Poilsį į Pietų Amerikos krepšinį iškeitęs E.Želionis: apie krokodilą viešbutyje, vargingą Venesuelą ir ateitį LKL (4) interviu

Žaidėjams pradedant savo karjerą egzotinėse šalyse, Edgaras Želionis galėtų padalyti ne vieną patarimą.

35 metų aukštaūgio sąraše iki šiol jau buvo Kazachstanas, Egiptas, Saudo Arabija, Taivanas, o per vasarą pasipildė ir Meksika bei Venesuela.

Porą savaičių pailsėjęs E.Želionis vėl kimba į darbus – vėl išvyko į Taivavą, kur gins Mindaugo Kupšo buvusios ekipos garbę – Kaoshiungo „Aquas“.

Ši vasara buvo išskirtinė patyrusiam puolėjui – ją jis praleido aktyviai Pietų Amerikoje. E.Želionis pripažįsta – būta baimės, kad rungtyniavimas vasarą duos neigiamų rezultatų kito sezono pradžioje, tačiau baimės nepasiteisino. O įspūdžių parsivežti pavyko sočiai.

E.Želionis gegužę išvyko į Puerto La Cruzo „Marinos De Oriente“ ekipą, o rugsėjį persikėlė į Kankuno „El Calor“, kur pakeitė kitą lietuvį – susitraumavusį Egidijų Mockevičių.

„Taip sukrito, kad išvykau žaisti į Pietų Ameriką. Galiu pasakyti, kad jau turėjau bilietus į Vietnamą. Galvojau, po sezono nuvažiuosime su žmona pailsėti, pasižiūrėsime Vietnamą. Bet agentas paskambino, paklausė: ar nenori padirbėti vasarą? Sakau: žinok, nelabai, norisi pailsėti, bet kai pasakė už kiek, pasakiau, kad pabandysiu.

Galvojau, tą garantuotą mėnesį pabandysiu, nepatiks – išvyksiu. Bet gavosi, kad pabuvau keturis, niekas atleisti nenorėjo“, – juokėsi E.Želionis.

Venesueloje jo skaičiai per 25 minutes siekė 13,4 taško, 6,5 atkovoto kamuolio ir 16,6 naudingumo balo. Meksikoje – 12,2 taško, 7,3 atkovoto kamuolio ir 15,2 naudingumo balo per 23 minutes.

– Ar daug skirtumų pastebėjote tarp Azijos ir Pietų Amerikos krepšinio?

– Palyginus lygas, Venesueloje krepšinis stipresnis nei Taivane, nes aikštėje gali turėti tris legionierius. Vietiniai taip pat yra neblogi, jie žino krepšinį. Venesueloje specifika tokia, kad 38 rungtynės vyksta per 3 mėnesius. Treniruotis nėra kada. Dėl to ir sezonas trumpas, ir nėra lengva. Rungtynės, kelionės, rungtynės, kelionės... Iš vienos pusės, lyg gerai – daugiau žaidi, mažiau treniruojiesi, bet iš kitos, norisi ir pasitreniruoti nueiti. Prieš pat rungtynes eiti nesinori. Man kitą dieną nekažkas gaunasi, kiti taip daryti gali.

Pati lyga nėra labai populiari, nes vyksta vasarą, o žaidėjai nori pailsėti. Gaunasi, kad formos per tą laiką neprarandi, bet nieko papildomo irgi neįgauni, nes vis žaidi. O kad pagerintume įgūdžius, turi dirbti daugiau nei tik žaisti.

– Ar prieš pasirašant kontraktą nebuvo minčių, kad žaidimas be poilsio gali duoti vaisių vėliau – prasidėjus kitam sezonui nuovargis gali atsirasti daug greičiau, o ir noras žaisti gali sumažėti?

– Buvo tikrai tokių minčių, bet ir važiavau su idėja, kad jei nusibos, visada galiu išvykti. Vasara ilga. Ačiū Dievui, niekas nenusibodo, kūnas atlaikė, be traumų – bandysime žaisti dar, kol dar noro yra (Juokiasi).

– Skaičiuojant nuo praeito sezono pradžios, kiek atostogų viso turėjote?

– Nemažai. Taivane baigiau sezoną ir turėjau 2 savaites laisvas. Po to keliavau 4 dienas – gal jos skaitosi kaip atostogos, velnias žino (Šypsosi). Tada po Venesuelos turėjau 3 savaites ir dabar tris prieš išvykstant į Taivaną atgal. Atrodė, kad žaidžiu be atostogų, bet po to paskaičiavau, kad jų visai susidarė. Aišku, yra sunkiau, kai porą savaičių pailsi ir turi vėl eiti į kitą komandą žaisti.

– Kaip jums ir žmonai patiko gyvenimas Venesueloje?

