Per Kazachstaną į Azijos rinką žengti norintis N.Giga: LKL praėjo, ko gero, vieni blogiausių mano karjeros metų (22) interviu

28-erių kėdainietis Norbertas Giga 2018 metais sutraukė dėmesį, kuomet baigęs studijas Nacionalinėje koledžų asociacijoje (NCAA) pasirašė kontraktą su Vilniaus „Rytu“.

Vis tik galiausiai jis sostinės klube sužaidė neženklias minutes ir buvo paskolintas Lenkijos klubui. O tolesni N.Gigos bandymai kabintis į Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) ekipas buvo nesėkmingi.

Sezonas Utenoje, vėliau – Klaipėdoje, o 2021–2022 m. aukštaūgis vėl grįžo į Uteną. Maždaug po 15 minučių žaisdavęs ir 6,5 taško per šį etapą rinkęs N.Giga nusprendė, kad savo kelio reikia ieškoti kitur.

„LKL praėjo, ko gero, vieni blogiausių mano karjeros metų. Iš rolės pusės taip buvo. JAV buvau vienas pagrindinių žaidėjų savo komandoje, o Lietuvoje labiau sėdėdavau ant suoliuko. Manęs tai netenkino. Buvau ir dar esu jaunas, žinau, jog galiu žaisti“, – sako N.Giga.

Praeitą sezoną aukštaūgis gynė Islandijos Habnarfjorduro miesto „Haukar“ garbę ir ten buvo vienas vedlių: per 32 minutes pelnė 19,4 taško, atkovojo 10,7 kamuolio ir rinko 25,3 naudingumo balo.

Šiais metais N.Giga pasirinko labiau netradicinę lokaciją – Kazachstaną, kur yra Ramūno Cvirkos auklėtinis Almatos „Irbis“ komandoje. Paklaustas, ar nebijo tapti nematomas, N.Giga neslepia – jo koncentracija dabar yra ne Europos klubai.

„Neturiu tokios minties, manau priešingai – mane labiausiai domina Azijos rinka. Kaip tik išvykimas čia, jei norėsiu likti Azijoje, bus gera stotelė tranzicijai“, – atviras yra jis.

Lietuvis porą mėnesių pažindinasi su Kazachstano kultūra, kuri kartais jį laiku grąžina į senus laikus Lietuvoje. „Kai ateina kamščių valandos, kažkas kažko nepraleidžia, žiūrėk, išlips iš mašinos, pasiaiškins ir toliau nuvažiuos“, – juokėsi jis.

Toli nuvažiuoti nori ir „Irbis“, kurios tikslas – auksas Kazachstano čempionate. Kol kas laimėti visi 4 mačai, o N.Giga per 21 minutę pelno 11,3 taško, atkovoja 10 kamuolių bei renka 20,8 naudingumo balo.

„Taikomės tik į titulą. Mano komanda yra jauna, sukurta prieš keletą metų. Jei kitos komandos turi rėmėjų ir savivaldybės paramą, mes gyvename tik iš rėmėjų lėšų“, – pasakojo jis.

Daugiau N.Gigos minčių apie gyvenimą ir žaidimą Kazachstane, tikslą užsidirbti Azijoje, sunkius metus LKL ir atgaivintą pasitikėjimą – Krepsinis.net interviu.

– Kaip reagavote išgirdęs, kad turite pasiūlymą iš Kazachstano?

– Vasara buvo permaininga, pakeičiau agentūrą ir naujasis agentas Švetkauskas pasiūlė važiuoti į Kazachstaną. Čia kaip tik darbus pradėjo Cvirka. Iš pradžių sakiau: palaukime kitos opcijos, bet palaukėme porą savaičių, Cvirka pasiūlė darkart, susėdome pakalbėti rimčiau ir sutariau važiuoti. Galimybė buvo gana gera. Kaip tik draugei sakiau, jog niekad nebūčiau patikėjęs, kad krepšinis nuves mane į Kazachstaną. Dabar jau sakau, kad bet kur, kur benuvykčiau, nuostabos nebus.

– Kas lėmė sprendimą keisti agentą Deimantą Baziuką į Saulių Švetkauską?

