Sezono išvargintas Š.Vasiliauskas papasakojo apie norą palikti Lietuvą, žaidimą rinktinėje ir skyrė palinkėjimą „Neptūnui“ (5) savaitės interviu

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai  penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.

Praėjusią vasarą į Lietuvą sugrįžęs Šarūnas Vasiliauskas Prienų–Birštono „Vytauto“ komandoje tapo vienu iš kertinių žaidėjų. Savi pliusai, savi minusai – sužaidęs gerą sezoną 27-erių krepšininkas ne tik parodė save, bet ir pripažįsta, jog nuovargis kankino nemenkai.

„Džiaugiuosi, kad pasirinkau šią ekipą, tačiau norėjosi pakovoti dėl medalių. Dabar tas kovas stebėti tik televizoriaus ekrane nėra pats maloniausias jausmas“, – apie likusį apmaudą sakė įžaidėjas.

Bendraudamas su Krepsinis.net portalu Š.Vasiliauskas papasakojo apie Jono Kazlausko skambučio laukimą, planus vėl palikti Lietuvą, išskirtines Virginijaus Šeškaus savybes ir nenustebinusias Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) pusfinalių ir finalų kovas.

– Sezonas baigėsi, kaip leidžiate vasarą?

– Svarbiausia – pailsėti, pabūti su šeima bei draugais ir kažkiek laiko neimti kamuolio į rankas. Šiemet po sezono oi... nuovargio buvo labai daug. Kadangi žaisti teko nemažai, tas tikrai pasijuto. Atsikandau krepšinio (Šypsosi).

– Ar tai buvo jums pačiam sunkiausias karjeros sezonas?

– Ko gero, kad taip. Bent jau vienas iš sunkesnių tai tikrai. Tas visas nuovargis jau stipriau jaustis ėmė ketvirtfinalio serijoje ir ne tik man, o visai komandai. Bet iš pagarbos krepšiniui stengėmės ir žaidėmės, bet dėl jėgų trūkumo ketvirtfinalyje mums veikiausiai ir nepasisekė. Traumos, kažkokios dar bėdos visada išmuša komandą iš vėžių ir dėl to kažkas turi rungtyniauti labai daug. Taip nutinka – nieko nepadarysi.

– Kaip įvertintumėte praėjusį „Vytauto“ komandos sezoną?

– Nežinau... Tikslas vis tiek buvo patekti į geriausiųjų ketveriukę. Grįžus į Lietuvą norėjosi pakovoti dėl tų medalių. O dabar šitą kovą matant tik televizoriaus ekrane apima tikrai ne pats maloniausias jausmas. Dėl to sezoną įvertinčiau tiesiog vidutiniškai. Reguliarusis sezonas buvo visai neblogas, tačiau reguliarus lieka reguliariu – reikia žaisti atkrintamosiose. Jei ten iškrenti pirmajame etape, reiškia, sezonas šiek tiek nuviliantis. Ketvirtfinalio serija buvo įdomi: skirtumai nedideli, intriga – didelė. Gaila, kuomet visus metus atvargsti ir taip baigi sezoną, bet toks tas krepšinis – kažkas turi pralaimėti. Šiemet mes patekome į tą pralaimėjusiųjų kraitį.

Nežinau, ar jei nebūtų buvę tiek traumų, viskas būtų buvę kitaip. Sunku pasakyti. Traumų buvo daug, bet visko suversti joms negalima. Visada turėjome penkis žaidėjus, kurie galėjo žaisti, o atkrintamosiose beveik visi buvome pasveikę. Aišku, skausmingos buvo aukštaūgių traumos, atėjo naujas žmogus, o naujo žaidėjo prisijungimas visada komandai kažką duoda ir kažką atima.

– Ar tais sunkesniais etapais, kuomet pradėjo užklupti traumos, komandoje nepasitaikė kažkokio psichologinio išsibalansavimo, konfliktų?

– Tiesą sakant kažkokių nesutarimų išvengti pavyko. Mūsų komandoje atmosfera buvo tikrai gera, supratome, kad nėra prasmės pyktis ir kažką kaltinti, jei pralaimime.

– Buvo nemažai sakančių, jog traumos yra netinkamo „Vytauto“ fizinio pasirengimo pasekmė.

– Ne visos traumos yra vienodos ir ne visos gaunamos vienodai. Jei rungtynių metu gauni į šonkaulius ir jie lūžta, fizinį pasiruošimą gali turėti tokį, kokį nori. Kai kurių traumų tiesiog neišvengsi – ruoškis nesiruošęs. Juolab šiuo atveju reiktų atsižvelgti ir į tai, kad komanda, žaidžianti su mažesne rotacija, turi dar didesnę tikimybę patirti traumas.

– Ar esate patenkintas pernai priimtu sprendimu atvykti į Prienus?

– Taip. Sprendimas buvo priimtas viską apsvarstant, gerai apgalvojant – kaip ir kasmet. Buvo smagu dirbti su treneriu Virginijumi Šeškumi. Prienuose jis yra svarbiausia persona: ir komandos treniravime, ir vadovavime. Jis nori viską laimėti ir stengiasi tą padaryti iš visų jėgų. Manau, kad žaidėjai tai įvertina, nori jam padėti ir siekti aukštų tikslų kartu.

Taip, treneris yra emocingas, bet tai – tik rungtynių metu ir tik dėl didelio noro laimėti. Visa tai lieka aikštėje, o už jos visi yra geri draugai, susiskambiname, pabendraujame. Visi žino, kad Šeškus emocingas, bet vis tiek eina pas jį žaisti (Šypsosi). Vadinasi, jis turi kažką tokio, kas patraukia krepšininkus. Per metus laiko įsitikinau, kad treneris yra labai nuoširdus ir geras žmogus, tikrai nenusivyliau juo ir esu dėkingas.

