„Mokyklą“ Utenoje radęs naudingiausias LKL žaidėjas už augimą dėkingas Lenkijos klubą treniravusiam lietuviui (3) interviu

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ sezoną pradėjo solidžiai: Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) buvo įveiktos Kėdainių, Klaipėdos ir Mažeikių ekipos, nusileista tik Kauno „Žalgiriui“, o Šiaurės Europos lygoje (ENBL) pavyko sutriuškinti Liublino „Polski Cukier“ klubą.

Vienas iš komandos vedlių į pergales yra Brae Ivey. Gynėjas per 26 minutes fiksuoja 18,5 taško, 4,8 atkovoto kamuolio, 3 rezultatyvių perdavimų bei 21,8 naudingumo balo vidurkius LKL. Šiuo metu jis – trečias rezultatyviausias ir pats efektyviausias žaidėjas lygoje.

27 metų 187 cm ūgio amerikiečiui Lietuva – trečioji šalis Europoje, anksčiau jis atstovavo Skopjės MZT ir Slupsko „Energa Czarni“ klubams. Pastarajame jį treniravo Mantas Česnauskis, kuriam B.Ivey iki šiol reiškia padėką už sumanumo pamokas.

„Mantas mane mokė, kaip daugiau strateguoti savo veiksmus ant parketo prieš tai darant“, – sakė B.Ivey.

Amerikietis toliau mokosi Utenoje ir juokiasi, kad šalia Oliverio Kostičiaus jaučiasi lyg mokyklos klasėje.

„Treniruotės dėl to užtrunka, bet Oliveris nori, jog kiekvienas iš mūsų iš tikrųjų suprastų jo sistemą ir vienas kitą. Jis – kruopščiausias treneris, kokį kada turėjau“, – pasakoja B.Ivey.

– Jau porą mėnesių esate Utenoje, kokį įspūdį palieka šis kraštas ir „Uniclub Casino – Juventus“ organizacija?

– Pirmas įspūdis tikrai geras. Miestas – mažas, bet mielas. Gal veiklos ir nėra daug, bet man tai tinka, kadangi galiu koncentruotis į krepšinį, vertinu gamtą, medžius, ežerus, o to čia pilna. Man patinka šio miesto ramybė, nemėgstu triukšmo, daug veiksmo aplink, tad čia jaučiuosi puikiai. Apskritai Lietuvoje jaučiuosi gerai, aplankiau Kauną, Vilnių – man tikrai patiko, pajaučiau ir miesto gyvenimo. Ypač sostinė mane sužavėjo, puikiai praleidau ten laiką. Anksčiau nebuvau daug girdėjęs apie Lietuvą, tad įspūdžius susidarau pats. Girdėjau tik tai, kad čia – krepšinio šalis, turinti gero lygio ekipų.

– Kokiais argumentais jus prisiviliojo Utenos klubas?

– Nes tai buvo rimčiausias pasiūlymas ir vienintelė komanda, kuri manimi taip stipriai domėjosi. Su kitomis ekipomis viskas galėjo užsitęsti, nusimatė laukimas ir t.t., o „Uniclub Casino – Juventus“ nuosekliai vykdė visą procesą. Žinojau, kad yra žaidėjas, kurį jie bandė prisivilioti, bet kai to nepavyko, jie pareiškė susidomėjimą man. Turėjau pasiūlymą Graikijoje, bet derybos nutrūko paskutinę minutę, bet taip būna, tokia krepšinio dalis. Aplink visada daug talentingų žaidėjų, komandos pasirenka, ko nori, kad pasiektų pergales. Nemanau, kad šią vasarą komandos pamatė manyje tokį žaidėją, koks esu, bet manau, jog šį sezoną tai įrodysiu.

Kitas dalykas, komandos trenerių štabe yra Vytautas Buzas, priklausantis „Octagon“ agentūrai, kaip ir aš. Jis pristatė mane treneriams ir vadovams, tikėjo manimi ir pasistengė, kad čia atsidurčiau. Esu labai už tai jam dėkingas.

