Nostalgiją „Wolves“ išlaikęs R.Sulaimonas: apie adaptaciją Balkanuose, Eurolygos svajonę ir neužvertas Vilniui duris (3) interviu

FIBA „langas“ trumpam pristabdė kai kurias Europos krepšinio kovas, o legionieriai turėjo progą kelioms dienoms iškeliauti į namus.

Kuomet vyko šis pokalbis, Rasheedas Sulaimonas taip pat lankė šeimą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), tačiau jau penktadienį laukė kelionė namo, o kitą savaitę Podgoricoje jis pasitiks savo buvusią ekipą – Vilniaus „Wolves Twinsbet“.

30 metų 193 cm ūgio gynėjas iki šiol tik šiltais žodžiais atsiliepia apie buvusį savo klubą ir nekantriai laukia Europos taurės akistatos su juo.

R.Sulaimonas „Vilkuose“ sužaidė veikiausiai geriausią savo karjeros sezoną kol kas, kas jam užtikrino pelningą kontraktą „Budučnost“ gretose, nepaisant to, kad vilniečiai dėjo pastangas lyderį išsaugoti.

Praeitą sezoną Europos taurėje jis per 29 minutes pelnė 18,2 taško, atkovojo 2,2 kamuolio, atliko 4,1 rezultatyvaus perdavimo ir rinko 14 naudingumo balų. Šį sezoną R.Sulaimonas per 31 minutę meta po 12,2 taško, atkovoja 4,2 kamuolio, atlieka 3,4 perdavimo bei renka 11,5 naudingumo balo.

„Prieš atvykdamas čia kalbėjausi su žaidėjais, kurie man sakė, jog žaidimas šiame regione yra kitoks ir tik atvykęs čia suprasi, ką tai reiškia. Tai labai unikalu“, – įspūdžius iš savo pirmos balkaniškos patirties semiasi R.Sulaimonas.

Amerikietis išsaugojo artimą ryšį su buvusiais komandos draugais ir nekantrauja juos netrukus pamatyti.

„Tai nuostabūs vyrukai, kurie man tapo ne tik komandos bičiuliais, bet ir broliais. Manau, nepaisant, kaip mūsų karjeros klostysis toliau, tokiais liksime“, – džiaugėsi jis.

Krepsinis.net – pokalbis su R.Sulaimonu apie prisitaikymą prie Juodkalnijos krepšinio, nostalgiją „vilkams“, dėmesį, neužbaigtus reikalus Vilniuje ir nepalaidotą Eurolygos svajonę.

Sulaimonas

– Kiek žinau, šiuo metu esate trumpam grįžęs namo. Ar per tuos kelis mėnesius jau spėjote pasiilgti šeimos?

– Taip, turiu didelę šeimą, vyresnius tėvus, sezono metu nesimatome dažnai, bet esame artimi. Dėl to visada malonu pasinaudoti proga vieniems kitus pamatyti. Tai didelis emocijų pliūpsnis. Turiu nedaug laiko, keletą dienų, tad tiesiog pasimėgausime laiku kartu, nueisime į restoranus ir tiek.

– Vasarą persikėlėte į Podgoricos komandą. Kaip jaučiatės naujame klube?

– Man čia patinka, man šeima čia pritapo gerai. „Budučnost“ gera organizacija su geru treneriu ir talentingais žaidėjais, oras čia – geras, miestas – taip pat. Kas dėl krepšinio, manau, visi jaučiame, kad galime žaisti geriau, bet esame nauja komanda, o jai visada reikia laiko susiklijuoti į visumą. Žinome, kuo galime tapti, tad dabar ieškome būdų atskleisti savo visą potencialą.

– Anksčiau nesate žaidęs Balkanų šalyse, ar dabar, susipažinęs su šiuo regionu, matote kažką išskirtinio Europos kontekste?

– Prieš atvykdamas čia kalbėjausi su žaidėjais, kurie man sakė, jog žaidimas šiame regione yra kitoks ir tik atvykęs čia suprasi, ką tai reiškia. Tai labai unikalu. Žmonės čia pamišę dėl krepšinio, o pats žaidimas čia labai fiziškas. Nors nemažai laiko esu Europoje, Balkanų krepšinis tikrai yra kitoks ir laiko prisitaikyti man reikėjo.

– Gal galite kiek išsamiau papasakoti, kiek kitoks žvėris yra Adrijos lyga?

