M.Gebeno kelias iš Europos taurės į Ispanijos autsaiderius: apie neįprastą poziciją ir sensacingą smūgį „Barcelona“ (2) interviu

Sezonui ritantis į antrąją pusę kai kurie žaidėjai vienas ekipas keičia į kitas, o tarp tokių atsidūrė ir Martinas Gebenas.

Aukštaūgis sezoną pradėjo Liublianos „Cedevita Olimpija“ klube, tačiau komandą ėmus retinti traumoms ir prireikus stumtis į „ketvirtą poziciją“, lietuvis suprato, kad reikia imtis permainų.

Taip jis neseniai po trumpos pertraukos grįžo į Ispaniją. Vėl į Kataloniją. Tik kitą klubą – Žironos „Basquet“, kuriame taip pat žaidžia Mindaugas Sušinskas.

Iki tol Europos taurėje centras per 14 minučių pelnė 4,8 taško, atkovojo 3,1 kamuolio, blokavo 0,5 metimo ir rinko 6,2 naudingumo balo.

„Basquet“ siekia išsikapstyti iš dugno Ispanijoje ir kol kas lietuvių ekipa jau džiaugėsi bene skambiausia sezono pergale, kuomet šią savaitę nukovė Barselonos „Barcelona“.

„Labiausiai džiugu, kad šis pralaimėjimas „Barcelona“ ekipą tolina nuo Karaliaus taurės ir artina prie jos mano bičiulius Manresoje“, – šypsosi M.Gebenas.

Šiuo metu Žironos klubas vis dar lieka tarp trijų mažiausiai pergalių (4/11) turinčių ekipų, tačiau tikisi, kad vietą pirmajame divizione išsaugoti pavyks.

– Papasakokite, kaip nutiko, kad vis tik palikote Liublianą? Gal tam įtakos turėjo ir Andrijos Stipanovičiaus atvykimas?

– Ne, Andrijos komandai reikėjo, kadangi žaidėme sunkiai, mūsų kitas centras paliko klubą. Likau aš ir jaunas Joanas Beringeris – labai talentingas, bet be patirties. Po krepšiu mums trūko vieno žmogaus. Viskas labiau pasikeitė, kai traumą gavo vienas mūsų „ketvirtų numerių“. Tada treneris nusprendė treniruočių ir rungtynių metu mane stumti į ketvirtą poziciją. Kažkiek tas funkcijas atlikti galiu, bet tai nėra mano natūrali pozicija.

Gavosi, kad „ketvirtoje“ nelabai tikau, „penktoje“ nelabai žaidžiau, tad žaidybinis laikas sumažėjo. Vaidmens komandoje nebeliko, tai pasimatė per porą savaičių. Nusprendžiau, kad nenoriu taip tęsti ant suolo sėdėdamas ir tikėdamasis nutrupančių minučių. Su komanda radome sprendimą.

– Su sunkiais kraštais turėjote tokią didelę spragą ar manote, kad komandoje buvo kitų, galėjusių tai kompensuoti geriau?

– Yra Devinas Robinsonas – pagrindinis „ketvirtas“, žaidęs liūto dalį minučių. Kiti du yra jaunesni, su patirties stoka. Vienas susižeidė, kitas nebuvo pasiruošęs kiek padėti komandai, tad taip žaidėjų nebeliko. Nežinau, reikia klausti trenerio, jo vizija dėl manęs pasikeitė.

– Kaip viskas klostėsi iki tol? Ar buvote patenkintas savo vaidmeniu?

– Negaliu sakyti, kad viskas buvo tobula. Visada stengiausi, dirbau treniruočių metu, tikėjausi užsidirbti šansus ir minutes. Tobulai viskas nevyko, kaip norėjosi.

Gebenas

– Gal buvote sulaukęs pažadų dėl vaidmens, kurie tapo neįgyvendinti?

– Ne, tas žodis man skamba juokingai – ką gali pažadėti žaidėjui, jei po to kažkas nesigaus. Turi darbu įrodyti, kad esi nusipelnęs bei gali padėti komandai laimėti. Pažadų nebuvo, jų ir nesitikėjau. Galiausiai, kai pusiaukelėje sezono nelabai kas progresavo, nesinorėjo viso sezono praleisti ant suolo ir nervinantis, kodėl nežaidžiu.

– Ar jau spėjote pasiekti tašką, kai nervai atsirado?

– Jau buvo po truputį (Juokiasi). Mintys pradėjo lįsti į galvą. Tada šnekėjome su agentu, komandos sporto direktoriumi, ekipa suteikė leidimą ieškoti naujo klubo. Tai šiuo atveju buvo sprendimas.

– Kokį įspūdį apskritai spėjo palikti Liublianos ekipos organizacija?

– Viskas tvarkinga, organizacija atrodo išpuoselėja, visi šiltai priima žaidėjus, mano šeima čia jautėsi labai komfortiškai. Buvome suradę dukrai gerą darželį ir pan. Komanda padėjo, kiek galėjo, didelių skundų ar nusivylimų nebuvo. Lyga yra kitokia, ypač po Ispanijos. Buvo neįprasta, kad į rungtynes susirinkdavo nedaug žiūrovų. Manresoje, nors ir miestas nedidelis, kaskart arena būdavo pilna, ūždavo nuo palaikymo. Liublianoje tokio palaikymo nesutikome. Daug kas sakydavo, kad arena užsipildo labiau, atvykstant Eurolygos grandams, bet negaliu pasakyti, kad tai prilygdavo tam, prie ko buvau pratęs Ispanijoje.

Gebenas

– Kiek sunku buvo ieškotis naujos komandos, kai nusprendėte, kad laikas kažką keisti?