Ivey Vraneš

– Ankstesnės jūsų patirtys Europoje buvo sukauptos Lenkijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Koks buvo laikas šiose šalyse?

– Lenkijoje buvo panašiai kaip Lietuvoje, nematau daug skirtumo tarp sezono Slupske ir Utenoje, tiek krepšinio, tiek gyvenimo prasme. Šiaurės Makedonijoje buvo visiškai kitaip, buvo galima justi, kad tai kiek varginga šalis, kas atsispindi ir gyvenimo būde. Pirmasis mano klubas buvo itin mažo biudžeto, mes net neturėjome savo salės, dalijomės ją su vietinės krepšinio mokyklos vaikais, neturėdavome daug laiko treniruotis atskirai. Neturėjau automobilio, mieste nebuvo daug veiklos, tad jaučiausi kažkiek strigęs. Šiaurės Makedonijoje gavau pirmą šansą kaip profesionalas, už tai visada būsiu dėkingas šiltiems žmonėms ten, tai man reiškia daug.

– Ar pajautėte balkaniško krepšinio atmosferą?

– Balkaniška atmosfera yra ta, kurios nepalyginsi su niekuo kitu. Tai – didžiausias mano įspūdis apie makedonus. Mano komandos sirgaliai buvo labiausiai pašėlę, kokius mačiau, nepaisant to, kad gerbėjai Slupske irgi buvo puikūs, namų rungtynėse arena visad buvo pilna. MZT sirgaliai buvo neįtikėtini, jie kiekvienose rungtynėse palaikė taip, lyg tai būtų gyvybės ar mirties mačas. Kai jauti tokią energiją iš sirgalių, tai visoms rungtynėms suteikia kitokią atmosferą. Tu nori laimėti dėl tokių sirgalių.

Galiu duoti pavyzdį. Vienose atkrintamųjų rungtynėse žaidėme svečiuose, liko gal 20 minučių iki rungtynių, mūsų sirgaliai įsinešė fakelus į areną ir juos uždegė. Jie uždūmijo visą areną. Tai buvo pašėlusi patirtis, vienintelis kartas gyvenime mano karjeroje, kai tai mačiau. Jie taip pat metė popierių į aikštę, kai tik prasidėjo rungtynės, tad tokios emocijos nepakartojamos, pasaulyje ko gero negausi tokios atmosferos, kokią sukuria balkanų žmonės.

– Lenkijoje jus treniravo lietuvis Mantas Česnauskis, kurie yra jau vietinis toje šalyje. Ką galite papasakoti apie šį specialistą, kurio lietuviai senokai nematė?

– Jis buvo geras treneris, tuo metu tikrai buvo mandagiausias strategas, pas kurį esu buvęs. Supratau, koks jo žaidimas, o jis man davė laisvę aikštę, ką vertinu. Šiaurės Makedonijoje treneriai buvo labai kritiški man, kuomet klydau, jaučiau negatyvą, po pramesto metimo galėjau justi, kad būsiu pakeistas, o taip pat išgirsiu daug žodžių apie save. Mantas buvo kitoks. Būdavo situacijų, kai tikrai galėjau susikurti geresnius metimus, tačiau jis likdavo neutralus prie linijos, kas man suteikė pasitikėjimo būti savimi.

Turėjau gerus metus Lenkijoje būtent dėl to pasitikėjimo. Jis – rimtas treneris, rimčiausias, pas kurį esu buvęs. Iš jo nesulauksi daug juokų, jis bus rimtas treniruotėse, tačiau jis buvo labai protingas. Daug išmokau iš jo. Išmokau, kaip judėti sumaniau aikštėje, nes būdamas greitas kartais galiu būti per greitas ir neapgalvoti situacijos tinkamai. Tik trečius metus rungtyniauju profesionaliai, dar vis mokausi, tad Mantas mane mokė, kaip daugiau strateguoti savo veiksmus ant parketo prieš tai darant.