– Čia labai daug fiziškumo. Komandos draugams dažnai juokauju, kad čia pasijaučiu kaip pirmametis Europoje. Čia neturiu daug pagarbos, negaunu kai kurių švilpukų, bet taip jau yra (Juokiasi). Čia nieko negausi šiaip, turi fiziškumu rinkti taškus, kad laimėtumei rungtynes. Kartais viskas vyksta pagal taisykles, o kartais ir ne, ypač, jei esi išvykoje (Šypsosi). Prie to tiesiog reikia priprasti. Reikia išsigryninti sau pačiam, kaip gali būti naudingiausias komandai, kuri turi nemažai talento.

– Kuomet lietuviai po ilgų metų LKL išvyksta į Balkanų kraštus, neretai kalba apie tai, kaip nevertino lietuvių arbitrų. Ar turite nusiskundimų Balkanų arbitrais?

– (Juokiasi) Aš galiu juos suprasti, nenoriu sakyti nieko blogo, tačiau taip, tai sunku. Kai žaidi prieš pajėgias komandas išvykoje, gali tikėtis, kad dalykai gali vykti visaip. Kelias vienas – nugalėti gali tiesiog pelnydamas daugiau taškų nei oponentai, kitos išeities nėra.

– Ar adaptacijos metu spėjote užsidirbti techninių pražangų?

– Ne! Gavau tik vieną nesportinę, bet nesupratau, už ką, kadangi, kaip sakau, lyga čia fiziška. Kartais gali nepadaryti nieko ypatingo ir gauti nesportinę, o kitoje aikštės pusėje tau trenks per galvą ir nesulauksi jokio švilpuko (Juokiasi). Pasirengimo etapas man padėjo prie to priprasti, ten emocijų buvo daugiau, o dabar jau žinau, kaip reaguoti, nepaisant to, kad emocijas pasirodyti kartais norisi. Geras testas kantrybei. Nors esu 30-ties, vis dar jaučiu, kad mokausi, ir čia jaučiuosi pramokęs, kaip atsiriboti nuo aplinkos dalykų ir koncentruotis tik į krepšinį. Nepaisant to, jaučiuosi teisingai ar ne.

Sulaimonas

– Kiek emocingi yra „Budučnost“ sirgaliai?

– Uch, jie labai aistringi, bet karštus sirgalius turėjau ir savo laikais JAV. Tiesa, yra vienas skirtumas. Jei laimėsi keletą mačų iš eilės, tave mylės tiek čia, tiek JAV. Tačiau jei pralaimėsi vieną mačą, amerikiečiai sakys „gerai, čia tik vienerios rungtynės“, o juodkalniečiai privers jaustis, lyg būtumei pralaimėjęs septynis paeiliui (Juokiasi).

Bet gerbiu šiuos sirgalius, nes žaidžiant su pajėgiomis komandomis gerai, tačiau pralaimėjus, jie tikrai vertins komandos pastangas. Tiesa, likusius mačus, kurie nebus prieš „Partizan“ ar „Crvena Zvezda“, tu privalėsi laimėti. Taip čia yra: vieną savaitę gali būti mylimiausias, kitą – blogiausias žaidėjas, bet toks Balkanų mentalitetas, turi tiesiog tęsti savo darbą.

Tėtis man visada sakydavo: niekada nepakilk per aukštai ir nenukrisk per žemai, laikykis savo kelio ir nuoseklumo. Visi mes žmonės, turime sunkių mačų, atiduodame šimtus valandų, kad tobulintume savo žaidimą, nėra lengva išlikti nuosekliu, jei ima nesisekti, turi išmokti su tuo tvarkytis – toks gyvenimas.

– Dar nežaidėte išvykos mačų su Belgrado legendiniais klubais. Laukiate jų?

– Labai! Turėjome rungtynes su „Crvena Zvezda“ namie, jas pralaimėjome tik pora taškų, buvo kontraversiškų švilpukų, bet nesvarbu. Man pačiam tai buvo ne geriausios rungtynės, tad laukiu galimybės sukurti kitokį rezultatą. Visad girdėdavau, kad Belgrado komandų sirgaliai – geriausi Europoje. Tad kaip krepšininkas visada žaidi būtent dėl tokių rungtynių ir atmosferų. O jei dar gali laimėti tokias rungtynes, tai – geriausias pojūtis, kokį gali turėti sportininkas.

