Olimpiadoje žaisiančios ir svilusios rinktinės: ar ilgas pasitikėjimas treneriais neša geresnius rezultatus? (14)

Olimpiados atrankos baigtos ir dabar aiškios visos rinktinės, kovosiančios dėl prestižiškiausio turnyro medalių.

Savo pozicijas per pasaulio čempionatą užsitikrino 7 nacionalinės komandos: Iranas, Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Australija, Nigerija, Argentina ir Ispanija. Kaip turnyro šeimininkė čia žais Japonija, tuo tarpu per atrankas bilietus į olimpiadą gavo Slovėnija, Italija, Vokietija bei Čekija.

Krepsinis.net portalas pasidairė, kokias trenerių tradicijas turi į olimpiadą patekusios ir nepatekusios rinktinės ir ar didesnę sėkmę gali užtikrinti kantrybė, suteikiant strategų štabui ilgų metų darbo procesą. Nors akivaizdu, kad tai nėra vienintelis motyvas ir daug lemia individuali kiekvienų metų žaidėjų sudėtis. 

Ar tai priežastis, ar rezultatas, tačiau prie šiuo metu vienų pajėgiausių rinktinių vairo specialistai dažniausiai stovi po ne vienerius ar dvejus metus, o gerokai ilgiau. 

Ispanijos rinktinė – pasaulio čempionė, prie kurios vairo Sergio Scariolo stovi jau daug metų: pirmasis jo etapas buvo 2009–2012 m., o dabartinis tęsiasi nuo 2015-ųjų. Retas treneris tokiame poste išbūna tokį ilgą laiką, vis tik ispanų rezultatai šį laiką buvo tokie, kad permainų nereikalavo.

Visose olimpiadose nuo 2008-ųjų rinktinė pasiekė medalius, Europoje taip pat likdavo tarp prizininkų, o tuštesni buvo tik 2014-ieji metai, tiesa, tuo metu rinktinę treniravo ne S.Scariolo, o Juanas Antonio Orenga, padėjęs komandai užimti 5 poziciją pasaulio čempionate. Tada ispanai ketvirtfinalyje Madride krito prieš prancūzus, kurie vėliau prieš Lietuvą iškovojo bronzą. Su dabartiniu treneriu S.Scariolo Ispanijos rinktinė yra pasiekusi 7 įvairios prabos medalius ir savo darbus nacionalinėje komandoje jis veikiausiai tęs dar kurį laiką.

Hernandezas

Pasaulio čempionato vicečempionė Argentina, nepaisant savo nemažo amžiaus vidurkio ir veteranų gausos, taip pat dar stebina pasaulį, o komandą su pertrauka treniruoja Sergio Hernandezas. Kaip ir S.Scariolo, jis rinktinę pažįsta jau seniai ir tik kelerius metus buvo palikęs savo postą.

57-erių S.Hernandezas pirmąsyk Argentinos rinktinės vairą perėmė 2005-aisiais, tada iškovojo olimpiados bronzą ir pateko į pusfinalį pasaulio pirmenybėse. 2011–2014 m. Argentinos vairą perėmęs buvo Julio Lamasas, tačiau 2015-aisiais vėl sugrįžo S.Hernandezas, su kuriuo komanda kitąmet liko vos 8-ta olimpiadoje, bet prieš dvejus metus pasaulio pirmenybėse iškovojo sidabrą. Tai Argentinai pavyko padaryti po 17 metų pertraukos. Beje, kone visą karjerą Pietų Amerikoje dirbęs strategas tik pernai po 20 metų pertraukos grįžo į Europą ir treniravo Saragosos „Casademont“ klubą.

Collet

Kelią į olimpiadą per Pasaulio taurės prizininkus prasiskynė ir prancūzai, kurių ištikimybė strategui Vincentui Collet apskritai yra unikali. 58-erių specialistas net nuo 2009-ųjų treniruoja Prancūzijos rinktinę, dėl ko didžiąją visų šių metų dalį darbavosi tik Strasbūro SIG klube. Būtent V.Collet yra ilgiausiai be pertraukų prie prestižinės rinktinės vairo dirbantis specialistas, nors iki tol prancūzai strategus keitė dažniau: pvz., nuo 2000 iki 2009 m. rinktinėje padirbti spėjo dar trys treneriai.

