Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komanda šiemet subūrė visiškai naują sudėtį, o paskutiniuoju papildymu tapo bosnis Ajdinas Penava.
26 metų 206 cm ūgio puolėjas kadaise pasirašė sutartį su Vitorijos „Baskonia“, bet vietos Eurolygoje būdamas jaunas neišsikovojo. Nepaisant to, tokią svajonę puolėjas saugo iki šiol.
Belgijoje ir Lenkijoje pastaruosius keletą metų praleidęs A.Penava tikisi, kad Utenoje sužais geriausius savo karjeros metus kol kas.
„Visada žinojau, kad reikia daryti dalykus kiek įmanoma geriausiai, kelti sau maksimalius tikslus, net nepavykus jų pasiekti, tu vis tiek būsi nuveikęs daug“, – savo nusiteikimą pasakoja jis.
Kol kas „Betsafe-LKL“ čempionate jis per 22 minutes pelno 10,3 taško, atkovoja 3,8 kamuolio, atlieka 2,3 perdavimo ir renka 16 naudingumo balų.
Pokalbis su juo – apie karjerą Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA), sutartį su baskais, vietos po saule paieškas ir Tornikes Shengelios bei Džanano Musos pamokas.
– Tapote paskutiniuoju Utenos komandos papildymu, atvykote čia prieš mėnesį. Kaip įvyko ši sąjunga?
– Šiemet teko laukti geriausios situacijos man ir atėjo rugsėjo vidurys. Pasidomėjau šia komanda, pasikalbėjau su čia žaidusiais krepšininkais, pažiūrėjau rungtynes su Mažeikių klubu ir supratau, kad man tai tinka. Sprendimas čia atvykti buvo lengvas. Čia iš tiesų radau gerą organizaciją, čia rūpinamasi žaidėjais. Turime gerą kompaniją ir žaidėjų, ir trenerių tarpe, tad mėgaujuosi.
– Sakote, kad kalbėjotės su čia žaidusiais žmonėmis, kas buvo jie? Ko gero vienas tokių – kartu universitete žaidęs Aleksa Nikoličius?
– Taip, jis yra vienas jų, kitas žmogus – Lietuvoje prieš maždaug 10 metų rungtyniavęs Halilovičius. Aleksa žaidė Utenoje ir dar pernai, tad suteikė man šviežiausią informaciją apie miestą bei klubą ir lygą, tai labai padėjo.
– Prieš 8 metus išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) studijuoti universitete, kur šalia buvo ir A.Nikoličius. Žaidėjų patirtis NCAA būna labai įvairi – kokia buvo jūsiškė?
– Man ji buvo puiki. Iš anksto to neplanavau, tačiau kai atsirado proga išvykti, man tai buvo įspūdinga. Galėjau įgyti išsilavinimą ir žaisti krepšinį – man tai tiko. Mane treniravo NBA dirbęs treneris ir NBA žaidęs specialistas. Jie matė aukščiausio lygio krepšinį ir suteikė gerą progą augti ir mokytis. Pradžioje buvo sunku, man trūko namų, viskas buvo nepažįstama, reikėjo laiko. Bet dabar yra taip, kad tas miestas man – antrieji namai, stengiuosi nuvykti į Huntingtoną kuo dažniau. Jaučiu ten gerą energiją.
Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet mano šalyje labai sunku suderinti mokslus ir profesionalią karjerą. Komandos nori, kad treniruotumeisi dukart per dieną, reikia eiti į universitetą. NCAA grafikus sudaro taip, kad viską spėtumei. Ryte turėjau porą paskaitų, tada – 1,5 valandos pertrauką, eidavau į treniruoklių salę. Tada sekdavo dar keletas paskaitų, komandinė treniruotė, o galiausiai pasidarydavau namų darbus.
– Kokį išsilavinimą gavote?
– Mano mama yra gydytoja, tad pirmiausiai norėjau būti juo ir aš. Bet buvo sunku tai derinti su krepšiniu, tad pasirinkau biomechanikos ir sveikatos mokslų studijas. Nežinau, kas nutiks gyvenime, bet jei prireiktų, po karjeros gyvenime galėčiau panaudoti šiuos mokslus. Buvau neblogas studentas. Nors buvau toli nuo namų, mama rūpinosi, kad mokyčiausi gerai (Juokiasi).
– Kaip manote, kokie argumentai lemia, kad neretai žaidėjams NCAA karjera tampa labiau žalingai nei naudinga?
– Kiekvienas turi savo kelią. Aš pataikiau į gerą universitetą, gerą situaciją, man tai padėjo žengti žingsnį į priekį. Kitiems kartais reikia paieškoti savojo kelio, kuris yra kitoks.
View this post on InstagramREKLAMA
– Iškart po studijų pasirašėte 4 metų kontraktą su Vitorijos „Baskonia“. Ką tuo metu jums reiškė šis žingsnis?
– Mano koledžo karjera buvo gana sėkminga, sulaukiau dėmesio iš „Baskonia“ ekipos – Eurolygos klubo ir pamaniau, kad man tai geras šansas. Tuo metu pasiūlymų buvo, žinojau, kad čia man bus didelis iššūkis, tačiau norėjau save išbandyti jame. Krepšinis man leidžia augti ne tik kaip žaidėjui, bet ir kaip žmogui, tad džiaugiuosi, kad Vitorijoje galėjau pamatyti aukšto lygio krepšinį bei išbandyti save. Tikiu, kad vieną dieną galėsiu žaisti tame lygyje.