– Buvo komandų, kurios domėjosi manimi. Mane ir mano šeimą domino grįžimas į Ispaniją, kadangi ir aplinka, ir kalba pažįstama. Labiausiai norą matyti mane savo gretose rodė dvi ekipos, tad buvo laukimo periodas, žiūrėjau, kaip spręsis kontrakto detalės. Nerimo buvo daugiau ir tos pusės. O visa kita papuolė po agento darbu. Šiaip viskas nuo sprendimo išvykti užtruko apie savaitę – gana greitai. Tiek aš, tiek klubas norėjome rasti sprendimą, kuris leistų visiems jaustis laimingiems, nes abiejų pusių ta situacija netenkino.

– Kas buvo svarbiausia, renkantis naują ekipą? Atvykote į Ispanijos autsaiderių gretas, nors įprastai krepšininkams žaisti labiau norisi laiminčioje organizacijoje. Kas lėmė šį apsisprendimą?

– Tai antras mano kartas, einant į autsaiderių gretas. Pirmąsyk pasisekė gerai ištraukti komandą iš iškritimo į antrą divizioną, po šio sezono matysime, ar galėsiu būti kažkoks katalonų komandų išgelbėtojas (Juokiasi).

Turėjau gerą pokalbį su treneriu, žinojau, kad daug dalykų keisis, pralaimėjimai buvo su buvusiu strategu. Naujas strategas įnešė savo sistemą ir mačiau, jog jis nori mane išnaudoti – man buvo svarbiausia, kad turėsiu vaidmenį ir manęs čia nori. Pinigai buvo antras planas, nors irgi pliusas, kuris gavosi teigiamas.

– Kiek didelis kontrastas yra iš Zvezdano Mitrovičiaus atvykti pas Moncho Fernandezą?

– Yra kontrastas (Juokiasi). Vien kultūrinis: skirtinga kalbos maniera, skirtingas treniravimas. Nors nesurasi nė vieno nereiklaus stratego, kurios nespaus maksimumo ir nenorės daugiau pastangų, greitesnio bėgimo, geresnių sprendimų. Visi su savo vizijomis ir detalėmis.

– Žironoje sutikote ir Mindaugą Sušinską.

– Smagu tikrai, ir rūbinėje, ir šiaip. Prieš pasirašant sutartį daug šnekėjomės su Mindaugu, jis pasidalino, kaip čia vyksta. Visada smagu paplepėti lietuviškai ir turėti tėvynainį šalia. Tikėsimės, kartu galėsime prisidėti prie pergalių Žironos klube.

Gebenas

– Prieš kelias dienas „Basquet“ pasiekė skambiausią sezono pergalę prieš „Barcelona“. Kokios reikšmės buvo ji?

– Mums kiekvienos rungtynės dabar yra išgyvenimo, tiesiogine žodžio prasme. Žinojome, kad „Barcelona“ yra ne pagal mūsų kišenę. Popieriuje tikrai neturėtume su jais taip lygiai kovoti ar laimėti, bet žinojome, jog žaisime be jokio spaudimo. Žinojome, kad bus sirgalių, nors gal ne visi palaikys mūsų mažą klubą. Visi dirbome, tyliai svajojome ir tikėjomės bei kažką nuveikėme.

Labiausiai džiugu, kad šis pralaimėjimas „Barcelona“ ekipą tolina nuo Karaliaus taurės ir artina prie jos mano bičiulius Manresoje. Toks „Barcelona“ nepatekimas būtų pirmas istorijoje – būtų šioks toks ažiotažas Ispanijos lygoje. Pergalė suteikė daug emocijų, tapo šviežiu oro gurkšniu visam miestui, visi atgijo, o kai laimi, krepšinyje išsisprendžia visos problemos.

– Kaip manote, kuo šį sezoną „Barcelona“ tokia pažeidžiama? Pergalių ir pralaimėjimų balansas Ispanijoje yra neigiamas.

– Čia jau negaliu pasakyti, daug dalykų vyksta klubo viduje už uždarų durų. Nenoriu komentuoti ir prisišnekėti. Nestebiu jų tiek daug. Tik manau, kad tai nėra tokia stipri komanda kaip praeityje. O toliau analizuoti būtų spekuliacija.

– Ar su komanda juokais nesvarstėte, kad grįžę namo skaitysite apie Joano Penaroyos atleidimą?

– Mačiau keletą ispanų sirgalių komentarų, kad visi jau kalą jį prie kryžiaus. Nežinau. Klausiau vietinių, sakė, tokių gandų nėra. Žiūrėsime.

– Kokios yra jūsų nuotaikos dėl situacijos turnyro lentelėje? Ar tikslas yra išsikapstyti iš paskutinių pozicijų, ar svajojate apie kažką daugiau?

– Šioje sezono stadijoje realistiškiausias ir pasiekiamas tikslas – išsigelbėti ir likti pirmame divizione. Kažkas aukščiau – tebūnie svajonės. Tai būtų vyšnia ant torto, jei seksis labai gerai. Per didelėmis svajonėmis nereikia užimti savo smegenų, reikia susikaupti ir daug dirbti. Liko daug sezono. Mums kaip komandai reikia labai daug susižaidimo kartu.

Treneris čia tik mėnesį, atvyko nauji žaidėjai, reikia susilipdyti į naują gerą komandą. Pats esu čia neseniai, žingsnis po žingsnio įsilieju, nesitikiu kažkokių didelių šuolių. Kasdien jaučiuosi vis užtikrinčiau ir suprantu, ko treneris nori iš manęs, susipažįstu, kokie yra komandos draugai.

„Ilgoji pertrauka“: LKL klubų darbas komunikacijoje, interesų konfliktai, Valančiūnas „Žalgiryje“, kokio žaidėjui reikia „Rytui“, komentatorių niuansai ir lūžio momentas Lietuvos krepšinyje