– Adrijos lygoje esate 2–4 vietose, nusileidžiate tik „Partizan“, Europos taurėje laimėjote 3 mačus per 8 turus. Kaip vertinate sezono startą?

– Taip, tai nėra geriausia pradžia, aukštus standartus turi ir organizacija, ir mūsų sirgaliai, ir mes patys. Yra daug detalių. Sezonas ilgas, mes vis dar pratinamės vieni prie kitų. Adrijos lygoje turime porą pralaimėjimų, bet tas rungtynes galėjome ir laimėti – nusileidome tik 2–3 taškų skirtumais. Europos taurėje turime dar daugiau erdvės tobulėti, bet išlaikome pasitikėjimą ir bandome judėti pirmyn.

– Ar organizacija yra numačiusi jums konkrečius sezono tikslus?

– Buvo aišku, kad turime sudėtį kovoti dėl prestižinių vietų visuose turnyruose, kuriuose žaidžiame. Europos taurėje irgi buvo mačų, kur viskas galėjo pasisukti į kitą pusę ir dabar turėtume ne 3, o kokias 5 pergales. Suprantame tai ir dirbame, kad viskas toliau būtų geriau.

– Esate vienas iš svarbiausių „Budučnost“ žaidėjų. Kiek patenkintas esate savo vaidmeniu klube?

– Keliu sau aukštus reikalavimus. Nemanau, kad žaidžiu blogai, tačiau savo pasirodymus sieju su komandos rezultatais. Jei pelnysiu 20 taškų, bet komanda pralaimės, tikrai kasdien peržiūrinėsiu rungtynes ir galvosiu, kaip galėjau padėti labiau. Gal turėjau pelnyti 30 taškų, o gal geriau žaisti gynyboje, gal turėjau perimti kamuolį, o gal pataikyti tą pramestą tritaškį. Aš į viską žiūriu taip.

– Praeitas sezonas jums buvo puikus. Ar jaučiate, kad Europos taurės klubai jau žino jūsų vardą labiau ir kreipia didesnį dėmesį, norint jus sustabdyti?

– Tikrai taip, gerai pasakėte, nenoriu teisintis, tačiau praeito sezono pradžioje tikrai jaučiau, jog buvo lengviau. Kai šešerias rungtynes rinkdavau po 20 taškų vidurkį, komandos susimąstė, kad galbūt reikia daryti pakitimus, tačiau aš pats jau buvau įgavęs pagreitį ir ritmą. Dabar net ikisezoninėse rungtynėse jaučiau, kaip prieš mane dvigubinama gynyba. Galvojau: oho, čia bus kitaip. Turėjau tai suprasti, tai nėra lengva, nes dabar kiekviename epizode turiu dirbti papildomai ir atiduoti papildomų pastangų. Čia mažos detalės, į kurias ne tiek gilinausi anksčiau, bet dabar suprantu, jog nuo to priklausys, išsimesi gerą ar sunkų metimą.

Sulaimonas

– Kitos jūsų rungtynės laukia prieš „Wolves Twinsbet“ ekipą. Kaip manote, su kokiomis emocijomis žaisite šį mačą?

– Laukia svarbios rungtynės, nes vilniečiai žaidžia labai gerai ir laimėjo 5 rungtynes paeiliui. Mums reikalinga pergalė, esame tame sezono etape, kai reikia rezultato. Žaisime su karšta komanda namie, viskas paprasta – bus geros rungtynės, kuriose mums reikės laimėti. „Vilkuose“ yra nemažai man pažįstamų vaikinų, taip pat su Cowanu žaidėme koledže, su Andrewsu susitikome Šarlotėje. Tai – gera komanda ir laukia geras mūšis.

– Komanda pergales skina ne tik Europos taurėje, bet ir LKL, kur nukovė Vilniaus „Rytą“ bei Kauno „Žalgirį“. Kaip dažnai stebite „vilkus“ ir kaip pasikeitusią šią ekipą matote?

– Nuolat stebiu šią komandą ir palaikau artimą ryšį su buvusiais komandos draugais. Sezono pradžioje jie strigo, reikėjo susidėlioti naujas komandos dalis, bet matome, kad komanda dabar atrodo kitaip. Jie turi daug individualiai stiprių žaidėjų ir dabar susilipdė į visumą ir tapo sunkiai nugalimi.