Prancūzai iki 2006 m. ilgą laiką gyveno be pasaulio pirmenybių, tačiau į jas patekę vėliau nuskynė du bronzos medalius būtent su V.Collet pagalba. Jei nuo 1960 iki 2008 m. Prancūzija žaidė vos dvejose olimpiadose, tai V.Collet auklėtiniai per jo treniravimo erą nepraleido nė vienos ir ten abukart užėmė 6 vietas, o Europos pirmenybėse iškovojo visų prabų trofėjus. Europoje prancūzams prasčiausi buvo 2017 metai, kuomet rinktinė krito dar aštuntfinalyje prieš vokiečius ir užfiksavo prasčiausią rezultatą nuo 1963-ųjų – 12 vietą, tačiau ir tai neišstūmė V.Collet iš posto.

Ginzburgas

Įdomus faktas tas, kad dar vienas labai ilgai prie rinktinės vairo esantis treneris yra Ronenas Ginzburgas, vadovaujantis Čekijos nacionalinei komandai. Specialistas rinktinės vairą perėmė 2013-aiais, kuomet čekai pradėjo rodyti aukštesnius rezultatus Europos krepšinyje, ir žingsnis po žingsnio vedė komandą aukštyn.

Jei 2017-ieji čekams buvo prastesni ir Europoje jie liko 20 vietoje, tai jau 2019-ųjų pasaulio čempionate jie pateko į ketvirtfinalį, kur nusileido australams. Čekijai tai buvo pirmasis pasirodymas Pasaulio taurėje ir iškart rekordinis, o šiais metais rinktinė įgyvendino ir kitą savo tikslą – pateko į olimpiadą, ko nėra buvę šalies istorijoje. Kad tai įgyvendintų, čekai sugebėjo palaužti ir Kanadą, ir Graikiją.

Tarp likusių olimpiados trenerių didžioji dalis prie komandų vairo stojo 2017-aisiais metais arba kiek vėliau, viena to priežasčių, neretai – esminė, buvo ir naujoji FIBA sistema, neleidusi derinti darbo klube ir „langų“.

Popovičius

Visiškai kitas pasaulis yra JAV rinktinė, kuri su savo sudėtimi ir bet kokiu treneriu priešakyje gali susišluoti kone visus auksinius trofėjus – ją nuo 2017-ųjų treniruoja Greggas Popovičius, kuomet iš komandos pasitraukė nuo 2006-ųjų dirbęs Mike’as Krzyzewskis. G.Popovičius treniravo komandą jau Pasaulio taurėje, kuri buvo nesėkminga JAV rinktinei – teko dar ketvirtfinalyje kristi nuo prancūzų. Dabar G.Popovičiaus laukia pirmoji jo olimpiada, o JAV rinktinės sudėtis pretenduoja būti itin galinga, tad komanda pretenduos į ketvirtą iš eilės aukso medalį žaidynėse.

Vokietijos rinktinė permainų ėmėsi 2017-aisiais po Europos čempionato, kuris komandai buvo geriausias nuo 2005-ųjų – pasiekta šešta vieta. Vis tik Chrisas Flemingas nusprendė koncentruotis į darbą NBA. Pamaina jam rasta greitai – ja tapo asistentu dirbęs Henrikas Rodlas. Kartus su juo vokiečiai sugrįžo į Pasaulio taurę, nors ten ir nesužibėjo – liko 18-ti. Iš visų pasirodymų pasaulio čempionatuose šis Vokietijos rinktinei buvo prasčiausias.

Vis tik H.Rodlas tęsė darbus ir šiais metais su rinktine įgyvendino 13 metų brendusią svajonę žaisti olimpiadoje. Vokiečiai nepralaimėjo nei Meksikai, nei Rusijai, nei Kroatijai, nei Brazilijai ir užtikrintai pasiekė tikslą.

Sacchetti

Dėl tos pačios priežasties 2017-aisiais treneris paliko ir Italijos rinktinę. Ettore Messina nebegalėjo suderinti dviejų darbų ir po dvejų metų darbo traukėsi, nes tuo metu taip pat atstovavo San Antonijaus „Spurs“ organizacijai. Romeo Sacchetti tapo pamaina jam, o Italija po 13 metų sugrįžo į pasaulio pirmenybes bei ten liko dešimta. Pastarieji šlovingieji italų laikai olimpiadoje buvo dar 2004-aisiais Atėnuose, kuomet pavyko iškovojo sidabrą, vėliau komanda pakeitė du specialistus, tačiau tik šiais metais pavyko grįžti į olimpines žaidynes.

