Skęstame „plytų liūne“: kodėl NBA aukštaūgiams nesiseka ir nesiseks pataikyti baudų metimų? (12) pirma dalis

Oklando „Golden State Warriors“ rungtynės antrajame atkrintamųjų varžybų raunde prieš Portlando „Trail Blazers“. Šešios minutės ir dvi sekundės nuo mačo pradžios, Stephenas Curry lėtai pakilo nuo atsarginių žaidėjų suolelio ir rengėsi grįžti į pirmąjį mačą per dvi savaites bei į labiausiai jaudinančias metų rungtynes.

Tai buvo tarsi šviesų įsižiebimas po elektros dingimo. „Warriors“ atsiliko rezultatu 2:16, pasimetę nuostabiame „Blazers“ krepšinio spektaklyje. Vis dėlto pasirodė naudingiausias lygos žaidėjas ir įžiebė šviesą.

Antrojo kėlinio viduryje Curry ėmėsi lyderio vaidmens: su Klay‘umi Thompsonu perėmė kamuolį, energingai bėgo į priekį ir atsilošęs pelnė taškus per 211 cm ūgio Masoną Plumlee, kad sumažintų Oklando komandos deficitą iki devynių taškų.

S.Curry kelio trauma buvo lyg žemės drebėjimas, o jo sukelti pakartotiniai smūgiai buvo juntami visoje lygoje. Visa ant Curry pečių buvusi našta – „Warriors“ žygis NBA finalo link, televizijos reitingai, tebevykstanti aukšto penketo revoliucija – buvo išgelbėta. Stephas buvo pasiruošęs sprogti.

Vos tik pasitaikius progai, Curry siekia padaryti kažką nepaprasto, „Trail Blazers“ puolėjas Al-Farouqas Aminu apsikabino 213 cm ūgio „centrą“ Andrew Bogutą: nesportinė pražanga prieš blogiausią baudų metiką komandoje Curry pastangas pavertė niekais.

Bogutas, per savo karjerą baudas metantis 55,8 proc. taiklumu, prametė pirmąjį ir pataikė antrąjį metimą. Po minutės, „Blazers“ vėl prieš jį prasižengė. O po to ir trečia kartą.

Steve‘as Kerras, šviežiai iškeptas metų treneris, greitai atsakė tuo pačiu, liepęs savo komandai prasižengti prieš 203 cm ūgio Moe Harklessą, 58,9 proc. baudų metiką.

„Kvailiausia taisyklė NBA“, – CSNNW reporteris Jasonas Quickas netyčia nugirdo Kerrą murmant.

„Žmonės sumoka 8000 JAV dolerių, kad sėdėtų šalia aikštės ir tai stebėtų.“

„Užuot stebėję geriausius pasaulyje, sirgaliai sumokėjo, kad stebėtų siaubingą, varžovų komandos trenerio sukurtą, žaidimą“, – teigė Kerras. Aukšti vyrai, nesugraibantys kamuolio prie baudų metimų linijos, tapo vienu iš pagrindinių NBA trūkumų, o tai lėtai veda epidemijos link. Ne dėl to, kad žaidėjai yra blogesni mesdami baudas nei anksčiau, bet dėl to, jog treneriai yra labiau išprusę ir strategiški, be to kai kurių žmonių teigimu, mažiau džentelmeniški. Praėjusį sezoną, NBA sirgaliai buvo priversti išvysti maždaug 450 baudų metimų už nesportines pražangas, kuriuos metė vieni blogiausių baudų metikų lygoje.

Neseniai NBA komisaras Adamas Silveris pranešė, kad NBA valdybos nariai pritarė taisyklių pokyčiams, kurie atkalbėtų komandas nuo „Hack-a-Shaq“ taktikos, praplečiant paskutinių dviejų minučių taisyklę nuo rungtynių pabaigos iki kiekvieno kėlinio galo, taip sumažinant laiką, kai komandos gali savanaudiškai išnaudoti pražangas prieš prastus baudų metikus. Taip tokie žaidėjai kaip A.Bogutas gaus daugiau minučių apsaugos nuo šios taktikos vietoje dviejų. Silveris teigė tikįs, kad valdybos nariai įves šią taisyklę į visas rungtynes.