– Agentūros pakeitimas nebuvo dėl blogų dalykų ar nesutarimų. Bendravimas buvo ilgametis, turėjome gerą ryšį, kuris, tikiuosi, liko. Norėjau naujovių, eiti į kitas rinkas, su kuriomis buvusi agentūra neturėjo tiek ryšių. Pasikalbėjau su Sauliumi, jis orientuojasi į Aziją, kuri man buvo aktuali.

– Kokius variantus nurungė Kazachstano pasiūlymas?

– Dar kol buvau senoje agentūroje, turėjau pasiūlymų važiuoti į Pietų Ameriką: Kolumbiją, Venesuelą, Čilę, Urugvajų. Pakeitus agentūrą buvo nemažai susidomėjimo iš Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, buvo ir dėmesio iš Lietuvos, kaip visada.

– Kaip suprantu, rimto dėmesio iš Lietuvos klubų nepasitaikė?

– Čia labiau klausimas agentams, kiek to rimtumo buvo.

Cvirka

– Jums šie metai su Ramūnu Cvirka yra pirma pažintis su šiuo treneriu. Kokį įspūdį palieka jis?

– Anksčiau esu tik žaidęs prieš jo treniruojamas komandas. Vasarą daugiau bendravau ne su pačiu Ramūnu, o komandos vadovu Valerijumi Sokolovu. Jis čia viską derino. Turėjau draugų, žaidusių pas Cvirką, jie turėjo gana gerų atsiliepimų. Aš pats galvojau, kad man Azijos rinka bus naujas dalykas, o vykti pas naują, neaiškų trenerį, būtų sunku, adaptacija būtų ilgesnė. Lietuvis treneris buvo pliusas.

Kol kas treniruotės man tinka ir patinka, aišku, krepšinio lygis nėra toks kaip Lietuvoje, tačiau tiek komanda, tiek jos valdžia stengiasi, nori. Vietiniams kiek sunkiau priimti griežtesnį treniravimą, nes, kiek girdėjau, praeitas treneris buvo labai atlaidus. Cvirka tikrai skiriasi nuo jo, gali duoti velnių tiek vedliams, tiek suoliuko šildytojams.

– Beje, įdomu, ar seniai jūsų komandai vadovauja lietuvis?

– Aš pats nustebau tai sužinojęs, Valerijus čia dirba nuo praeito sezono vidurio. Jam tai pirmas pilnas sezonas. Jis labai užsivedęs, nori viską daryti teisingai. Man įdomu matyti, kaip jis stengiasi.

– Jūsų komandos sudėtyje yra pora amerikiečių, o visi kiti – vietiniai žaidėjai. Akivaizdu, kad Kazachstano krepšinio lygis – toli gražu nėra elitinis, tad kartais supratimo ar sugebėjimų stoka gali ir erzinti.

– Gali kiek nori slėpti, bet yra kaip yra – lygis nėra toks aukštas. Bet nėra taip, kad man įkyrėtų. Pernai buvau Islandijoje, su visa pagalba jai, jų vietinių lygis yra panašus kaip Kazachstane. Didelio šoko nėra. Ateini, bandai susifokusuoti, patarti ir tiek. Būna sunku, bet yra ir gerų vietinių, turime ir „Chimki“ ar „Lokomotiv-Kuban“ žaidusių žaidėjų.

Nėra ko norėti, pas juos nėra sistemos, kur nuo mažens vaikai būtų mokomi krepšinio. Fundamentalių dalykų trūksta: kaip išbėgti iš už užtvaros, kaip paduoti perdavimą, kaip skaityti gynybą. Ką treneris Cvirka įneša, jiems yra naujovė, reikia priprasti. Kaip mėgdavo sakyti Sireika, viščiukus skaičiuosime pavasarį. Čia galima pritaikyti tą patį.

– Kartais vietiniai, žinodami, jog vis tiek ras darbus komandose, net neturi noro dėti pastangas ir tobulėti. Kaip yra Kazachstane?

– Jie deda pastangų ir turi noro. Gal labiau priima į širdį griežtesnius žodžius, jie reaguoja į tai asmeniškai, o ne kaip į eilinę pastabą. Tada nueini pasakyti: viskas gerai, treneris bando tave padaryti geresniu.

Kai nuvykau į JAV, man irgi buvo situacija, kai treneris rėkdavo, stebėjausi, kodėl taip yra. Kai atėjo paskutiniai NCAA metai, ėmiau tai priimti, jog jis tiesiog nori išvysti geriausią mano versiją.