Italų kelias iki jų buvo kitoks nei likusių ekipų: grupių etape jie susitiko tik su Puerto Riku ir iškart turėjo bilietą tolyn, nes Senegalas traukėsi dėl koronaviruso komandoje. Italams užteko nugalėti Puerto Riką, Dominikos Respubliką, o finale atsilaikyti prieš šeimininkus serbus, ir jie iškovojo bilietą į olimpiadą.

Sekuličius

Slovėnijos rinktinės geriausi laikai prasidėjo 2017-aisiais, kai pavyko su Igoriu Kokoškovu laimėti Europos čempionatą, o šis trofėjus treneriui padėjo žengti į priekį ir klubiniame krepšinyje. Rinktinėje jis neužsibuvo dėl anksčiau minėtų priežasčių, treniravo Fynikso „Suns“, o Slovėnijos vairas buvo patikėtas Rado Trifunovičiui.

Pasikeitus FIBA taisyklėms skaudžiausias paradoksas slovėnams buvo tas, kad laimėtas Europos čempionatas jiems neatvėrė durų į planetos pirmenybės – 2019 m. jie su kuklia sudėtimi neįveikė atrankos barjero. Vis tik pasistiprinę, turintys Luką Dončičių ir vairą patikėję Aleksandrui Sekuličiui jie atsirevanšavo šiemet ir žengė į olimpiadą.

43-ejų A.Sekuličius – jaunas specialistas, tačiau Slovėnijos rinktinė jam buvo neblogai pažįstama, nes čia jis asistentu darbavosi nuo 2016 metų. Aukščiausio lygio patirties klubiniame krepšinyje jis turėjo nedaug – nuo 2017 m. dirbo Nymburko ERA trenerių štabe ir tik šiemet jam buvo patikėtas klubo vairas. Nepaisant to, jis atvedė komandą į Europos čempionatą ir taip užsigarantavo sau darbą atrankoje į olimpiadą – čia A.Sekuličius slovėnų nenuvylė ir eliminavęs lietuvius atvedė rinktinę į žaidynes.

Japonijos ar Irano rinktinės vertos menko minėjimo, kadangi pirmoji olimpiadoje žais kaip šeimininkė, o antrajai užteko 23 vietos pasaulyje ir pirmosios Azijoje, kad ten patektų, nors planetos elite šių ekipų toli gražu nėra.

Nigerija olimpiadoje žais kaip geriausia Afrikos komanda ir tai jai bus trečiosios žaidynės istorijoje. Ji stabiliai laikosi 10–17 vietose planetoje, o šiais metais rinktinę į pergales vesti sieks Mike’as Brownas. Per pastarąjį dešimtmetį Nigerijos rinktinė pakeitė penkis specialistus.

Geriausia Okeanijos žemyno komanda Australija į olimpiadą vyks susigrąžinusį trenerį Brianą Goorjianą. Jis jau yra treniravęs australus 2001–2008 m., vėliau rinktinėje pasikeitė keturi specialistai, o prieš pat olimpiadą B.Goorjianas vėl perėmė vairą. Olimpiados australai nepraleido nuo 1968 metų ir aukščiausias jų pasiekimas buvo ketvirtoji vieta, kurią pastarąjį kartą iškovojo su treneriu Andrejumi Lemaniu. Tokioje pat pozicijoje australai užpernai liko Pasaulio taurėje, po kurios A.Lemanis pasitraukė. To priežastis – ne rezultatai, o nesutarimai su kai kuriais jaunais žaidėjais.

Brettas Brownas turėjo perimti komandos vairą iš A.Lemanio, bet tai nutiko labai trumpam.

Žvelgiant į atrankos turnyre bent antrą etapą pasiekusias rinktines, minėti galima Lietuvą, Lenkiją, Venesuelą, Kanadą, Graikiją, Turkiją, Kroatiją, Braziliją, Meksiką, Serbiją, Puerto Riką ir Dominikos Respubliką.

Pitino

Realiausius šansus pakovoti dėl vietos žaidynėse turėjo lietuviai, graikai, serbai ir brazilai, patekę į atrankos turnyro finalus.

