Iš Europos taurės klubo į chaosą Turkijoje persikėlęs lietuvis: nesupratau atleidimo motyvų – buvo daug negražių žaidimų (2)

Ovidijus Varanauskas vasarą galėjo džiaugtis į priekį žengtu karjeros žingsniu – jis pasirašė sutartį su Limožo CSP klubu ir debiutavo Europos taurėje.

Vis tik čia didelės rolės jis negavo ir gruodį atsisveikino su klubu. „Buvo daug negražių žaidimų ir povandeninių srovių“, – dabar sako jis, Europos taurėje fiksavęs 2,6 taško, 1,9 rezultatyvaus perdavimo ir 1,5 naudingumo balo statistiką per 11 minučių.

Vėliau O.Varanauskas persikėlė į Turkijos antrosios lygos klubą – Ankaros „Mamak“ ekipą, tačiau net negalėjo pagalvoti, kad vos čia atvykęs jau po kiek daugiau nei mėnesio turės galvoti, kaip greičiau užbaigti krepšinio kovas.

Turkija tapo paskutine šalimi Europoje, kurioje dėl koronaviruso buvo sustabdytas krepšinis, tuo tarpu O.Varanauskas dabar yra užsidaręs namuose Ankaroje ir net nenutuokia, kada galės grįžti į Lietuvą.

Turkai viešai nedeklaruoja, kad čempionatas – baigtas, bet kitokio scenarijaus lietuvis nesitiki.

– Ovidijau, kaip atrodo pastarosios jūsų dienos Turkijoje nuo tada, kai sporto renginiai, krepšinis taip pat, šioje šalyje pagaliau sustabdyti?

– Nuo to dienos, kai sustabdė sporto renginius, salės tapo pilnai užrakintos, treniruotės nevyksta – karantinas. Pati Ankara tikrai ištuštėjusi, žmonės eina nusipirkti tik maisto. Pats irgi esu užsidaręs namie, laukiu kažkokių tolimesnių nurodymų iš klubo, nes skristi namo neleido. Galbūt jie tikisi, jog čempionatas bus atnaujintas, bet nelabai matau tam prošvaisčių. Tad kiek būsiu įstrigęs Turkijoje, net negaliu įsivaizduoti.

Sportuoju namų sąlygomis – du kartus per dieną po vieną valandėlę. Nelabai yra skirtumo, ar būti užsidarius Lietuvoje, ar būti užsidarius Turkijoje, situacija gaunasi ta pati. Tik didžiausias klausimas, ar bus įmanoma ir jei bus, kokiais keliais bus galima grįžti į Lietuvą.

– Kaip atrodo visa kasdienybė Turkijoje, kokie yra ribojimai ir ar noriai piliečiai jų laikosi?

– Turkijoje šiuo metu yra uždaryta viskas, išskyrus vaistines ir maisto prekių parduotuves. Bent jau čia Ankaroje, kiek pamatau, žmonės vaikšto su kaukėmis ir guminėmis pirštinėmis – dauguma stengiasi saugotis. Pradžioje turkai buvo užtikrinti ir galvojo, kad virusas aplenks juos, bet kai pradėjo sirgti šimtais, prasidėjo mirtys, tada jie jautriai sureagavo, nes dabar situacija drastiškai blogėja.

– Kokia buvo jūsų ir komandos draugų nuomonė, kuomet matėte, kad kitur čempionatai stabdomi, o Turkijoje krepšinis vis dar vyksta?

– Be abejo, visi komandos draugai buvo nepatenkinti, bet yra kontraktas, yra įsipareigojimai ir turi eiti žaisti. Išėjęs i aikštelę viską pamiršti ir susikoncentruoji tik į krepšinį. Manęs asmeniškai tai netrikdė visiškai, jokių bangų nekėliau. Aišku, rizika su kiekviena diena didėjo ir tie dezinfekciniai skysčiai ant žaidėjų suoliukų ar sekretoriato atrodydavo tikrai keistai.

Be to, savaitę net nesitreniravome, sužaidėme rungtynes, o tada 4 dienas salė buvo užrakinta, visi sėdėjo namie. Po tų 4 laisvų dienų važiavome tiesiai į kitas rungtynes. Vėliau jau viešai daugelis žaidėjų pradėjo reikšti nepasitenkinimą ir galų gale lyga buvo sustabdyta neribotam laikui.

Varanauskas

– Ar turkų ir legionierių reakcijos į situaciją stipriai skyrėsi?

– Jautėsi pasipiktinimas, visi paburbėdavo, bet vis tiek apsiaudavo sportbačius ir eidavo į aikštelę, nebuvo, kad kažkas atsisakytų ar nenorėtų žaisti. Jau mačiau, jog kitose komandose legionieriai pradeda važiuoti namo, o pas mus leidimas išvykti neduotas – reiškia, kontraktas galioja, laukiame tolimesnių nurodymų, nes lyga oficialiai tik sustabdyta, o ne nutraukta.

– Kaip manote, kodėl Turkija tiek delsė stabdyti sportą, kuomet kitos šalys tai padarė anksčiau?

– Sunku pasakyti, čia šiek tiek kitaip valdoma valstybė. Gal jie nenorėjo kelti panikos šalyje, gal su kiekviena diena tikėjosi, jog pavyks suvaldyti viruso protrūkį. Sunku pasakyti. Ir šiaip pagal Turkijos pateikiamus duomenis, gan ilgą laiką nebuvo jokių užsikrėtimo šalyje atvejų, todėl taip viskas ir pasislinko į priekį.

– Kokie paties planai dabar? Laukti viruso piko pabaigos Turkijoje?

