Netemptą „Žalgirio“ lygį pripažinęs D.Lavrinovičius: apie sunkią adaptaciją prie A.Trinchieri ir svarbius metus Panevėžyje (26) interviu

Kauno „Žalgirio“ komandoje metus praleidęs Danielius Lavrinovičius verčia naują savo karjeros etapą. Vasarą jis sukirto rankomis su Panevėžio „7bet-Lietkabeliu“ dėl dvejų metų kontrakto.

25 metų 206 cm ūgio puolėjas teigia stipriai užsigrūdinęs Kaune ir šias pamokas viliasi perkelti ir į naują ekipą.

„Man jau 25 metai, reikia žaisti, rodyti save. Manau, šie dveji metai man bus labai svarbūs karjeroje“, – sako D.Lavrinovičius, pernai Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) per 12 minučių pelnęs 4,6 taško bei atkovojęs 2,6 kamuolio.

Nenadas Čanakas tik trečiuoju bandymu pasikvietė aukštaūgį į Panevėžį, nors šį atidžiai stebėjo jau keletą metų. Dėl pirmojo „ne“ Danieliui kiek gaila, dėl antrojo klausimų nėra – tada jis pasirinko „Žalgirį“ – pasiūlymą, kurio atsisakyti neįmanoma.

„Dirbame sunkiai, treneris griežtas, bet už aikštelės galime ir pabendrauti. Kol kas esu labai patenkintas.

Kai bendravome pirmąkart, treneris buvo labai atviras – jis matė mane kaip 12–13 žaidėją. Man pas Nenadą tai patinka, kad jis viską sako atvirai, nežadės man šešto žaidėjo vietos, žinodamas, jog būsiu 12-tas. Tada jis sakė, kad gausiu treniruotis, kartais pasižaisti LKL, Čanakas niekada nepudruodavo smegenų ir tai man labai patinka“, – 2020-aisiais vykusį pokalbį prisiminė jis.

Krepsinis.net – interviu su D.Lavrinovičiumi apie metus Kaune, trenerių kaitą, epizodą su Walteriu Tavaresu ir viltis Panevėžyje.

Lavrinovičius

– Kaip praleidote savo vasarą? Labiau ilsintis ar kaip tik dirbant – aktyviai?

– Šią vasarą nemažai sportavau, dirbau ties savo silpnybėmis ir manau, kad tai pavyks integruoti rungtynių metu. Tikrai nemažai darbo įdėjau ties metimu bei judesiais. Tikiuosi, tai bus į naudą.

– „7bet-Lietkabelis“ atrodo nemažai pasikeitęs per vasarą, kiek kitokią ekipą tikitės matyti ateinantį sezoną?

– Komanda kiek keisis greičiu, vis tiek kūnai jaunesni, turėtume daugiau lėkti. Nenustebčiau, jei sezono pradžioje bus daugiau broko, lyginant su pernai. Vis tiek komanda nauja, nauji žaidėjai, susižaidimui reikės laiko. Dabar tik antra savaitė – yra kur dirbti.

– Panevėžio komanda yra ta, apie kurios žaidėjus dažnai sakoma, jog jie yra neprasti aktoriai. Ar sutiksite, kad tokius žmones kaip Lipkevičius ar Maldūnas smagiau turėti savo komandoje nei varžovų?

– Faktas, kad juos gerai turėti savo komandoje, žaidėjai – labai geri, sukaupę daug patirties, tai privalumas mūsų ekipai. Jei rinktis, žaisti prieš juos ar su, rinkčiausi su.

– Ar daug nervų ankstesniais sezonais kainuodavo žaidimas prieš šiuos panevėžiečius?

– Nepasakyčiau, jie daro tai, ką geriausiai moka, tai krepšinio dalis. Neužknisdavo, tai jau žaidimo subtilumas, jie nori pergudrauti varžovus – tai ir darydavo. Aišku, išprovokuodavo puolime baudų, tada nervas paimdavo, bet labai to nesureikšmindavau.