– Kaip buvęs „vilkas“ turbūt nesistebėsite, kad po sunkaus sezono starto ir pralaimėjimų atkarpos jau buvo diskusijų, ar Alessandro Magro kėdė nėra įkaitusi.

– Gyvename laikais, kai visiems reikia greito rezultato. Jaučiame tą spaudimą sporte. Ypač subūrus pajėgią sudėtį visada jauti tai. Tokia kultūra – reikia rezultato. Bet čia ir yra geras „vilkų“ pavyzdys: visiems reikia žiūrėti viena kryptimi ir tikėti vienas kitu, tada ateis ir rezultatas. Visiems, turiu omenyje, savininkams, treneriams, žaidėjams. Kai bent viena grandis žiūri į kitą pusę, nutikti gali visko.

– Kaip jūs atsiminsite savo metus Vilniuje?

– Labai emocingi. Man labai patiko čia žaisti, čia mylimas jaučiausi ir aš, ir mano šeima. Tik jaučiau, kad dabar turėjau žengti žingsnį į priekį individualiai. Ten gavau progą kovoti dėl aukščiausių vietų, norėjau tai daryti ir šį sezoną, bet krepšinis – verslas. Kai atsuku laiką atgal, vienintelis dalykas, kas yra mano mintyse, yra džiaugsmas. Esu laimingas, kad buvau sostinėje, gaila tik to, kad neiškovojome trofėjų.

– Po praeito sezono kalbėjote apie tai, kad kažkiek kaltinate save dėl traumų, kurios sutrukdė komandiniams rezultatams. Ar vis dar liko savotiška savęs graužatis, ar tai praėjo?

– Esu karys ir tikrai galvoju, kad jei būtume visi buvę sveiki, viskas galėjo pakrypti kitaip. Jokios nepagarbos „Rytui“ – jie turėjo puikią komandą, jie žaidė nuostabiai, bet jaučiu, jog jei visi būtume sveiki, gal serija būtų susiklosčiusi kitaip. Kas žino? O gal taip ir nebūtų. O dėl savęs kaltinimo, pagalvoju apie tai. Prisimenu tą sezono pradžią: prieš man patiriant traumą, buvome panašioje situacijoje kaip „Wolves Twinsbet“ dabar, turėjome 7 pergalių seriją, nukovėme „Rytą“ ir „Žalgirį“. Ir tada viskas pakeitė sezono eigą. Žinau, kad gal ir nesu kaltas, bet sunku savęs nekaltinti. Mano mintyse visada liks klausimas: o kas jei?

– Su kuo iš buvusių komandos draugų išlaikėte didžiausią ryšį?

– Bendraujame nuolat, tiek su Tre‘Shawnu, tiek su Jeffu, tiek kitais, tai nuostabūs vyrukai, kurie man tapo ne tik komandos bičiuliais, bet ir broliais. Manau, nepaisant, kaip mūsų karjeros klostysis toliau, tokiais liksime.

– Kaip manote, kas lėmė, kad užmezgėte tokį artimą ryšį? Toli gražu ne visada taip nutinka, nes komandos draugų per karjerą galima turėti begalę.

– Taip, tai nėra dažna, bet kartais komandos susiklijuoja stipriai, iš visų jėgų dirba kasdien ir dėl to maksimaliai gerbia vienas kitą. Kai gerbi vienas kitą, tada pamatai tikrąsias asmenybes. Tre‘Shawnas – smagus vyrukas, Vaidas – taip pat, mūsų visų ryšys tik stiprėjo sezono eigoje, kelionės vis labiau artino mus, o sunkios rungtynės mus skatino vis labiau vienas kitu pasitikėti.

– Nežinau, ar girdėjote, bet Kęstutis Kemzūra grįžo į LKL ir šiuo metu dirba Utenoje. Žinodamas jį, kaip manote, kaip jam seksis gesinti gaisrus čia?

– Nežinau to, bet Kęstučiui tikrai jaučiu didelę pagarbą. Ką galiu pasakyti: tikiuosi, jis Utenoje turi pavojingų gynėjų, nes jis žino, ką su jais daryti (Juokiasi). Jis tikrai puikus treneris, nepaisant to, kad sezono pabaiga jam Vilniuje ir buvo sunki. Su juo turėjome gerą ryšį ir kažkiek jaučiuosi kaltas dėl to, kad viskas nutiko, kaip nutiko.

