S.Galdikas: apie „Neptūno“ vos nesukurtą stebuklą, ryšį su K.Maksvyčiu ir užkastus karo kirvius (14) interviu

Klaipėdos „Neptūnas“ – komanda, kurią galima apibūdinti dviem žodžiais – amerikietiški kalneliai. Tai lydi ekipą ne tik šiame sezone, bet ir visoje jos istorijoje.

Auksiniu klubo laikotarpiu galima laikyti praėjusį dešimtmetį, kai komanda Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) ne tik iškovojo 2 sidabro ir 3 bronzos medalius, bet ir gavo teisę žaisti Eurolygoje.

Tuo metu vienu iš komandos veidų bei kapitonu tapo tvirto stoto aukštaūgis Simas Galdikas. Ilgametis klubo žaidėjas garsėjo ne tik kietu žaidimu po krepšiu, bet ir tvirtu charakteriu bei atsidavimu gimtojo miesto ekipai.

Portalas Krepsinis.net su šiuo legendiniu aukštaūgiu pasikalbėjo  apie „Neptūno“ pasirodymą Karaliaus Mindaugo taurėje (KMT), ryšį su uostamiesčio ekipa, žaidimą Eurolygoje, santykius su Mindaugu Girdžiūnu ir Arnu Butkevičiumi bei gyvenimo etapą po karjeros.

– Prieš KMT turnyrą mažai kas tikėjo jūsų buvusios komandos galimybėmis patriukšmauti. Ar pačiam buvo tikėjimo „Neptūnu“?

– Kaip tik dieną prieš finalo ketvertą buvau sutikęs Žygimantą Janavičių ir Deividą Gailių, tad šiek tiek patraukiau per dantį. „Neptūnas“ dar kaip tik buvo pralaimėjęs „Nevėžiui“. Tai ir sakiau: nuvažiuojate, dar porą prasileidžiate ir viskas, galėsite trenerį pasikeisti ir žiūrėsime, kaip toliau bus. Dar aišku visuomet po pralaimėjimų nepraleidžiu progos pasakyti, kad mano laikais buvo geriau (juokiasi).

– Kokios mintys buvo apėmusios stebint paskutinį D.Gailiaus metimą?

– Dar galime grįžti ir prie prieš tai matytų gynėjų metimų. Galvoju, ką jie čia daro, ką jie čia meta per nesąmones. Tada matai, kad tie metimai sukrenta. Priešpaskutinėje situacijoje Gailius pataikė tritaškį, o tuomet kitoje atakoje – vėl tas pats kampas, panaši padėtis, tad pašokau, rankas iškėliau, kvapą sulaikiau ir... eina sau... Vienu metu apėmė ir džiaugsmas, ir liūdesys. Džiaugiausi už „Neptūną“, kad atrodo niekas jais netikėjo, o jie paėmė ir įrodė, kad buvo finalo verta komanda. „Neptūnas“ buvo per vieną metimą nuo čempionų titulo. Šiais metais „Neptūnas“ tiesiog sukūrė istoriją.

– Kokie jausmai apima dabar iš šono matant savo buvusius komandos draugus, kurie kūrė savotišką „The Last Dance“ pasirodymą?

– Realiai, įdomiau žiūrėti, kai dar matai žaidėjus, su kuriais esi žaidęs kartu. Vis tiek „Neptūnas“ yra komanda, už kurią sergu ir palaikau, bet kai praeis karta ir pasikeis sudėtis, tai vis tiek bus kitaip. Su dabartiniais žaidėjais kartu esame ir vieni kitų gimtadieniuose buvę, ir kartu uždarymus turėję, pergales bei pralaimėjimus išgyvenę. Tai emocijos geros, bet kaip tik esame su keliais draugais sukūrę Klaipėdos mėgėjų krepšinio lygos komandą, tad Gailiui ir Janavičiui sakiau, kad kontraktas kitiems metams jų laukia, beliko parašus sudėti (juokiasi).

– Prieš turnyrą buvo daug kalbų, kad klube gali nelikti vyriausiojo trenerio G.Vovoro. Kaip manote, ar tai galėjo kaip tik sutelkti komandą? Galbūt žaidėjai kovojo už trenerį?

– Nežinau. Aš manau, kad tokiuose turnyruose svarbiausia, jog viskas sprendžiasi viename mače. Čia susideda daug kriterijų: atsistatymas, nusiteikimas, pataikymas. Vienerios rungtynės tai ne tas pats, kas serija iki 3–4 pergalių, kur „Žalgiris“ turi 15 žaidėjų rotaciją, visi yra pailsėję, o kiti LKL klubai verčiasi 8 žaidžiančiais ir 2 vos klibančiais žaidėjais. Nepamirškime, kad buvo finalinis ketvertas, kai Prienai nugalėjo ir „Žalgirį“, ir „Rytą“. Atvažiavo chebra, prabėgiojo be derinių ir nukalė du grandus. Tuo metu tai buvo visiškas stebuklas.

– Šių metų „Neptūnui“ gana sunkiai sekasi LKL, bet tuo pačiu pasiektas geras rezultatas KMT. Ko reiktų, kad tas sėkmingas savaitgalis taptų impulsu likusiai sezono daliai?

