P.Malašauskas: apie darbus JAV ir Kinijoje, krepšinį užgožusius pinigus, „Swishnite“ iniciatyvą ir padėką V.Šeškui

Jonavos „CBet“ debiutuodami Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) šansų suteikia ne tik perspektyviems žaidėjams – jaunas, bet jau pažįstamas veidas darbuojasi ir komandos trenerių štabe.

30-metis Paulius Malašauskas žaidėjo karjerą savo pasirinkimu baigė vos 27-erių, kai norą rungtyniauti tiesiog pradangino gyvenimiška patirtis.

„Kertinis dalykas, kirtęs per smegenis nebežaisti krepšinio, buvo tie pinigai – grąža atėjo per tris mėnesius, kai krepšiniui atiduota dvidešimt metų. Ties tuo ir baigėsi mano žaidimai“, – teigė sėkmingai kitą sritį išmėginęs specialistas.

Vis dėlto nuo krepšinio jis nenutolo, o į Jonavos trenerio asistento pareigas jį atvedė sėkmingų įvykių virtinė – darbas Kinijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), nauja iniciatyva, sėkminga pažintis bei Evaldo Beržininkaičio išvykimas į Kauno „Žalgirį“.

Buvęs įžaidėjas išsamiai apžvelgė savo karjeros vingius, kelią iki „CBet“ trenerių štabo, tolimesnius planus bei laukiančias aktualijas – nukeltą Karaliaus Mindaugo taurės („Citadele-KMT“) ketvirtfinalį prieš Kauno „Žalgirį“, kuriam siurprizus paruošti trukdo ir buvęs kolega.

– Kuo bandysite nustebinti „Žalgirį“?

– Nustebinti, nemanau, kad nustebinsime, bet tikimės pilnos arenos žiūrovų ir energijos pliūpsnio, o kaip bus – pamatysime.

– Palaikote ryšį su E.Beržininkaičiu?

– Palaikome, aišku. Jis buvo atvažiavęs ir į mūsų kalėdinę vakarienę, bendraujame, toks žmogus mums labai reikalingas ir yra, net sakyčiau. Bus įdomu. Prieš jam išeinant spėjome sužaisti prieš visas komandas, su KMT prasukome 12–13 rungtynių, tų profesinių paslapčių vienas nuo kito kaip ir neliko.

– Matosi „Žalgiryje“ skirtumas po E.Beržininkaičio atėjimo?

– Pirmąsias rungtynes prieš juos žaidėme dar tuomet, kai treniravo Martinas Schilleris. Vėliau nesigilinau į tą jų taktinį krepšinį, tik kelias pastarąsias dienas žiūrėjau ir nuo Schillerio išėjimo pokyčiai yra matomi. Apie Evaldo įvestus pokyčius pasakyti negaliu. Galiu vertinti tik Schillerio ir Zdovco darbą.

– Kalbant apie darbų vertinimus, vyriausiojo trenerio nuopelnai yra skiriami pagal pergales, žaidėjai turi statistiką, o kaip vertinti trenerio asistento indėlį?

– Sakyčiau, kad svarbiausia yra atpažinti kitų komandų šaukinius, derinius, vis tiek ruošiantis rungtynėms juos visus praeiname, įvertinime, kaip prieš juos žaisime. Mano darbas yra rungtynių metu juos atpažinti ir perduoti informaciją žaidėjams. Kad surėkčiau, kaip ginamės prieš „ragus“ ar kitą situaciją. Jei gerbėjų mažiau, tai atlikti būna lengviau, o svarba didelė, vienas ar du taškai gali nulemti rungtynių baigtį. Jei pavyksta pasiekti žaidėjus ir pamatai, kad jie sureaguoja, tai jau būnu laimingas. Jei pamatau situaciją ir ją atpažįstu, suprantu, kad darbas yra padarytas, o jei randu kažką nematyto, gali reikšti, kad nepadariau darbo iki galo, arba tai tiesiog naujas derinys specialiai mūsų rungtynėms. Iš esmės pagrindinis darbas yra perteikti žaidėjams užduotis aikštelėje.

– Kokia jūsų darbo dalis yra trenerio Virginijaus Šeškaus tramdymas nuo emocinių proveržių?