Sulaimonas

– Ar žaisdamas Vilniuje užsigrūdinote ir išmokote, kaip žaisti, esant dideliam visuomenės ir žiniasklaidos dėmesiui bei spaudimui?

– Šią patirtį kaupiau jau nuo Djuko universiteto laikų, nes ten buvome gausiai stebimi, turėjome daug sirgalių ir daug dėmesio. Lietuvoje taip pat pamačiau, ką reiškia, kai esi matomas: sirgaliai žinos, jei 10 valandą vakaro kažkur sėdėsi ir gersi kavą (Juokiasi). Čia paaugau kaip žmogus, susidėliojau mintis, kaip su tuo gyventi ir kaip į visa tai žiūrėti. Kuo ramiau į viską žiūri, tuo geriau su tuo susitvarkysi tu ir tavo šeima.

Per tuos metus pripratau prie viso dėmesio ir supratau, kad tai – darbo dalis. Gal sezono pradžioje kažkas ir erzino, bet kiekviename darbe tokia dalis yra, ar ne? Viskas normalu. Esu gana ramus žmogus, kartais eidamas gatve mėgstu tiesiog įsidėti ausinukus į ausis ir klausytis muziką, bet suprantu, kad normalu, jei sirgaliai nori mane sustabdyti, pasisveikinti ar net pasakyti, jog vakar žaidžiau blogai. Priimu tai. Net ir rungtynių metu gali išgirsti daug dalykų, kuriuos tau sakys sirgaliai, jei tik į tai įsiklausysi... Oho, tikrai prarasi koncentraciją.

– Kartais gerai, kai bent jau nesupranti vietinės kalbos ir dalies tų šūksnių.

– Bet jau žinau, ką kai kurie žodžiai reiškia. Esu turėjęs kroatų ir serbų komandos draugų, tad jie mane išmokė žodžių, kuriuos dabar atpažįstu, kai klystu ar prametu baudą (Juokiasi).

– Nėra paslaptis, kad „Budučnost“ jums pateikė pasiūlymą, kurio negalėjote atsisakyti – per porą metų uždirbsite apie 800 tūkst. eurų. Ar jaučiate, kad vasarą pasirinkote geriausią įmanoma kelią?

– Manau, kad taip. Jei būčiau jaunesnis, galbūt sprendimas būtų kitoks, bet esu vyresnis ir turiu į tai žiūrėti kaip į darbą, kad ir kaip bemylėčiau krepšinį. Vis tik dirbu darbą, kad užtikrinčiau kuo įmanoma geriausią ateitį savo šeimai. Kai šie dalykai sukrenta, kai gali daryti, ką myli, ir padėti šeimai, sprendimą priimti nėra sunku. Tai buvo geras pasiūlymas, pasikalbėjau su treneriu, savininku, „Budučnost“ tikėjo mano talentu ir tikiu, kad tuo metu man tai buvo geriausias įmanomas pasirinkimas.

– Kaip manote, ar ateityje įmanoma, kad atliksite savotišką Marcuso Fosterio manevrą – šis „Ryto“ lyderis jau buvo grįžęs į klubą ir neatmetė galimybės čia atvykti darkart.

– Niekada neuždarau durų „vilkams“, nežinau, ką man numačiusi yra ateitis. Visų pirma, organizacija turi norėti manęs, aš pats čia turėjau puikų laiką, šeima – taip pat, jaučiu, kad turime neužbaigtų reikalų. Kas žino, gal kažkada žvaigždės susidėlios taip, kad dar čia grįšiu.

– Ne paslaptis, kad jūsų tikslas yra pabandyti gauti šansą Eurolygoje. Ar jaučiate, kad šis sezonas gali priartinti jus prie pajėgiausio Europos turnyro?

– Ilgą laiką norėjau žaisti Eurolygoje, jaučiau, kad man užtektų tam talento, bet tai dar neišsipildė. Kai bręsti, svajoti nesustoji, tačiau nustoji tokių dalykų vaikytis. Jaučiuosi komfortiškai, kur esu, stengiuosi siekti pergalių čia, o ką atneš ateitis, nežinau. Galų gale, jei patys gerai pasirodysime šiuose dviejuose turnyruose, kuriuose žaidžiame, galbūt ir kaip komandai mums atsiras proga žengti į Eurolygą, ką žinome.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.