– Kokią reikšmę šios asmenybės turi Panevėžio klubui ir už aikštės ribų? Kaip komandos naujokas turbūt ypač tai jaučiate.

– Oi, didelę reikšmę tikrai. Jie padeda ir aikštėje, po kiekvienos klaidos prieina bei pasako, kaip geriau, duoda ir velnių, jei reikia, palaiko už aikštės ribų. Pasako, ką geriau daryti ar nedaryti Panevėžyje (Juokiasi). Jaučiasi, kad jie yra su patirtimi ir leidžia ne pirmą sezoną Panevėžyje. Negalima į juos numoti ranka, reikia naudotis proga ir semtis visą informaciją iš jų.

– Ne vienas praeito sezono „7bet-Lietkabelio“ žaidėjas neslėpė apmaudo dėl pusfinalio prieš žalgiriečius, pavogtos pergalės ir neužsikabinimo už šanso. Ar kalbų apie tai sulaukėte?

– Buvo pora juokelių apie Hayeso pastūmimą nugara, bet labai per dantį netraukė (Juokiasi).

– Kaip pats prisimenate tą seriją?

– Darbą su „Žalgiriu“ pusfinalyje atlikome, laimėjome, įsiminė labiausiai tos antrosios rungtynės, kur ir buvo tas epizodas. Aš labiau viską stebėjau nuo suolo. Net ne labiau – tiesiog nuo suolo (Juokiasi).

Lavrinovičius

– Kalbant apie visą jūsų sezoną „Žalgiryje“, koks jis buvo jums?

– Įgijau visai nemažai patirties, buvo visai kiti greičiai, persikėlus iš Kėdainių. Toks sezonas tik į naudą, sustiprėjau tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nedaug žaidžiau, reikėjo dirbti kitais dalykais. Buvo žaidėjų, kurie daug man padėjo – tas pats Ulė, kiti veteranai, jie labai palaikydavo. Šiaip sezoną vertinu teigiamai, neskaitant to, kad nelaimėjome aukso.

– Edgaras Ulanovas irgi minėjo, kad sezonas nebuvo labai blogas. Ar toks jo finišas tikrai nereiškia blogo rezultato?

– Kaip sakau, ne pyragai. Gaila, kad nepasiėmėme titulo. Sezonas per viduriuką, galėjo būti geresnis, bet yra, kaip yra, dabar reikia su Panevėžiu vaikytis to medaliuko.

– Turbūt jums yra dvigubai apmaudu, kadangi karjeroje dar nebuvote iškovojęs LKL žiedo, skirtingai nei nemažai žalgiriečių.

– Oi, tikrai buvo apmaudu tokią progą paleisti. Pirma proga pakovoti dėl aukso, tikiuosi, ne paskutinė.

– Pernai vasarą „Žalgirio“ kvietimas buvo netikėtas ir jums, ir krepšinio gerbėjams. Pats iškart rodėte brandą savo požiūriu, kuomet pasakojote, jog suprantate, koks vaidmuo jūsų laukia. Kas iš turėtų lūkesčių jums pasiteisino, o kur realybė gal buvo kitokia?

– Pasirašiau net negalvodamas – tokia proga reikėjo naudotis, nes gal niekada daugiau „Žalgiris“ manęs kvietęs nebūtų. Šiaip viskas buvo net geriau nei tikėjausi. Tikėjausi, kad bus rungtynių, kur net neskrisiu, turiu omenyje Eurolygos išvykas, tačiau keliavau visur. Vien tai vertinu teigiamai, nes maniau, jog bus mačų, kur treneris sakys net nesiruošti ir nevažiuoti.