– Dažniausiai pamirštu, bet yra jo sūnus Edvinas, kuris dažnai atsisuka ir pasako, kad reikia eiti paraminti tėvą. Jis geriau pažįsta trenerį nei aš. Nė vienam asistentui nėra lengvas darbas raminti trenerį, ypač tokį emocionalų kaip Virgis. Jei kažkas yra pasakoma, tiesiog nepriimi asmeniškai, juk emocijos.

Šeškus, Malašauskas

– Kaip apskritai atsidūrėte Jonavoje? Pirmiausia tarsi atvykote ne kaip trenerio asistentas, o kaip individualių įgūdžių treneris...

– Aš jau kelias vasaras dirbu individualiai su profesionaliais krepšininkais ir kažkoks žodis suvaikščiojo tarp krepšinio pasaulio žmonių. Čia reikėjo trečio žmogaus, o jie jau turėjo labai stiprų trenerio asistentą ir skautą viename, galvojo, kad būtų geras papildymas žaidėjų tobulinimui. Čia yra ir jaunų žmonių, kaip Justinas Ramanauskas, kuriems reikalingas sistemingas darbas. Taip ir gavosi. Visą gyvenimą būsiu dėkingas Šeškui, kad davė šansą, jaunimui to reikia. Man tai buvo suteikta ir patį trenerį pavyko pažinti iš visiškai naujos pusės. Apie jį yra susiformavusi specifinė nuomonė, komentatoriai būna per dantį patraukia. Virgis yra geras žmogus, nepyksta. Aš matau visai kitą žmogų, kaip jis supranta krepšinį ir kaip jam tai rūpi, kaip žaidėjais rūpinasi. Jis bando padėti po traumos žaidėjams įeinantiems, prisimena jų darbą prieš sezoną, nors, būna ir komanda nuo to nukenčia. Evaldas irgi nuo pat pradžių dalinosi informacija, kaip visas procesas vyksta. Yra jo palikimas ir toliau tai darai. Labai džiaugiuosi už abu ir save bei norėčiau, kad jaunimas dažniau gautų šansą. Apmaudu, kad su Mariumi Leonavičiumi taip gavosi Prienuose, bet tikiuosi, kad artimoje ateityje jis nebus vienintelis gavęs šansą ir matysime naujų vėjų. Lygis nuo to pakiltų, o konkurencija yra gerai.

– Jonavos klubo pasiūlymas buvo vienintelis?

– Gerai sutariu su Edvinu Šeškumi, tad jau nuo praėjusių metų šnekėjome, kad gali būti tokia galimybė. Tuometinis komandos asistentas išvažiavo ir buvo kalba užsimezgusi. Jau prasidėjus sezonui Prienų komanda užsiminė, kad pražiūrėjo mane, nes irgi ieškojo kažko panašaus. Mano paties didelių pastangų dirbti būtent LKL nebuvo, tiesiog per Edviną, Virgį taip ir išėjo. Nebuvo, kad būtinai bandau per tam tikras prasibrauti. Turėjau apmąstymų, o atsiradus pasirinkimui apsvarstai viską ir priimi sprendimą.

– Kaip buvęs įžaidėjas, turbūt daugiausiai dirbate su gynėjais?

– Ne. Kol buvo Evaldas, jis turėjo gynėjus, o aš turėjau didelius. Čia treniruočių darbas, komandoje. O papildomai padirbėdavau su visais.

– Jūs labiau buvote žinomas dėl rezultatyvių perdavimų, o minėtas J.Ramanauskas labiau pasižymi tritaškiais. Ar sekasi pamažu jį perauklėti?

– Justas pats turbūt save labiau laiko atakuojančiu gynėju, treneris irgi jį tokiu mato, bet dabar tokia situacija, kad jis turi žaisti „pirmu numeriu“. Galvojau, kad galima pasakyti apie tam tikras situacijas, bet būna, kad jis nepamato numetimų į silpnąją pusę ar kažkur, nes yra daugiau atakuojantis. Bet jis yra labai veržlus, o mūsų komandai to ir reikia.

Malašauskas

– Prisimenant jūsų profesionalo karjerą ir pradedant nuo pat pradžių, bandėte prasimušti į jaunimo rinktines, bet nė karto nepavyko. Ar numušė tai motyvaciją siekti karjeros?

– Numušė. Bet tuomet man netrūko patirčių, daug keliavau, paskui savo trenerį važiavau į Ispaniją, Švediją. Natūralu, kad rinktinių treneriai ima sau geriau pažįstamus ir arčiau esančius, lengviau pasiekiamus žaidėjus. Pačiam buvo nelengva, nes kažkuriose rinktinėse jaučiau, kad galiu prasimušti. Yra kaip yra, dabar jau nebesidairai.

