Savaitės interviu su Krepsinis.net: A.Vainauskas – apie moterų krepšinio perspektyvą, rinktinę, „Utenos“ fenomeną ir fantastiškas sąlygas Rusijoje (2)

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net, kartu su sporto televizija „Sport1“, tęsia naują rubriką – „Savaitės interviu“. Antrasis rubrikos svečias – Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) rungtyniaujančios „Utenos“ vyr. treneris Alfredas Vainauskas.

LMKL čempionių strategas atsakė į portalo Krepsinis.net skaitytojų klausimus.

A.Vainauskas išsamiai pasidalino mintimis apie moterų krepšinio perspektyvas, rinktinę ir Utenos komandos sezoną bei palygino, kuo Lietuvos krepšinio sąlygos nusileidžia Rusijai.

– Lietuvos krepšininkės Europos čempionate vos peržengė grupių etapą. Kaip vertinate tokį pasirodymą?

– Pirmosios rungtynės su Ispanija buvo labai sunkios, nes šios šalies žaidėjos yra čempionės. Tai – gera, stipri komanda, kurioje nemažai žymių pavardžių. Lietuva parodė tą krepšinį, kurį turėjo parodyti. Mūsiškės tikrai nebuvo sutriuškintos, žaidė savo krepšinį taip, kaip galėjo. Antrasis mačas su Slovakija taip pat buvo sunkus, lietuvės turėjo vargo, jautėsi išsibalansavimas – tai skirtumas keli taškai, tai komanda atsiplėšia, tai – priartėja. Galbūt ir kai kurie teisėjų sprendimai buvo ne tokie, kokių norėjome, bet tai yra natūralu. Apie teisėjus dažniausiai niekas nekalba, bet tai buvo matyti ir lėmė pralaimėjimą. Vengrijos rinktinė jau buvo kitokia komanda. Jos – šeimininkės. Pergalė tada buvo reikalinga tiek vengrėms, tiek lietuvėms.

– Antrame etape mūsiškių laukia Rusija, Kroatija ir Serbija. Ar įmanoma perkopti jų barjerą?

– Tai yra sunkus uždavinys, bet galvoju, kad trenerių štabas ir merginos padarys viską. Jos supranta, jog rungtynės svarbios ir reikia tų dviejų pergalių. Nebus, kada ilsėtis, nebus, ką galvoti, bet tai įmanoma.

– Moterų rinktinei iškeltas tikslas – penkta vieta. Ji yra pasiekiama?

– Viskas yra pasiekiama. Ne kartą jau minėjau, kad moterų krepšinis yra nenuspėjamas.

– Rinktinėje yra tiek senbuvių, tiek jaunų žaidėjų. Kaip manote, ar tai paskutinė galimybė vyresnės kartos krepšininkėms kažką pasiekti, pavyzdžiui, Olimpines žaidynes?

– Manau, kad taip, jos turi valią, norą kovoti už Lietuvą. Tarp jaunimo yra talentingų mergaičių, kurios gali žaisti, bet joms dar toli iki senbuvių, tokių kaip Kuktienė ar Linkevičienė. Rinktinėje turi ateiti pakaitalas, galintis jas pakeisti, bet jaunoms žaidėjoms dar toli iki to lygio. Nacionalinei komandai labai trūksta Eglės Šulčiūtės. Spaudoje buvo rašoma visaip, kad ji gavo kontraktą ar kažkas kito, bet noriu apginti mergaitę. Noriu pasakyti, kad visa tai – neteisybė. Paprasčiausiai įvyko konfliktas, nesusipratimas. Ji tikrai ne dėl pinigų išvyko, visada ir Utenoje būdama sakė, kad atstovaus Lietuvai. Su Egle niekada neturėjau nė vieno konflikto, konfliktų nebuvo apskritai visoje ekipoje – tai buvo nuostabi komanda ir nežinau, ar su direktoriumi Rolandu Jaručiu dar kada surinksime tokią. O tarp Eglės ir rinktinės kažkas įvyko. Tai – kiti reikalai, bet taip negalima užpulti žmogaus ir vienareikšmiškai teigti, jog ji yra kalta. Kita pusė nebuvo išklausyta ir aš žinau visai kitą variantą. Tegul yra, kaip yra. Jei rinktinėje būtų susirinkusios visos, kurios dabar turi vienokių ar kitokių bėdų ar traumų, tai būtų visai kitas vaizdas. Tokiu atveju drąsiai sakyčiau, kad lietuvės žengs į penketuką ar palypės dar aukščiau.

– Rinktinėje yra aštuonios žaidėjos iš Lietuvos klubų. Tai yra geras ženklas?

