L.Kisielius: apie ukrainietišką „indaplovę“ bei neapmokamas LPKA prezidento pareigas, traukiančias kreivus žvilgsnius

Jonavos „CBet“ šį sezoną ne tik grįžo į Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe-LKL“), bet ir grąžino į ją ryškų pėdsaką pirmenybių istorijoje palikusį Laimoną Kisielių.

36-erių komandos kapitonas grįžo ne būti statistu – aukščiausioje šalies lygoje jis per 28 minutes renka 9,2 taško (30 procentų tritaškių), 4,2 atkovoto kamuolio, 2,7 rezultatyvaus perdavimo, 10,1 naudingumo balo bei svariai prisideda prie to, kad „CBet“ išsilaikytų turnyro lentelės viduryje.

Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), Ukrainą, Latviją ir Vokietiją per karjerą aplankęs puolėjas turėjo ir itin nestandartinių patirčių.

„Didžiausias šokas turbūt buvo Ukraina. Gavosi, kad atvykau po šešerių metų JAV. Iš Lietuvos išvykau 2003-aisiais, jau Lietuva buvo tokia, kad joje gyvendamas nejauti didelio progreso, tiesiog gyveni ta diena. Nuvažiavus į JAV, pamačius to pasaulio ir grįžus laiku į Ukrainą buvo kultūrinis šokas. Kelionė laiku. „Indaplovę“ parodė, davė kempinę, va čia yra indaplovė. Ir ką tu pasiginčysi? Plauni indus su kempine? Plauni“, – dalinosi lietuvis.

Už Atlanto prestižinį išsilavinimą gavęs ir daug pasaulio matęs L.Kisielius 2020-aisiais ėmėsi naujos misijos ir kartu su Dominyku Domarku įsteigė Lietuvos profesionalių krepšininkų asociaciją (LPKA). Prezidento pareigas užėmęs „CBet“ puolėjas dirba neatlygintinai ir lieka ištikimas savo idėjai – padėti į bėdą patekusioms kolegoms.

L.Kisielius nušvietė savo karjeros retrospektyvą, aptarė nūdienos aktualijas bei plačiau apžvelgė jau pusantrų metų gyvuojančios LPKA darbus.

– Kokios yra nuotaikos su tokia trumpa rotacija ruošiantis rungtynėms prieš Vilniaus „Rytą“, ruošiatės nustebinti?

– Ruošiamės žaisti. Tokia rotacija nėra pirmas kartas mums, esame žaidę šešiese, dabar penkiese reikės, plius du jaunuoliai. Esame nusiteikę žaisti, pagal taisykles turime žaisti ir rengiamės tai daryti.

– Vėliau laukia ir dvejos rungtynės per tris dienas prieš Kauno „Žalgirį“, situacija bus panaši?

– Spėju, kad dar kažkas iš mūsų sergančiųjų prisijungs iki to laiko ir kažkiek praplės rotaciją, nors ir šiaip ji pas mus nėra didelė. Žinome, kad dvejos rungtynės per tris dienas prieš „Žalgirį“ ir turime sužaisti labai tiksliai, be klaidų, kad pasipriešintume.

– Toks greitas abiejų mačų sužaidimas tampa pranašumu „Žalgiriui“?

– Neturime daug vietų, kur galėtume ieškoti pranašumų prieš „Žalgirį“. Ieškosime visų įmanomų, bet tikrai nesame favoritai šitos poros.

– Jūsų komanda išties iškrenta jau antrą kartą, buvo traumos, dabar – COVID-19. Jums pačiam pasisekė abiejų dalykų išvengti ir nepraleisti nė vieno LKL mačo. Kaip pavyksta išlaikyti tokią sveikatą?

– Ar man dabar už skiepus agituoti? Gavosi, kad daugiau pasiskiepiję žmonės to išvengia. Tik tiek, toks privalumas. Du pirmieji susirgę buvo nepasiskiepiję... Aš nelįsiu į visas tas politikas. Bet yra ir pilnai paskiepytas susirgęs, tai negali sakyti, kad tik skiepai padeda. Stipresnis imunitetas. Basas prie prezidentūros dažnai vaikštau, tai padėjo (juokiasi).

– Grįžtant į karjeros pradžią, po mokyklos nusprendėte važiuoti į JAV, nors ta pirmoji išvykimų banga po nepriklausomybės atgavimo jau tarsi buvo praėjusi. Kas lėmė tokį sprendimą?

– Gavosi taip, kad vidurinę mokyklą baigiau gana jaunas, man tik dvyliktoje klasėje suėjo septyniolika. Septyniolikos ta mano fizinė kondicija nebuvo paruošta žaisti aukštame lygyje, kad ir LKL. Atsirado galimybė važiuoti į JAV, ten pabaigti mokslus, gauti išsilavinimą, o krepšinis tai apmokėjo. Galimybė gauti nemokamą išsilavinimą, kai kitu atveju būtų reikėję 160 tūkstančių dolerių sumokėti, o tuo metu Lietuvoje derinti krepšinį ir mokslus buvo beveik neįmanoma. Labai retas tuo metu baigė mokslus ir pasiekė kažką krepšinio aukštumose. Man tai buvo geriausias pasirinkimas, kokį tada galėjau priimti.

– „William & Mary“ universitetas pasirinktas labiau dėl akademinių priežasčių?

– Dėl akademinių, bet man taip gavosi, kad prieš metus į universitetą atėjęs treneris propagavo tokią politiką, jog ims pirmakursius ir leis jiems daug žaisti, užaugins, jog trečiame kurse jau duotų rezultatą. Žinojau, kad nuo pirmo kurso ne sėdėsiu, o žaisiu, po 20–30 minučių ir man tai imponavo labiau nei imtis krepšinio prasme stipresnio universiteto ir dvejus metus sėdėti ant suolo. Norėjau žaisti iš karto ir tai lėmė būtent šį universitetą. Aišku, žinojau, kad jis ir akademiškai yra labai stiprus, tai buvo didelis pliusas.

– Vis dėlto ketveri metai praėjo su vienu treneriu, be žvaigždžių komandoje ir be patekimo į „Kovo beprotybę“. Ar šis etapas netapo nusivylimu?

– Tapo, nes ketvirtame kurse buvome per vieną pergalę nuo „Kovo beprotybės“ ir konferencijos finale pralaimėjome. Gal čia ne nusivylimas, labiau likimas toks.

– Po universiteto buvo trumpas bandymas grįžti į Lietuvą su Kauno „Baltais“ ir „Šiauliais“...

– Ten buvau tiesiog... Baigdamas ketvirtą kursą turėjau raiščių traumą ir tik 2008-ųjų pabaigoje galėjau pradėti žaisti. Su „Baltais“ buvo tik šiaip pasportavimas, nes tuo metu nebuvo jokios galimybės kontrakto pasiūlyti. Tada turėjau laikiną kontraktą su „Šiauliais“, bet jį pasirašiau vos ne kaip įžaidėjas, nes jiems to trūko. Tada jie žaidė Europos Iššūkio taurėje ir žiauriai gavo (76:102 prieš Limasolio AEL), o aš net nebuvau registruotas. Jie nusprendė, kad jiems reikia stipraus įžaidėjo, mano sutartis nebuvo pratęsta ir išvykau į Ukrainą.

Kisielius

– Ukrainoje ir Latvijoje žaidėte žemesnio pajėgumo komandose, ar teko susidurti su kažkuo, ko netektų pamatyti aukščiausiose lygose?

– Didžiausias šokas turbūt buvo Ukraina. Gavosi, kad atvykau po šešerių metų JAV. Iš Lietuvos išvykau 2003-aisiais, jau Lietuva buvo tokia, kad joje gyvendamas nejauti didelio progreso, tiesiog gyveni ta diena. Nuvažiavus į JAV, pamačius to pasaulio ir grįžus laiku į Ukrainą buvo kultūrinis šokas. Kelionė laiku. Į kontraktą buvo įrašyta, kad bute turi būti džiovyklė ar indaplovė, tiesiog, rašaisi tokias kontrakto sąlygas. Ateini ir tau sako, čia yra džiovyklė, ta išlankstoma, čia džiūsta rūbai. Tikiesi kažkokio komforto, aiškini, o ten žiūri į tave ir nesupranta, sako, mes taip džioviname šimtais metų ir tai veikia. „Indaplovę“ irgi parodė, davė kempinę, va čia yra indaplovė. Ir ką tu pasiginčysi? Plauni indus su kempine? Plauni. Buvo toks kultūrinis šokas. Zaporožė yra milijoninis miestas, gal šeštas didžiausias Ukrainoje, bet tapo didžiausiu kaimu, kokiame esu buvęs per savo karjerą. Ne iš gerosios ar blogosios pusės, tiesiog kaimas. Jokios viduriniosios klasės, labai mažai žmonių, kurie turi daug pinigų ir daug žmonių, kurie stovi prie parduotuvių ir saulėgrąžas gliaudo. Tuo metu žaidėme kartu su Olegu Kojenetsu, o grįžus į Lietuvą norėjosi nusileidus kaip popiežiui žemę bučiuoti.