– Vėliau buvo etapas Kauno „LSU-Atletu“, kartu su komanda pakilote iš Nacionalinės krepšinio lygos („7bet-NKL“) į LKL, panašiai, kaip praėjusią vasarą tai padarė „CBet“. Kaip tas perėjimas įvyko jūsų akimis?

– Galiu pasakyti, kad jaučiasi, jog LKL krepšinis yra fiziškesnis ir labiau taktinis. LKL yra net lengviau nuspėti iš kur ateis komanda ir kur reikia numesti kamuolį, nes NKL būna daug jaunimo, bėgimo, greito puolimo, kartais ir nelogiškų sprendimų. Nežinai, iš kur ateis dvigubinimas ar pagalba, tad iš tos pusės LKL yra geriau organizuotas žaidimas.

– Ar galima teigti, kad trenerio asistento darbą LKL tai paverčia paprastesniu nei NKL?

– Iš esmės trenerio darbas LKL yra kiek paprastesnis, nes NKL yra žaidėjų, kurie turi darbus, yra jaunimo, kuris studijuoja, todėl tas procesas tampa sudėtingu, nepavyksta visko suderinti. Aišku, yra komandų, kurios dirba gerai, „Žalgirio“ dubleriai labai sistemingai darbuojasi. Pradžioje sezono jaunesnė komanda būna prastesnė, o sezono gale jau kyla į viršų ir galiausiai žaidžia finalo ketverte, vien dėl to, kad sistemingai dirba. Ar trenerio darbas lengvesnis dėl to, kad labiau nuspėjamas? Nepasakyčiau. Yra daugiau taisyklių ir jų geriau laikomasi, o žemesnėse lygose žaidėjai daugiau iš savęs daro, nei ko treneris reikalauja.

– LKL žaidėte tris sezonus, bet įleisti šaknų nepavyko. Ko pritrūko?

– Daug visko. Galiu pasakyti, kad už žaidimą LKL tenka tik padėkoti, nes atsidūriau laiku ir vietoje, su komanda laimėjome ir pakilome aukštyn, o tie nuopelnai buvo daugiausiai Edo Nickaus. Jis pasirūpino, kad komanda pakiltų, nes tuo metu mažai kas patekdavo į LKL. Galiu tik padėkoti, o ko pritrūko... Net neįsivaizduoju. Daug darbo įdėta, bet nebuvau pasiruošęs psichologiškai. Grįžus į NKL viskas tarsi buvo gerai, bet vėl atsirado visokių situacijų, reikėjo bakalaurą atsiskaityti, pinigus sumokėti, taip gavosi, kad teko išvažiuoti į JAV su „Work and Travel“ programa, o per vasarą uždirbau tiek, kiek per kelis sezonus krepšinyje ir tai kiek sukrėtė. Nusimušė noras krepšinį žaisti. Už didelį darbas jokios grąžos negavau. Gal kiek per anksti pamečiau motyvaciją, buvo apie 25-erius, bet pradėjau mąstyti ir ta karjera nesusiklostė. Emociškai nusimušiau, nors ir daug darbo įdėta, papildomai užsiiminėjau. Šiai dienai atrodo, kad jei būčiau išlaukęs, gal ir dabar dar galėčiau žaisti LKL.

– Žaidimas prieš „Žalgirį“ buvo aukščiausias lygis, kurio teko paragauti?

– Taip, prieš jokią kitą Eurolygos komandą nesu žaidęs. Su LSU komanda teko vykti į turus Kinijoje, kur teko pažaisti prieš NCAA komandas ir būsimus NBA žaidėjus. Ten per dvi savaites sužaisdavome kokias aštuonerias rungtynes ir po metų žiūri, kad Victoras Oladipo antru šaukimu pašauktas, o gyvai neatrodė kažkas įspūdingo. Buvo ir laimėdavome. Kitais metais vėl buvo Cameronas Payne‘as, Elfridas Paytonas pašaukti. Kitus kartus žaisdamas jau atidžiau žiūrėjai, kad vienas ar kitas gali iššauti, tai čia buvo ryškiausi individualūs žaidėjai, bet komandine prasme „Žalgiris“, aišku, buvo topas. Tuomet ir Šaras karjerą baiginėjo, įdomu buvo kartu aikštelėje palakstyti.

