Legionieriaus kelio starte į permainų sūkurį patekęs E.Šaulys: nesigailiu, kito šanso gali nebebūti interviu

Praeitą vasarą Evaldas Šaulys pirmąsyk karjeroje nusprendė išbandyti legionieriaus kelią. Nors kraštas buvo ir netolimas, jis prisijungė prie Zelionos Guros „Orlen Zastal“ ekipos.

Tuo metu prie klubo vairo dar stovėjo Virginijus Sirvydis, pats pasikvietęs lietuvį, tačiau greitai atėjo permainos. Išvyko V.Sirvydis, ėmė keistis būrys žaidėjų, nes komanda atsidūrė tarp prasčiausių lygoje. Tarp trijų blogiausių ji yra iki šiol.

Kovo pradžioje E.Šaulys neišvengė permainų – buvo priverstas grįžti namo. Lenkijoje jo skaičiai per 23 minute siekė 8 taškus, 1,9 atkovoto kamuolio, 2,1 perdavimo bei 8 naudingumo balus.

32 metų 191 cm ūgio puolėjui naujo darbo paieškos neprailgo – jį iškart susigrąžino Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ komanda, kurioje jis žaidė prieš išvykdamas į Lenkiją.

„Tikrai nesigailiu dėl šio sprendimo. Kaip sakau, norėjau bandyti, nes kito šanso gali nebebūti“, – apie praeitos vasaros sprendimą vykti į Zelioną Gurą sako E.Šaulys.

Sugrįžęs į „Uniclub Bet-Juventus“ jis kol kas sužaidė du mačus, kuriuose viso pelnė 6 taškus.

– Papasakokite, kaip įvyko jūsų sugrįžimas į Uteną?

– Agentai bendravo su Eimantu Skersiu. Gavau pasiūlymą, paskambino ir pats Eimantas, aptarėme ir paprašiau poros dienų apgalvoti. Galiausiai tos pačios dienos vakare sudėjome parašus.

– Sezono liko nebe daug. Kas nutiko, kad galiausiai jo nebaigėte Zelionos Guros komandoje?

– Turbūt mano rezultatai netenkino klubo. Ten pasikeitė didelė komandos dalis, visas trenerių štabas, atėjo naujas vadovas, su kurio atvykimu ir prasidėjo rokiruotės. Buvau paskutinis legionierius, kuris irgi paliko komandą – pakeisti buvome visi. Aš jau buvau patrauktas į šoną, nors ten dar sportavau, kol vieną dieną man pasakė, kad esu suspenduotas. Be jokių priežasčių. Bet pas juos suspendavimas reiškia, kad jie nori nutraukti kontraktą. Per šį laikotarpį ten atvyko dar keturi žaidėjai – kardinaliai pasikeitė komanda, liko vietiniai, kurie irgi ne visi ten žaidė nuo sezono pradžios.

– Ar prasidėjus permainoms nujautėte, kad gali ateiti ir jūsų eilė?

– Kai prasidėjus suirutė, galvojau, kad visko gali būti, bet ėjo dienos, mėnesiai, vasario „langas“ ėjo į pabaigą ir maniau, gal niekas nebeįvyks. Tik įvyko iš niekur nieko. Vienos dienos vakare buvo treniruotė, o kitos dienos vakarą, prieš treniruotę, man pranešė, kad atvykti nereikia. Žinau, kad agentų jie sykį teiravosi, ar nėra kažkokio susidomėjimo manimi, tokia užuomina buvo, bet kitų ženklų nebuvo. Taip viską susidėliojome, susitarėme dėl abi puses tenkinančių sąlygų ir išsiskirstėme.

– Tai, kaip suprantu, pasiūlymas iš „Uniclub Bet-Juventus“ atėjo jau nutraukus sutartį su lenkais.

– Taip, jau buvau grįžęs į Lietuvą. Išvykstant sakiau: man Utenoje viskas tiko, tik noriu pasibandyti kitur. Gal daugiau užsienyje šanso nebebus. Juolab, vyr. treneris buvo Virginijus Sirvydis, jis norėjo mane toje komandoje matyti, taip susiklostė, jog išvykau. O grįžti, kaip sakau, spėsiu ir spėjau. Gaila, neteko užsibūti, nes taip viskas užsidėliojo.

Šaulys

– Kiek galiu suprasti iš pasakojimų, chaoso būta nemažai, nes tas pats V.Sirvydis buvo atleistas dar lapkritį, žaidėjai keitėsi, o rezultatai tokie, kad „Orlen Zastal“ vis tiek yra tarp autsaiderių?

– Jau po 2–3 rungtynių buvo komandos susitikimas su rėmėjais, kas atrodė gana įdomiai, kadangi taip greitai. Aišku, žaidėme prieš komandas, kurias nugalėti kaip ir turėjome, bet buvo niuansų.

– Pats taip pat žaidėte gana vidutinį sezoną šiame klube, kaip manote, kas tai lėmė?

– Žiūrint iš mano pusės statistiškai, viskas nebuvo taip blogai. Ypač prie Virgio. Pasiruošimą pradėjome gana anksti, bet buvo traumų, keli legionieriai prisijungė vėliau ir vėliau ėmėme susižaisti. Atsimenu, pirmas rungtynes sužaidžiau normaliai, bet vėliau kažką pasigavau: buvo ir stiprus kosulys, ir kvėpavimas neleisdavo pilnai atsiduoti. Gal pusantro mėnesio turėjau šitą problemą. Po to išvyko treneris, prasidėjo permainos.

– V.Sirvydis pastaruoju metu buvo primirštas veidas krepšinio rinkoje – labiau darbavosi asistentu. Po patirties su juo, ką galite pasakyti apie šį trenerį?

– Man su Virgiu tikrai viskas buvo gerai, neturiu jokio blogo atsiliepimo. Kiek šnekėjausi su kitais, man jie sakė tą patį. Į Lenkiją dėl jo ir vykau, žinojau, kad treneris lietuvis, kokį vaidmenį jis man numato.

– Kiek sunku buvo žaisti komandoje, kuri yra tarp paskutinių lygoje?

– Faktas, niekas nenori būti paskutiniu. Tai klubas su istorija, žaidęs Eurolygoje ir Europos taurėje, tapęs Lenkijos čempionu keliskart, neseniai laimėjęs šalies taurę. Miestas tikrai gyvena krepšiniu, salė gera, renkasi sirgaliai. Bet praeitą sezoną jau buvo sunku, kovota dėl išlikimo, dabar norėta dėti žingsnį į priekį, bet vėl sezonas nesiklosto kaip buvo tikimasi visų. Ar lengva? Tikrai nėra, nėra smagu, spaudimas yra, bet tai normalu, jei organizacija turi bent kažkokių tikslų ne vien egzistuoti.

– „Orlen Zastal“ ekipą papildėte, nutraukęs praeitą sutartį su „Uniclub Bet-Juventus“ ir sumokėjus išpirką. Atsukus laiką atgal, dabar tai neatrodo kaip klaida?

– Ne, ne, tikrai nesigailiu dėl šio sprendimo. Kaip sakau, norėjau bandyti, nes šanso gali nebebūti. Geriau gailėtis, kad pabandei nei, kad nepabandei. Nuvažiavau, viskas mieste tikrai buvo tvarkoje, žmonės ateina palaikyti, nepaisant rezultatų. Būna pilna arena. Tai daug ką pasako. Tik gaila, nepavyko jų labiau džiuginti pergalėmis.

– Po tokios patirties nespjaunate į galimybę darkart vykti už Lietuvos ribų?

– Tikrai ne, bet dabar pasirašiau sutartį su Utena šiam ir kitam sezonui. Gaunasi, užsienis vėl nusikelia ateičiai, jei ir atsiras pasiūlymas. O metai bėga. Jei variantas bus, apsvarstysiu.

Šaulys

– Situacija su „Uniclub Bet-Juventus“ kaip ir nėra prasta, tačiau yra apie ką pagalvoti, ypač po pastarųjų kelių rungtynių. Kokios dabar nuotaikos tvyro?

– Esu čia neilgai, tad sunku kažką komentuoti. Analizavome medžiagą, šnekėjome, būti triuškinamiems Kėdainių buvo labai nemalonu, nes nesustabdėme dviejų jų pagrindinių žaidėjų. Su „7bet-Lietkabeliu“ vėl buvo toks dežavu su iššvaistyta persvara, o prieš „vilkus“ reabilituotis nepavyko. Skaudūs tokie pralaimėjimai, bet toks sportas

– Jūs pats anksčiau nesusidūrėte su Kęstučiu Kemzūra, kokį įspūdį palieka jis?

– Nėra lengva atvykti į suburtą komandą, kuri jau gerai vienas kitą pažįsta. Man dabar lygiai taip pat reikia laiko, kad priprasčiau prie jų, o jie prie manęs. Anksčiau esu tik žaidęs prieš Kęstą, kai jis treniravo „vilkus“. Treneris dirbęs aukščiausiuose kubuose, turintis patirties, man dar reikia laiko kad įeičiau į jo sistemą, darysiu, ko jis prašys iš manęs.