Pralaimėjimų dalią Prienuose išgyvenęs treneris: apie gautą smūgį per nosį, L.Ballo nusišnekėjimus ir E.Kirvelaitį „Žalgiryje“ (3) interviu

Marius Leonavičius buvo geras pavyzdys, kaip ilgametis darbas vienoje organizacijoje vieną dieną atsiperka. Prienuose jis darbavosi nuo 2014 metų, su šia komanda matė šilto ir šalto, galiausiai sulaukė šanso tapti vyr. treneriu, tačiau atsisveikino su pralaimėjimais sąskaitoje ir lengvu kartėliu.

„Tikrai buvau įsitikinęs, kad jei būčiau likęs iki galo, būčiau pralaužęs ir būtų atėję rezultatai. Prieš sezoną tokios ir buvo kalbos, kad ugdome jaunimą, atidavinėjame skolas ir rezultatų pernelyg nesitikime, žiūrime, kaip bus. Galvojome, kad atkentėsime šiuos metus ir kitais bandysime siekti rezultatų. Tai neįvyko ir yra gaila“, – pripažįsta jis.

M.Leonavičiui palikus klubą ir vairą perėmus Tomui Gaidamavičiui „Labas GAS“ komanda nepakilo iš paskutinės pozicijos LKL čempionate (3/23). 

Šiuo metu 37-erių strategas vieši Lenkijoje ir krepšinį stebi tik iš šono, tačiau jau nekantrauja sugrįžti į darbus. M.Leonavičius turi tikslą – grįžti į Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe-LKL“), tiesa, gerai supranta, jog tai padaryti lengva nebus.

„Yra du keliai. Vienas – dirbti aukštame lygyje asistentu ir laukti šanso ten. Kaip juokaudamas sakau, jei Čanakas ar Maksvytis pakviestų, net negalvočiau. Kitas kelias – šiek tiek žemesniame lygyje, gal NKL ar užsienyje, būti vyr. treneriu. Viskas priklauso nuo konkrečių pasiūlymų, neatmetu nei to, nei kito varianto“, – sako jis.

– Mariau, kuo užsiimate šiuo metu?

– Turiu daug laisvo laiko ir kol kas niekur nedirbu, nes sezonas į pabaigą. Esu atvykęs pas draugę į Lenkiją pailsėti, ji gyvena Ščecine. Laisvą laiką leidžiu neapleisdamas krepšinio. Kol buvau Lietuvoje, lankiausi rungtynėse, kartais nulėkdavau į seminarus, o Lenkijoje irgi panašiai. Mano draugė dirba merginų trenere, jos tėtis – taip pat treneris. Ščecine yra vyrų komanda, tad bandau čia užmegzti ryšius, susipažinti su treneriais, aplankyti treniruotes ir pasižiūrėti. Stengiuosi būti aktyvus krepšinyje.

– Matydamas, kaip atrodo Lenkijos jaunimo sistema, nes draugė treniruoja merginas, gal galite palyginti, ar ji skiriasi nuo lietuviškosios?

– Yra skirtumų. Vienas jų – čempionatai vyksta kas dvejus metus, o Lietuvoje – kasmet. Lenkijoje yra 11, 13, 15, 17, 19 metų pirmenybės. Yra ir taisyklių pakitimai. Pavyzdžiui, Lietuvoje vaikai turi žaisti dviem penketais, pirmame kėlinyje vienas, antrame kitas. Tuo tarpu Lenkijoje žaidžiami du mini kėlinukai po 5 minutes – per juos penketai pasikeičia. Man tai patinka, nes esu dirbęs su vaikais. Ir jei tau reikia atžaisti 10 minučių vienu penketu, tai yra gana sunku. Lietuvoje yra apie tai kalbama, manau, toks pokytis nepatrukdytų.

– Kokias emocijas jutote palikęs Prienus: ar našta nukrito, ar buvo liūdna išvykti iš ten, kur dirbote gana ilgą laiką?

– Nepalengvėjo, nes nepasakyčiau, kad buvo labai sunku. Treniruočių procesas vyko, man viskas tiko, jokių problemų nebuvo, bet nesisekė su rezultatais. Tikrai buvau įsitikinęs, kad jei būčiau likęs iki galo, būčiau pralaužęs ir būtų atėję rezultatai. Prieš sezoną tokios ir buvo kalbos, kad ugdome jaunimą, atidavinėjame skolas ir rezultatų pernelyg nesitikime, žiūrime, kaip bus. Galvojome, kad atkentėsime šiuos metus ir kitais bandysime siekti rezultatų. Tai neįvyko ir yra gaila. Pats jaučiau, kad tobulėja, komanda – taip pat, bet įkritome į duobę.