– Patiko jau vien tuo, kad mus skraido balandžiai, o ten – papūgos (Juokiasi). Daug egzotinių gyvūnų, krokodilų – vienas gyveno pas mus viešbutyje kaip augintinis (Juokiasi). Gyvenome viename geriausių viešbučių šalyje, tai buvo didelis pliusas. Miestelis mažas, pusė milijono žmonių, bet pati šalis gana neturtinga. Jie turi daug naftos, bet su ja nieko negali daryti. Gaunasi, kad jie gyvena vargingai, bet kainos labai didelės, iki dabar nesuprantu to. Žmonės tikrai negali su tokiomis kainomis gyventi. Pavyzdžiui, duonos gabaliukas kokių 400g – 4 doleriai, 10 paprastų dešrelių – 10 dolerių. Žiūrint į jų pragyvenimo lygį, tokių kainų nesupranti. Tai buvo kažkiek šokas.

– O ką vietiniai komandos draugai apie tai pasakojo? Kaip venesueliečiai sukasi tokiomis sąlygomis?

– Jie sako: kas kaip moka, tas taip sukasi. Tai šalis su daug kriminalo. Ten kažkas kažką pavagia, kitur kažką padirba – sukasi, kaip gali. Pats nesusidūriau su tokiais dalykais, pas mane buvo vien rungtynės, treniruotės, iš viešbučio eiti nelabai yra kur.

Buvome išėję į centrą, žmonės malonūs, bet labai matosi, kad žmonės sunkiai gyvena. Žmona viena vaikščiojo po Karakasą, pasikeitė laikai, nebėra taip pavojinga kaip prieš keletą metų. Aišku, ji darė tai dienos metu, tai viskas buvo gerai. Ji nemažai pakeliavo po Venesuelą – iškart ekskursijas užsisako, kol aš treniruotėse ar rungtynėse (Juokiasi).

– Kokį įspūdį susidarėte apie teisėjavimą Venesueloje ir taip pat Meksikoje?

– Galima su tuo gyventi, aišku, nėra kaip Lietuvoje, kur už kiekvieną prisilietimą bauda, ten krepšinis kietesnis. Bet priklauso ir nuo teisėjų nuotaikos: gali duoti baudą už prisilietimą, o gali leisti žaisti vos ne iki muštynių. Nepasakyčiau, kad ten buvo labai blogai, bet nebuvo ir labai gerai (Juokiasi).

– O kaip dėl žaidimo sąlygų?

– Venesuelos minusas – daug salių yra be langų. Baisiai karšta, pirmąsyk gyvenime taip prakaitavau. Tik išbėgi į aikštę – visas šlapias, kamuolys slidus. Reikėjo įprasti, kad net kamuolį pagauti sunku. Būdavo, ir elektra vyksta. Atrodo, apšilinėjame, viskas gerai, bet tada dingsta – laukiame pusantros valandos.

– Bent šiltas vanduo duše būdavo?

– Kai esi prie plius 35, jo net nereikia (Juokiasi). Viešbutyje buvo viskas gerai, bet kitur – problemos. Beje, elektra ir vanduo ten nemokami, dėl nemokamo benzino reikia pereiti kryžiaus kelius, nes eilės – didžiulės. O įprastai jis kainuoja 50 dolerio centų už litrą. Su žmona ir šnekėjome, kad viskas kaip prieš 30 metų.

– Kaip vykdavo jūsų kelionės?

– Oi... Pirmiausiai, tai aš čia vykau tiesiai iš Taivano. Skridau iki Turkijos, tai užėmė 20 valandų, tada – Karakaso – 14 valandų. Ten praleidau pusantros paros ir tik tada vykau į savo miestą. Gavosi, keliavau keturias paras, o žaisti ėjau po 4 dienų, kai išleido mane 6 minutėms. Tiesiai šviesiai sakiau, kad aš iškart žaisti neisiu, nes traumą gausiu ir sakysite „ačiū, viso gero“. Bet treneris viską suprato. Apie organizaciją tikrai negaliu pasakyti nieko blogo, viskas puikiai.

Želionis

– Kaip gavosi, kad galiausiai jūsų karjera pakrypo į Meksiką?

– Laukiau savo algos 3 savaites, sėdėjau viešbutyje, pailsėjau, sakiau, kol nesumokėsite – neišvažiuosiu (Juokiasi). Gavosi, algą gavau ir tą pačią dieną išvykau į Meksiką. Nes jau galvojau, kad vyksiu namo į Lietuvą, bet išėjo taip. Kol tas kelias savaites galėjau atostogauti Venesueloje, galvojau, pasiimsime automobilį. Nuėjau išsinuomoti – 150 dolerių parai.

Lyg ir gali sau leisti, bet nesupranti, už ką tiek. Visada galvojau, kad mane čia nori apgauti, pamatę europietį (Juokiasi). Klausiau kitų, sakė taip, čia per daug, bet tame miestelyje kitko neradau. Palyginimui, Meksikoje, mašina 20 eurų parai. Dar galvojau, už tokią gal „Hummer“ duos, bet ten paprasta „Honda“ (Juokiasi).