– Lietuvių Kazachstane nebuvo daug metų, jei neklystu, pastarąjį kartą čia 2012–2014 m. žaidė Edgaras Želionis.

– Tikrai nepamenu, kad kas būtų žaidęs pastaruoju metu, nes būčiau jų paklausęs. Pasišnekame su Juliumi Juciku, kaip išsiblaškėme po tokias šalis. Nepagalvotum, kad galėtų žmogus į Iraną išvykti, dar tokiu periodu.

– Juliui ir amžius toks, kad Lietuvoje jis aukščiau nekils, o norėdamas kažką užsidirbti turi vykti į panašias vietas.

– Metai, ne metai, bet net jei yra noro žaisti Lietuvoje, klubai nesudaro galimybės vietiniams žaisti, niekas nenori mokėti vietiniams, geriau pasiims užsienietį už mažiau, matys perspektyvų jame. Čia kalbu ne tik apie Julių ar apie save. Mes nenorime sėdėti šildyti suoliuko, geriau išvykti už kiek daugiau pinigų, žinoti, kad būsi legionierius, gausi žaisti, tavimi bus pasirūpinta ir būsi priimtas kaip žmogus.

– Turite omenyje paradoksą, kai šnekama, jog LKL klubams trūksta lietuvių, bet labiau trūksta noro ir galimybių jiems mokėti nei pačių lietuvių?

– Taip, plius, truputį vyresni lietuviai jau gerai žino rinką, kaip mažesniems klubams yra sunkiau finansiškai, kaip atrodo algų vėlavimai, skolos. Pas mus yra vienas amerikietis, tik atvykęs iš universiteto, pasakojame jam, kad Europoje būna algų vėlavimai. Jis nustebęs sako: ką? Nebūčiau pagalvojęs.

Giga

– Kaip iš šono atrodo pirmamečio amerikiečio adaptacija tokioje šalyje kaip Kazachstanas?

– Tai jam reikia priprasti ne tik prie šalies. Net tos pačios raidės jam čia nepažįstamos, nei jis rusiškai supranta, nei gali susikalbėti, nes anglų kalba šneka mažai kas. Buvome girdėjęs, kad atokesnėse šalies vietose gali būti ir provokacijų žodžiais.

– Kokiose atokiausiose šalies vietose jau teko pabuvoti?

– Dar neteko jokiose, kol kas vykome tik į Astaną, o pirmus du turus žaidėme namie. Šią savaitę vyksime 3 valandas iki kito miesto lėktuvu, bet mus įspėjo, jog tolimiausia kelionė laukia tokia: pusę kelio skrendame, o vėliau traukiniu dar vykstame apie 12 valandų. Iki ten lėktuvai neskrenda. Kelionė visiškai į niekur (Juokiasi).

Kiek supratau, mūsų lauks apie 10 dienų kelionė, nes vieną turą žaisime viename mieste, o vėliau keliausime toliau. Vienas turas – dvejos rungtynės su ta pačia ekipa. Viso reguliariajame sezone – 4 ratai. Turais žaidžiame dėl atstumų, taip jau yra Azijoje, panašiai toje pačioje Japonijoje, kur dirba Adomaitis.

– Kaip atrodo sąlygos jūsų Almatos ekipoje?

– Esu nustebęs. Kai buvau Islandijoje ir kai esu čia, pasisekė pasirinkti komandas, kurios turi tikrai įspūdingas sąlygas sportuoti. Turime didelę sporto salę, štanginė nauja, gali eini kiek nori, prie jos prijungta krepšinio aikštelė. Yra baseinai, pirtys, džiakuzi, niekas nelimituota. Net nežinau, kuo reiktų skųstis. Gal jiems kiek sunkiau su medicinos puse. Išėjau po masažo prieš valandą, dar dabar nugarą degina, sakė neplauti, gal dilgėlėmis ištrynė (Juokiasi).

– Ar vykdamas į Kazachstaną nebijojote tapti nematomas pajėgesnių lygių rinkai?

– Nebijau, neturiu tokios minties, manau priešingai – mane labiausiai domina Azijos rinka. Kaip tik išvykimas čia, jei norėsiu likti Azijoje, bus gera stotelė tranzicijai. Tikiuosi, jog tai bus atspirties taškas man. Man nėra skirtumo, kur žaisti. Anksčiau norėjosi žaisti vienoje vietoje ilgą laiką, bet dabar nėra skirtumo kur, dažniausiai kontraktas bus metams. Kas ką pasiūlys, reikės atsižvelgti į geriausią situaciją. Ne paslaptis, kad finansiškai Azijoje situacija gera, vis tiek jaunyn neinu, norisi užsidirbti.

