„Lietuvos ryto“ žaidėjų marškinėlių numerių istorijos: šeimos tradicija, brolio atminimas ir sąsajos su M.Jordanu

„BC Lietuvos ryto TV“ pristato naują rubriką. Nuo šiol kiekvieną savaitę visi Vilniaus ekipos krepšininkai papasakos įvairiausių įdomybių, o sirgaliai galės sužinoti apie mėgstamiausias žaidėjų pamokas mokykloje, ragautus keisčiausius patiekalus ar svajonių šalį.

Pirmoje laidoje „Lietuvos ryto“ krepšininkai atskleidė, kodėl pasirinko dabartinius marškinėlių numerius.

Drew Gordonas: „Tiek Johnsonas, tiek mano tėtis vilkėjo 32-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius. Aš, mano sesuo ir brolis daugumoje komandų buvome pasirinkę būtent šį numerį – tai tarsi mūsų šeimos ryšys“.

Tayloras Brownas: „Numeris 3 yra skirtas mano jaunesniajam broliui. Jis mirė, kai man buvo septyneri, o jam – treji metai. Taigi, trys yra mano skaičius. Kiekvieną kartą kai žaidžiu, noriu atstovauti broliui ir savo šeimai. Šis numeris yra kasdien su manimi“.

Artūras Jomantas: „Kai persikėliau žaisti į „Lietuvos rytą“, man buvo 21-eri“.

Jimmy Baronas: „Kai mokiausi penktoje klasėje, rungtyniavau jungtinėje 5–6 klasių komandoje ir ekipoje buvau jauniausias žaidėjas. Dar du krepšininkai turėjo pasirinkti numerius – buvo likę 20-as bei 23-ias.

Žinoma, norėjau būti kaip M.Jordanas, deja, 23-ias buvo pasirinktas vyresnio žaidėjo, todėl liko 20-as. Nuo to laiko – jis ant mano marškinėlių“.

Clevinas Hannah: „Mano gimtadienis – lapkritį, o tai – vienuoliktas mėnesis. Nuo mokyklos laikų visada mėgau šį numerį ir stengiuosi su juo neišsiskirti“.