Tuo tarpu įaudrintos rungtynių atmosferos išlaikymas priklauso nuo vilčių, kad aukštaūgiai patobulės ties baudų metimais, kas atrodo mažai tikėtina. Tarp stabiliausių statistinių kategorijų krepšinyje yra realybė, kad 210 cm ar aukštesni vyrai pataiko tik maždaug 72 proc. baudų metimų. Toje milžinų grupėje pastebima tendencija: 75 proc. blogiausių baudų metikų NBA istorijoje yra 210 cm ūgio ar aukštesni. Vis dėlto patys blogiausi iš jų jau ilga laiką yra tarp geriausių lygos žaidėjų – visų laikų geriausieji, kurie baudas meta žemesniu nei 60 proc. taiklumu.

1950-aisiais ir 60-aisiais, 207 cm ūgio Billas Russellas nuo baudų metimų linijos metė 56,1 proc. taiklumu. 216 cm ūgio Wiltas Chamberlainas pataikė 51,5 proc. Shaquille‘as O‘Nealas, Dennisas Rodmanas, Timas Duncanas, Alonzo Mourningas, Benas Wallace‘as, Horace‘as Grantas, Vinas Bakeris, Dwightas Howardas ir Blake‘as Griffinas – visi šie žaidėjai buvo įvardinti „Visų žvaigždžių“ savaitgalio dalyviais per sezonus, kuomet baudas metė prastesniu nei 60 proc. taiklumu.

Šie žaidėjai yra parankios konkurencingų varžovų komandų trenerių aukos. Kevinas Durantas, kurio ūgis 206 cm, metantis baudas 88 proc. taiklumu, kalbėjo už daugelį, kai gruodį ESPN žurnalistui Royce‘ui Youngui sakė: „Jei nenori, kad tau kirstų per rankas, turi dirbti ties tais nelemtais baudų metimais.“

Praėjusių metų gegužės pradžioje TNT laidų vedėjo paklaustas vienas geriausių metikų NBA istorijoje Reggie Milleris sakė: „Pataikyk baudų metimus. Tai – nepagarba sau, o aš tas, kuris praleido begalę valandų salėje, dirbdamas ties metimo technika. Mes dirbome savo profesijos labui.“

Daugiau treniruočių! Viskas labai logiška. Vis dėlto pasak tų, kurie stengiasi diagnozuoti tikrąsias šios problemos šaknis, yra visiškai priešingai.

Krepšinio mėgėjų mėgstama teorija yra ta, kad krepšinio kamuolys – santykinai mažas, todėl milžiniškose rankose jį sunku suvaldyti. Pabandykite „atlikti metimą“ su teniso kamuoliuku.

Įtikinamas argumentas, kol to neišbandėte. San Antonijaus komandos žaidėjas Kawhi Leonardas, kurio rankos yra beveik tokios pat masyvios kaip Sh.O‘Nealo, praėjusį sezoną pataikė 87,4 proc. baudų metimų. Kadaise manyta, kad Arvydas Sabonis turi vienas didžiausių plaštakų lygoje, bwr jis baudas metė 80 proc. taiklumu.

Nors NBA istorinių duomenų apie plaštakų dydžius stoka paverčia kruopštų, dešimtmečius trunkantį tyrimą neįmanomu, analizė apie plaštakų ilgius, paremta duomenimis, išgautais sudėjus 118 NBA naujokų biržos žaidėjų matmenis, kurie atliko bent 100 baudų metimų per karjerą, patvirtino, kad plaštakos dydis nėra reikšmingas faktorius, lemiantis baudų metimų sėkmę.

Andrew Nicholsonas turi didžiausias plaštakas duomenų bazėje, bet Orlando komandos aukštaūgis per savo karjerą baudas meta 78 proc. taiklumu. Štai „Bucks“ komandos krepšininkas Michaelas Carteris-Williamsas turi mažiausias plaštakas ir baudas meta tik 69,2 proc. taiklumu.

Krepšinio Šlovės muziejaus laureatas, treneris Rickas Pitino yra ištikimas „Didelių rankų“ teorijos šalininkas, būtent todėl praėjusią vasarą „YouTube“ internetinėje svetainėje jis studijavo Ricko Barry „bobutės metimo“ mokomuosius vaizdo įrašus. Treniruočių salėje pats R.Pitino išmoko, kaip iš apačios stabiliai pataikyti 8 iš 10 baudų metimų, kol galėjo tinkamai išmokyti savo auklėtinį Chinanu Onuaku, kaip tai padaryti.

Po Pitino ir jo štabo treniruočių Ch.Onuaku baudų pataikymo procentas praėjusi sezoną nuo 46,7 proc. pakilo iki 58,9 procento. Onuaku tai labai patiko.

„Man nerūpi, ką galvoja žmonės. Man svarbiausia, kad kamuolys įkristų į krepšį“, – sakė Ch.Onuaku.

