Individualiai stiprių žaidėjų trūkumas Lietuvoje: per mažai matoma problema, kuriai išspręsti būtina keisti požiūrį (30)

Ko gero kasmet, krepšininkams pabaigus sezonus klubuose ir pradėjus rinktis į rinktinės stovyklą, Lietuvoje pradedama kalbėti apie individualiai pajėgių žaidėjų trūkumą. Tai galima pavadinti esmine mūsų šalies krepšinio problema.

Bet kalbos lieka kalbomis ir apie permainas, galinčias potencialiai pakeisti situaciją, užsimenama mažai. Aišku, viena pagrindinių to priežasčių yra ta, jog ir su tipiniu lietuvišku – komandiniu krepšiniu pasiekiami rezultatai yra gana aukšti. Bet klausimas, kiek ilgai to pakaks.

Ši tema man pasirodė verta dėmesio ir nusprendžiau paanalizuoti, kodėl Lietuvai trūksta individualiai pajėgių krepšininkų, ar šią problemą stengiamasi spręsti, kokie būdai būtų veiksmingiausi, norint tą padaryti ir kada būtų galima sulaukti pirmųjų rezultatų.

Kadangi daugiausiai individualiai stiprių žaidėjų išugdoma Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), teko pasikalbėti su beveik dešimčia trenerių, dirbančių už Atlanto su vaikais, paaugliais, studentais, profesionaliais krepšininkais. Taip pat – su amerikietiško krepšinio mačiusiais lietuviais ir, žinoma, mūsų šalyje dirbančiais specialistais. Surinkus tiek informacijos pavyko išgryninti dalykus, kuriuos verta pristatyti.

Krepšinio mokyklų požiūris – pergalės svarbiau nei talentai, o noras padėti žaidėjams – nepageidaujamas?

Lietuviai treneriai kone vieningai kalbėjo apie ilgą laiką krepšinio mokyklose vyravusią bėdą – norą iškovoti kuo daugiau pergalių, laimėti kuo daugiau čempionatų, o ne išugdyti gerų žaidėjų.

Tą pastebėjo ir JAV ilgą laiką mokęsis Gabrielius Maldūnas.

„Tarp Lietuvos ir JAV požiūrių yra didelis skirtumas: jei Lietuvoje mokyklos didžiuojasi rezultatais, tai JAV svarbiau yra žaidėjų asmeniniai pasiekimai. Jeigu kažkas iš auklėtinių patenka į NBA ar aukščiausią NCAA divizioną, tai yra žymiai svarbiau nei laimėti čempionatai“, – sako 15 metų į JAV išvykęs lietuvis.

Nors požiūrį pakeisti ir nėra lengva, bet Vilniaus krepšinio mokykloje dirbantis ir nemažai žymių žaidėjų užauginęs Gintautas Regina sako, jog ši bėda po truputį sprendžiasi. O prie to iš dalies prisideda ir Lietuvos krepšinio federacija (LKF), kurios įvestos taisyklės moksleivius verčia mažiau remtis užtvaromis ir komandiniu žaidimu bei daugiau rungtyniauti vienas prieš vieną.

Vis tik grįžtant prie pačių krepšinio mokyklų nusistatymų, JAV studijavęs bei šiuo metu Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ klube dirbantis ir žaidėjus individualiai ruošiantis Vytautas Valiulis teigia, kad dar būdamas Lietuvoje išvydo ir kitą paraleliai einančią problemą.

„Kai dirbau Šarūno Marčiulionio akademijoje, su iniciatyva susidūriau kaip su priešprieša. Būdavo, kad Egidijus Mockevičius ar koks kitas žaidėjas prašydavo padėti pasportuoti, ir iškart atbėgdavo viršesni žmonės, sakydavo: ką sau leidi? Į žaidėjus žiūrima kaip į nuosavybę. Už iniciatyvą gali gauti lazda per galvą, nes kažkam reikia žiūrėti savęs“, – atviras buvo V.Valiulis.

Savanaudiškumą jis minėjo ne kartą. Jo nuomone, treneriai vengia dalintis žiniomis ir informacija tarpusavyje, nes joks altruizmas neegzistuoja. „Nėra noro kalbėtis, sukurti tarpusavyje kažką geresnio. Susitikę treneriai geriau vienas kitą patrauks per dantį, – pastebi treneris.

