Į treniravimą „Dzūkijoje“ grįžęs O.Kurauskas: apie patirtį Tailande, kariuomenę ir sentimentus „Neptūnui“ (1) interviu

Osvaldas Kurauskas gerai visiems žinomas buvo kaip Klaipėdos „Neptūno“ vadovas, tačiau neseniai sirgaliai galėjo kiek nustebti pamatę jį ant Alytaus „Dzūkijos“ trenerių suolo.

41-erių vyras „Neptūną“ paliko prieš pusketvirtų metų, tačiau nuo krepšinio atitolti nenorėjo. Įgijo treniravimo magistrą, leidosi į darbus su egzotinių šalių krepšiniu ir suprato, kad būtent toks darbas yra tas, kurį norisi dirbti labiausiai.

„Pojūtis, adrenalinas yra tas, kurio paragavus, negali sustoti. Jaučiau, kad ateityje norėsiu dirbti trenerio darbą“, – pripažino jis, anksčiau trumpai treniravęs ir „Neptūną“, ir studentų ekipą.

Galimybę dirbti trenerių štabe toje pačioje „Dzūkijoje“ O.Kurauskas turėjo ir anksčiau, tačiau tuo metu vyrą gyvenimas nubloškė į Tailandą – Bankoko „Mono Vampire“ komandą, kurioje vyr. strategu dirbo ir Andrejus Urlepas, o šįkart atsisakyti Tomo Pačėso kvietimo jis negalėjo.

– Osvaldai, kiek žinau, prieš grįždamas į Lietuvą dirbote Tailande. Papasakokite, kaip atsidūrėte ten?

– Gana įdomi istorija. Teko padėti Mindaugui Balčiūnui, darbuojantis su įvairiais projektais Tarptautiniame krepšinio universitete. Praeitą vasarą kursuose turėjome delegaciją iš Tailando, kuri paprašė padėti, buriant krepšinio piramidę Bankoke. Taip ir atsidūriau ten. Mindaugas paprašė manęs apsiimti šį įdomų projektą, tad su fizinio rengimo treneriu Petru Poškumi išvykome.

– Kiek laiko iš viso praleidote Tailande?

– Apie pusę metų – iki Naujųjų. Nuo sausio grįžau į Kauną dirbti su kitu projektu – su kinais, kurie čia treniravosi.

– Kokį įspūdį jums paliko Tailando krepšinio kultūra ir darbas ten?

– Buvau maloniai nustebintas tiek žmonių kultūra, tiek maistu, mano lūkesčiai buvo pranokti. Pamačiau, ką reiškia, kai žmonės nusiteikia, siekia tikslo. Visa komandos istorija yra įdomi. Kompanijos savininkas su savo vadovais kiekvieną savaitę sportuodavo golfą, kuris ten labai populiarus. Bet laukus buvo užlieję, tad jie ieškojo, kaip kitaip praleisti laisvalaikį ir pagalvojo apie krepšinį.

Jie pradėjo nuo krepšinio komandos kūrimo, kuri įžengė į Tailando pirmenybes, tada lūkesčiai išaugo – jie pasistatė areną, o vėliau, po vizito Lietuvoje, ėmė galvoti apie piramidę, jaunimo ugdymą. Tik pandemija ir virusas sutrukdė gražiems darbams ir vystymuisi. Kol kas Azijos čempionatas net nevyksta.

– O jei laikai pagerėtų, ar komanda svarstytų jus susigrąžinti atgal ir ar pats norėtumėte tęsti darbus ten?

– Dabartinėje situacijoje kažką planuoti sunku. Jie labai atsakingai žiūri į situaciją ir galimybę, kad kažkas iš „Mono Group“ vadų užsikrėstų bei liktų pasekmės. Dėl to jie pirmieji nutraukė dalyvavimą čempionate, kol jis pats dar buvo nesustojęs. Tolimesnė veikla yra miglota.

– Papasakokite, kokio talento komandą pavyko gauti į savo rankas?