– Koks įspūdis, kai teko palyginti LSKL ir NCAA komandas?

– Na, pas mus buvo Vidmantas Sragauskis vyriausias, gal 24-erių, o ten daugiau 18–19 metų vaikinai žaidė. Buvo, kad komandą aplošėme, o jie tą patį sezoną atkrintamosiose nukalė Djuko universitetą ir pateko į „Sweet 16“. Aišku, ikisezoninės rungtynės būna tokios, bet mes važinėjome ir Italiją, žaidėme prieš garsius universitetus. Buvo pralaimėjimų 20 taškų, bet buvo ir pergalių. Individualiai jie gal stipresni, bet mes turėjome komandinį paruošimą. Su LSU komanda gal penkerius metus beveik nekeisdavo sudėties ir tuo juos pranokome, nes ten daugiausiai nauji žaidėjai surinkti. Vis dėlto negali pasakyti, kad ten labai aukštesnis lygis būtų.

– Įdomus palyginimas, nes LSKL Lietuvoje gerokai primirštas...

– Na, negali lyginti, nes ir ten visaip būna. Sunku apibūdinti, nieko neįžeidžiant, kolegijų komandas, kurios tik tarp studentų žaidžia. Mes turėjome komandą NKL, kaip ir Mykolo Romerio universitetas (MRU), o žaidžiantys tik su studentais ne tiek ir ruošėsi. Vytauto Didžiojo universitete (VDU), aišku, galiausiai ateidavo „Žalgirio“ žaidėjai ir buvo stipru. Nebuvo minčių, kad nesąžininga, tiesiog visada norėjosi juos įveikti, nors mums taip ir nepavyko.

– Per treniruotes išmėginate jėgas su Jonavos žaidėjais?

– Teko. Dabar jau turime daugiau žaidėjų, bet teko du mėnesius pasportuoti kartu. Geras jausmas buvo.

– Nesijaučia, kad nėra tas LKL lygis toks tolimas?

– Ne, vienas dalykas yra treniruotės, visai kitas – rungtynės. Viskas pasimato rungtynėse. Treniruotėse gali lakstyti, be to, man už komandą nežaidžiant yra ir papildoma motyvacija, o žaidėjai tiesiog laukia rungtynių.

– Komandoje yra ir vyresnių už jus bei daugiau aukšto lygio patirties sukaupusių žaidėjų. Kaip pavyksta išlaikyti trenerio autoritetą?

– Aš autoritetų neieškau, nei su vyresniu, nei su jaunesniu. Eini per tą prizmę, kad esi tiltas tarp tarp trenerio ir žaidėjų. Pradėjau sezoną kaip trečias treneris ir nėjau ten kažko įrodinėti per stipriai. Ieškojau to ryšio su žaidėjais ir ieškojau, ko jiems reikia bei pačių apie tai klausiau. Taip liko ir po šiai dienai. Išėjus Evaldui nebuvo, kad staiga tapau kažkokiu rimtu treneriu ir pradėjau kitaip bendrauti. Liko viskas tas pats. Tiek žaidėjams, tiek man tai yra darbas ir išlaikome profesionalius santykius. Peržiūrose žiūri, klauso ir jei reikia, kažką diskutuojam. Nesu kažkoks vadovas, išlieku tiltu, tarp trenerio ir žaidėjų.

– O savo karjeros perspektyvoje labiau linkstate link individualių įgūdžių trenerio pareigų, ar link asistento ir, galiausiai, vyriausiojo trenerio kėdės?

– Iki sezono galvojau, kad tik individualių, nes man įdomi visa mechanika žaidėjų, kaip jie juda, ką daro ir kodėl daro. Šiai dienai, pabuvojus labiau su komanda, matau, kad net ir būnant vyriausiuoju treneriu yra įmanoma ta kombinacija. Nesakyčiau, kad matau taip ar taip, bet suprantu, kad galima tai atlikti kartu. Nėra, kad tik vienas ar kitas.

– Šioje srityje Lietuvoje nėra daug autoritetų, gal tik Darius Sirtautas ar Vytautas Valiulis. Teko su jais pasikonsultuoti?

– Su Sirtautu šią vasarą dirbome Nidoje, o iki tol ryšio neturėjome. Tikrai stebėjau jo darbą ir žiūrėjau, kaip dirba. Valiulis vedė seminarus, kai aš dar žaidžiau, juos stebėdavai ir tikrai buvo įdomu, davė impulsą. Įdomiau už tas pačias taktikas. Jo paties taktika per eilę metų taip pat pasikeitė, pradėjo nuo teniso kamuoliukų, o dabar visai kitaip dirba.