Sumažėjęs jaunimo entuziazmas ir atkaklumas

Kalbant apie žaidėjų ugdymą, reikėtų žiūrėti ne tik į trenerių pusę, bet ir į paties jaunimo. Pastebima, kad dabartinei technologijų kartai kartais trūksta noro tinkamai išnaudoti turimas galimybes, atkakliai dirbti ir nepasiduoti po pirmosios nesėkmės.

Ankstesniais laikais krepšininkais siekiantys būti vaikinai įvertindavo visą gaunamą informaciją, o pamatę įvairius vaizdo įrašus, stengdavosi atkartoti profesionalių atletų judesius.

V.Valiulis mano, kad dabartinė karta išgyvena informacijos perteklių: visa medžiaga peržiūrima lyg eilinis filmas, o iš pirmo karto nepavykus kažko padaryti, dažnas jaunuolis viską meta staigiai – lyg paspaudęs programėlės išjungimo mygtuką.

„Šių dienų žaidėjai yra gana tingūs. Vaikai greitai persimeta nuo vienos veiklos prie kitos. Jei nori tapti krepšininku, pats turi rodyti iniciatyvą. Kam žaisti, jei neturi noro ir motyvacijos? Anksčiau trūko informacijos, bet žaidėjai turėjo didelį entuziazmą“, – lygino treneris.

Čia galima būtų pastebėti ir tai, kad pomokyklinius užsiėmimus vaikai neretai renkasi ne savo, o tėvų iniciatyva. Tokiu atveju imama dirbti tik tiek, kiek reikia, kad patenkintas liktų treneris bei tėvai.

„Kam sportuoti papildomai? Jei ant manęs nerėkia tėvai, galiu ramiai eiti į kiną“, – tokių jaunuolių mintis įgarsino V.Valiulis.

Apie tai kalba ir užsienio šalių specialistai. Įvairaus amžiaus žaidėjų įgūdžius lavinantis ir po visą pasaulį keliaujantis Mihai Raducanu pabrėžia, jog krepšininkai labiausiai turi motyvuoti patys save, jausti discipliną ir atsakomybę už tai, ką daro. Priešingu atveju, visos kitos motyvacijos bus tik trumpalaikės ir neefektyvios.

„Neturi rūpėti, ar esi pavargęs, ar nori susitikti su draugais, ar nori papramogauti – turi siekti to, ko nori. Jei lyja, jei pavargai – vis tiek turi sportuoti ir tapti geresniu. Nereikia norėti staigių rezultatų – reikia nuoseklumo, nes tik taip tapsi geresniu“, – sako M.Raducanu. 

Vis tik visi specialistai pažymėjo, jog jaunuolius motyvuoja skirtingi dalykai: vienus – pinigai, kitus – noras išpildyti NBA svajonę, trečius – tiesiog siekis būti geresniu nei kiti, o, pavyzdžiui, amerikiečius neretai skatina tikslas gauti nemokamą mokslą. Tačiau nesvarbu, kas motyvuoja jaunimą dirbti, svarbiausia, kad tai duotų rezultatą. 

Lyderystė – įgimta ar išugdoma?

Kalbant apie individualiai pajėgius žaidėjus, visus juos vienija viena konkreti savybė – lyderystė. Pasitikėjimas savimi, gebėjimas šaltakraujiškai reaguoti į situacijas yra būdingas ne visiems, tačiau vien prigimčiai to nurašyti negalima.

Viena vertus, turimos charakterio savybės, tokios kaip užsispyrimas, atkaklumas, azartas, sportinis pyktis, padeda tvirtą pagrindą.

G.Regina šiuo atveju kaip pavyzdį pateikia savo buvusius auklėtinius Joną Valančiūną ir Rimantą Kaukėną.

„Pamenu, kai būdamas 11–12 metų Rimas pralaimėjęs tiesiog apsiverkdavo. Ne iš liūdesio – iš pykčio“, – prisiminė treneris, pridėjęs, jog J.Valančiūnas vos atvykęs iš Utenos į Vilnių visiškai neišgyveno dėl aplinkos pasikeitimų, o koncentravosi į tikslą – įrodyti, jog yra geriausias.

