazlauskas surinko „Žalgirio“ talentus Kęstutį Marčiulionį ir Kęstutį Šeštoką, Andrių Jurkūną bei Nerijų Karlikanovą ir talentingai rinktinei kėlė itin aukštus tikslus.

Pirmasis blynas – prisvilo

Vis dėlto pirmajame čempionato mače auksu dar nekvepėjo – lietuviai 1994-ųjų liepos 18-ąją 74:79 (34:34, 40:45) nusileido Rašo Nesterovičiaus ir Marko Miličiaus vedamiems slovėnams.

Lietuva vėliau ėmė skinti pergales, tačiau Š.Jasikevičiaus įsibėgėjimas užtruko ilgiau. Įžaidėjas neslėpė, kad metai už Atlanto naudos nedavė, priešingai – mokyklų čempionate konkurencija buvo mažesnė nei treniruojantis su talentingiausiais lietuviais, todėl vėl vilkėdamas savo šalies marškinėlius jis jautėsi lėtesnis ir prastesnis. Š.Jasikevičius praleido mačą prieš vokiečius, o du kitus susitikimus anksčiau laiko baigė dėl išnaudoto pražangų limito. Iš viso per pirmuosius keturis susitikimus Š.Jasikevičius dažniau pažeisdavo taisykles (13) nei rinkdavo taškus (11).

Kazlauskas, Jasikevičius

Įžaidėjo žvaigždžių valanda atėjo penktajame mače. Pagal tuometinę sistemą, po pirmojo etapo iškart sekė pusfinaliai, į kuriuos patekdavo tik dvi iš šešių grupės komandų. Lietuviams buvo būtina pergalė prieš Italiją, nes kitu atveju laukė trečioji vieta ir kova dėl medalių būtų nuplaukusi.

Š.Jasikevičius italams atseikėjo 21 tašką ir kartu su K.Šeštoku (18 taškų) nukalė pergalę prieš Massimo Bulleri atstovautą ekipą (78:73). Lietuviai tvirtus pamatus laimėjimui pasistatė dar pirmajame kėlinyje (tada mačas susidėdavo iš dviejų pusių, o ne keturių ketvirčių, kaip dabar), atsiplėšdami 41:25.

Gerą bangą Š.Jasikevičius išlaikė ir pusfinalyje, ispanams sumesdamas 19 taškų ir vėl būdamas rezultatyviausiu komandoje. Šį kartą lietuviai naudojo kitą sėkmės formulę ir nuo varžovų atsiplėšė antrojoje pusėje, šią laimėdami 58:38 (bendra pergalė – 91:77).

Pirmasis lietuviškas auksas po 55 metų

Finale lietuvių laukė turnyre nė karto nesuklupę kroatai. Negalima pamiršti ir tuometinio politinio klimato. Kroatija, kaip ir Lietuva, tuo metu buvo ką tik atgavusi savo nepriklausomybę. Oficialiai tik 1992-aisiais nuo Jugoslavijos atsiskyrusi valstybė taip pat buvo ištroškusi pergalių, todėl finalas žadėjo būti itin aršus.

Tokios prognozės visiškai pasiteisino. Kroatai laimėjo pirmąją mačo pusę 37:28, tačiau antrojoje lietuviai jau pasiūlė gerokai aukštesnį tempą.

Atsitiesę lietuviai nesustabdė 23 taškus surinkusio Dubravko Žemljičiaus, tačiau pakėlė savo puolimą į kitą lygį, patys per antrąją mačo pusę pelnydami net 45 taškus. Įdomu tai, kad vienintelė išlikusi šio mačo statistika – taškai, pražangos ir baudų metimai. Lietuvių gynybą galima pagirti už tai, kad kroatams buvo leista mesti vos devynis baudų metimus, kai patys lietuviai jų išleido 17. Tiesa, tai galima suversti įtemptai mačo pabaigai.

Persvarą perėmę lietuviai laimėjo 73:71 ir šventė pirmąjį tikrai lietuvišką auksą nuo 1939-ųjų triumfo Europos čempionate. Ilgas laukimo ir tūnojimo Sovietų Sąjungos sudėtyje laikotarpis buvo paliktas užnugaryje su aukso prieskoniu.

Š.Jasikevičius finale vėl buvo vienas rinktinės lyderių, su dešimčia pelnytų taškų nusileisdamas tik N.Karlikanovui (15), K.Šeštokui ir A.Jurkūnui (po 12). K.Šeštokas apskritai buvo penktas rezultatyviausiais čempionato žaidėjas, per mačą rinkęs 20,1 taško.

Verta paminėti – kaip ir Š.Jasikevičiaus atveju, svaigiausią karjerą tarp tuometinių Kroatijos aštuoniolikmečių padarė ne ryškiausias rinktinės lyderis. Lietuvių varžovus į priekį vedė rezultatyviausias viso turnyro žaidėjas Dubravko Žemljičius. Jis rinko po 21,4 taško per susitikimą ir laukė įspūdingos karjeros, kurios nebuvo – puolėjas iki šiol vadinamas vienu didžiausių prarastų Kroatijos talentų. Vyrų krepšinyje nesuspindėjęs D.Žemljičius didžiąją karjeros dalį gausiai rinko taškus vidutinio pajėgumo klubuose, taip ir neprasimušdamas nei į Eurolygą, nei Kroatijos vyrų rinktinę.

Toje pačioje Kroatijos aštuoniolikmečių komandoje žaidė daug geriau pažįstamas Gordanas Giričekas. Nors šis gynėjas užaugo iki NBA, jaunių komandoje savo išskirtinumo jis dar neparodė. Kroatas turnyre per rungtynes rinko 8,3 taško ir savo ekipoje pagal rezultatyvumą buvo vos penktas. Tai tik parodo, kiek mažai galima spręsti iš jaunimo čempionatų.

Kas vyko po to

Ta pati Lietuvos jaunuolių karta po dviejų metų susižėrė dar vieną titulą – pasipildę vyresniais Mindaugu Timinsku, Virginijumi Praškevičiumi ir Dainiumi Adomaičiu jie triumfavo Europos U-22 čempionate.

Daugelis tos kartos žaidėjų, vos pasitraukus Sovietų Sąjungos šešėliui, daug nedvejodami pasirinko studijas JAV ir savo talentus auginti mėgino ten. Tą patį padarė ir Š.Jasikevičius, dar prieš čempionatą žinojęs, kad studijuos Merilendo universitete.

Prieš grįždamas į JAV įžaidėjas dar spėjo pabendrauti ir su legendiniu Vidu Mačiuliu, šio laidai „Krepšinio pasaulyje“ teigdamas, kad jau nuo čempionato pradžios jautė artėjantį auksą.

Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo pirmasis, bet tik vienas iš daugybės trofėjų auksinėje „Žalgirio“ stratego karjeroje. Titulų kiekiu jam veikiausiai neprilygsta joks kitas buvęs ar esamas Lietuvos krepšininkas ir sunku patikėti, kad ateityje tai pasikeistų.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.