– Geras klausimas, į kurį atsakysiu kitu klausimu – kas iš šios rinktinės kitąmet žais Lietuvoje? Galiu pasakyti, kad praktiškai niekas. Visos išvažiuoja, žais užsienyje ir labai gaila, jog nesugebėjome jų išsaugoti. Pas mus Utenoje buvo surinktos 5–6 rinktinės žaidėjos, todėl jau buvo į ką pažiūrėti. Susirinkdavo 1000 žiūrovų, kai pradėjome nuo trijų, kurių tarpe buvo direktorius ir operatorius. Taip bus, nes atvažiavo žvaigždės, atvažiavo tie, kurie šlovino Lietuvą. Atvyko pažiūrėti kaip komanda žaidžia. Buvo tikrai smagu, o dabar visos nori išvykti į užsienį. Tai yra normalu, nes ten – kiti pinigai.

– Esate dirbęs su Rusijos moterų rinktine, tad gal galėtumėte palyginti sąlygas Lietuvoje ir šioje šalyje?

– Jos skiriasi kaip diena ir naktis. Nors dabar santykiai su Rusija yra ne kokie, bet nereikėtų kalbėti apie tai, kodėl, pavyzdžiui, Einikis išvyko žaisti už Rusijos veteranus, o Rimas Kurtinaitis dirba su „Chimki“. Čia yra sportas. Reikia džiaugtis, jog lietuviai nuvažiuoja ir padeda jiems žaisti bei yra reikalingi. Nieko prieš Rusiją neturiu. Rusijoje yra didžiuliai pinigai: jei atsiranda žmogus, kuris labai myli moterų krepšinį, jis atiduoda viską. Ne mūsų reikalas, iš kur pas juos tie pinigai. Tai buvo kažkas fantastiško – geri autobusai, biznio klasės bilietai, pietūs, vakarienės, premijos ir nesuvokiami pinigai. Kai Kurske pastatė krepšinio salę ir atvyko amerikietės iš moterų NBA, jos pasakė „Vou“. Net NBA nebuvo tokių dalykų, kaip odiniai baldai, didžiuliai televizoriai, veidrodžiai – padaryta viskas dėl krepšinio. Galbūt prie tokių sąlygų galima priartinti „Žalgirį“, nes ką mačiau, viskas yra atiduota krepšiniui. Didelė pagarba Kaunui, savivaldybei, klubo rėmėjams ir direktoriui. Rusijoje yra kažkas panašaus, bet žinoma, kai kurie sprendimai yra Rosiju umom neponiat (Rusijos protu nesuprasi – Krepsinis.net).

– Kaip galima pritraukti didesnį finansavimą Lietuvos moterų krepšiniui?

– Manau, kad tokių galimybių praktiškai nėra. Galima sakyti, jog mes turime kelti lygį, bet kiek tos Lietuvėlės tėra, kiek yra mūsų pramonės. Kartais žmonės pyksta ir nesupranta, kodėl neduodami pinigai, bet iš kur tų pinigų paimti? Ką mes turime? Ką gaminame? Mėsą, sūrį, pieną, bet ką dar? Kažką išveždavome į Rusiją ar kitur, bet sienos užsidarė. Tai iš kur surasti tų pinigų? Smagu, kad savivaldybės, net būdamos skurdžios, sukrapšto pinigėlius. Vyrų krepšiniui pinigų trūksta. Pažiūrėkite, kokie yra Lietuvos ir kokie yra Europos komandų biudžetai. Pinigų nėra iš kur paimti, o moterims jų apskritai nelieka

– Dirbote tiek su vyru, tiek su moterų krepšiniu. Kuriame buvo lengviau?

– Su vyrais yra lengviau. Pirmi žingsniai trenerio karjeroje buvo nepatogūs, net su tais vyrais tu pats dar žaidei, kartu alų gėrei. Tada reikia ieškoti kompromiso. Kai ateina kita karta, jau gali pasakyti griežtą žodį, bet yra žmogiškumo faktorius. Nebuvo pinigų, tad žaidėjas galėdavo susidėti daiktus ir išeiti. O kai ateina pinigai, gali sakyti savo nuomonę ir su riebiu keiksmažodžiu. Tada vyrai tave supranta. Su moterimis taip negalima, to mane išmokė Algirdas Paulauskas. Moterų krepšinyje viskas kitaip: ten yra problemos su šeima, su vaikais, su mamomis, su močiutėmis – reikia su jomis gyventi ir draugauti. Kartais ateina žaidėja ir matai, kad akys pilnos ašarų, tada turi pasisodinti ir kalbėtis, aiškinti. Tada gaunasi dialogas ir leidi jai tą dieną galbūt pailsėti bei susitvarkyti savo reikalus. Jei taip yra, pas moteris atsiranda dėkingumas, jos supranta, kad treneris nenori jų pažeminti. Tai yra labai svarbu. Kai įgauni pasitikėjimą, tada tau pasiseka.

– Ar planuojate grįžti į vyrų krepšinį?

– Vilkas visada žiūri į mišką. Tą sau kartoju jau gerus 10 metų, kuriuos esu moterų krepšinyje. Pasiūlymų per metus atsiranda vienas kitas, bet įėjau į savo ritmą ir jaučiuosi įklimpęs į moterų krepšinį. Žinoma, kiekvienas variantas yra peržiūrimas ir nieko iškart neatmetu.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.