Antroje sezono pusėje truputį sėdau, nepatempiau lygio ir tiek. Suprantu, kad komandoje yra geresnių žaidėjų, dėl to manęs neleido žaisti. Kaip jau minėjau, tą patį pusfinalį stebėjau nuo suolo, pilnai suprantu, kokioje komandoje žaidžiau.

– Kuomet jums atėjo mintys, kad šio lygio netempiate?

– Vis tiek visi žaidėjai tos patirties turėjo. Man, kaip atėjusiam iš Kėdainių, buvo didelis lygio ir greičių skirtumas. Supratau tada, kai pradėjau daugiau sėdėti ant suolo. Supratau, kad neužtenka to, ką turiu, reikia eiti į priekį bei tobulėti.

Maksvytis, Lavrinovičius

– Kiek pasitikėjimo jums davė pažaidimas Eurolygoje? Turbūt geriausiai visiems įsiminęs epizodas buvo jūsų kova dėl kamuolio su Walteriu Tavaresu.

– Tokie epizodai tikrai priduoda pasitikėjimo, tiek komanda, tiek treneris ima tave palaikyti labiau. Tai stumia į priekį, verčia kabintis ir būti alkanesniu. Tokie epizodai veža mane.

– Ar buvo žaidėjų, prieš kuriuos turėjote daugiau baimės jausmo?

– Neturėjau tokio. Matote, palyginus su kitais, kas aš esu tam Tavaresui ar kitiems. Man tokiems žaidėjais tereikia įkąsti, kai jie nesitiki. Nelabai aš juos sureikšmindavau, man reikėdavo prieš juos stengtis labiau nei jiems prieš mane.

– Kurios Eurolygos rungtynės pačiam įsimins labiausiai?

– Gal sakyčiau, kad prieš Milaną, kai žaidėme išvykoje ir pavyko išprovokuoti Mirotičiaus pražangą puolime. Jei neklystu, man tai buvo pirmas toks epizodas. Nesakau, kad būtinai dėl Mirotičiaus, bet tiesiog buvo komandos palaikymas – labai smagu po rungtynių.

– Kiek emociškai sunkus jums ir kitiems buvo trenerių kaitos ir dramų etapas?

– Manau, etapas buvo nelengvas, nelengvas. Susitvarkėme, praėjome tai, krepšinis toks sportas, niekada nežinai, kada treneris gali pasikeisti.

– Kaip jums ėjosi prisitaikymas prie Andrea Trinchieri?

– Man buvo truputį sunkiau, prie Kaziuko buvo ir smagiau, ir gal lengviau. Nesakau, kad Andrea blogas treneris, bet man nebuvo lengva prisitaikyti prie jo. Tai buvo antras kartas, kai man treneris pasikeitė sezono eigoje.

– Kaip manote, ar įtakos turi ir tai, kad Kazys buvo lietuvis strategas, o Andrea atvyko kaip legionierius su aiškiu tikslu konkrečiam rezultatui?

– Gal ne, abejoju, tiesiog treneris kiekvienam numato skirtingus vaidmenis, skirtingai supranta, ką jis gali atlikti. Jei Kazys manyje kažką įžvelgė, Trinchieri gal nelabai kai kuriuose epizoduose. Priklauso su kuo, prieš ką žaidi ir kaip atrodai tą dieną.

– Koks kaip treneris Andrea buvo stresinėje situacijoje tokioje kaip LKL finalas?

– Tikrai mąstantis treneris, nėra labai panikuojantis, sukaupęs patirties. Galų gale vis tiek pralaimėjome, nenurašau nieko ant trenerio, žaidėjai žaidžia. Manau, tiesiog neįvykdėme plano, nes treneris mus buvo paruošęs visoms rungtynėms. Čia jau ant mūsų pečių eina našta.

Lavrinovičius

– Kontrakte dar turėjote „pliusą“. Ar dar sezono eigoje supratote, kad vasarą reikės ieškoti naujo klubo?

