LKL serijas prognozavęs M.Kuzminskas apie „Lietkabelį“: jeigu neišeitų į ketvertą, jiems tai būtų nemažas smūgis (2) interviu

Visoje Europoje į krepšinio lygas atėjo lemiamų kovų metas. Komandos skina nuo pat rudens įdėto darbo vaisius ir kaunasi dėl nacionalinių trofėjų.

Paskutiniąsias savaites ar net dienas užsienyje skaičiuoja ir Lietuvos krepšininkai, kremtantys legionierių duoną. Vienas tokių – Mindaugas Kuzminskas, atstovaujantis Atėnų AEK klubui.

Lietuvio sezonas Graikijoje gali pasibaigti jau šeštadienį, kadangi ketvirtfinalio serijoje iki dviejų pergalių AEK atsilieka 0:1 prieš Pirėjo „Olympiacos“ klubą, o antrąjį susitikimą teks žaisti su tuščiomis tribūnomis.

Nepaisant komandinių negandų, 34-erių lietuvis Atėnuose demonstravo stabilią sportinę formą ir įrodinėjo, jog amžius dar toli gražu nėra jo žaidimo kokybę pernelyg veikiantis faktorius. Čempionų lygoje puolėjo vidurkiai siekė 17,3 taško, 5,7 atkovoto kamuolio ir 16,1 naudingumo balo, o Graikijos čempionate – 15,7 taško, 5,4 atkovoto kamuolio bei 18,7 naudingumo balo.

Pasibaigus sezonui M.Kuzminskas patrauks į išsiilgtą Lietuvą, kurioje po maždaug mėnesio turėtų prasidėti pasiruošimas olimpinei atrankai Puerto Rike. Įtemptoje savo dienotvarkėje krepšininkas rado laiko ir tapti „LKL Street x Rimi“ projekto ambasadoriumi.

Apie visa tai ir dar daugiau portale LKL.lt – išsamus pokalbis su M.Kuzminsku.

– Rungtyniauji Graikijoje, kur oras visą sezoną yra neblogas, o dabartiniu metu laiku išvis nuostabus. Ar nebus gaila palikti Atėnus, kai sezonas baigsis?

– Kad ir kaip gera kažkur svečiuose, vis tiek namai traukia labiausiai. Tas oras, gyvenimo kokybė, padeda tuomet, kai būna sunkesni etapai, epizodai. Kuomet matai kiekvieną rytą saulę, jauti šilumą, lengviau pragyventi kažkokias negandas, užklupusias sezono metu. Bet visumoje Lietuva visą laiką man buvo, yra ir bus numeris vienas. Kuo toliau, tuo labiau aš jos pasiilgstu.

– Sezono pabaigoje tas ilgesys tikriausiai stipriausias?

– Taip, tas normalu. Vis tiek paskutiniuosius mėnesius jau ir šeimyna buvo parskridusi į Lietuvą, tad buvo kažkiek sudėtingiau. Nors ir buvo nemažai bičiulių, kurie aplankė, tačiau šeima yra šeima. Kuomet jau sezonas pasibaigs, trauksiu atgal.

– Tikriausiai tuomet turbūt turėtume suprasti ir Lietuvoje žaidžiančius legionierius, kurie pradeda ilgėtis namų.

– Be abejo, aš suprantu legionierius iš tos pusės, kad tikrai Lietuvoje oras, ypatingai sezono metu, visą laiką niūrus, tamsu, lyja. Ypatingai, jeigu žaidi mažesniuose miesteliuose, o esi pripratęs prie kitokio gyvenimo, gal veiklos trūksta. Kita vertus, kaip ir mano ar bet kurio krepšininko atveju – tu pasirašai kontraktą, tai yra tavo darbas. Kai chirurgas eina operuoti savo pacientą, jam nelabai svarbu, koks yra oras – geras ar blogas ir ar esi kažko pasiilgęs. Savo darbą jis turi atlikti gerai. Iš vienos pusės galima juos suprasti, bet iš kitos pusės tai yra tavo darbas, už kurį tu gauni pinigus ir turi atidirbti iki galo, nes už to stovi ne tik tavo paties likimas, bet ir daugeliu klubo žmonių.

– Ar yra vilties prieš tokio lygio varžovą, kaip „Olympiacos“?

– Reikia būti realistais. Po pirmos pusės mes netgi pirmavome žaisdami išvykoje ir tikrai galvojau, kad galime įkąsti, nes matėsi, kad „Olympiacos“ atėjo šiek tiek nepasiruošę, galbūt neįvertinę, jų galvos buvo šiek tiek kitur. Bet reikia būti realistais ir pasižiūrėti, kad pas juos yra akivaizdūs pranašumai. Tiesiai šviesiai sakant, mes neturime tikrų „centrų“ šiuo metu komandoje, o pas juos priekinė linija yra ypatingai galinga. Kad ir kaip norėčiau rasti daug pozityvo, deja, jo nėra, kuomet galvoji logiškai. Dar vienas faktorius, kad didžiąją dalį sezono žaidžiame be žiūrovų. Mūsų fanai yra tikrai geri, bet pakankamai aršūs (juokiasi) ir vis padaro ką nors prieš lygos taisykles. Sekantis mačas namuose bus vėlgi be žiūrovų, tad namų faktorius kaip ir išnyksta. Bet pasiduoti neketiname, eisime ir darysime viską, kas nuo mūsų priklauso.

– Ant kitos komandos suoliuko sėdi Ignas Brazdeikis. Kažkada „Olympiacos“ pats turėjai ribotą rolę, nors ir prie kito trenerio. Galbūt pakalbate apie jo situaciją? Ar Ignas neprašo patarimų?

– Situacijos skirtingos, kaip ir rolės. Bet apskritai, aš manau, kad jis yra praėjęs etapą, kuriame dabar yra, kuomet buvo NBA lygoje. O ir šiaip, tu esi finalinio ketverto komandoje, pas juos sudėtis yra tokia, kad yra bent keli žaidėjai, kurie būna neregistruojami, bet kurioje kitoje Eurolygos komandoje būtų vedantys. Kuomet komandai gerai sekasi, nemanau, kad gali turėti priekaištų. Aišku, asmeninės ambicijos yra, bet jei jiems pavyks laimėti titulų, visa tai kažkiek atpirks. Patarimų jam tikrai negaliu suteikti, nes jis jau praėjęs panašius etapus, yra pozityvus bičas, kiek žinau, sunkiai dirba ir ankščiau ar vėliau tą progą gaus.

– Paties sportinė forma yra stabiliai gera visą sezoną. Kiek individuali sėkmė atperka komandines nesėkmes?

– Mane nurašė daug kas nuo Milano laikų, kuomet dar solidžiai žaidėme Eurolygoje, bent jau antrą sezoną. Vėliau sekė tas trumpas laikotarpis „Olympiacos“, apie kurį galėčiau išsiplėsti, bet manau, kad tas taimingas (laikas) buvo man tiesiog blogas, gal reikėjo būti kantresniam, sezono gale atėjo Bartzokas, tad viskas turbūt būtų buvę kažkiek kitaip. Tuomet buvo Krasnodaras, kuriame su Mantu lyderiavome, „Karsiyaka“, kur taip pat buvo gerai žaidybine prasme. Ir dabar dar vienas sezonas. Po kažkiek laiko esu atradęs tą ramybę, tą stabilumą, kurio galbūt anksčiau šiek tiek trūko, ir darau tą, ką galiu geriausiai daryti. Kol kas tuo mėgaujuosi, džiaugiuosi, kad apart šio sezono, kuomet buvau pusantro mėnesio dėl rankos iškritęs, nesu turėjęs rimtesnių traumų. Tikiu ir žinau, kad dar kelis metus tame aukštame lygyje galėsiu žaisti, nes, kas tokiame amžiuje turbūt svarbiausia – esu sveikas ir vis dar turiu labai didelę meilę krepšiniui.

– Turbūt būtų galima tave laikyti veteranu, rinktinėje jau kelis metus esi vyriausias žaidėjas.

– Galima, manęs tai neįžeidžia, priešingai – man netgi tai patinka. Kaip matome, kuo toliau, tuo ilgiau krepšininkai išlaiko gerą sportinę forma. Suvokimas, kad kūnas yra tavo darbo įrankis, tobulėjanti medicina ir fizinis pasiruošimas. O dėl amžiaus, tai tik parodo, kaip viskas yra laikina. Neseniai buvai perspektyvus, daug kontraktų gaudavai ir avansu. Dabar atsimuši į tą, kad į tave žiūri kaip į vyresnį žaidėją, galbūt kai kurios komandos nurašo, kitos prisibijo. Bet iš esmės – kol gali tuo mėgautis, reikia tai daryti. Dėl to su mielu noru važiuoju į rinktinę, kol esu reikalingas. Taip pat ir klubuose – stengiuosi kiek įmanoma labiau pasimėgauti, nes žinau, kad už kelių metu visa tai baigsis, o man patinka mano darbas.