– Šiuo metu, kiek galiu namų sąlygomis, tiek sportuoju, kondiciją palaikau ir laukiu tolimesnių nurodymų. Bet kokiu atveju žadu išbūti Turkijoje iki pat kontrakto pabaigos, t.y. balandžio pabaigos – gegužės pradžios. Gal iki to laiko bent kažkiek Lietuvoje viskas aprims, atsidarys kažkokie skrydžiai.

– Ar patys turkai dar bando tikėti tuo, kad čempionatą pavyks atgaivinti, ar vilčių jau nebededa?

– Jie dar turi ar bent jau turėjo vilties pratęsti čempionatus, bet kai įvyko tas protrūkis „Fenerbahče“ komandoje, kai susirgusių ir mirusių skaičius pradėjo didėti valandomis, aš asmeniškai, nelabai matau prošvaisčių kažkokiems pratęsimams. Bet kol nėra kažkokiu oficialių sprendimų, tol reikia būti viskam pasiruošus.

Varanauskas

– Kalbant ne apie virusą: papasakokite, kaip apskritai įvyko paties persikėlimą iš Limožo į Ankarą?

– Limožo klubas – su gilia istorija ir su itin karšta atmosfera tiek pačiame klube, tiek tarp sirgalių, visi labai jautriai bei super negatyviai reaguoja į pralaimėjimus. Taip gavosi, kad pasipylė pralaimėjimai ir treneris užsinorėjo pakeitimų sudėtyje. Mano vaidmuo buvo mažas, tai net iš tiesų nelabai supratau atleidimo motyvų. Buvo labai daug negražių žaidimų ir kitų povandeninių srovių, bet pykčio tikrai ant nieko nelaikau. Juolab, kad ir vėliau klubas rinko pralaimėjimus, kol nepakeitė trenerio.

Pakeitus trenerį, nuo sausio mėnesio komanda tikrai gerai atrodė ir būtų drąsiai patekus į atkrintamąsias Prancūzijoje. Grįžęs gruodžio mėnesį sėdėjau Vilniuje be darbo, sportavau individualiai ir jau artėjo sausio vidurys, pasidarė rizikinga laukti, bet atsirado variantas Turkijoje. Sąlygos tenkino, per daug negalvojęs nusprendžiau važiuoti, su ta mintimi, jog gal pavyks Turkijos rinkoje įsitvirtinti.

– Laikas spaudė ir geresnių variantų palaukti nesinorėjo?

– Norisi visada daug, bet jau buvo pradėjęs spausti laikas, žaidybinis ritmas buvo dingęs, nebegalėjau ilgiau kažko laukti.

Varanauskas

– Ką galite papasakoti apie Turkijos antrąją lygą: kokia ji, kokią specifiką turi, kokios sąlygos klubuose ir pan.?

– Turkijos antroje lygoje yra legionierių limitai: komandoje gali būti tik 2 užsieniečiai. Tai taip ir gaunasi, kad pagrinde komandose vien turkai žaidėjai. Aišku, visas žaidimas sukasi aplink tuos du legionierius. Pats žaidimas yra „laukinis“: taktikos tikrai mažai, daug greitų neparuoštų metimų, reikėjo laiko prisitaikyti prie to. Žinote, patys turkai emocionalūs, kartais sunku suprasti jų sprendimus. Kartais treneris sugalvoja pakeisti visus 5 žaidėjus iškart arba staiga nusprendžia, jog vienas ar kitas žaidėjas daugiau nebežais rungtynėse.

Labai daug chaoso, bet įpratau ir pradėjau nekreipti dėmesio, čia gal tokia krepšinio kultūra. Aišku, aš labiau galiu spręsti tik apie savo klubą, bet kituose klubuose daugiau mažiau viskas panašiai. Pačios sąlygos labai geros, bent jau pas mane komandoje: butas puikus, gyvenu virš prekybos centro, visur galiu nueiti pėsčiomis, algos nevėluoja – tikrai negaliu skųstis.

– Limožo klube, kaip ir minėjote, didelės rolės neturėjote, tad ko gero nesijaučiate ten atsiskleidęs maksimaliai?

– Kas dėl CSP, iš savo pusės padariau tikrai viską, ką galėjau, tik gaila, kad aplinkybės nesusiklostė man palankiai. Plius, paskutines 2 savaites Limože tikrai turėjau puikių rungtynių tiek Europos taurėje, tiek Prancūzijos čempionate, bet jau žaidžiau žinodamas, kad mano dienos – suskaičiuotos ir treneris nenori manęs komandoje. Bet tomis rungtynėmis galbūt labiausiai įrodžiau sau, kad galiu žaisti gerame lygyje, gaudamas bent siek tiek didesnį minučių skaičių.

Visą laikotarpį Limože galiu pavadinti užsigrūdinimu ir paragavimu aukšto lygio krepšinio.

– Jei sezonas vis tik jau baigsis, ko bus labiausiai gaila, kad šiemet nepavyko įgyvendinti?

– Bus gaila, nes čia, Turkijoje, čempionatas labai atkaklus ir tolygus, laukė įdomi sezono pabaiga, visi kovojo dėl patekimo į atkrintamąsias, išties laukė labai įdomi sezono pabaiga. Be to, jau buvau įgavęs gerą sportinę formą. Gaila gal šių dalykų labiausiai, bet nieko nepadarysi, ne nuo mūsų viskas priklauso.

Jei asmeniškai, gal su patirtimi tai atėjo, bet pasidariau daug ramesnis, pradėjau nebereaguoti į kažkokius kažkieno sprendimus, viską pradėjau priimti labai ramiai. Tai padėjo jaustis geriau ir žaidime, ėmiau priimti geresnius, labiau pamatuotus sprendimus, tapau labiau užtikrintas. Šiokia tokia patirtis ėmė jaustis.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.