Tas pats Jasikevičius visada pasakodavo, kaip yra sunku su G lygos žaidėjais Europoje – čia galima sutapatinti. Žmonės debiutavo LKL ir jiems reikėjo laiko. Visada sakoma, kad debiutantai tikrą krepšinį žaisti ima sausio mėnesį. Nebuvo jokios nukritusios naštos, tiesiog gaila, jog negalėjau tęsti darbų, nes tikėjau, kad galime kažką laimėti.

– Kaip manote, kiek laiko dar būtų prireikę iki lūžio, jei būtumėte likęs?

– Manau, kad tiesiog pervargome, nes tuo metu buvome sužaidę daugiausia mačų iš visų komandų. Rungtyniavome ir KMT, ir papildomose jų rungtynėse, turėjome po 2–3 mačus per savaitę. Tada atėjo FIBA „langas“, 2 savaitės poilsio ir aš maniau, jog per tą laiką būtume padarę korekcijas sudėtyje, būtume atsigavęs ir užsikrovę. Matėme, kad veterano ranka reikalinga – tiek aikštėje, tiek rūbinėje, apie tai kalbėjome su komandos vadovais.

Buvo galvojama, kad ateis kitas treneris – gal Kemzūra, gal Gronskis, aš likčiau asistentu, svarstėme, ką darytume per tą „langą“ toliau. Supratome, kad reikia 1–2 patyrusių žaidėjų, Pušicos situacija buvo neaiški ir sakėme, kad jei jis nesveiksta, būtinai reikia įžaidėjo, metiko. Būtume apsitvarkę ir jei vadovai būtų išlaukę, manau, rezultatas būtų ne prastesnis nei dabar yra.

– Minėjote, kad prieš sezoną tikslų neturėjote. Ar buvo keista, kai vėliau tikslai iškilo ir paskutinė pozicija ėmė netenkinti?

– Taip. Sezonas prasidėjo taip, kad buvo net neaišku, ar išliksime lygoje dėl visų finansinių bėdų. Iki paskutinės sekundės buvo ieškoma generalinio rėmėjo, kalbamasi su skolininkais. Apie rezultatus net nebuvo kalbos. Matėme, kad formuojame jauną komandą iš to biudžeto, kokį turime. Žmonės turėjo perspektyvos, bet, pvz., Kljajičius Ispanijoje pernai žaidė po 6–7 minutes, Durhamas atvyko iš JAV, kur visiškai kitas krepšinis, Ivanauskas „Ryte“ turėjo po kelias minutes aikštėje. Aš juos laikau naujokais Europos krepšinyje. Jiems tikrai reikėjo laiko. Aišku, klaidų dariau ir aš, klaidų buvo ir komandos formavime, bet komandos vadovai galiausiai nusprendė daryti permainas.

Leonavičius

– Sunku yra su jauna komanda, jūs joje buvote taip pat jaunas strategas – ko gero, kai susideda šie du faktoriai į vieną, yra dvigubai sudėtinga siekti kažkokių rezultatų pirmaisiais metais.

– Be abejo, tada visi darys klaidų. Aš tikrai nesakau, jog buvau super treneris be jokių klaidų. Pats pamačiau, ką reiškia vyr. trenerio pozicija LKL, kiek man trūksta, bet tie dalykai yra natūralūs. Manau, jog jei supranti, ką blogai darai, tą gali pataisyti. Tam tiesiog reikia laiko bei patirties.

Kitas dalykas, tu esi patyręs ar ne, bet sunku, kai pagrindinis įžaidėjas ima žaisti sausio mėnesį, Vasa sužaidė kelis mačus ir dingo. Rizikavome su juo, pasirašėme sutartį su švedu Tobiasu Borgu, kuris 2 savaites pabuvo pas mus ir net nedebiutavo LKL. Mėnesį neturėjome įžaidėjo, tada atvyko Isaiah Umipigas, kuris prabuvo mėnesį ir vos ne paskutinėse rungtynėse tik pradėjo žaisti normaliai. Net jei susikomplektuotumei tobulai, turėtumei tobulus žaidėjus ir tobulą trenerį, net tai nereikštų, jog sezoną pradėtumei sėkmingai.

„Žalgiris“ turi didžiausią biudžetą ir tai prieš „Dzūkiją“ laimėjo tik po pratęsimo. Gal kažkiek pritrūko sėkmės, kad įkristų vienas, kitas metimas, laimėtume vienas, kitas rungtynes ir būčiau ištraukęs daugiau laiko pramušti rezultatui.

– Sakote, jog pajautėte, ką reiškia dirbti vyr. treneriu LKL. Kas tai per atsakomybė?