– Nėra paslapties, kad Islandijoje daug žaidėjų turi savo darbus, treniruoja vaikus ar užsiima kita veikla. Kaip yra Kazachstane su vietiniais?

– Tiek nespėjau pažinti komandos draugų, negaliu atsakyti, bet manau, kad jie turėtų turėti darbus. O Islandijoje ir mano kontrakte buvo sąlyga, kad turėsiu treniruoti 13–15 metų vaikus. Taip pat ateidavau pateisėjauti – tai dariau gal 10 rungtynių.

– Techninių pražangų padalinote?

– Buvo noro, bet po to supratau, kad čia vaikai, leisdavau žaisti. Norisi, aišku norisi, nes žinai, kaip būna, kai pats ją gauni, o čia esi kitoje barikadų pusėje (Juokiasi). Ir treneriams nelabai leidi parėkauti, įdomu buvo.

– Tokia patirtis nepakeitė jūsų požiūrio į teisėjus? Netapote jiems nuolaidesnis?

– Kažkaip nesu tas žaidėjas, kuris pultų į atlapus. Stengdavausi, kaip sakoma angliškai „kill them with kindness“ (Juokiasi). Ramus prieini, kaip draugas ir sakai per juoko prizmę. Aišku, būna situacijų, kai nervai neatlaiko emocijų. Pritarsiu Lekūnui, kuris tau sakė – Lietuvos teisėjai tikrai vieni geriausių pasaulyje.

– Pasimokote tik išvykę.

– Jei kada bus proga grįžti žaisti į Lietuvą...

– Keiksite juos kaip iki tol.

– (Juokiasi) Ne ne, tikrai ne, būsiu geriausias jų draugas. Dėkosiu kaskart pamatęs, po kiekvieno švilpuko. Kazachstane tai, jetau... Maniau, kad blogai Islandijoje, bet čia nėra geriau. Islandijoje būdavo, kad trise laiko už rankos. Sakai teisėjui: nematai? Jis atsako: mačiau, bet tu esi už juos didesnis, negaliu sušvilpti. Gerai, ką bepasakysi. Kazachstane jau vien pažiūrėjus į teisėją gali gauti techninę. Per ketverias rungtynes jau vieną užsidirbau, ko per 4 metus Lietuvoje nespėjau (Juokiasi).

– Nenustebčiau, kad tokioje lygoje net šiais laikais atsirastų klubų, kurie turėdami turtingus dėdes užnugaryje bandytų ir papirkinėti teisėjus.

– Kiek žinau, vienos komandos bosas yra teisėjų departamento vadovas ar panašiai (Šypsosi).

Giga

– Pastaruosius porą metų, galima sakyti, persikėlėte į žemesnį krepšinio lygį. Atsisukus laiką į praeitus metus, sprendimas vykti į Islandiją buvo geras?

– Tikrai taip, visiškai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Nenoriu sėdėti ant suolo ir stebėti, kaip žaidžia komanda. Norėjau žaisti ir užsidirbti. Islandijos lyga nėra labai įvertinta, kad turint gerą statistiką joje, atsivertų durys, tarpsezonyje girdėjau dvejonių iš klubų. Bet manau, kad kiekvienoje lygoje žaidžiamas tas pats krepšinis, turi įmeti kamuolį į krepšį, vienur lygis geresnis, kitur – žemesnis, vienur žaidimas agresyvesnis, kitur – greitesnis. Islandijoje teisėjai leido luptis, kažkiek tai užgrūdino.

– Kiek jums buvo svarbu Islandijoje pajusti, kad kažkur galite būti lyderiu? Prieš tai LKL taip ir neįsitvirtinote.

– LKL praėjo, ko gero, vieni blogiausių mano karjeros metų. Iš rolės pusės taip buvo. JAV buvau vienas pagrindinių žaidėjų savo komandoje, o Lietuvoje labiau sėdėdavau ant suoliuko. Manęs tai netenkino. Buvau ir dar esu jaunas, žinau, jog galiu žaisti. Gal ne Lietuvoje, bet nesureikšminu to, kad nežaidžiu aukščiausioje lygoje. Man svarbu žaisti, užsidirbti ir mėgauti žaidimu.