Apskritai mūsų komanda buvo darni lietuviška šeima. Tai, kad buvome suburti praktiškai iš lietuvių, mums palengvino bendravimą ir tarpusavio supratimą.

– Kas jums buvo pats džiugiausias pradėjusio sezono momentas?

– Medalių neiškovojome, todėl per daug gerų atsiminimų nėra (Šypsosi). Manau, kad buvo smagus laimėjimas Karaliaus Mindaugo taurėje prieš Utenos „Juventus“, kai iššvaistėme didžiulę persvarą, praradome du žmones ir vis tiek laimėjome. Nors vėliau ir nepavyko nieko nustebinti, ši pergalė buvo svarbi.

– Kokie yra jūsų norai artėjančiam sezonui?

– Su Prienų vadovais dar nekalbėjome, nes sezonas mums dar neseniai baigėsi, o LKL finalai – dar vyksta. Vis tiek komandai reikia susižiūrėti biudžetą, daug dalykų, kurių mes nelabai matome.

Šiaip kitam sezonui mano širdis labiau linksta link užsienio. Norisi patekti kažkur, kur tavęs niekas nepažįsta, niekas nežino – viską pradėti nuo nulio. Neturiu kažkokios šalies favoritės, kur norėčiau išvykti. JAV gal, bet kad ten tik viena lyga ta yra (Juokiasi).

– Artėjant vasarai ir rinktinei, svarstoma, kas galėtų tapti Manto Kalniečio dubleriu. Kas iš LKL įžaidėjų jums pasirodė pajėgiausias šioje pozicijoje?

– Sunku atsakyti. Žaidėjų daug ir vienas geriau daro vieną, kitas – kitą. Prieš vieną lengviau gintis, prieš kitą – pulti. Kiekvienas turi savo pliusų ir savo minusų: kurie iš jų sezono metu parodys pliusų daugiausiai, tie ir patrauks Jono Kazlausko dėmesį.

Daug kalbama apie Mindaugą Girdžiūną. Matosi, kad žmogus rado bendrą kalbą su treneriu, rado savo vietą, o tai suteikia jam drąsos, padeda geriau valdyti komandą. Jis tikrai žaidžia geriausią sezoną karjeroje – tai visi pastebi ir šneka. Tuo labiau, kad ir „Neptūnas“ pateko į finalą. Jei to nutikę nebūtų, gal ir kalbėjimas apie Mindaugą būtų nurimęs.

– Apie jus irgi kalbama kaip apie potencialų kandidatą į rinktinę. Kaip jaučiate, ar pavyko sezono metu atskleisti savo privalumus?

– Kaip ir minėjau, jei su savo komanda nepatenki į tolesnius turnyrų etapus, tos kalbos apie tave rimsta, dėmesys krypsta į kitus. Ką galėjau, padariau. Aišku, nemanau, jog viskas pavyko. Reikia kažką pasilikti ir ateičiai (Šypsosi).

– Jei šiemet būtumėte pakviestas į rinktinės stovyklą, jaustumėtės ten užtikrinčiau nei prieš dvejus metus?

– Niekada nežinai, kas būtų, jei būtų. Bet kokiu atveju reikės atiduoti visas jėgas ir bandyti įrodyti, kad esi vertas dvyliktuko. Žinoma, jei į stovyklą būsi pakviestas. Aišku, kai jau esi buvęs rinktinės virtuvėje, pažįsti tuos žmones, yra smagiau ir jautiesi drąsiau.

– Antanas Kavaliauskas sakė, kad dabar sėdės ir lauks Jono Kazlausko skambučio. Ko gero jūs panašiai?

– Su treneriu man kalbėtis dar neteko, tad manau, kad dabar visi, baigę sezonus, jau lauks to skambučio. Visi planus dėliosis pagal rinktinę. Belieka laukti ir žiūrėti, kas bus pakviestas, kas nebus. Jei jau tokio kvietimo sulaukti, turi eiti, sportuoti, kovoti už tėvynę ir kitų variantų nėra, nes tai – aukščiausias lygis.

– LKL pirmenybėse – finalinių kovų įkarštis. Ar šį sezoną pusfinaliai ir finalai jus stebina?

– Tiesą sakant, nelabai stebina. „Neptūnas“ su „Lietuvos rytu“ tikrai pakankamai lygios komandos, visos jų kovos buvo įtemptos, todėl buvo sunku pasakyti, kas geresni. Lemiamas rungtynes geriau sužaidė „Neptūnas“ ir pateko į finalą, o ir ten buvo sutriuškinęs „Žalgirį“. Manau, kad visa tai – tik pliusas lygai bei žiūrovams, nes tokias kovas stebėti yra įdomiau. Ta pati „Juventus“ mažąjį finalą „Lietuvos rytui“ pralaimėjo 0:3, bet visos rungtynės buvo atkaklios.

Kiek toli nueis „Neptūnas“? Tai priklauso nuo to, kiek jėgų jiems dar likę ir kiek jie gali kabintis. Aišku, jų motyvacija yra didelė – į finalą patenki ne kasdien, o ten norisi kažką įrodyti. Norisi palinkėti „Neptūnui“ sėkmės ir kad klubas dar tikrai nepasiduotų.

„Ilgoji pertrauka“. ankstyvas žvilgsnis į vyrų Europos čempionatą: autsaideriai, tamsieji arkliukai, galinčios nustebintis rinktinės, galinčios pridaryti bėdų, pretendentai į medalius, favoritai ir palankiausia bei nepalankiausia grupė lietuviams