– Kauno „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas neseniai užsiminė, kad ieško komandai individualių įgūdžių trenerio, ar nebuvo kontakto iš tos pusės?

– Ne. Evaldas užsiminė, kad prie Schillerio jie visi kažkiek tuo užsiėmė, Saboniukas su aukštaūgiais, jis pats – su gynėjais, todėl ir čia tai pratęsė. Visi buvo įdarbinti. Bet su manimi kontakto nebuvo ir net nėra ką kalbėti. Esu čia labai patenkintas ir į rytojų nežiūriu. Gyveni šia diena ir yra gerai Jonavoje.

– Turite ir asmeninę su tuo susijusią veiklą – „Swishnite“ programą. Koks yra jos tikslas ir tolimesni planai?

– Planas buvo kurti ir plėtoti iki kažkokios individualių įgūdžių akademijos ar programos po vienu stogu, turint savo patalpas ir organizuojant tą dalyką. Su eiga viskas keičiasi. Mes pradėjome viską trise – Simas Juraitis dabar yra skautas Panevėžio „Lietkabelyje“, Rokas Kandratavičius, asistuojantis „Žalgirio“ dubleriuose ir treniruojantis trečią komandą bei aš. Šiai dienai taip gavosi, kad visi turime tiek darbo, jog ta programa, jei ir bus, vyks tik vasarą, tarpsezoniu. Vasarą profesionaliems žaidėjams tai būtų įmanoma, o su vaikų krepšiniu šiuo metu nė vienas iš mūsų susijęs nėra, tad jiems gal būtų pora stovyklėlių, kad pamatytų, kas ir kaip. Dabar idėja yra tokia, o planai buvo dideli. Nesakau, kad jų nebus įmanoma įgyvendinti, bet dabar darbai pristojo. Prie to dar grįšime, bet bent jau nėra kaip JAV, kai tik žiūrėjai krepšinį, o realaus domėjimosi nebuvo. Darbas nesustoja, tik pačiam skauda, kad platforma stovi vietoje, bet mes dirbame. Karantino metu prisirinkome „followerių“, o dabar visi savais keliais.

View this post on Instagram

A post shared by SWISHNITE BASKETBALL (@swishnite)

REKLAMA

– Tik su individualiais įgūdžiais dirbančių trenerių Lietuvoje nėra daug, kaip apskritai pasukote į šią sritį. Studijos LSU ir kas tada?

– Teko padirbėti su vaikais ir užsukti į Kiniją. Ten nuolat matei, kad niekas nesikoncentruoja į individualius įgūdžius, tik taktikas. Labai skaudu, kai maži vaikai turi aikšte stovėti ar zoninį spaudimą taikyti, tokios naudos kaip ir nematyti iš to. Tada pradėjau gilintis ir jau buvo aišku, kad yra niša tam. Su „Swishnite“ bandėme sukti ne link vadinamų „klounų pratimų“, kai žongliruoji teniso kamuoliukais ir taip bandai tapti krepšininku. Yra pavyzdys, kad mokaisi dirblinguoti dviem kamuoliais ir jie tiesiog į kojas daužosi. Po savaitės darbo jau gali gerai driblinguoti, dar po savaitės – keisti kryptį ir rankas, dar po savaitės – tai daryti užsimerkęs. Bet krepšinio žaisti neišmokai ar geresniu žaidėju nuo to netapai. Mes labiau koncentravomės į sprendimų priėmimą, krepšinio situacijas ir patį žaidimą, o ne statiškas situacijas. Nesakau, kad tai yra labai blogai, penkioms ar dešimt minučių apšilimui tai yra pats tas, bet krepšinio prasme daug nepridėjai. Tokia filosofija ir bandome su ja eiti.

– O kaip atsidūrėte Kinijoje?

– Ten jau dirbo du treneriai, Darius Dikčius ir Dalius Ubartas. Jie atsivežė savo auklėtinius į Lietuvą, o per Mindaugą Balčiūną gavosi, kad nuėjau pravesti kelias treniruotes ir man pasiūlė važiuoti kartu.

View this post on Instagram

A post shared by Coach🏀Paulius (@pmalasauskas)

– JAV dirbote grynai fizinį darbą?

