LTV televizijos sporto komentatorė Gintarė Grikštaitė visada jaunatviška, puikios nuotaikos ir maloniai atvira. 39-erių metų žurnalistė prisipažįsta, kad dabar jos gyvenimas daug geresnis nei tuo metu, kai buvo ištekėjusi. Juolab kad Gintarė su buvusiu vyru - taip pat gerai žinomu sporto komentatoriumi Tautvydu Meškoniu - lig šiol yra labai geri draugai.
Pasakodama apie save Gintarė Grikštaitė būna lakoniška: tikra vilnietė; baigusi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą ir Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą; išsiskyrusi; augina dukterį; Lietuvos televizijoje dirba jau 16 metų. Ir čia pat prisipažįsta visai neplanavusi tapti sporto komentatore.
Svajojo apie psichologijos studijas
Būsimosios sporto žurnalistės ir komentatorės svajonėse buvo psichologijos studijos. Todėl baigusi vidurinę Gintarė jų ir ėmėsi. Tačiau greitai paaiškėjo, kad mokytis reikia tiek daug, jog studijų nebegalima buvo suderinti su kita Gintarės aistra - sportu. Tada ir buvo priimtas sprendimas pereiti į žurnalistiką. „Paprasčiausiai tuo metu žurnalistika labiau siejosi tuo, kuo užsiiminėjau. Artimesnė buvo sportui“, - prisimena Gintarė.
Buvusi krepšininkė G.Grikštaitė gali didžiuotis gan aukštais laimėjimais. „Kai žaidžiau, rezultatai buvo iš ties neblogi“, - kukliai prisipažįsta komentatorė, su Vilniaus moterų krepšinio komanda „Kibirkštis“ (dabar - „Lietuvos telekomas“) iškovojusi bronzos medalį Sovietų Sąjungos čempionate.
Žaidė Gintarė ir Sovietų Sąjungos jaunių, ir Lietuvos moterų rinktinėje. Paklausta, ar dabar dar sportuoja, sako, kad tik savo malonumui.
Su buvusiu vyru sutaria puikiai
Bendradarbiauti su LTV sporto redakcija Gintarė Grikštaitė pradėjo dar būdama studentė, o dirbti sporto žurnaliste - iš karto po studijų. Nuo to laiko užsimezgęs bendradarbiavimas tęsiasi lig šiol.
- Kas buvo pirmasis jūsų mokytojas, mokęs komentatorės darbo?
- Komentuoti mokiausi iš Vlado Janiūno. Kažkada dviese prie mikrofono dirbome ir su Tautvydu Meškoniu. Su Tautvydu abu tuo metu buvome tik pradedantieji.
Vėliau Gintarė su Tautvydu tapo vyru ir žmona. Tačiau taip jau nutiko, kad po septynerių bendro gyvenimo metų pora išsiskyrė.
- Kokie dabar santykiai su buvusiu vyru?
- Labai geri. Esame labai geri draugai - daug geresni nei buvome tuomet, kai gyvenome kartu. Gerai sutariam, bendraujam, - juk septynmetę dukterį Gabiją turim! Kartu galime ir vyno taurę išgerti. Dabar geriau negu buvo pirma.
- O kas jūsų namuose nuveikia vyriškus darbus?
- Aš ir pati galiu! Moku ne vien moteriškus, ir vyriškus galiu dirbti. Padeda draugai, mano tėtis.
Prieš eterį kramto gumą
Nors Gintarę galima drąsiai vadinti viena labiausiai patyrusių sporto komentatorių šalyje, ji vis dar puikiai prisimena pirmąsias savo varžybas „už kadro“.
„Tai buvo iš „Ronketi“ taurės rungtynių, - pasakoja. - Tą mačą komentavau kartu su Vladu Janiūnu... Juokingiausia buvo tai, kad buvo pats žiemos atlydys ir tirpstančio sniego lašai lašėjo tiesiai į salę. Aš nežinojau, ar iš viso rungtynės įvyks. Ir man teko vienai gal 15-20 minučių komentuoti, kas aikštelėje vyksta. Ačiū Dievui, kad tos rungtynės buvo nutrauktos, - maniau, pražilsiu!”
- Ar pačioje pradžioje, kai pradėjote dirbti sporto komentatore, prieš eterį nedarydavote jokių specialių pratimų?
- Aišku, tekdavo. Ir kalbos kursus reikėjo lankyti. Ir prieš žinias pasitikrinti artikuliaciją. Kiekvienas profesionalas tai žino. Labai gerai prieš eterį ir kramtomąją gumą pakramtyti - padeda.
- Vis dar jaučiate eterio baimę?
- Visi jaučia. Prieš kiekvieną eterį būna stresas. Sakoma, kad kai baimės nebejauti, jau laikas išeiti iš darbo.
- Ar būna taip, kad kartais, kai atrodo, jog teisėjas priėmė neteisingą sprendimą, norisi garsiai sušukti?