– Buvo kelios jaunimo komandos. Pagrindinėje komandoje buvo keli žaidėjai, turintys dvigubą pilietybę – jų tėvai ar seneliai turi šaknis Tailande, bet jie patys mokėsi JAV. Buvo ir keli legionieriai. Ta komanda – pakankamai įdomi, vietiniai noriai sportavo, mūsų treniruotės trukdavo 3–4 valandas. Todėl, kad Bankoke yra atstumai, bandėme daryti po dvi treniruotes, bet tai nepasiteisino – miestas milžiniškas.

Čempionatą baigėme būdami pirmi. Klubo požiūris buvo labai profesionalus: reikia testų, priemonių, pagalbos, masažuotojo – viskas bus. Šalia arenos dieną – naktį buvo statomos penkios krepšinio aikštelės – sausio pabaigoje jau buvo pastatytos, užsidegimas buvo didelis. Tikrai nesitikėjau, kad kažkur Tailande taip bus.

Mono Vampires

– Per tuos pusketvirtų metų, kai palikote „Neptūną“, buvote mažiau matomesnis krepšinyje. Kokių dar naujų patirčių įgavote per šį laiką?

– Teko pereiti bazinį kario kursą, dalyvauti Lietuvos kariuomenės čempionate, patekti į kariuomenės rinktinę, šalia Briuselio vykusiose NATO žaidynėse iškovoti bronzos medalius. Buvo tikrai įdomi patirtis – savaitę praleidome NATO bazėje.

– O kas apskritai jus patraukė išbandyti save kariuomenėje?

– Dirbant „Neptūne“ visada bendradarbiavome su kariuomene. Šauktinius, kurie galbūt iš mažesnio miestelio, niekada nebuvę arenoje, kviesdavome atvykti, susipažinti, palaikyti mus. Jie atsidėkodavo mums taip pat. Vyko gražus, ilgalaikis bendradarbiavimas. O kai įgavau daugiau laisvo laiko, gavau kvietimą išbandyti bazinį kario kursą – 3 savaites teko pagyventi kareivio režimu ir patirti viską nuo iki.

– Ką jums kaip žmogui davė ši patirtis?

– Tai labai įdomu, išbandymas psichologiškai nuo pirmos sekundės. Tave nuveža į Ruklą, perrengia nuo galvos iki kojų, duoda visą amuniciją, išveža į poligoną. 4 naktys visiškai miškuose, su įvairiomis užduotimis, miegas... Toks ir miegas. Jei turėčiau sūnų, tikrai norėčiau, kad jis praeitų bent jau šį kursą. Patirtis, drausmė, tvarka, disciplina.

Daug jaunimo ateina galvodami, kad jei atėjau savo noru, čia bus pramoga, mada. Bet jau pirmomis valandomis tai iš galvų seržantai išmuša. Aš ten atėjau jau brandesnio amžiaus, buvau baigęs universitetą, turėjau gyvenimiškos patirties, bet ten mūsų buvo virš 40 ir to tempo neatlaikė apie 10. Buvo pasakyta, kad atėjote čia savo noru – jei neatlaikote, savo noru galite išeiti.

Kurauskas

– „Neptūne“ netrumpą laiką užėmėte vadovaujančias pareigas, dabar grįžote prie treniravimo. Tačiau kuriai sričiai – vadybos ar trenerio darbo – jūsų širdis priklauso labiau?

– Nuo vaikystės krepšinis man buvo įaugęs į kraują, gyvenimas taip susiklostė, kad teko ir žaisti, ir dirbti vadyboje, vienu metu taip pat ir treniruoti komandą, kai dirbau „Neptūne“. Kai buvo sunkesnis laikotarpis, trenerių štabas – paleistas. Nors po to, sėkmingai pasibaigusio sezono, man buvo pasiūlyta likti trenerio pareigose, bet kažkaip galvojau, kad ne viską įgyvendinau vadyboje.