Gavosi, kad toli vykti nereikėjo – žaidžiau Kankune. Žinojau, jog miestas kurortinis, prie jūros, pagalvojau, kodėl gi ne. Ten pasirašiau mėnesiui ir žinojau, jog ateis lapkritis, gruodis, komandos ims kažką keisti, ieškos žaidėjų, tada vyksiu kitur.

– Kuo Meksikos lyga skyrėsi nuo Venesuelos?

– Jei kalbėsime apie krepšinį, nelabai kuo skyrėsi. Ten irgi lygis neblogas. Kultūra irgi panaši – ir ten, ir ten kalba ispaniškai, žmonės įdegę, laimingi. O jei kalbėsime apie šalį, nėra ką lyginti, kur buvau mažame pramonės mieste Venesueloje ir kurortiniame mieste Meksikoje, kur amerikiečiai atvyksta leisti pinigų.

– Kaip jautėte, ar Pietų amerikietiškas krepšinis jums tiko?

– Esu tas žaidėjas, kuris – priklausomas nuo įžaidėjo. Jei jis yra protingas, nėra sunku. Bet jei ne – sunku ne tik man (Šypsosi). Man pasisekė, turėjau gana neblogą. Meksikoje buvo sunkiau, daugiau visko paremta gynyba, nes žaidėjų buvo neblogų. Plius, ten į aikštę gali žengti visi legionieriai, meksikiečių beveik neturėjome, žaidimas visai kitas.

Želionis

– Pakeitėte E.Mockevičių. Kaip jis jums pristatė Kankuno ekipą prieš atvykstant?

– Tik geruoju. Su komanda ir organizacija viskas tvarkoje – tai ir pamačiau. Tik irgi tempas didelis ten, kas dėl rungtynių. Komanda liko patenkinta, kad žengėme į atkrintamąsias, nedaug trūko, kad eitume toliau, bet jėgų pritrūko.

– Nėra taip, kad Venesueloje buvote pirmasis lietuvis, o Meksikoje – antras po Egidijaus?

– Venesueloje tikrai buvau pirmas, o dėl Meksikos nesu tikras, labai gali būti (Juokiasi). Meksikiečiai lyg ir norėtų, kad ateityje grįžčiau, bet žodžiais daug kas nori. Čia būna, agentas skambina, kad kažkas domisi. Bet tas domėjimasis dažnai yra toks, kad kažkas paklausia: ar laisvas? Ir tiek. Būtų smagu išvykti ir į kokią naują rinką kaip Japoniją. Vis tiek man jau 35-eri, stengiuosi ir kuo daugiau pamatyti, ir uždirbti. Dabar tikrai taip ir yra, kad norisi kažkur vykti ir dėl to, kad pamatytumei pasaulio ir kitų kultūrų. Plius, čia mokami tokie pinigai, kad Lietuvoje sau gali leisti tik kelios komandos. Ir tai – ne man.

– Lietuvos krepšinio nepasiilgote? LKL nežaidėte nuo 2022 m.

– Kažkiek, bet nėra labai (Juokiasi). Gal dar grįšiu čia, bet priklauso, kiek norėsiu ir kiek leis kūnas. Galvoju, kad į LKL spėsiu grįžti, gal į Jonavą, gal Mažeikius, gal į geresnę komandą. Priklauso, kiek man kas norės mokėti ir kiek norėsiu aš.

– Kaip manote, ar egzotinės šalys yra labiau skirtos patyrusiems žaidėjams, ar jaunimui taip pat reikėtų nebijoti ten vykti?

– Vis tik manyčiau, jauniems nereikėtų vykti, reikėtų siekti karjeros Europoje – Europos taurėje, Čempionų lygoje, gal Eurolygoje. O tiems, kuriems jau virš 30-ties, čia gera vieta. Pirma, pabandai save kitoje šalyje, kas yra įdomu. Antra, jei pasirodai neblogai, atsidaro rinka, gali toje šalyje likti. Meksikoje yra dvi lygos – viena pasibaigia, kita tęsiasi vasarą. Turėjau pasiūlymą likti toje šalyje ir toliau, bet sakiau, kad jau esu sutaręs su Taivanu, reikėjo anksčiau kreiptis. Kiekvienam savo. Aš su žmona dar neturiu vaikų, mums yra lengviau, mūsų niekas nelaiko. Suprantu, kad yra kam sunkiau.

„Ilgoji pertrauka“: ar Walkeris baigs sezoną Kaune, „Ryto“ marketinginis ėjimas prie „Žalgirio“ atributikos parduotuvės, įdomi „Ryto“ ČL sezono kryptis, Brazdeikio ir Howardo mainai, Stonkaus atlygis ir sirgalių įžeidinėjimai rungtynių dalyviams