– Krepšinis yra sudėtingas dalykas. Negali tik gerai pataikyti, turi būti tiek fiziškai, tiek morališkai nusiteikęs, turi vykti komandiškas žaidimas. Kai sako, kad treneris užmotyvavo ar neužmotyvavo, aš tuo netikiu. Šiuo atveju tiesiog vyrai atvažiavo į finalą, pajuto, kad gali ir kabinosi tikėjimu savimi.

Sezono galui viskas priklausys tiek nuo jų pačių, tiek ir nuo trenerio. Turi būti ir taktikos įdėtos, žaidėjai turi tikėti treneriu, o jis turi tikėti jais. Priklausys ir nuo žaidėjų traumų: ar iškris, ar neiškris. Dabar Pacevičius žaidė be vieno piršto. Gerai, kad jis žmogus su charakteriu. Iškris vienas iš tempiančių gynėjų, iškris aukštaūgis ir viskas. Atsivers didžiulė skylė, subyrės visa rotacija. Norint turėti rezultatą, visų pirma, reikia sveikų, traumų neišretintų žaidėjų, antra – susikaupimo ir noro laimėti, trečia – didžiulio tikėjimo treneriu. Kai treneris tau duoda nurodymus bėgti į kampą ir laukti perdavimo, o tu manai, kad tai nesąmonė, tuomet viskas griūva. Geram rezultatui turi viskas būti surišta į vieną.

– Kaip „Neptūnas“ kito jūsų karjeros metu? Kokie jausmai apima matant kritusį šios komandos lygį?

– Buvo visko. Aš pradėjau žaisti, kai „Neptūnas“ buvo ant bankroto ribos. Pamenu, tais laikais esu pusę metų laukęs atlyginimo. Tuo metu galvojau, kad „Neptūnas“ išnyks, visi pasitraukė ir Osvaldas Kurauskas perėmė klubą bei jį pradėjo auginti.

Aišku, buvo visokių tų užkulisinių dalykų, kad Kurauskas vagia, švaisto, nežinau, kaip ten buvo, bet žinau, kad „Neptūnas“ tuo metu rodė rezultatą. Žaidėme ir Eurolygoje, ir LKL iškovodavome medalius. Buvo geri laikai.

Nesakau, kad dabar yra blogi laikai. Biudžetas yra, tiesiog trūksta to kertinio momento ir viskas susitvarkys. Nereikia taip lengvai visko nurašyti. Jeigu buvo gerai, o dabar yra blogiau, tai nereiškia, kad daugiau gerų laikų nebebus. Gyvenimas yra banguotas: būną gerai, būna blogiau, bet vis tiek viskas kyla iš apačios į viršų. Šiai dienai yra naujas klubo direktorius, mano ilgametis komandos draugas Martynas Mažeika, tas pats Dainius Vaitelis. Manau, vyrai įsivažiuos, sustyguos viską, tik reikia įdėti darbo. Viskas krypsta į gerąją pusę.

– Galbūt M.Mažeika kalbino prisijungti prie „Neptūno“ administracijos?

– Ne, jeigu būčiau norėjęs, galbūt po karjeros pats būčiau pasiprašęs, kai dar nebuvo Mažeikos. Man asmeniškai smagiau ateiti iš šalies, pabendrauti, palaikyti. Aš labiau esu darboholikas, karjeristas, noriu kažko siekti, daryti. Treneriu savęs nematau, o administracijoje nėra kur kilti, tobulėti, žinai savo darbo valandas, fiksuotą atlyginimą ir tiek. Nelabai įdomu, tad pasirinkau verslo pusę. Versle, kiek darbo įdėsi, tiek ir turėsi. Tai yra neišarti dirvonai ir neapčiuopiamas reikalas. Gali daug pasiekti arba neturėti nieko, man tai pasirodė priimtinesnis sprendimas.

– „Neptūnas“ savaitgalį buvo arti istorinio pasiekimo – KMT čempionų titulo. O koks jums pasiekimas su „Neptūnu“ yra įstrigęs labiausiai?

– Sezonas Eurolygoje, pilna arena – žmonės tiesiog netilpdavo. Tuo metu žaisdamas žinojau, kad tokio sezono nebeturėsiu.

– Ką prisimenate iš to istorinio 2014 m. sezono Eurolygoje labiausiai?

– Prisimenu, kai sėdime rūbinėje prieš rungtynes su „Olympiacos“, ateina chebra: dabar Spanoulis tavęs laukia, o aš galvoju, kas tas Spanoulis, gerai, tegul laukia. Galvoju, vėl koks centras iš JAV, su kuriuo reikės daužytis, man patinka, mano stilius. Vėliau įeinu į aikštelę, ieškau to Spanoulio, žiūriu mažiukas, praplikęs bėgioja. Sumetė tada jis mums 34 taškus, o „Olympiacos“ per pratęsimą laimėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, dėl to nepatekome į „Top 16“. Tai nuo tos dienos žinau, kas yra Spanoulis (juokiasi).