– Vėliau sekė sezonas Vokietijoje, kokių patirčių pasisemta ten?

– Vokietijoje žaidėme aukščiausioje lygoje, tai buvo pirmas ir paskutinis Diuseldorfo ekipos sezonas pirmajame dizivione. Ten treneris buvo įdomus, vėliau ir į Jonavą atvykęs Muratas Didinas, gal porą mėnesių išbuvo. Jis toks specialus treneris, Vokietijoje ne kokią reputaciją pasidarė, o iš mūsų sezono būtų galima knygas rašyti, ką jis ten darė. Gal ne straipsniui.

– Buvo devyneri metai, kai nežaidėte Lietuvoje, ar jautėtės gimtinėje primirštas?

– Gal ne tiek primirštas, kiek neatrastas. Lietuvoje kaip ir nebuvau nieko pasiekęs, tik dvidešimtmečių rinktinėje sužaidžiau. Vienintelė, kurioje ir buvau.

– Vis dėlto po ilgų klajonių grįžote ir nutūpėte Lietuvoje visam laikui. Tai buvo suplanuotas sprendimas, ar iš naujo priimamas kiekvieną vasarą?

– Ne, gauni vieną, du ar tris pasiūlymus ir vertini vieną šalia kito. Tuo metu geriau atrodė likti Lietuvoje, logiškesnis pasirinkimas.

– Lietuvoje su Virginijumi Šeškumi dirbote dar Prienuose, dabar jėgas sujungėte ir Jonavoje. Ar per šį laiko tarpą matosi trenerio pasikeitimas ar progresas?

– Man gal nesimato, nes aš žinau, ko iš jo tikėtis treniruotėse ir rungtynėse, žinau, ko jis reikalauja aikštelėje. Man kol kas gerai sekasi tai vykdyti, žinau, kaip tai daryti. Na kaip, galvoju, kad žinau kaip reaguoti į vieną kitą kritiką ar pastabą ir man tai padeda perteikti visą informaciją žaidėjams, kurie nėra susidūrę su juo.

Kisielius

– Su juo ir Prienų klubu triumfavote tuometinėje LKF taurėje, vėliau su „Rytu“ žaidėte Europos taurėje. Kurį etapą pats laikote savo karjeros piku?

– Geras klausimas. Šiaip nesu daug apie tai galvojęs, kiekvieną sezoną priimu kaip naują iššūkį. Pergalė LKF taurėje buvo viena smagiausių, nes per dvi dienas tiek „Rytą“, tiek „Žalgirį“ nugalėjome, tuo metu dvi Eurolygos komandas. Kur pats žaidžiau geriausiai? Žmonės turbūt sakys, kad Prienuose. Ar tai buvo pikas – nepasakysiu. Visada būna, kad žaidi žemesnio lygio komandoje, būni lyderis ir persikraustai aukštyn. Mano metai Klaipėdos „Neptūne“ buvo sėkmingesni, du kartus bronzą laimėjome. Kylant į aukštesnį lygį tavo rolė mažėja, nes ten taip pat yra vyrukų, kurie yra tokių pačių sugebėjimų. Asmeniniai rezultatai Prienuose buvo geresni, bet komanda daugiau pasiekė „Neptūne“, todėl sunku pasakyti.

– Ar su „Rytu“ žaidžiant Europos taurėje pasijautė, kad tai yra karjeros lubos ir dabar reikės ieškoti alternatyvų?

– Žaidžiant tokioje komandoje arba esantis vedantis žmogus, arba turi visiškai žinoti savo rolę. Tuo metu buvau rolės žaidėjas. Kažkokioje kitoje situacijoje ar su kitais treneriais gal kažkas kitas būtų turėjęs kitokią rolę. Man tai buvo aukščiausias lygis, na gal dar Čempionų lyga, žmonės jas skirtingai vertina.

– Vėliau buvo dar keli perėjimai ir 2020-aisias po pandemijos nutraukto sezono pasukote į NKL. Sunkus pasirinkimas buvo keltis į žemesnį lygį?