- Be abejo, būna! Tačiau aš komentuoju žaidimą, o ne teisėjų ar trenerių žodžius. Nemėgstu, jeigu kiti taip daro. Nepatinka man. Labiausiai norisi pasakyti, kai sprendimas tikrai yra akivaizdžiai neteisingas. Tačiau, manau, tai yra neetiška ir nedera to daryti tiesioginiame eteryje. Todėl visada stengiuosi komentuoti tik patį žaidimą.
- Vis dėlto, laikote emocinga komentatore?
- Manau, taip. Esu emocinga. Man visada taip linksma ir gera, kai mūsų komandos laimi! O kai pralaimi, liūdna būna...
- O kaip reaguojate į kritiką, kuri dažnai užgriūva sporto komentatorius?
- Kai kurių žmonių nuomonė man yra labai svarbi: aš išklausau ir pasakau ačiū. Svarbi ir kolegų nuomonė. Suprantu ir priimu tokią kritiką, kurią sakantis žmogus supranta, ką sako. Nepagrįstos nuomonės nevertinu.
Žinoma, bet kokia kritika nėra maloni. O dar kai paskaitai internete, tai visai „neskanu“ pasidaro. Tuomet pagalvoju: „Ir kas taip galėjo parašyti?“ Turbūt menkas žmogus...
Pakeitė „profilį“
Tačiau laisvą savaitę taip pat nelieka be darbo. „Turiu ir kitų užsiėmimų - moterų Eurolygos transliacijas“, - vardija. Ir netikėtai atskleidžia neseniai „pakeitusi profilį“: „Pradėjau dirbti „Bėdų turgaus“ laidoje, tačiau to dar beveik niekas nežino - nesireklamavau per daug. Ir šiaip dar tik keli reportažai buvo...“
- Esate bene vienintelė Lietuvoje sporto komentatorė moteris. Kodėl, jūsų manymu, neatsiranda kitų?
- Sunku pasakyti... Visi žinome, kad sportu domisi labiau vyrai. Kai kurie jų teigia, kad sporto srityje moterys nieko nesupranta. Moterims labiau tinka apsirengti gražų švarkelį nei kalbėti apie sportą.
Be to, vyrų balsas labiau tinka komentuoti. Kartais man tenka peršaukti visus susirinkusius, kalbėti pakeltu tonu, nes kitaip niekas negirdės. Būna, kad atrodo, jog žviegiu, bet tik nepamanykite, kad esu isterikė! Visiškai ne!
Kitos galbūt bijo... Geras pavyzdys - kai vyko komentatorių mūšis. Kiek ten merginų susirinko? Gal dvi ar trys tik atėjo.
- Kokių nuotykių patiriate darbe?
- Dabar mažiau jų pasitaiko, o anksčiau buvo be galo daug. Prisimenu, per olimpines žaidynes nuotykių buvo.
Svarbiausia, kad kai komentuoji, nežinai, ar tave girdi, ar ne. O paskui išgirsti, kai tau jau šaukia: „Ko nekomentuoji, ko tyli?!“
Ir per Barselonos žaidynes kuriozinių situacijų buvo nutikę - beje, tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės, kurias transliavo Lietuvos televizija. Tik ne apie visus galiu pasakoti...
Etalonas - V.Alekna
Kaip ir visų televizijos žvaigždžių, Gintarės darbo diena dažniausiai būna nenuspėjama. „Darbo laikas yra nenormuotas, - prisipažįsta žurnalistė. - Būna, kad dirbu po dvidešimt valandų, o kartais tris keturias valandas. Nebūna taip, kad aštuntą rytą atėjai, o penktą išėjai. Taip tikrai nebūna. Neseniai teko dirbti po keturiolika valandų per parą“.
Tačiau visą laisvą laiką, kiek turinti, Gintarė stengiasi praleisti su dukra.
- Kaip pramogaujate?
- Mano pomėgiai labai banalūs. Labai patinka skaityti knygas, mėgstu teatrą, kiną, koncertus, pajūrį. Daug dėmesio stengiuosi skirti dukteriai - dabar ji pirmokė, mokykliniai rūpesčiai prasidėjo. O šiaip ne tiek daug to laisvalaikio ir būna...
- Kur dažniausiai atostogaujate?
- Man būtinai turi būti jūra. Negaliu be jūros! Labiausiai patinka mūsų pajūris - nereikia jokio užsienio. Jau kokie penkiolika metų, kai atostogauju Palangoje pas draugę. Tikrai neketinu išvažiuoti kažkur toliau.
- Ar turite ydų, kurių norėtumėte atsikratyti?
- Rūkyti mečiau... Aišku, kaip ir kiekvienas, kažką turiu neigiamo.
- Esate išlaidi moteris?
- Pinigai man kišenę drasko! Apsipirkinėti patinka - malonus jausmas!
- O ar turite mėgstamą sportininką?
- Lietuvoje yra labai daug gerų ir perspektyvių sportininkų, tačiau etalonas man - Virgilijus Alekna. Aš net jo žmonai esu pasakiusi: „Kristina, nepyk, bet man jis patinka!“
Norėdami komentuoti prisijunkite.