– Kiek tuo metu prie ganėtinai gero rezultato prisidėjo tai, kad net 9 žaidėjai buvo kilę iš Klaipėdos krašto?

– Visada yra maloniau žaisti, kai yra savi, vietiniai klaipėdiečiai, su kuriais esi užaugęs. Vasaras leisdavome Klaipėdoje, susirinkdavome į vieną ar į kitą salę pasižaisti, taip susikurdavo ryšys. Kai tu esi klaipėdietis, tu neši didesnę naštą žaisdamas už savo miestą nei atstovaudamas kokiai kitai komandai. Po kiekvienų pralaimėtų rungtynių išeini į miestą ir žmonės klausinėja, kas nutiko, kodėl pralaimėjote.

– Ar mieste sulaukdavote daug dėmesio?

– Tiek po pralaimėjimų, tiek po pergalių dėmesio būdavo daug. Prisimenu, kai vyko KMT turnyras Klaipėdoje ir ketvirtfinalyje pralaimėjome Alytaus „Dzūkijai“. Po rungtynių reikėjo pasidaryti kažkokią nuotrauką priešais krepšį, o sirgaliai už to krepšio išsirikiavę skanduoja: gėda, gėda. Tuo metu ir nervas ėmė, ir norėjosi kuo greičiau dingti iš aikštės. Kitose rungtynėse laimėjome, išeiname pro tarnybinį išėjimą ir žiūriu, kad tie patys sirgaliai jau išsirikiavę sveikina su pergale. Taip, kad visur taip pat, niekas nemėgsta pralaimėtojų, daugybę pergalių gali nubraukti vienas pralaimėjimas ir atvirkščiai.

– Kuo išsiskyrė „Neptūno“ rūbinė ir komandos atmosfera nuo kitų klubų, kuriuose žaidėte?

– Nelabai turiu su kuo daug palyginti, nes realiai pražaidžiau Klaipėdoje ir Panevėžyje. Ankstyvoje karjeros stadijoje buvau išvykęs į Ukrainą. Buvau jaunas ir tuo metu dar nelabai supratau pačio krepšinio principo, tai sunku komentuoti. Taip pat buvau pusmečiui išvykęs į Rumuniją. Apie tai sunku kalbėti, nes jiems dar buvo toli iki krepšinio. Viskas, ką buvau išmokęs, vyko priešingai. Žaisdamas Panevėžyje jaučiausi kaip namie. Buvome surinkti geri vyrai ir tai atsispindėjo rezultatuose.

– Per savo karjerą daug susidūrėte su  K.Maksvyčiu. Koks tuo metu tai buvo treneris? Ar matote, kaip jis keičiasi?

– Jis yra geros širdies žmogus. Duodavo laisvę žaidėjams, o aš būdavau tas darbinis arklys. Jis manimi pasitikėjo, kad aš išėjęs padarysiu tą juodą darbą, o jei nepadarysiu, pasodins, aprėks ir tada jau padarysiu.

Daug kartų esame sakę, kad jis gimė po laiminga žvaigžde. Mums jau būdavo viskas, turėdavo sukristi daug neįtikėtinų rezultatų, kad mes, susimovę daugybę kartų, dar išeitume į kitą etapą. Ir vis tiek mums pavykdavo žengti kokioje Europos taurėje tolyn. Daug kas sakydavo, kad va talismanas, nes vis vykstu žaisti pas Maksvytį.

– Kai „Neptūną“ paliko A.Butkevičius ir M.Girdžiūnas, teigėte, kad net kare šovinių jiems neneštumėte. Ar santykiai su jais atšilo?

– Tai taip, kažkurią vasarą buvome susitikę Palangoje, pavakarieniavome, susitaikėme.

– Ar dar planuojate sukti į politikos kelią?

– Šiai dienai – ne. Visas jėgas ir laiką skiriu šeimai bei verslui. O kaip bus ateityje, niekada negali žinoti, susidėliojau prioritetus, kurių siekiu ir laikausi.

– Mėgėjų lygoje žaidžiate kartu su R.Naciumi, su kuriuo kartu rungtyniavote ir „Neptūno“ Eurolygos sezone. Gal vieną kitą K.Maksvyčio derinį panaudojate iš tų laikų?

– Miesto lygoje derinių nereikia, kad laimėtume, tai nelabai ir naudojame (juokiasi). Yra Nacius, Matutis, Maželis – žaidėjai, su kuriais esu rungtyniavęs skirtingais karjeros etapais. Tai bandysime iškovoti Mero taurę.

– Ne kartą apklausose buvote išrinktas fiziškiausiu LKL krepšininku. Ar baigus karjerą dar tenka apsilankyti treniruoklių salėje?

– Esu davęs sau pažadą, kad nuo Naujų metų padidinsiu sportinį krūvį. Rungtynes žaidžiame kartą per savaitę, turime ir salėje laikus, tad daugiausiai du kartus per savaitę pavyksta pasportuoti. Esu ganėtinai apleidęs „geležį“.

Autorius: Arnas Rumbutis

„Ilgoji pertrauka“: kaip išsirikiuos komandos po Eurolygos reguliaraus, vos teigiamas pažymys „Žalgiriui“ ir likusios intrigos