Likus per plauką nuo fiasko KMT Ž.Skučas vilties nepraranda: ego pas mus turbūt jau nebėra (1) interviu

Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ (3/6) komanda neabejotinai trečiadienio vakarą praleis prie televizoriaus ekranų, kadangi jų likimas Karaliaus Mindaugo taurėje (KMT) yra pakibęs ant plauko.

Žygimantas Skučas pripažįsta, kad jau buvo išjungęs praeitas rungtynes tarp Klaipėdos ir Kėdainių ekipų, nes nebetikėjo, kad jos išlaikys uteniškių šansus gyvus. Bet stebuklo sukaukti pavyko.

Dabar viskas priklauso nuo „Šiaulių-Casino Admiral“ bei Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ akistatos. Jei šiauliečiai pralaimėtų, kėdainiečiai žengs į ketvirtfinalį ir išstums iš jo uteniškius. Jei „Nevėžis-Optibet“ nugalės, Utenos komanda dar turės šansą ketvirtadienį, rungtynėse su Klaipėdos „Neptūnu“.

„Laukiame, laukiame, žiūrėsime. Nežinau, ar rinksimės su komanda, bet treniruotė anksčiau, vakaras laisvas. Patys prisivirėme, bet ir tai turime šansą iki galo. Atrodo, jau tiek pralošėme mes, „Nevėžis-Optibet“ spėjo per 4 minutes išbarstyti 20 taškų. Kitokia šiemet ta taurė. Ne tai, kad ne visi žiūri į ją rimtai, bet kai kuriems LKL yra svarbesnis dalykas“, – sakė Ž.Skučas.

– Nemažai komandų žaidėjų pripažino, kad KMT mačai vis tiek nėra tokios pats svarbos kaip LKL. Daug kas galbūt galvojo, kad taip nors išplaukti pavyks. Ar tokių minčių buvo ir pas jus?

– Pirmąsias rungtynes laimėjome, galvojome, dar porą laimėsime ir pateksime toliau. Bet taip jų ir nelaimėjome. Nežinau... Dėl rungtynių skaičiaus gal viskas ir gerai, bet, pavyzdžiui, su Jonava šiemet jau žaidėme šešis sykius, įskaitant draugiškas. Kažkiek atsibosta žaisti su tais pačiais tiek kartų, bet suprantu, lyga turi sutartis su televizija, o mes esame darbuotojai. Buvo visokių nuomonių, visi žiūri skirtingai, galėčiau sakyti, kad yra žmonių, kurie nenusiteikia KMT tiek, kiek LKL, bet būna, kad ir LKL nusiteikiame blogai.

– Su kokiais nervais stebėjote rungtynes tarp Kėdainių ir Klaipėdos? Tuo metu „Nevėžio-Optibet“ pergalė galėjo jus eliminuoti.

– Įsijungiau statistiką, žiūriu, 19 taškų. Galvojau, viskas. Numečiau į komandos susirašinėjimą, parašiau: blogos naujienos. Nuėjau tvarkytis, sūnui pasaką sekti, grįžtu, žiūriu susirašinėjime rašoma, kad laimėjo „Neptūnas“. Įdomiai. Faina, kad žiūrovams tai įdomios rungtynės.

– Kas nutiko praeitą savaitę jums, kad neatsilaikėte prieš Mažeikių klubą? Ar tai jų naujo trenerio efektas?

– Šiame sezone buvo rungtynių, kur ne mes laimėjome, o pralaimėjo priešininkai. Būna taip. Reikia džiaugtis pergale, nors ir matai, kad priešininkai žaidžia ne taip, kaip gali. Manau, kad šįkart taip buvo mums. Taip buvo ne vienose rungtynėse. Pirmoje pusėje atrodo, kad kovoji, bet vėliau sustoji. Nežinia, nei jėgų pritrūksta, nei varžovai kažką pakeičia, tiesiog keistas sustojimas. Kiek rungtynių pralaimėjome kur pirmavome 10 taškų, bet neišlaikėme iki galo. Tas pats buvo čia. Gal lyderių nebuvo, gal jie buvo pavargę, gal panikėlė prasideda – bandome tai išgyvendinti.