– Taip, užsiėmėme perkraustymais. Pasakyčiau, kad tai buvo sportas, už kurį tau moka. Tai praplėtė pasaulėžiūrą, nes nuo šešerių metų mano aplinkoje buvo krepšinis ir tik krepšinis, o ten susipažinau su kitokiais žmonėmis, ne iš krepšinio. Man tai buvo naujiena ir jų tarpe buvo gerų vyrų. Nebuvo, kad nuvažiavau ir dirbau su dvylikos klasių nebaigusiais. Visi buvo ar studentai, dantistai, lėktuvų pilotų, visokio plauko protingų vyrų ir daug jų. Išmokau dirbti su žmonėmis, klientų aptarnavime. Krepšinyje jauti, kad aplink tave kažkiek šokinėja, o ten viskas buvo atvirkščiai, jauti, kad turi gal truputį nusišypsoti, apsimesti, kad tau įdomu, užmegzti pokalbį. Visai kita patirtis. Kertinis dalykas, kirtęs per smegenis nebežaisti krepšinio, buvo tie pinigai – grąža atėjo per tris mėnesius, kai krepšiniui atiduota dvidešimt metų. Ties tuo ir baigėsi mano žaidimai.

– Po to vis tiek dar žaidėte Šilutės komandoje...

– Prieš išvykdamas žaidžiau Šakių „Zanavyke“, pirmavau NKL pagal rezultatyvius perdavimus, iškart už manęs – „Žalgirio“ dubleriuose žaidęs Vidas Ginevičius. Visą sezoną varžėmės, kas bus pirmas. Man sezonas buvo gana geras, bet po to – tylu, jokių pasiūlymų neturėjau, o reikėjo nemažai pinigų tuo metu, už mokslus susimokėti. Lyg buvo pažadai, kad bus viskas gerai, bet galiausiai teko susimokėti ir reikėjo išvažiuoti, kad užsidirbčiau. Visą vasarą dirbau, jokio pasiruošimo krepšiniui. Tada grįžau, startavo Šakių „Vyčio“ projektas. Mūsų buvo gal penkiolika ir aš nepraėjau. Tada pusę sezono nežaidžiau ir po to nuvažiavau į Joniškį, kur ir supratau, kad turbūt nebežaisiu ir grįšiu į JAV. Grįžau, dirbau, o po metų be krepšinio grįžau į Šilutę ir tik dėl to, kad komandą treniravęs Laimonas Eglinskas yra mano draugas. Ten žaidė ir mano draugų, Taurantas Tamošiūnas, Modestas Žaunieriūnas, daug žaidėjų iš LSU. Pagalvojau, kad jei baigti karjerą, tai su draugais. Nuvažiavau be didelio pasiruošimo ir buvau reikalingas labiau kaip patyręs žaidėjas, kuris labiau šnekės rūbinėje, trenerio antra ranka. Tas žaidimas toks ir buvo. Gaila, kad tuomet pralošėme prieš „Žalgirio“ dublerius ir nepatekome į finalo ketvertą, bet sezonas buvo geras, geros emocijos, gerbėjai irgi labai geri. Iki šiol nuvažiavus į Šilutę, jei kas nors sužino, susisiekia, gauni kokios žuvies. Džiaugiuosi, kad nuvažiavau ten baigti karjerą.

– Gavosi toks atsisveikinimo turas?

– Panašiai, plius minus, sau. Kad būčiau ramus galvoje, pabaigiau ir pabaigiau, viskas.

– Jūsų žmona Eglė Malašauskė taip pat rungtyniavo profesionaliai, krepšinis ir namie yra pagrindinė tema?

– Dabar jos specialybė yra mama, bet krepšinis išlieka. Ji puikiai supranta krepšinį, namie iškilus klausimams pasikalbi, bet temų vis mažėja. Ji baigė žaisti gal 2017-aisiais ar 2018-aisiais. Aš esu už tai, kad namo darbo nesinešti, nes tai yra asmeninė zona.

– O vaikus irgi bandysite nukreipti į krepšinį?

– Ne, aš lankstus. Esame nupirkę ir krepšinio, ir futbolo kamuolį. Sūnus žiūri krepšinį, būna, ir į areną ateina, bet galų gale pats rinksis, ką norės ir ko nenorės. Aišku, pranašumas yra krepšinio pusėje, nes būna arenoje, mato, kaip tėtis dirba ir per kompiuterį bei televizorių seka, bet tikrai galės rinktis pats.