– Ne, mes gana anksti pradėjome šnekėti apie tokią galimybę. Pasirašymas vis tiek įvyko tik apie spalį. Pandeminis sezonas buvo sunkus tuo, kad niekas nežinojo, kas bus. Klubai nebuvo aktyvūs, žaidėjai taip pat atsargiai žiūrėjo, ieškojo kažkokio prieglobsčio. Aš pats tuo metu nežinojau, ar apskritai žaisiu artėjantį sezoną. Nėjau strimgalviais, kad kažkur ieškočiau ir pasirašyčiau, buvau pasiruošęs praleisti sezoną. Ne karjeros pabaiga, bet nesinorėjo eiti į vietą, kurioje nežinotum, ko tikėtis. Atsirado tokia galimybė, dar kartą patikėjau treneriu Šeškumi ir visai smagus sezonas buvo.

– Asmeniškai šis sezonas yra sėkmingiausias per pastarąjį penkmetį, kas lėmė tokį renesansą sulaukus 36-erių?

– Gal amžiaus neakcentuočiau, tiesiog reikia žiūrėti į rolę, kurią turi žaisdamas komandoje. Šiuo metu bet kas mūsų komandoje gauna 20–30 minučių ir dauguma žaidžia karjeros sezonus. Vienas ar kitas žaidėjas iškrenta ir žinai, kad žaisi. Maža rotacija lemia vidinį atsipalaidavimą, mažesnė baimė padaryti klaidą. Krepšininkas negali daug galvoti ir lėtai galvoti aikštelėje. Atsipalaidavus reakcija ir sprendimų priėmimas yra greitesni. Ne man vienam šis sezonas yra statistiškai geras, jaunimas neblogai atrodo, Evaldas Šaulys atgimęs, Edvinui gerai sekasi, Kahlilas, kuriuo niekas netikėjo, kad temps LKL lygį. Tiek pasidaliname taškus, tiek duodame naudą komandai.

Kisielius

– Pandemija tapo proga įkurti LPKA. Ar tai buvo pandemijos atnešta būtinybė, ar jau anksčiau buvo dėliojami pamatai?

– Pandemija tikrai prisidėjo, kad ta idėja taptų realybe. Visi žinome tuos susitarimus tarp komandų, kai tik išėjo ta informacija, kad klubai nėra linkę eiti į derybas su žaidėjais, nusprendėme. Didžiausia iniciatyva buvo Domo, o mes prisidėjome.

– Kodėl asociacijai susikurti prireikė 25 metų ir kodėl būtent jūs pagaliau pramušėte ledus?

– Nežinau, kodėl, niekas kitas gal nebandė tiesiog. Nepasakyčiau, kad buvo kažkokia labai sudėtinga operacija tai atlikti. Ar reikėjo labai daug žmonių tam? Ne. Nežinau, kodėl prireikė 25 metų. Norėčiau, kad to nebūtų reikėję. Nežinome, kas anksčiau buvo bandoma, nes tiesiog reikia susirinkti parašus, susikurti įstatus, išsirinkti valdybą ir tiek. Ne raketų mokslas.

– Kokio dydžio šiuo metu yra asociacija?

– Pradžioje reikėjo 30 steigėjų, nes norėjome pavadinime turėti žodį „Lietuvos“. Įkuriant bet kokią asociaciją ir norint tokios teisės, reikia turėti bent 30 žmonių. Mes juos surinkome, turėjome kiekvienos LKL komandos kapitoną ir iki šiol pildomės žaidėjais, kurie nori būti reprezentuojami.

– LPKA internetinėje svetainėje nurodyta, kad prie organizacijos prisideda dešimties klubų kapitonai, nors komandų LKL yra vienuolika. Ar kažkas nenori prisijungti?

– Ne, mes neseniai pakeitėme tai savo įstatuose. Klubų kapitonai bus atstovai, bet nebus valdybos nariai, nes tai dažnai keičiasi, per dažnai. Jei, tarkime, trys buvę kapitonai pereina į vieną komandą, tada reikia nešti į registrų centrą popierius, visa tai tvarkyti. Esame procese išsirenkant naują, ilgalaikę vadybą, kuri keistųsi kas 2–3 metus, bet kapitonus paliksime kaip atstovavimo teisę turinčius žmones.