– Ar radote priežastis, kodėl neįsitvirtinote LKL krepšinyje?

– Galbūt vienos priežasties ir nėra. Kiek teko girdėti, argumentas buvo ir tai, kad mano charakteris – ne iš lengvųjų. Nesu iš tų, kuris užsileis, aš pasakysiu, paburbėsiu, treneriams tai kišdavo kovą. Bet išvykęs svetur esu labiau subrendęs, išmokau kažkuriose vietose patylėti, kai reikia – padiskutuoti. Išvažiavimas man gera patirtis tiek kaip žaidėjui, tiek kaip žmogui.

– Kuriems strategams pats jaučiate, kad akis padraskydavote per daug?

– Lietuvoje, ko gero, daugiausiai laiko praleidau su Urbonu. Visi žino, koks jis treneris: emocingas ir jis, ir aš, jis kažką pasakydavo, aš pabumbėdavau. Nedraskydavau akių, labiau burbėjau panosyje. Neišgirsdavo – gerai, išgirsdavo – irgi gerai (Juokiasi). Nesu pasakęs nieko tokio, kad gailėčiausi, labiau diskutuodavau su savimi. Treneris kažką pasako, aš sau pasakau: ką čia šneki, bandau, negi nematai, pats daryk. Nieko agresyvaus nebūdavo. Po to išmokau nesakyti to žiūrėdamas į trenerius (Šypsosi).

– Kaip manote, jei į LKL ateitumėte su dabartiniu savo požiūriu, charakteriu ir elgesiu, galėtumėte čia turėti kitą svarbą?

– Aš iš savo pusės jaučiu, kad esu labiau tam pasiruošęs ir galėčiau duoti daugiau naudos. O kaip atrodytų treneriams, čia klausimas jiems. Šiuo metu manau, kad nenorėčiau grįžti į LKL, nematau čia gerų galimybių, gal ateityje, jei proga pasitaikys.

– Dabar sakote, kad LKL prabėgo blogiausi jūsų karjeros metai. Ar sėdėjimas ant suolo jūsų nežlugdė psichologiškai?

– Tuo metu nebuvo blogų minčių, bet dabar manau, kad galėjau sakyti agentams, jog turiu vykti kitur ir žaisti. Gerų pamokų gavau būdamas Vasaros lygoje su „76ers“, vyresni žaidėjai ir treneriai papasakodavo, jog po universiteto žaidėjai negauna žaisti ir kartais tiesiog žlunga. Stengdavausi į tai nepasinerti, negalvojau, kad turiu būti starto penkete, nors esu pirmametis. Priėmiau visą tai kaip pamokas: dabar esu ant suolo, gal esu silpnesnis, man reikia mokytis iš kitų. Tik mokymasis užtruko ir gavosi, kad vis tiek išvykau kitur, kad prisiimčiau savo buvusį vaidmenį – vieno pagrindinių žaidėjų.

– Kartais žaidėjai turi principą įrodyti, kad vis tik gali gerai atrodyti vietinėje lygoje, nors pirmieji bandymai ir būna nevykę. To jums, kiek matau, nėra.

– Ne, tikrai neturiu kam ko įrodyti. Žaidžiu savo malonumui, žinau, ką galiu, yra trenerių, kurie gali mane išnaudoti, yra, kurie negali ar nenori, ar kitaip mato mane savo sistemoje. Mėgaujuosi kol galiu, nebe daug liko to krepšinio, nemanau, kad būsiu kaip Lukauskis, kuris 42-ejų dar dės į krepšį. Duok Dieve, kad būtų ir sveikatos, ir gerų kontraktų, bet realybė bus, kokia bus, nesureikšminsiu, kai ateis ta paskutinė valanda.

– Azijoje norite turėti galimybę užsidirbti geresnius finansus, bet jei jaustumėtės išaugęs šiuos marškinėlius, ar domintų galimybė grįžti į Europos tarptautinį turnyrą, bet rungtyniauti už galbūt mažesnius pinigus?

– Dabar sunku atsakyti, reikėtų žiūrėti tarpsezonyje. Manau, kad labiau linkčiau važiuoti ten, kur didesni pinigai. Nesijaučiu, kad turiu kam ką įrodyti.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.