– Pavasario pradžioje galvojau, kad negerai čia, prastai atrodau. Nebuvo minties, kad tikrai manęs nepasiliks, bet mąsčiau, jog reikia susiimti, kažką daryti, nes gali būti, kad sutarties neprasitęs.

– Kaip dabar jums iš šono atrodo naujoji „Žalgirio“ sudėtis?

– Neblogai, manau, Eurolygoje jie pateks į geriausių dešimtuką, o LKL, tikiuosi, pralaimės prieš mus (Juokiasi). Sudėtėlę susirinko neblogą, likę lietuviai irgi geri, man su jais buvo smagu. Manau, jie galimai turės neblogą sezoną.

– Nenadas Čanakas ilgą laiką stebėjo jus ir viliojo į Panevėžį. Kiek svarbu buvo vykti ten, kur jautėtės toks laukiamas?

– Labai svarbu. Kaskart, kai šnekėdavau su juo, vis galvodavau, bet tada kažkas išlįsdavo, padarydavau kvailų sprendimų, kaip kad pirmąkart, kai likau Vokietijoje. Po to buvo liūdna, bet smagu, kad treneris nori manęs dabar, pasitiki, tiki, spaudžia. Tai prideda pasitikėjimo savimi, labai tai vertinu.

– Dėl kokių priežasčių čia nevykote 2020-aisiais? Nes kodėl neatvykote pernai, klausti ir nereikia.

– Tada treneris buvo labai atviras – jis matė mane kaip 12–13 žaidėją. Man pas Nenadą tai patinka, kad jis viską sako atvirai, nežadės man šešto žaidėjo vietos, žinodamas, jog būsiu 12-tas. Tada jis sakė, kad gausiu treniruotis, kartais pasižaisti LKL, Čanakas niekada nepudruodavo smegenų ir tai man labai patinka.

– Ką N.Čanakas jums žadėjo šią vasarą?

– Nieko konkretaus, jis nori, kad duočiau naudą komandą. Nėra pažadų dėl vietos starte ar 20–30 minučių. Kaip atrodysiu treniruotėse, taip ir žaisiu. Aišku, jei pradėsiu nesąmones daryti per rungtynes, sėsiu ant suolo. Tai ne tas treneris, kuris kažką tau žadės avansu.

– Gavosi, kad Panevėžyje įšokote į paliktus didelius Gedimino Oreliko batus. Jaučiate to atsakomybę?

– Jie tiesiog nepasiliko Gedimino ir reikėjo naujo žaidėjo, o kad būtinai esu Oreliko vietoje, nesakyčiau. Aš esu aš. Žinoma, tikiuosi, jog sirgaliai bei treneriai iš manęs tikisi daug, aš pats tikiuosi, kad tai duosiu.

– Jei pernai „Žalgirio“ pasiūlymą gavote ravėdamas daržą, šiemet panašių istorijų neturite?

– Tokios įdomios neturiu (Juokiasi). Bet vasarą reikėjo seneliams apravėti, buvo veiklos. Reikia padėti. Galų gale, jei yra laisvo laiko, lauke pabūti geriau nei ant lovos gulėti.

– Kokią turite artėjančio sezono Panevėžyje viziją ir ko tikitės?

– Tikiuosi kuo daugiau pergalių Europos taurėje, norėčiau patekti į kitą etapą, o LKL bei KMT tikiuosi kovoti dėl medalių. Asmeniškai noriu kuo labiau padėti komandai. Nesvarbu, ar įmesiu 10 taškų, ar 0, bet gerai sudirbsiu gynyboje. Kuo būsiu naudingas, tuo viliuosi padėti.

– Nemažai jaunimo Panevėžyje pasinaudojo šansu atsiskleisti. Tikite, kad tai gali būti svarbus etapas ir jums?

– Manau, kad taip. Man jau 25 metai, reikia žaisti, rodyti save. Manau, šie dveji metai man bus labai svarbūs karjeroje.

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi