Ką reiškia „Laisvę Pavličenkoms“ arba kaip sirgaliai kovoja prieš sistemą (7)

„Krepšinio kultūra“ po ilgesnės pertraukos vėl „kultūrinasi“. Šįkart rašome apie pastarųjų mėnesių fenomeną Europos tribūnose. Tie, kurie domisi fanų pasauliu, istoriją mažiau ar daugiau turėtų žinoti. Bet žmonių, kurie apie šį fenomeną nieko net nėra girdėję, yra žymiai daugiau ir jiems turėtų būti įdomu. 

Krepsinis.net PRO blogas „Krepšinio kultūra“

Vilniuje ar Pasvalyje susirinkę krepšinio sirgaliai turėjo gerokai pasukti galvą, išvydę „Sakalų“ ir „Žalgirio“ gerbėjų tribūnose keistai besielgusius aistruolius. Jie buvo susidėję rankas už galvos. Taip, kaip paprastai policininkų paliepti daro nusikaltėliai.

Tačiau nei „Sakalų“, nei „Žalgirio“ gerbėjai nenusižengė. Dvi Lietuvos krepšinio sirgalių grupės išreiškė paramą Ukrainoje garsiai nuskambėjusios istorijos herojams. „Laisvę Pavličenkoms“, – įvairiomis kalbomis Europos futbolo ir krepšinio tribūnas per paskutiniąsias savaites apskriejo plakatas.

Kažką daugiau kalbėti apie tolimesnius įvykius negalima nepapasakojus visos istorijos. O ji tikrai ilga ir kiek stebinanti. Viskas prasidėjo prieš dvejus metus. Šalia Kijevo centro buvo nutarta statyti modernų verslo centrą. Tiesa, teritorijoje, kurioje buvo numatyti statybos darbai, stovėjo Pavličenkų šeimos namas. Vyras ir žmona su dviem vaikais nenorėjo kraustytis. Netrukus šeimai buvo grasinama. Spaudimas jautėsi ir iš miesto valdžios – šeimą kaltino už tai, kad neva neteisėtai pasistatė namo priestatą.

Situaciją nagrinėjo teismas. Iš pradžių atrodė, kad Pavličenkų šeimyna nesunkiai laimės bylą, bet netikėtai viskas pasisuko kita linkme. Ne gana to, teismas ne tik pripažino, kad priestatas pastatytas neteisėtai. Teismas taip pat nurodė šeimai išsikelti iš namo.

Galutinis teismo sprendimas buvo priimtas tada, kai Dmitrijus Pavličenka net nebuvo sulaukęs šaukimo į posėdį. Po kelių dienų į namus prisistatė policija ir tiesiogine to žodžio prasme išmetė šeimą į gatvę. Tiksliau įsodino į automobilius ir išvežė.

„Laisvę Pavličenkoms“ Pasvalyje

Dmitrijus keletą kartų kreipėsi į policiją, bet tėvui neoficialiai buvo pasakyta, kad jo prašymai atmesti dėl „nurodymų iš viršaus“. Pavličenkų šeimos galva nenuleido rankų – netgi surengė spaudos konferenciją, kur prašė Ukrainos prezidento sugrąžinti jam priklausiusią nuosavybę.

Tačiau visi bandymai buvo bevaisiai. O netrukus viskas pasisuko netikėta linkme. Pavličenkos byloje galutinį sprendimą priėmęs teisėjas Sergejus Zubkovas buvo nužudytas prie savo namų. Teisėją užpuolė du asmenys. Skelbiama, kad Zubkovą užpuolė lifte. Kelis kartus auką subadė peiliu ir keturis kartus šovė į krūtinę. Žudikus matė nemažai asmenų: nuo durininko iki kaimynų. Visi jie bandė sustabdyti užpuolikus, bet nusikaltėliai sugebėjo pasprukti.

Po dviejų dienų policija sulaikė Dmitrijų Pavličenką ir sūnų Sergejų. Netrukus buvo surengta spaudos konferencija, kurioje paskelbta, kad teisėją nužudė būtent du Pavličenkų šeimos vyrai.

Tačiau teismo sprendimas buvo labai mįslingas – ginklai, kuriais buvo nužudytas teisėjas, nerasti. Ne gana to, liudininkai neatpažino Dmitrijaus ir Sergejaus. Nebuvo rasta ir kitų įkalčių. Tiesa, policininkai nužudymo vietoje neva rado Sergejaus sportines kelnes bei sportbačius. Be to, įsilaužę į Dmitrijaus sūnaus automobilį jie rado kažką panašaus į kulkas, rastas teisėjo kūne.