– Susidaro įspūdis, kad antroje karjeros pusėje atsirado daugiau atsipalaidavimo, pasimėgavimo. Ar tai teisingas įspūdis?

– Iš tikro tas yra tiesa. Ypatingai tai pasikeitė, kai gimė sūnus. Kaip bebūtų, krepšinis yra mūsų hobis, darbas, iš dalies ir gyvenimas. Anksčiau gal per daug stresuodavau. Kuomet gimė vaikas, grįžti namo ir supranti, kad krepšinis svarbu, bet tai nėra pats svarbiausias dalykas. Kuomet pakeiti tą požiūrį, ne tiek apsikrauni galvą, viskas pasidaro gerokai lengviau.

– Daug kas kalba, kad antroje karjeros pusėje reikia ir daugiau prisižiūrėti, pernelyg neatsipalaiduoti vasaromis. Kaip pavyksta tai įgyvendinti?

– Taip, aš neįsivaizduočiau savo gyvenimo kitaip. Kuomet ir koronavirusas prasidėjo, per kelias dienas radau salytę, kur galėčiau visą laiką sportuoti, nes čia jau yra neatsiejama gyvenimo dalis. Jei porą dienų kažko nepadarau, jaučiuosi kaltas prieš save. Man tas niekados nebuvo didelė problema sportuoti individualiai.

– Kalbant apie vasaras Lietuvoje, viena gyviausių vietų šiuo metu laiku tampa lauko krepšinio aikštelės, kiemai, kur žmonės renkasi praleisti laisvalaikio su krepšiniu. Ar ir tau šios erdvės siejasi su vaikystės prisiminimais ir ilgais vakarais kažkur savo rajono aikštelėse?

– Vienareikšmiškai, aš užaugau Vilniuje, Šeškinės rajone, kur galėjai labai lengvai pasukti ne tuo keliu. Turbūt geriausias mano vaikystės draugas su kuriuo leisdavome laiką kieme, pasuko ne tuo keliu ir buvo kalėjime. Tad man yra labai faina, kai yra organizuojami tokie projektai, kaip „LKL Street x Rimi“, nes būtent sportas ir gali ištraukti vaikus nuo pagundos eiti bloguoju keliu. Ypatingai šiomis dienomis, matant, kas dedasi jaunimo tarpe, kuomet pradedamas labai anksti vartoti alkoholis, kitos psichotropinės medžiagos, manau, kad vienintelis kelias yra neiti kažkokiu draudimo keliu, bet eiti pozityviu keliu, tai yra skatinti jaunimą sportuoti ir būti kuo labiau užimtiems, tam yra puikus Islandijos modelis. Ir lauko aikštelės taip pat tam yra puiki terpė.

Šeškinėje, Fabijoniškėse užaugo ir kartu rajonu dalindavomės su dainininku Vaidu Baumila, eurokomisaru Virginijumi Sinkevičiumi, taip pat Martynas Pocius, Tomas Balčėtis, kurie dirba Denveryje, Tomas Okmanas, kuris vėliau įkūrė Lietuvos vienaragį. Tad tai yra puikūs pavyzdžiai, kad ne tiek svarbu, kur tu augi, kokioje aplinkoje esi – svarbu, kaip pats elgiesi ir kokiu keliu pasuki. Tas užimtumas yra maksimaliai svarbu.

– Galbūt kažkurią 90-ųjų dieną ten būtų galima sutikti jus visus žaidžiančius kartu?

– Skirtingu laikotarpiu, manau, kad taip. Su Vaidu mes netgi žaidėme už tą pačią Radvilų gimnazijos mokyklos. Manau, kad skirtingu laikotarpiu toje pačioje aikštelėje galėjote mus visus pamatyti.

– Ar daug laiko teko praleisti ten?

– Taip, vienareikšmiškai. Dabar vietoj tos aikštelės pastatyta parduotuvė (juokiasi). Bet vis matau, kad atsiranda naujų, atnaujintų aikštelių. Jei pas jaunimą yra noro, tai vietų, kur pažaisti, yra ir juos reikia visais įmanomais būdais skatinti tai daryti, nes tai – mūsų ateitis.

– „LKL Street x Rimi“ krepšinį daro vienijančiu bendruomenes įvairiomis prasmėmis. Kaip tau pačiam patinka ši idėja?