– Po tokių nesėkmių „Uniclub Bet-Juventus“ ego nėra pažeistas?

– To ego turbūt jau nebėra (Juokiasi). Gal ir gerai, kad nėra, nes buvo visokių pralaimėjimų, šnekų – ir viduje, ir išorėje. Toks įdomesnis sezonas, nors tik keli mėnesiai pradėjo. Taip jau būna, kai blogiau klostosi, atrodo, lėtai viskas eina. Nežinau, ar galima tai vadinti ego, bet buvome sužeisti.

– Dabar esate priklausomi nuo varžovų ir tik po to – nuo savęs. Ko gero jausmas, kai negali kontroliuoti situacijos, vienas prastesnių. Juolab, šiauliečiams pergalė nieko nebekeis ir jie gali patausoti žaidėjus.

– Būtų normalu iš Urbono pusės, jei jis pataupytų žaidėjus, kurie traumuoti, čia nėra nieko specialiai prieš Uteną. Tas faktorius suveikti gali, bet taip pat šiauliečiams gali atsirišti rankos, kai jie įtampos nebejaus.

– Jei patekti į ketvirtfinalį nepavyktų, tai būtų didelis nusivylimas „Uniclub Bet-Juventus“ organizacijai?

– Žinoma, didelis. Būtų pirmas toks kartas. Čia buvo minimalus klubo tikslas. Daug jau tų nusivylimų buvo, net ne tame esmė. Norisi, kad komanda pagaliau susistovėtų, turime ketvirtą variantą į tą pačią vietą, atrodo, jis neblogas. Dabar reikia tobulėti trūkumuose, kuriuos turime. Kai praloši laimėtas rungtynes, esmė ne tame, kad kažkas prameta baudas – esmė prieš tai nutikę dalykai. Norisi tiesiog geresnio žaidimo, nes dabar jį žaisti nėra smagu, net nesvarbu tas rezultatas.

– Jums kaip kapitonui tai sunkus sezonas?

– Labai nuo pradžios sezono buvo daug atskirtų dalių, atskirtų asmenybių, bandai kalbėti, bet galimybės tai padaryti yra ribotos. Kai vieną sezoną turi tokią darnią komandą, labai mažai šansų, kad tai turėsi ir antrus metus iš eilės. Tas lyginimas su praeitais metais tampa sudėtingas. Žaidėjai ne maži vaikai, susitvarko, kai daro tai, ką reikia, matosi geresnė situacija nei prieš mėnesį. Geresnis vaibelis treniruotėse.

– LKL situacija pagerėjo. Pergalės gal ir lėmė geresnį vaibelį?

– Taip, irgi. Kai prieš Jonavą laimėjome, tai buvo ir džiaugsmas, ir palengvėjimas, LKL vis tiek mums numeris vienas. Žinau iš patirties, kad kiekvienas lapkričio pralaimėjimas bus labai skausmingas gegužę. Tada jau reikės įveikti „Žalgirį“, „Rytą“ ar „7bet-Lietkabelį“, kad kažkur kiltumei.

– Eimantas Skersis šnekėjo, kad atnešė jums reikalingą autoritetą – Kęstą Kemzūrą. Ar to tikrai jums reikėjo?

– Daug nuomonių yra, gal to ir trūko. Normalu, kad Kęstučio autoritetas didesnis. Ir veidas piktesnis atrodo, nors kaip žmogus jis nėra piktas (Juokiasi). Vis tiek vyresnis amžius, mes irgi pamename jį kaip rinktinės trenerį bei gerų klubų strategą, Blatto asistentą. Manau, kad žaidėjams tas autoritetas groja, o kaip jau priėjome iki tos situacijos, taip atėjome. Naujas treneris vis tiek įnešė naujo vėjo, dingo monotoniją bet matysime, kas bus dar po poros mėnesių, ar užteks to autoriteto (Juokiasi).