Po kiek laiko lifto valdytojas prisipažino, kad tyrėjai spaudė jį patvirtinti, kad jis grūmėsi su Dmitrijumi Pavličenka. Pats Dmitrijus taip pat tikino, kad policija vertė jį prisipažinti. Tėvas aiškino, kad jam neteko dalyvauti jokiame atpažinime. Pavličenkai buvo siūloma prisiimti kaltę. Teismas neva suteiktų jam malonę ir kalėti jam tektų 10 metų, bet bendru susitarimu po penkerių jis jau būtų paleistas. Taip pat tyrėjai žadėjo ramybę Pavličenkų šeimai. Kitu atveju tėvui grėsė kalėjimas iki gyvos galvos, buvo grasinama nubausti ir žmoną bei vyresnį sūnų, o jaunėlis būtų patekęs į vaikų namus. Dmitrijus atsisakė tyrėjų „pasiūlymo“.

„Laisvę Pavličenkoms“ Vilniuje

Taigi 2012 metų rudenį teismas iki gyvos galvos nuteisė kalėti Dmitrijų, o už bendrininkavimą sūnus Sergejus nubaustas 13 metų kalėjimo. Be to, žmona teisėjo šeimai turės sumokėti 47 tūkst. eurų už padarytą moralinę žalą.

Vietiniai ukrainiečiai teigia, kad šalyje teismas dažnai priima „nešvarius“ sprendimus. Tačiau ne visi jų sulaukia atitinkamo žiniasklaidos dėmesio ir viskas toliau plaukia pasroviui. Tačiau Dmitrijaus Pavličenkos sūnus Sergejus – Kijevo „Dinamo“ futbolo komandos sirgalius. „Dinamo“ aistruoliai nutarė nepalikti draugo bėdoje.

Futbolo gerbėjai sukūrė specialią grupę „Laisvę Pavličenkoms“, „Dinamo“ rungtynių metu skandavo atitinkamas skanduotes, kėlė plakatus. Abejingi neliko ir kitų Ukrainos futbolo klubų sirgaliai. Jie ėmė elgtis analogiškai. Net didžiausio „Dinamo“ priešo Maskvos „Spartak“ aistruoliai „skelbė“ „Laisvę Pavličenkoms“. Pavličenkų rėmėjų tikslas buvo vienas – kad žinia apie mįslingą bylos nagrinėjimą pasklistų kuo plačiau. Jei situacija susidomės Europa, gal bus įmanoma kažką pakeisti. „Dinamo“ aistruoliai pateikė apeliaciją ir tęsią savo akcijas stadionuose. Taip „Laisvę Pavličenkoms“ plakatai pasiekė ir Lietuvą.

Tačiau ką tai keičia? Pasirodo, ir lietuvių iniciatyva nėra beprasmiška. „Žalgirio“ sirgalių grupuotės „Green White Boys“ narys Jonas sakė, kad apie ukrainiečių istoriją informuoti ir Lietuvos europarlamentarai. Tai – dar viena iš pagalbos Pavličenkų šeimai priemonių.

Neaišku, kiek realiai visa tai duos naudos, tačiau Jonas teigė, jog ukrainiečiai šventai tiki, kad jų akcija gali duoti teigiamą rezultatą. Dedamos didžiulės viltys, kad kitų valstybių dėmesys ir spaudimas padarys įtaką Ukrainos teisėsaugai. „Viešumas yra vienintelis tiesos kelias“, – ukrainiečių žodžių percitavo Jonas.

Kaunietis sutiko, kad į Pavličenkų istoriją galima žiūrėti kritiškai ir iš kaltinamųjų pusės. Bet vien faktas, kad į „Dinamo“ pusę stojo ir didžiausi šio klubo priešai (tai toli gražu ne „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ priešprieša. Palyginus, tai tik lašas jūroje. Ten sirgalius prie tribūnų saugo tikrai ne po tris apsauginius) šį bei tą pasako.

Vienas pagrindinių akcijos akcentų įvyko. Lapkričio 25 dieną Kijeve 5 tūkst. žmonių minia surengė eiseną nuo Ševčenkos parko iki Lukjanovkos kalėjimo. Tolimesnę įvykių eigą nuspėti sunku. Tačiau sirgalių solidarumu nesižavėti negalima. O ir aistruolių iniciatyva paremta ne kalbomis, bet darbais. Todėl stebėtis lietuvių parama irgi nereikėtų. Skeptikai neturi teisės sakyti „kas iš to“. Juk viskas prasideda nuo mažų dalykų.

Štai tokia ta „Laisvė Pavličenkoms“.  

„Ilgoji pertrauka“: kaip išsirikiuos komandos po Eurolygos reguliaraus, vos teigiamas pažymys „Žalgiriui“ ir likusios intrigos