Bet turbūt širdis jautė, nes dar 2015 metais įstojau į trenerio magistro studijas, kad pojūtis, adrenalinas yra tas, kurio paragavus, negali sustoti. Jaučiau, kad ateityje norėsiu dirbti trenerio darbą. 2018 m. studijas baigiau ir po truputį bandau save atrasti šioje srityje.

– Tai suprantu, jog į vadovavimą klubui jus vėl atvilioti būtų sunku?

– Kai paklausėt šito klausimo, prisiminiau Žydrūno Urbono pavyzdį. Tai žmogus, komandą atvedęs iki aukštumų, išbandęs visas sritis, visada pasidžiaugiu jo pasisakymais, konferencijomis – visa tai tik privalumas. Pabuvojęs keliose pusėse žinai, kaip kas vyksta, kaip pasiekiama, kokie turi būti lūkesčiai. Treniruodamas supranti, kaip viską vertinti, ką klubas duoda. Kai esi išbandęs save ir vadyboje, gali kažkur klubui patarti – jeigu to reikia, jei klubas paprašo.

Aš Tailande taip pat prisidėjau prie piramidės kūrimo, šviečiamosios veiklos regionuose, kaip jaunimą įtraukti, supažindinti. Matome, kaip Urbonui gerai sekasi, pažiūrėkite, kaip visada įdomiai sukomplektuota komanda – ir šiemet komplektacija išskirtinė. Kad ir paskutinis pirkinys Jamelas Artisas – įspūdinga asmenybė, žaidė NBA, Prancūzijoje. Tas pats Martynas Gecevičius. Puiku, kad į Uteną pavyksta prisivilioti tokius žaidėjus, taip pat išlaikomas ir branduolys. Matosi ta patirtis ir atsakomybė komplektuojant.

Kurauskas

– Kaip gavosi, kad pats atvykote į Alytų? Kiek žinau, iš klubo pasitraukė asistentu dirbęs Nedas Pacevičius, tad į jo vietą greitai teko ieškoti pamainos?

– Tomą Pačėsą pažįstu labai seniai. Kai dalyvavome Vieningoje lygoje, Tomas ten dirbo vykdančiuoju direktoriumi, ne kartą ir kartu skraidėme, ir susitikdavome renginiuose, tad betarpiškas bendravimas įvairiais klausimais vyko seniai. Geras, darbinis, profesionalus ryšys. Jau praeitais metais turėjau kvietimą prisijungti prie „Dzūkijos“ trenerių štabo, bet taip susiklostė, kad jau buvau pažadėjęs Mindaugui vykti į Tailandą, o dabar viskas susiklostė atsitiktinai.

Buvau paprašytas prisidėti prie politinės veiklos Klaipėdoje, o vėliau sulaukiau skambučio iš Tomo, maniau, vėl politiniu klausimu, bet jis sakė: gal gali atvykti pasikalbėti dėl darbo? Atvykau, pasirodo, situacija tokia, kad vakare jau rungtynės su „Žalgiriu“. Tai taip tą pačią dieną prie komandos ir prisijungiau. Kadangi Tomas yra žmogus, nuveikęs didžiulį darbą krepšinyje, prikėlęs „Dzūkiją“, jaučiu didžiulę pagarbą jam ir atsakyti negaliu. Suvokiu, kiek laiko, nervų ir pastangų kainuoja krepšinio sugrąžinimas į Alytų, kuris anksčiau turėjo šlovingus laikus.

– Ateityje save toliau norėtumėte matyti LKL pirmenybėse? Galbūt su galimybe kažkur sulaukti šanso ir aukštesnėse pareigose.