– Kas įstrigo labiausiai, tai kitų trenerių reakcija į situacijas rungtynių metu. Vienas pirmų mačų buvo prieš Cvirką, atrodė, išanalizavome jo praeitas rungtynes, nematėme tokių dalykų, o jis, pist, vieną ataką dengėsi aikšte, kitą individualiai, tada vėl kitaip. Tai išmuša iš ritmo, bet kitąkart žinai, jog turi būti tam pasiruošęs. Žaidžiant prieš kitą trenerį žinai, kad jis daug korekcijų mačo metu nedaro. Prasideda žaidimas ne prieš komandą, o prieš trenerį. Prieš tokius trenerius kaip Cvirką, Sireiką ar Šeškų yra labai sunku žaisti, nes jie gudrūs, patyrę ir galintis vis kažką naujo iškapstyti. Supranti, kad kitąkart turi būti pasitempęs ir tikėtis netikėto.

– Ar daug laiko pats skirdavote ruošiantis rungtynėms?

– Manau, kad daug. Gal net per daug. Vėliau su asistentais kalbėjome, jog savo žaidėjams pateikiame gal net per daug informacijos, nes daug žiūrėjome video, spausdindavome raportus apie varžovus, galimai šios visos informacijos žaidėjai nespėdavo pasisavinti. Komanda buvo jauna, visi sakė, kad jiems tai svarbu ir patinka gauti tiek informacijos, o kaip buvo iš tiesų, nežinau.

– Jums palikus vyr. trenerio postą „Labas GAS“ klube turėjote variantą likti asistentu?

– Taip. Vadovybė suprato, kad procesas vyksta gerai, bet yra spaudimas iš rėmėjų, sirgalių, reikia kažką daryti. Atsirado galimybė kalbėtis su Kemzūra ir aš pats supratau, jog jei tik Prienams yra šansas turėti jį, net kalbų negali būti. Bet gavosi, jog su juo nesusitarė, nesusitarė ir su Gronskiu ir gavosi makalynė. Galiausiai nutariau nelikti komandoje.

Leonavičius

– Šis trumpas ir ne pats sėkmingiausias etapas jums davė daugiau motyvacijos ateičiai ar kažkokio nusivylimo savo jėgomis?

– Net manau, kad jei sezonas būtų prasidėjęs sėkmingai, man būtų tik pakenkę. Būčiau galvojęs, kad esu geras, atėjau į LKL, laimiu rungtynes. Bet gavau į nosį ir supratau, jog nesu toks geras kaip galvoju, tai tikrai prideda motyvacijos, daugiau nei laimėjimai ir sėkmė. Pats suprantu, kad sugrįžimui į LKL vyr. trenerio postą reikės bent 3–4 metų, dirbsiu, žiūrėsiu.

– Kaip manote, po nesėkmingos patirties vėl grįžti į vyr. trenerio darbą LKL bus sunkiau?

– Viskas susidės į rezultatus. Naivu tikėtis, kad kažkas suteiks šansą, bet jei 3–4 metus kaupsiu patirtį, turėsiu rezultatus, nori ar nenori, tada kažkas atkreips dėmesį. Tam reikia laiko.

– Kur norėtumėte semtis tos patirties?

– Yra du keliai. Vienas – dirbti aukštame lygyje asistentu ir laukti šanso ten. Kaip juokaudamas sakau, jei Čanakas ar Maksvytis pakviestų, net negalvočiau. Kitas kelias – šiek tiek žemesniame lygyje, gal NKL ar užsienyje, būti vyr. treneriu. Viskas priklauso nuo konkrečių pasiūlymų, neatmetu nei to, nei kito varianto.

– Kaip jums sekėsi užsitarnauti pagarbą LKL: tiek iš žaidėjų, tiek kolegų, tiek teisėjų – apie jų pagarbos stoką esate užsiminęs spaudos konferencijose.

– Sunku pasakyti, nes dirbau trumpai, kažkokių kalnų nenuverčiau. Prieš žaidėjus esu ramus, nes žinau, kad į kiekvieną treniruotę ėjau nusiteikęs ir pasiruošęs maksimaliai. Kolegų pagarbą reikia užsitarnauti rezultatais, o kažko daugiau neparodžiau, bandysiu tai padaryti ateityje.

Trenerių bendruomenė yra palaikanti vieni kitus, visi čia žino, kokia šio darbo atsakomybė, kiek ant tavęs pilama mėšlo. Supranti, jei sėdi toje pačioje valtyje ir dar vienas ant kito pradėsi tą mėšlą pilti, gerai nebus. Tai viena sudėtingesnių profesijų ir vieni kitus palaikome. Dėl teisėjų, su laiku viską išsiaiškinome ir viskas galiausiai buvo tvarkoje.

– Kokį palaikymą jums rodė Virginijus Šeškus?