– Taip, aš esu pilietiškas ir gan socialiai atsakingas žmogus, tad tokie projektai man patinka, visą laiką esu už ir skatinu. Dažnai tenka kalbėtis su vaikais, kurie sportuoja ir tiesa yra tokia, kad iš tūkstančių vaikų, kurie sportuoja, realiai profesionaliais krepšininkais taps tik keli. Bet visi kiti gali atrasti savo terpę vis tiek – surasti draugų, žaisti mėgėjų lygose, universitetuose, turėti bendrų interesų. Per tas pažintis viskas toliau ir klostosi. Esu būtent už tokį bendruomeniškumą, bendravimą, susibūrimą ir, kaip jau minėjau, užimtumą.

– Tad sugrįžus į Lietuvą galime tikėtis tave pamatyti šiose treniruotėse?

– Nežinau, kada sezonas baigsis, bet tikiuosi, kad pavyks!

– Kiek sezono metu apskritai pavyksta skirti dėmesio lietuviškam krepšiniui – „Betsafe-LKL“?

– Aš esu krepšinio fanas, žiūrėjau ir NKL atkrintamąsias, žiūriu ir „Betsafe-LKL“, jei tik nebūna treniruočių, rungtynių tuo metu, žiūriu viską, ką tik galiu. Stebėjau sezoną. Jis nevienareikšmis, žiauriai gaila, kad vis dar atsitinka tokių dalykų, kaip nutiko Gargžduose. Tai yra didelė gėda būtent tiems žmonėms, kurie su tokiais veiksmais susiję. Kita vertus, atkrintamosios, kaip matome, visai įdomios. Buvo galima tikėtis, kad tiek „Žalgiris“, tiek „Rytas“ iškovos pergalę, bet kitose porose visiškai niekas neaišku.

– Utenos ir Panevėžio komandos žais lemiamą susitikimą, ką laikai favoritu?

– Visų pirma, favoritu matau „7bet-Lietkabelį“. Jie, kaip komanda, manau, yra geresnė ir jeigu jie praloštų, neišeitų į ketvertą, jiems tai būtų nemažas smūgis. Tuo tarpu Utena, jei neišeitų, turėtų įprastą sezoną, bet į geresnę pusę, su daug pozityvo, nes visą sezoną stabiliai žaidė. Dėl patirties, dedant žaidėjus vieną prie vieno, jie yra geresnė komanda, mano nuomone, su visa pagarba Utenai.

– Uteniškių treneris Oliveris Kostičius kurį laiką dirbo trenerio asistentu, kuomet žaidei „Žalgiryje“. Ar į jį išskirtinai atkreipi dėmesį?

– Visą laiką normalu, kad buvusius tiek žaidėjus, tiek trenerius paseki labiau nei kitus. Manau, kad iš Utenos pusės buvo gan drąsus žingsnis, kaip ir drąsus iš jo pusės. Kaip matome, pasiteisino. Kaip bebūtų, Balkanų šalys, kaip ir Lietuva, yra krepšinio šalys ir ten dauguma aukštesnio lygio specialistų gali atnešti daugiau naudos nei žalos. Sveikinimai Utenai, nes jie labai stabiliai visą sezoną žaidė. Nelabai kas būtų pasakęs, kad jie taip stabiliai laikysis toje ketvirtoje vietoje visą sezoną.

– Pas panevėžiečius sezono šviesuliu yra Deividas Sirvydis. Šį žaidėją vasarą matei iš arti rinktinėje. Ar tikėjaisi, kad jis gali tapti Europos taurės rezultatyviausiu žaidėju ir komandos lyderiu?

– Manau, kad taps rezultatyviausiu – nuoširdžiai nesitikėjau. Jam į naudą išėjo Čanako atėjimas, prie kurio jis atsiskleidė. Iš užsieniečių trenerių galima didžiausius pagyrimus sakyti Čanakui, kaip jis jauniems žaidėjams duoda laisvę, teisę klysti ir jais pasitiki. Iš tos pusės yra nuostabu. Ir ką – Deividas patvirtino tą jo pasitikėjimą su kaupu.

– Vilniaus ir Klaipėdos komandos taip pat žais trečiąsias rungtynes. Kaip tau ši serija?

