Kai net seilės varva belaukiant (60)

Achtung Achtung!!!! Visi pasipurtome ir varome šalin gripo baubus bei kitokius virusus ir šeštadienį (11.21) važiuojame į Kauną („Žalgiris“ vs „Lietuvos rytas“). Na, jei jau ne į Kauną, tai bent patogiai link sofkutės arčiau televizoriaus. O kad šito viso reikalo būtų įdomiau laukti, lkl.lt nusprendė pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis apie būsimojo mūšio dalyvius.

Pradėkime nuo to, kad nei viena, nei kita komanda neturi tokių aiškių, net „iš kosmoso matomų“ privalumų kurioje nors žaidimo grandyje, o laimės ta, kuri bus kantresnė ir padarys mažiau klaidų. Labai svarbus ir suolelio ilgis, t.y., kokioje formoje dabar yra tie žmonės, kurie dėl ligos praleido kelis mačus.

„Lietuvos ryto“ vienas iš privalumų yra tas, jog vilniečiai jau rado bendrą žaidimą, o dar svarbiau yra tai, jog jis stabilus, nebanguoja. Ko nepasakysi apie „Žalgirį“. Kodėl? Arba žaidėjai ne to lygio, arba išreikalavimas ir disciplina šlubuoja. Kita vertus, „Žalgiris“ ir toliau sunkiai randa žaidimą prieš aikštę, tas pats buvo paskutinėse rungtynėse su „Azovmašu“. Kurtinaitis turėtų puikiai prisiminti ir praėjusį sezoną, kai viską išspręsdavo pastatęs aikštę.

„Lietuvos rytą“ „Žalgiris“ už gerklės galėtų griebti per gynėjus. Galėtų, tačiau neturi kuo dusinti Bojano Popovičiaus, nes šioje pozicijoje irgi neturi didelių resursų. Kauno komanda šiaip niekada nepasižymėjo gniuždančia gynyba: paimti ir išjungti bet kokį varžovą iš žaidimo.

Kitaip tariant, „Lietuvos rytas“ moka leisti varžovui žaisti taip, kaip geriau yra „Lietuvos rytui“, o „Žalgiris“ dažniausiai derinasi ir žaidžia taip, kaip jiems leidžiama.

Lyderiai?

Jeigu šiemet „Lietuvos rytas“ turi lyderį, tai yra Kurtinaitis. „Žalgiris“ aiškaus lyderio neturi. Intrigos dėlei: gal(?) „Žalgirio“ vedliu taps Marcusas Brownas, kuris gal(?) jau suprato, kad be jo nėra kam imtis iniciatyvos. Taip. Brownas galėtų būti aiškus žalgiriečių lyderis. Na, o jeigu dar Kurtis pastatys Martyną Gecevičių, o ne Artūrą Jomantą prieš jį, tai bus fantastiška dvikova.

Todėl Brownas, užuot verkęs dėl kiekvieno švilpuko ar nešvilpuko, turėtų šeštadienį susikaupti ir dirbti savo „scoring job“. Jau minėtose rungtynėse su „Azovmaš“ jis atrodė puikiai, nesvarbu net taškų kiekis, jautėsi, kad turėjo pykčio savyje ir aiškiai buvo „on the mission“. O jei jis širdimi užuodžia silpnus gynėjus, tada visiems „Žalgirio“ fanams net seilės bėga, stebint kaip jis juos „žudo“.

Todėl grįžtant prie temos apie Jomantą: jis būtų neparankus Brownui, nes yra tvirtas ir labai gerai supranta, kaip užsiimti poziciją, ypač ten, kur Brownas jaučiasi kaip žuvis vandenyje- užsivedant ant užtvarų.

Rimtesnės kovos mėgėjai galės gardžiuotis Traviso Watsono ir Arono Bayneso „talžymųsi“, tokiu, kai net kaulai braška. Uchh.. Beje, Watsonas, kuris yra kaip uola ir stabilumo garantas, jau tampa Halės numylėtiniu.