Kita vertus, didelį vaidmenį ugdant žaidėjo lyderystę vaidina ir treneriai. Visų pirma, krepšininkams turi būti sudaroma kuo daugiau progų varžytis vienas prieš vieną, kas nuolat yra daroma JAV. Taip jauni žaidėjai pajaučia asmeninę atsakomybę ir asmeninį norą įveikti varžovą.

Su nemažai žinomų žaidėjų, tarp kurių yra ir pirmasis 2013 m. NBA naujokų biržos šaukimas Anthony Bennettas, dirbęs Marcosas Montas sako mėgstantis treniruočių metu vaikams leisti žaisti vienam su kitu. Tą patį akcentavo ir Fredas House'as. „Jei treniruotėje yra devyni žaidėjai, visi pažaidžia su visais. Taip jie pamato, kas yra geresnis, susiduria su kiekvieno skirtingu braižu bei išmoksta prie to prisitaikyti“, – privalumus vardino M.Montas. 

Kitas aspektas – trenerio gebėjimas paskatinti žaidėją pasitikėti savimi. Šiuo atveju specialistui tenka įžvelgti, kokie konkretūs žodžiai stumtels į priekį konkretų jaunuolį.

„Pasitaiko, kad treneriai už tai, kad vaikui kažkas nepasiseka, kelis mėnesius jį laiko „juodajame sąraše“. Taip žaidėjas užsisklendžia, bijo klysti ir apskritai kažką daryti“, – apie pedagogikos detales kalbėjo V.Valiulis.  

„Pasakius kažką nepagalvojus, galima greitai padaryti žalos ir prarasti kontaktą su auklėtiniu“, – sako dešimtmetį darbo koledže patirties turintis Woody Kampmannas.

(Ne)reikalinga psichologų pagalba

Vasarą vykusių olimpinių žaidynių metu buvo kilę daug kalbų apie tai, ar atletams yra reikalingi psichologai. Reikėtų pripažinti, kad šiuo klausimu Lietuva dar nėra tiek vakarietiška, jog bendravimas su psichologu atrodytų normalus ir natūralus dalykas.

Vis tik prieštaraujančių tam, jog toks specialistas yra naudingas, neatsirado.

Traumos, tarpusavio konkurencija, pykčiai su komandos draugais, nesėkmės, nepasitikėjimas savimi – atsiradus šiems dalykams psichologas gali stipriai pagelbėti, kad talentingi ir perspektyvūs žaidėjai nesugalvotų staiga mesti sporto.

Bet čia svarbus yra nuolatinis ir nuoseklus darbas su specialistu. Pavyzdžiui, JAV aukštųjų mokyklų komandos gali leisti sau turėti etatinį psichologą. Šiuo atveju Lietuvos krepšinio mokyklos vargu, ar rastų lėšų tokiam malonumui. Tokiu atveju psichologo vaidmenį atlikti tenka patiems treneriams, kuriems krenta dar didesnė atsakomybė už tai, kas dedasi žaidėjų galvose.

Bet ar galima rasti tam alternatyvų? Tikrai taip. M.Raducanu sako, kad kartais net efektyviau už psichologą krepšininkams gali padėti meditacija. Su tuo JAV susidūrė ir ten studijavę lietuviai, nes už Atlanto tai yra įprastas dalykas. Priešingai, nei mūsų šalyje.

„Svarbiausia – pačiam išanalizuoti savo mintis, mokėti jas nukreipti tinkama linkme ir išmokti save kontroliuoti. Tokiu atveju nebebus svarbu, ką apie tave kas kalba, kas tau nepavyksta – žinosi, jog gali pasiekti tą, ko nori“, – požiūriu dalinosi M.Raducanu.  

Tarpinės stotelės trūkumas

Lietuvos krepšinio treneriai mūsų ugdymo sistemoje pasigenda komandų iniciatyvos ir indėlio. Pastebima, kad krepšinio mokyklas baigę jaunuoliai neturi kokybiškos tarpinės stotelės tarp vaikų ir vyrų sporto.

Tuo tarpu jei talentus ir pasikviečia Lietuvos krepšinio lygos klubai, rezultatų jie ima reikalauti nedelsiant. „Su, atsiprašau, snargliais niekas nenori terlioti. Esame trumparegiški ir norime visko čia ir dabar“, – atviras yra V.Valiulis.