– Kaip jūs komandos viduje reagavote į trenerių pokytį?

– Buvo staigmena, bet nebuvome šokiruoti. Per pastarąsias dvejas rungtynes pralaimėjome pora taškų. Būtume gal laimėję – būtų kitaip. Tie pralaimėjimai kalbėjo už save, nes komanda nežaidė gerai. Nesakau, kad žaidžiame dabar taip, kaip patys norėtume.

– Utenoje pasikeitė nemažai žaidėjų. Ar sunku vieniems prie kitų vis adaptuotis?

– Gal treneriams sunkiau, pas mus nebuvo sunkių sistemų, prie kurių būtų sunku jiems adaptuotis, nors O'Reilly gal atsakytų kitaip, gal jis nerado vietos čia kaip žaidėjas, nors kaip vyras buvo geras, ramaus charakterio. Vienintelis sunkumas, kai ateina naujas treneris. Keičiasi deriniai, bet čia tavo darbas – išmoksti, iš dalies, tai ir įdomu.

– Kaip reagavote į Gedimino Oreliko išvykimą?

– Prieš „langą“ jis kažką juokavo, bet daug kas būna pajuokauja, kad po savaitgalio ar „lango“ negrįš (Juokiasi). Iš žaidėjo pusės, viskas suprantama, o iš klubo pusės, gal tikėjausi, kad jie turės kitą variantą. Nepatiko jam čia ir gal jis matė save aukštesniame lygyje – ten jį matė ir kiti, nes jis išvyko į aukštesnį lygį. Sėkmės jam. O kaip jis išėjo čia jau ne mano reikalas – jo ir klubo.

– Minėjote, kad Gediminui čia nepatiko. Tai jautėsi sezono eigoje?

– Žaidėjai kaip žmonės sutarėme tikrai neblogai, nebuvo situacijos, kad kažkas siųstų kitus ant trijų raidžių. Man to yra buvę anksčiau. Bet galima nesutarti dėl sistemos. Gedas buvo ne vienas toks, buvo daug skirtingų nuomonių ir nebuvome viename puslapyje. Tai irgi mums kenkė. Tada gal daug lemia ir autoritetas. Gal ne visi žaidėjai sutiko, kad žaidžiame teisingą sistemą, ar ne visi suprato, ką reikia daryti. Iš kitos pusės, gal jam buvo sunku, kai atėjo iš aiškios Čanako sistemos. Čia buvo visai kitokia krepšinio filosofija, prie kurios gal jis ir neprisitaikė, nors turėjo gerą statistiką su savo talentu.

– Ko dabar labiausiai reikia „Uniclub Bet-Juventus“ ekipai, kad sezonas netaptų nusivylimu?

– Tęstinumo, vienybės. Žaidėjų lyg turime, gal dar vieną reikėtų. Suprantu, kad klubas turi didžiausią biudžetą istorijoje, pagal ekspertus, susipirko geriausius žaidėjus, bet mane užkniso, nes aš atvykęs nepamačiau įspūdingos komandos. Pamačiau gana prastą komandą ir čia jau kiekvieno dalykas, kaip kas sportavo vasarą. Gal ir aš sportavau per mažai. Daug kas sakė: Jonava gauna už jus 3 kartus mažiau, o jūs gaunate nuo draugiškų rungtynių. Komanda nežaidžia, tu dar labiau ją spaudi iš vidaus ir išorės, suprantu ir vadovus, kuriuos spaudžia irgi iš viršaus, bet tai nedavė jokios naudos. Dabar po truputį pradedame žaisti, o ne tik dirbti, nes esame žaidėjai, atsiranda kažkiek laisvės, manau, bus geriau.