– Man labiausiai gaila, kad Žygimantas Janavičius gavo traumą. Esu su juo žaidęs, esame draugai. Manau, kad jis yra vienas labiausiai neįvertintų Lietuvos žaidėjų. Jis puikiai valdo komandą, puikus žmogus rūbinėje, turintis svarų žodį ir pagarbą iš visų. Tai gali būti gan didelis faktorius. Jei Žygis būtų sveikas, kaip favoritus matyčiau „Neptūną“, o dabar sakyčiau, kad šansai apylygiai. Galbūt „Neptūnas“ turi psichologinį pranašumą, „vilkams“ svyla padai, nes sezonas kol kas yra labai blogas. Neišeita į ketvertą Citadele KMT, Europos taurėje nepateko į atkrintamąsias. Jei dar neišeitų į ketveriukę „Betsafe-LKL“, būtų didelis fiasko. Aišku, čia yra gan normalu jaunai komandai – daryti daug klaidų tiek sudėties formavime, tiek kituose pasirinkimuose. Svarbu, kad iš tų klaidų būtų kuo greičiau pasimokoma. Bet faktas, jei jie neišeitų į ketveriukę, turėdami solidų biudžetą, būtų tikrai blogai.

– „Neptūnas“ turi du graikus – Georgios Vovorą ir Georgios Kamperidį. Ar tenka pastebėti, kad graikai domisi, kaip šiems jų tautiečiams sekasi Lietuvoje?

– Kaip tik po praėjusių rungtynių autobusu važiavome atgal ir žiūrėjau rungtynes. Buvo keli graikai, kurie prisijungė, normalu, kad žiūri savo tautiečius. Kaip bebūtų, graikų čia nėra buvę daug, tad ir pati lyga jiems yra savotiška egzotika, jiems buvo įdomu pasižiūrėti.

– Klaipėdiečių vedlys yra ką tik MVP tapęs Ąžuolas Tubelis, kurį taip pat vasarą matei rinktinėje. Kiek tikėjaisi iš jo?

– Mane nuoširdžiai nustebino. Tikrai negalvojau, kad jis iškart demonstruos tokią formą. Kaip bebūtų, prieš sugrįžtant į Lietuvą jis neturėjo didelių žaidimo minučių ir mane tikrai nustebino, kad Ąžuolas nuo pat pradžių įgavo pasitikėjimą ir taip dominavo LKL. Labai džiugu dėl jo, jaunas krepšininkas, ateina ta nebloga karta – Ąžuolas, Marčiulionis, Buzelis, Sirvydis. Dėl to galima pasidžiaugti. Kita vertus, aišku, reikia neužmigti ant laurų. Su visa pagarba „Betsafe-LKL“, tai nėra viena iš stipriausių lygų Europoje ir vis tiek yra dar kur tempti. Vis tiek tikiu, kad jeigu Ąžuolas taip toliau tobulės, bus ateityje stipri jėga Lietuvos krepšinyje. Sekantis žingsnis ir yra sunkiausias. Kuomet kyli karjeros laiptais, sunkiausia iš pradžių įsitvirtinti profesionalų krepšinyje, o dar sunkiau žengti žingsnį aukštyn, kuomet eini į Čempionų lygą, Europos taurę ar Eurolygą. Čia ir būna tas kertinis žingsnis. Ten jau arba įsitvirtini, arba ne. Potencialas milžiniškas, o ten jau yra daug dedamųjų – kokie bus komandos draugai, treneris, kokia klubo vizija. Svarbiausia, kad būtų sveikas.

– Karjerai artėjant prie pabaigos, galbūt norėtųsi dar ir pačiam vieną kitą sezoną sužaisti Lietuvoje? Tikriausiai patrauklias sąlygas galėtų pasiūlyti tik „Žalgiris“ ar „vilkai“.

– Niekados nesakau ne. Apie „Žalgirį“ jau esu ne kartą kalbėjęs, tad nenoriu kartotis. O dėl kitų komandų.. Per karjerą ką išmokau, kad teisinga eiti ten, kur tavęs labiausiai nori. Tuomet tu būsi laimingas, bus laiminga šeima. Jei kažkokio noro nejauti ir jo nėra, geriau eiti kitu keliu. Tiek metų esu pražaidęs užsienyje, tad nėra problema žaisti ir kažkur kitur, svarbiausia, kad būtum reikalingas.

„Ilgoji pertrauka“: ar Walkeris baigs sezoną Kaune, „Ryto“ marketinginis ėjimas prie „Žalgirio“ atributikos parduotuvės, įdomi „Ryto“ ČL sezono kryptis, Brazdeikio ir Howardo mainai, Stonkaus atlygis ir sirgalių įžeidinėjimai rungtynių dalyviams