Tačiau ši problema pastaruosius kelerius metus yra sprendžiama, nes vis daugiau LKL klubų steigia dublerių komandas NKL ir RKL pirmenybėse. Taip jaunimas gauna šansą tobulėti vienoje sistemoje ir palaipsniui kilti iki pajėgiausių šalies ekipų.

G.Regina geresniam įsiliejimui į vyrų krepšinį taip pat siūlytų ir reikalavimus LKL klubams, kiek jaunų žaidėjų privaloma turėti sudėtyje ir kiek susitikimų per sezoną jie minimaliai turi sužaisti.

Kertinis žingsnis – amerikiečių integracija į Lietuvos ugdymo sistemą  

Šiais laikais treneriai gali gauti tiek informacijos apie individualų žaidėjų paruošimą, kiek tik turi noro, o kadangi Lietuvoje nėra vieningos ugdymo programos, tai suteikia specialistams laisvę išbandyti naujoves ir improvizuoti.

Už kuklias algas dirbantys lietuviai treneriai iš tiesų yra nusipelnę pagarbos – kalbos apie tai nėra, tačiau reikia pripažinti, kad tikrai ne visi specialistai nori atnaujinti savo žinias bei per 20 darbo metų įprastomis tapusias treniruotes koreguoti naujovėmis. Kitaip tariant – išeiti iš savo komforto zonos.

Individualiai gerų žaidėjų Lietuvai trūksta jau ne vienerius metus ir ryškių pokyčių ko gero nematysime dar bent penkerius. O ir po jų nežadamas kardinalus šuolis. Galbūt tokiu atveju vertėtų pasvarstyti apie rimtesnius pokyčius?

Ispanai jau senokai suprato, kad šiuo klausimu geriausiai gali padėti tie, kas tai išmano geriausiai – amerikiečiai. Kiek teko bendrauti su JAV mokyklose dirbančiais treneriais, dalis jų mielai sutiktų atvykti ir padėti tobulėti Europos jaunimui, jei tik jiems tai būtų pasiūlyta.

Tačiau šiuo klausimu mūsų šalyje nuomonė tokia – amerikiečiai nieko nepakeis, nes turime pasitikėti savo treneriais – juk esame krepšinio šalis.

Konkrečiai apie norą dirbti su mūsų šalies jaunimu kalbėjo buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ legionierius F.House‘as. „Lietuviai tikrai žino, koks yra amerikietiškas krepšinis, bet nemano, jog to mokyti reikia. Tuo tarpu kai pats norėjau čia atvykti, supratau, kad amerikiečiai nėra pageidaujami“, – atviravo vaikų treneris.

Užsienio specialistai kaip vieną iš gerų idėjų įvardino ir mainų programas. Taip lietuviai susipažintų su labiau amerikietišku žaidimo braižu, o JAV vaikai galėtų pasimokyti, kaip amerikiečiai sako, tikrojo komandinio krepšinio pagrindų bei praplėstų požiūrį, jog profesionalo karjeras kurti galima ir Europoje.

Tarp kitko, ugdant jaunus žaidėjus už Atlanto dėmesys vadinamajam tikrajam – europietiškam krepšiniui pradedamas skirti vis didesnis. Tai lemia noras paversti krepšininkus universalesniais, didesnis europiečių kiekis NBA ir suvokimas, kad radus balansą tarp šių dviejų krepšinio stilių, rezultatas bus geriausias.

Bendradarbiavimas su amerikiečiais sukurtų „Win-Win“ situaciją, kurioje pralaimėjusių nebūtų. Bet akivaizdu, jog šiandien viskas remiasi ne į finansinius dalykus, o į požiūrį.

„Amerikietiška mokykla Lietuvoje asocijuojama su žaidėjų išvežimu, nustatymu prieš lietuvišką mokyklą. Turi atsirasti atvirumas, nes jei užsidarysime, tiesiog tapsime kaip Šiaurės Korėja“, – atvirai apie problemą kalbėjo V.Valiulis.

Viską susumuojant galima pasakyti, kad būtent į požiūrį ir remiasi visi sprendimo būdai, galintys padėti išspręsti individualiai stiprių žaidėjų stygiaus problemą. Kol nebus suprasta, jog vien krepšinio šalies statusas rezultatų negarantuoja, tol ryškių pasikeitimų Lietuvoje tikėtis neverta.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.