Ivey

– Sezoną Utenoje pradėjote galingai. Kaip taip greitai prisitaikėte prie naujos lygos ir naujo klubo?

– Jaučiuosi labai komfortiškai čia. Kostičius man suteikia daug pasitikėjimo ir palaikymo, jis mane stato į tą poziciją, kur galiu atrodyti geriausiai. Mano komandos draugai taip pat leidžia man jaustis gerai. Galiu būti savimi, rodyti savo žaidimą ir tai svarbiausia. Kostičius – labai užsivedęs treneris, tai antras serbas, pas kurį žaidžiu, pirmasis buvo Šiaurės Makedonijoje. Serbų treneriai yra unikalūs. Balkanų emocijų, apie kurias šnekėjau anksčiau, visada rasi pas šiuos specialistus. Taip ir komanda prisipildo aistros žaidimui.

Kostičius kaip ir Mantas – intelektualus treneris, kas yra unikalaus pas Oliverį, kad treniruotės primena pamokas. Jis gali mums parodyti prezentacijas, pažymėti dalykus, jis moko mus kaip klasėje per pamokas moko mokytojas. Treniruotės dėl to užtrunka, bet Oliveris nori, jog kiekvienas iš mūsų iš tikrųjų suprastų jo sistemą ir vienas kitą. Jis – kruopščiausias treneris, kokį kada turėjau, o tai – pirma komanda, kurioje jaučiuosi kaip mokykloje. Tai padeda komandai, kasdien išmokstame vis kažko naujo.

– Kol kas laimėjote vienerias rungtynes Šiaurės Europos lygoje, o LKL įveikėte 3 varžovus iš 4. Ar toks startas tenkina?

– Manau, pradėjome sezoną gerai, augame kasdien, tobulėjame, mūsų treniruotės kartais sudėtingesnės už rungtynes. Didiname intensyvumą ir bandome būti geresni kasdien. O su tuo ateis ir rezultatai. Esame atviri, tikime procesu ir tikiu, kad kai esi nuoseklus, tai duoda vaisių.

– Spalį viso sužaisite net 10 rungtynių. Kaip ruošiatės išgyventi šį maratoną?

– Taip, tai sunkus mėnuo, reikės daugiau dėmesio skirti atsistatymui, kūno priežiūrai. Mūsų pasirengimas sezonas buvo labai intensyvus, tad ruošėmės sunkiam sezonui. Jaučiu, kad mūsų kūnai tam yra paruošti, mūsų rutina kiek pasikeis, treniruočių intensyvumas sumažės, turėsime laiko atsistatyti ir ko gero daugiau akcento teiksime vaizdo peržiūroms bei analizei. Kol kas karjeroje dar nesu susidūręs su tokiu intensyviu tvarkaraščiu, tai – pašėlęs dalykas, NBA ritmas.

– Ko jūs pats tikitės iš šio sezono Utenoje?

– Tikiu, kad mano darbas kalbės už mane. Vasaromis sunkiai dirbu, tai darau jau seniai, tad jaučiu, kad darbas duoda rezultatą. Kai kurie rezultatai ateina ne dėl praeitos vasaros, o dėl nuoseklaus darbo kasmet. Kaip jau sakiau – reikia tikėti procesu, koncentruotis į augimą. Manau, kad darbas, prakaitas, ašaros, kuriuos įdedu, parodys, koks esu žaidėjas. Koks iš tiesų esu aikštėje, koks atsidavęs komandai ir jos žmonėms esu, kaip mėgaujuosi krepšiniu. Taip, dirbu sunkiai, bet nepamirštu ir to, kad dauguma mūsų ateina į krepšinį ir dėl to, kad juo mėgautis. Stengiuosi tai daryti.