– Kiek sudėtinga buvo kautis dėl vietos šioje organizacijoje, žinant tai, kad jums tai buvo tranzicija atgal į Europą, o ir „Baskonia“ niekada nestokojo tarptautinių talentų, norinčių išsikovoti vietą po saule?
– Man tai tikrai buvo didelis žingsnis į priekį, nes mano pozicijoje buvo tokie žmonės kaip Shengelia, iš kurio išmokau labai daug ir stebiu iki šiol. Vitorijoje sustiprėjau, užaugau ir kadangi vykau ten su supratimu, jog tai nebus lengva patirtis, buvau tam pasiruošęs. Tiesiog norėjau vytis savo svajonę ir per tuos metus tapti kuo geresniu žaidėju.
– Kontraktą pasirašėte 4 metams, prabuvote ten dvejus, per kuriuos pagrindinėje ekipoje vietos neišsikovojote. Ar tuo metu tai tapo nusivylimu?
– Toks gyvenimas, ne visada dalykai vyksta taip, kaip norėtumei. Supratau, kad ir man laikas judėti kita kryptimi, nes kaip žaidėjas turi žaisti, tai reikia laiko ant parketo, tu turi klysti ir iš tų klaidų mokytis, tai neišvengiama. Taip, kai viskas nesiklosto pagal planą, tai kažkiek nuvilia, bet esu gana pozityvus žmogus, mane labai palaiko šeima, tai man palengvino šią situaciją.
– Jei grįžtumėte mintimis į 2018 metus, ko pats tikėjotės dėdamas parašą po sutartimi? Po kelių metų žaisti Eurolygoje?
– Tikrai turėjau didesnius lūkesčius, neslėpsiu to. Manęs tuo metu norėjo treneris Pedro Martinezas, jis norėjo mane ugdyti, daug kalbėjomės ir jis man kartodavo, kad turiu turėti tikslą kas mėnesį patobulėti po truputį, būti geresniu nei praeitą mėnesį. Dėl to norėjau mokytis kuo daugiau ir eiti pirmyn žingsnis po žingsnio. Kai Pedro atleido, atėjo naujas treneris, jo filosofija buvo kita ir jis manęs nebematė sudėtyje. Toks krepšinio verslas.
– Vitorijoje sutikote ir Tadą Sedekerskį. Ar džiugina tai, kaip jo karjera žengia į priekį?
– Džiaugiuosi už jį, jis puikus vyras. Abu susidūrėme su panašiomis situacijomis, kai reikėjo išlaukti progos, kad gautume laiko ant parketo. Jam viskas susiklostė gerai ir esu laimingas dėl jo ir jo tobulėjimo. Tadas daug dirba, mačiau tai ir žinojau, kad tai duos rezultatą.
Penava
– Esate Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės narys. Kiek reikšmės jums turėjo prisijungimas prie nacionalinės komandos?
– Pamenu, kaip būdamas vaikas su šeima eidavau į rinktinės rungtynes. Niekada nesitikėjau, kad čia žaisiu, bet būdamas vaikas įsivaizdavau, kad atstovauju šaliai. Vizualizavau tai. Taip ir nutiko. Man garbė atstovauti savo šaliai, žaisti prieš jos žmones, prieš savo šeimą, tai – nuostabi patirtis ir svajonės išsipildymas. Tikiuosi, ateityje dar ilgai atstovausiu šaliai.
– Rinktinėje žaidėte kartu su tokiu žaidėju kaip Džananas Musa. Ko pasisėmėte iš jo?
– Musa yra nuostabus žmogus, jis turi didžiulį pasitikėjimą savimi. Nesvarbu, geros rungtynės, blogos, jis tikės, kad gali žaisti ir tęs darbus. Porą metų matau jį iš arti, anksčiau esu žaidęs ir būdamas jaunas, bet suprantu, kodėl jis yra Eurolygoje, kodėl jis čia greitai pritapo, jo pasitikėjimas savimi yra didžiulis.
– Minėjote, kad tikitės pakilti į aukštesnį krepšinio lygį. Ar tikite, kad šie metai Utenoje gali padėti tai padaryti?
– Tikiu. Šešerius metus žaidžiu krepšinį profesionaliai ir jaučiu, kad esu labiausiai subrendęs, koks tik buvau kada anksčiau. Mano mentalitetas yra kitoks nei prieš tuos 6 metus. Net lyginant su pernai metais Lenkijoje, esu paaugęs, vasarą tobulėjau ir pasitikiu savo galimybėmis. Tikiuosi, kad padėsiu šiai komandai kuo labiau.
– Kur matote savo ateitį?
– Šiuo metu žiūriu žingsnį po žingsnio. Po Lenkijos man Utena buvo realus žingsnis į priekį, o dėl kito žingsnio nežinau. Ateityje matau save Europos taurėje ar Eurolygoje. Nežinau, ką gyvenimas pateiks, bet gal kada išbandysiu save NBA. Visada žinojau, kad reikia daryti dalykus kiek įmanoma geriausiai, kelti sau maksimalius tikslus, net nepavykus jų pasiekti, tu vis tiek būsi nuveikęs daug. Dėl to sau keliu aukščiausias ambicijas.
– Kokias komandines ambicijas „Uniclub Casino – Juventus“ turite šį sezoną?
– Turime daug potencialo. Tereikia tęsti darbus, gerinti žaidimą, nes vis dar esame šviežia komanda, kurioje liko tik Skučas ir Sederevičius. Reikia priprasti vieniems prie kitų, bet manau, kad galime pasiekti tikrai daug.
Norėdami komentuoti prisijunkite.