– Su juo bendraudavome nemažai, jis lankydavosi dažnose rungtynėse, užsukdavo į VIP’ą. Esu ir aš nuvykęs į Jonavą, ryšys tarp mūsų buvo visada. Jis sakė: suprantu, jaunimas, sunku. Jis palaikė mane, duodavo patarimų ir už tai Virgiui esu dėkingas. Šeškus yra mane užauginęs. Pas jį dirbau 4–5 metus, tad jaučiu jam didžiausią pagarbą ir esu labai dėkingas.

– Prienų klubas sezoną ko gero baigs paskutinis, ar dėl to jaučiate liūdesį?

– Taip, labai pikta, nes daug metų dirbau Prienuose, matau daug potencialo šiame mieste. Jis nedidelis – su 8000 žmonių, tačiau tai krepšinio miestas. Prienuose išaugo nemažai trenerių – aš, Šeškus, Ričardas Maceina, Karolis Abromavičius, Paulius Ivanauskas, tad labai gaila, jog šis miestas negauna to, ką galėtų gauti. Jei per mėnesį 1–2 kartus paskambina NBA skautai, kurie teiraujasi apie esamus ar buvusius žaidėjus, tai kažką pasako. Liūdna, kad dabar yra taip, kaip yra.

– Paskutinėje vietoje prieniškiai jau yra likę: tiek tada, kai Virgis dirbo sostinėje, tiek tada, kai čia buvo Ballai. Dėl kurio karto apmaudžiausia?

– Jei turi prastus rezultatus, yra viena. Bet kita yra, kai apie komandą sakoma, jog ji skolinga, neatsiskaito su žaidėjais, meluoja. Manau, kad tai nervina labiausiai. Rezultatai – kintantis dalykas, „Šiauliai-7bet“ vieną dieną yra ketvirti, o kitą sezoną paskutiniai. Rezultatai ateina. Tam pačiam Pasvaliui šiemet nesiseka, bet ką blogo gali pasakyti apie juos kaip apie komandą – biudžetas suplanuotas. „Labas GAS“ įvaizdis toks, kad skolos tęsiasi metai iš metų, dėl to liūdna.

Ballas

– Atsiliepimų apie Prienus vis dar pažeria LaMelo Ballas, kuris skundėsi sąlygomis čia. Ar nervina skaityti tokius dalykus?

– LaMelo aš suprantu, jam čia buvo sunku, bet iš kitos pusės, nereikia kalbėti nesąmonių, kad jis netilpo lovoje. Viskas gi nufilmuota, visos laidos, kur jis miega toje lovoje apsikrovęs čipsais, po pažastimi mėtosi saldumynai, lova – didžiausia, o jis ten išsidrėbęs. Yra įrašai, kur jis miega treniruotės metu. Tegul nešneka nesąmonių.

– Baigiant apie šį sezoną, kurie Prienų ekipos žaidėjai jums daro didžiausią įspūdį, o kas galbūt nuvilia?

– Labiausiai džiaugiuosi tais, kurie rodo norą, užsidegimą, nors kartais rezultatai nėra geriausi. Nebuvo dienos, kai Sargiūnas, Kljajičius, Staniulis ar Ivanauskas būtų nepasiruošę ir neatiduotų 100 proc. savęs. Kartais išeina, kartais ne. Vieną dieną Ignas įmeta 4 taškus, kitą – 30, bet tu žinai, jog jis kasdien atiduoda visą save.

Durhamas, mano manymu, yra geriausias visų laikų centras Prienuose. Jo talentas – nežmoniškas, trūksta europietiško krepšinio supratimo. Jo mąstymas lėtesnis, bet jis informaciją palaipsniui pasisavina. Manau, iš jo bus tikrai geras krepšininkas. Neturiu nė vieno blogo žodžio nė apie vien žaidėją. Galėčiau išskirti ir Jogminą, kuris pradėjo žaisti krepšinį vėlai ir tik juodu darbu susiformavo solidaus pagalbininko rolę LKL.

– Prienai atsisveikino su Eriku Kirvelaičiu, kuris dirbs tarptautiniu skautu „Žalgiryje“. Ką galite papasakoti apie jį?

– Labai smagu, nes jis Prienuose dirbo lyg marketingo vadovu, tačiau darė viską. Jis ieškodavo žaidėjų, per naktis sėdėjo, žiūrėjo „Synergy“, ėjo per visas pirmas, antras, trečias Prancūzijos lygas, ką rasdavo, atsiųsdavo mums. Erikas bendravo su agentais, žaidėjais. Kada beparašysi jam, jis atrašys visada, ar 3, ar 5 val. ryto. Tai natūralus jo darbo ir pastangų rezultatas. Šį sezoną Erikui buvo neleista prisidėti prie komandos projektavimo, tai buvo labiau agentūros įtaka, bet pernai jis rado Marquisą Wrightą ir ne vieną kitą žmogų.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.