Jei kalbėtume apie Graikijos rinktinę, ji yra ta, kuri pastaruoju metu trenerius keitė itin dažnai. Kadaise Kostas Petropoulos ir Panagiotis Giannakis atidirbo komandoje solidžius metus, o su pastaruoju treneriu buvo iškovotas Europos auksas bei pasaulio sidabras. Vėliau graikų komandos vairą perėmė Jonas Kazlauskas, o nuo 2010-ųjų rinktinėje pasikeitė dar šeši treneriai. Per šį laiką graikai medalių neiškovojo.

Lietuviams neblogai turėjo įsiminti Kosto Misso pavardė, kadangi Europos čempionate 2017 m. jo treniruojami graikai sensacingai smogė Lietuvai, nepaisant to, jog į strategą buvo žiūrima su didele skeptika. Pasaulio čempionate jis rinktinėje nebedirbo – tai darė Thanassis Skourtopoulos, o vėliau vairą perėmė Rickas Pitino. Vis tik dažnos permainos vaisių nedavė – R.Pitino, nepatekus į olimpiadą, pasitraukė ir Graikijos rinktinė ieškos naujo vairininko.

Kokoškovas

Serbai kantrybės turėdavo daugiau ir treneriams vis suteikdavo laiko rezultatams. 2007–2013 m. dirbo Dušanas Ivkovičius, pasitraukęs po Europos čempionato, kur serbai liko septinti, vėliau rinktinę iki 2019-ųjų treniravo Aleksandras Džordževičius, pasiekęs tris sidabro medalius – Europoje, pasaulyje ir olimpiadoje. Šlovę atnešęs A.Džordževičius pasitraukė po 2019 m. pasaulio pirmenybių, kur serbai krito ketvirtfinalyje, o federacija šaukėsi Igorio Kokoškovo pagalbos.

Nors treneris atnešė sėkmę slovėnams anksčiau, to padaryti su Serbija nepavyko ir kol kas jis yra vienintelis skaudžiai klupęs atrankoje treneris, dar nespėjęs atsistatydinti.

Brazilijos rinktinėje Aleksandras Petrovičius užsibuvo nemažai – penkerius metus, tačiau panašu, kad jo erai pabaiga neateis, kadangi ši komanda pasiekė gerų rezultatų, atsižvelgus į sudėtį. Nors Brazilija žaidė dvejose pastarosiose olimpiadose ir jose pasirodė solidžiai (5 ir 9 vieta), pasaulyje liko 13-ta, geresni laikai dar turėtų grįžti ateityje, o dažnų permainų štabe brazilai nėra linkę atlikti.

Lietuvos rinktinėje Darius Maskoliūnas buvo vienas tų strategų, kuris savo poste išbuvo bene trumpiausiai – nuo 2019-ųjų rudens. Iki tol specialistai rinktinėje buvo linkę dažniausiai praleisti bent po maždaug 3–4 metus, Dainius Adomaitis pats pasitraukė po dviejų savo turnyrų – Europos ir pasaulio čempionatų. Tuo tarpu D.Maskoliūnas yra pirmas treneris, kuris net neturėjo progos treniruoti Lietuvos rinktinę aukščiausio rango turnyre. Su juo sunkiai buvo įveikta Europos čempionato atranka, pralaimėta olimpiados atranka ir čia karjera baigėsi.

Medalių lietuviai nėra iškovoję nuo 2015 m., kai tą padarė su Jonu Kazlausku, vėliau komandoje dirbo dar du aukščiau minėti specialistai.

Tarp likusių rinktinių galima paminėti lenkus, kurie net nuo 2014-ųjų pasitiki Mike’u Tayloru, nors anksčiau strategus keitė kas 1–2 metus, kanadiečiai nuo 2019-ųjų turi NBA čempioną Nicką Nurse’ą, bet ir su juo lieka toli nuo gerų rezultatų, o dažnokai strategus keičianti Kroatijos rinktinė turėtų atsisakyti Veljko Mršičiaus, kuris treniruoja nuo 2019 m., tačiau nuo praeitos olimpiados kroatai smuko žemyn – nepateko į pasaulio čempionatą, olimpiadą, o 2017 m. Europoje liko dešimti.

„Ilgoji pertrauka“: LKL klubų įvykusios permainos, laukiantys pasikeitimai, tikrasis „Lietkabelio“ biudžetas, buksuojantys „Ryto“ žaidėjai ir ar Kulbokos situacija nestabdo „Wolves“ nuo ėjimo rinkoje