– Šiuo metu daugiausiai darbo atneša su COVID-19 susiję reikalai?

– Ne, šį sezoną nėra tų kalbų iš komandų ar žaidėjų, kad kažkas vėluotų. Dažniausiai tai būna sezono pabaigoje, kai komandos bando pritempinėti, vieną sezoną su kitu sulyginti ar kažkokias skolas išmetinėti. Su Prienais buvo problema praėjusiais metais. Panašu, kad tai pavyks išspręsti. Tiesiog sprendžiame einamąsias problemas, kurios yra susijusios su žaidėjų gerove.

– Po LPKA sukūrimo buvo keli straipsniai ir tada tapo labai tylu. Ateityje ketinate labiau viešintis, ar ir toliau darbuositės diskrečiai?

– Mūsų funkcija nėra viešinti kažkokius darbus, mūsų funkcija yra padėti žaidėjams. Ar per viešumą galėtume gauti daugiau naudos? Galbūt taip, bet mes sprendžiame kasdienes problemas, su vėlavimais, gal kažkam reikia medicininės priežiūros, kažkam padėti su universitetu, finansiniu išprusimu, planuojame ir pensinio fondo atidarymą. Ar viešinimas mums padėtų – gal, bet nei aš, nei Domas nesame „piaro“ žinovai. Tam jau reikėtų samdyti žmogų, o mes viską darome tiesiog iš idėjos. Nei aš, nei Domas neturime jokios algos, nors faktas, kad reiktų tai sutvarkyti, nes mus pakeisiantys žmonės turbūt nenorės to tęsti tik iš idėjos. Baigiant kadenciją reikės tai padaryti. Ar iš trečios pusės galėtų žmogus pagalvoti, kad jei nieko neviešiname, tai nieko ir nedarome? Galėtų, bet mūsų tikslas nėra keisti kažkieno nuomonę, norime tik padėti žaidėjams.

– Panašios asociacijos dažnai turi kolektyvines sutartis, jūs turite ar bent planuojate turėti?

– Ar mes tai norėtume daryti? Taip. Bet ar lyga darys viską, kad to nebūtų? Taip pat taip. Jiems ta kolektyvinė sutartis jokios naudos neduotų. Jei rasime tokį tašką, kuris atneštų naudą abiems pusėms, būtinai bandysime tai pasiūlyti. Žaidėjai su lyga nekariauja, kartu siekiame geriausio įmanomo produkto. Nėra, kad norėtume gauti komandoms atitenkančius reklamos ir televizijos pinigus, bet ieškome, kaip įgyvendinti tai, kad visos pusės gautų daugiau. Tai ir yra bendras kolektyvinės sutarties tikslas, manau, prieisime prie to.

– Sulaukėte pagalbos iš didesnių organizacijų, kaip Eurolygos žaidėjų asociacija (ELPA)?

– Esame šnekėję su ELPA ar italų, ispanų asociacijomis, bet dabar tai pagalbai tiesiog nėra būtinybės. Susidūrę su kažkokiais klausimais, juos sprendžiame su teisininkais ar kitos srities specialistais. Jei matome, kad reikia išorinės pagalbos, be abejo, kreipiamės, bet neteko dažnai tuo naudotis.

– Įkūrus LPKA ir įgavus realios įtakos pats pasukote į NKL, o Dominykas Domarkas dabar žaidžia užsienyje. Ar galima daryti išvadą, kad toks sprendimas kiek atbaidė LKL klubų vadovus nuo jūsų, kaip žaidėjo, paslaugų?

– Ar būdamas komandos vadovu ir matydamas du panašaus pajėgumo žaidėjus imsi tą, kuris nekels bangų, ar imsi tą, kuris žiūrės kiekvieną tavo žingsnį ir bandys kitus žaidėjus suvedinėti? Mums jau būnant Pasvalyje prasidėjo tokios retorikos, kad va, Laimis visiems sako nieko nepasirašinėti, jūs neklausykite jo. Mes tiesiog bendravome su žaidėjais ir žinojome situaciją, kad klubas visada žiūrės savo užpakalio. Jei jiems yra būdas sutaupyti, jie to būdo ieškos. Nekalbu apie visus klubus, bet daugumoje taip. Mano pasiūlymas žaidėjams tuo metu buvo palaukti FIBA rekomendacijų. Didelė dalis žaidėjų nepaklausė ir neteko didesnių sumų pasirašydami sutartis.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.