– Toli negalvoju – mąstau tik apie kitas rungtynes su „Pieno žvaigždėmis“. Kruopščiai joms ruošiamės. Labai džiaugiuosi, kad klubo administracija, kolektyvas, vyr. treneris sudarė visas galimybes profesionalai darbuotis, priėmė gerai, tad nėra minčių labai į tolį. Na, o gyvenimas parodys, nereikia per daug svajoti, gerai atlikti darbą čia ir dabar, kad būtų ramesnis rytojus. Juolab ir aplinkybės tokios, vis kalbama, kad bus viruso antra banga, gal vėl viskas sustos. Gerai sakė Grigonis, kad reikia apskritai džiaugtis, jog galime žaisti, dalyvauti – tuo visi ir džiaugiamės.

Kurauskas

– Kai teks grįžti į „Švyturio“ areną, šįkart kaip svečiui, kitos komandos atstovui, ypatingų emocijų jums ta vieta dar teiks ar laikas vis tik padarė savo?

– Emocijos bus visą gyvenimą. Ten daug kas pasiekta, iškovota, būta ir skaudžių pralaimėjimų, tai niekada neišsitrins iš atminties. Pirmoji bronza, pirmasis sidabras, Eurolyga, Europos taurė, Vieningoji lyga, CSKA... Neįtikėtini dalykai dėjosi metai po metų, kasmet naujas iššūkis, viename sezone – du turnyrai, kai keletą savaičių net negrįždavome namo, nes būdavome kažkur bastydavomės Rusijoje iš vienų rungtynių į kitas. Tos emocijos panašios, kai gyveni mieste, po 16 metų persikeli į kitą kvartalą ir vėliau grįžti į praėjusį, prisimeni, kur praėjo vaikystė. Kažkokie sentimentai yra, taip ir čia.

– Nepaisant to, kad išsiskyrėte ne gražiuoju, būta ir teismų, kaip suprantu, prisiminti stengiatės tik gerus dalykus?

– Žinoma, kaip kitaip? Kiekvienoje šeimoje būna visko: ir pykčių, ir pasibarimo, gyvenimas tęsiasi.

– O bylinėjimais teismuose jau yra galutinai pasibaigęs ar nebaigtų reikalų liko?

– Mes buvome pasirašę taikos susitarimą, tad kaip čia bus po to, bus matyti.

– Dabar „Neptūnui“ laikai irgi ne patys lengviausi, finansinės galimybės pasikeitė, legionierių nėra, kokį jums įspūdį palieka dabartinė Klaipėdos komanda?

– Nelabai galiu kažką komentuoti, būdamas kitos organizacijos dalimi. Bet žiūrėdamas iš šono, kaip kiekvienas, galiu pasakyti, kad reikia pasidžiaugti, jog didžiulę galimybę turi lietuviai. Dažnai būdavo legionieriai 5–6, kurie užima lietuvio vietą, o dabar jie tą šansą turi. Treneris taip pat jaunas, turi savo galimybę, reikia džiaugtis, kad aukščiausio lygio klubas duoda tokias galimybes.

Niekas negimė mokėdamas, svarbu, kad užtektų kantrybės, o sunkus darbas kažkada duoda rezultatą. Žmonės stengiasi, specialiai nedaro kažko, kad nepasisektų, yra kaip yra. Nelabai etiška būtų komentuoti „Neptūno“ situaciją, juolab, ten likę ir mano bičiulių, su kuriais teko dirbti kartu – Mažeika, Galdikas. Belieka palinkėti sėkmės.

– O kalbant apie jūsų komandą – ar „Dzūkija“ šį sezoną gali sukurti kažką įdomaus?

– Kiekviena komanda kovoja, stengiasi, mes taip pat ruošiamės, dirbame. Kolektyvas konkurencingas, geras, mikroklimatas geras, laukiame naujoko atvykimo. Kaip bus ateityje, matysime. Turime vieną pergalę, bet tvarkaraštis labai nedėkingas: „Žalgiris“, „Rytas“, išvykos. Svarbiausia kovoti su savo pajėgumo klubais, o norėti pasipriešinti „Rytui“, „Žalgiriui“ ar kitiems, pretenduojantiems į ketvertą, šiandien gal sudėtinga. Tas braižas, kurį kuria Nikola yra pakankamai patrauklus.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.