Hjustono „Rockets“ apdovanojo Onuaku pasirinkdami jį 37-uoju šaukimu 2016-ųjų naujokų biržoje, jis gali būti pirmasis NBA žaidėjas per dešimtmečius, metantis baudas iš apačios.

„Jeigu aš vėl būčiau NBA direktorius, tuojau pat pasamdyčiau Ricką Barry mokyti Andre Drummondą, Dwightą Howardą ir bet kurį kitą krepšininką. Žinoma, aš pats jau gana gerai įvaldžiau šią techniką“, – teigė Pitino.

Tyrimo guru Michaelas Beuoy rado keletą kitų įmanomų paaiškinimų dėl prasto baudų metimų procento be plaštakos dydžio. Kapstymasis „SportVU“ pateiktuose duomenyse, M.Beuoy atskleidė, kad aukšti žaidėjai linkę turėti aukštesnes metimo trajektorijas, o tai reiškia, jog kamuolys pasiekia krepšį taip lyg būtų išmestas iš didesnio aukščio t. y. greičiau. Dirko Nowitzkio baudų metimai krepšį pasiekia 6,2 metro per sekundę greičiu; Kyrie Irvingo – 5,9.

Visa tai nesvarbu, jei metimas būna visiškai tikslus. Jeigu metimas liečia lanką, kaip nutinka daugeliu atveju, Nowitzkio metimas nuo lanko atšoktų su didesne jėga už Irvingo atliktą metimą. Krepšinyje daug metimų pašokinėja ant lanko, o po to sėkmingai skrodžia tinklelį.

Beuoy taip pat išsiaiškino, kad aukštaūgiai neatsargiai elgiasi su kamuoliu. Pradinė pozicija, išmetimo taškas, greitis ir kampas, kai kamuolys palieka krepšininkų rankas – geriausi metikai šiuos aspektus išlaiko beveik nepakitusius. Šių aspektų atžvilgiu, aukščiausi žaidėjai turi daug, o blogiausi baudų metikai begalę pakitimų.

Kitaip tariant, fizinių skirtumų paieška tarp aukštų ir žemų metikų atskleidė įrodymus, kad tikrasis skirtumas yra visai ne fizinis.

Golfe, kaip ir metant baudas, atliekamas panašus veiksmas. Pagrindinis iššūkis – stovėti priešais minią, nustatyti taikinį ir tiksliai judinti savo kūną. Staigmena yra yda. Privalumas – įvaldyti judesį, kurį gali atkartoti bet kokiomis sąlygomis. O treniruotės yra visiems žinomas, pagrindinis sėkmės principas. Vis dėlto taip būna ne visiems ir ne kiekvieną dieną. Daugelis geriausiųjų yra matę, kaip ridenimo aikštėse viskas pasisuka siaubinga ir nepataisoma linkme, nes kažkas nutiko jų galvose.

Ernie Elsas laimėjo keturis didžiausius golfo titulus ir teigė aštuonis kartus per savo karjerą į duobutę pataikęs pirmu smūgiu (angl. „hole-in-one“). Jis – penktas daugiausiai uždirbančių golfo žaidėjų sąraše. Vis dėlto pirmoje „Masters“ turnyro ridenimo aikštėje šiais metais, jam prireikė šešių kankinančių patų (putt), kad pasiektų tikslą.

Golfe jie tai vadina „yips“ (toliau – nervingumas), kai jie apskritai tai mini. Tai jau dešimtmečius tiriama ne tik golfe, bet visur – nuo krepšinio iki smiginio ir pianino koncertų.

Vienas iš tokių tyrinėtojų yra Chrisas Cassidy. 46-erių vyras yra baigęs karinio jūrų laivyno akademiją ir Masačiusetso technologijos institutą (MTI). Jis dešimt metų buvo karinio jūrų laivyno snaiperis bei astronautas, išsilaipinęs kosmose. Šuo metu jis vadovauja NASA astronautų programai, jų atrankai ir šalies kosmoso kadetų treniruotėms. Teigiama, kad Cassidy turbūt yra geriausiai apmokytas žmogus JAV vyriausybės istorijoje.

Jis taip pat ir NBA gerbėjas, gyvenantis Hjustone, „hack-a“ epidemijos epicentre dėka Dwighto Howardo, kuris neseniai pasirašė sutartį su Atlantos komanda, ir jo dublerio Clinto Capelos. Kai paaiškėjo, kad „Rockets“ pasirinko Onuaku, intelektinė Ch.Cassidy pusė tryško džiaugsmu. Vis dėlto buvęs astronautas prisipažįsta, „Kaip sirgalius tiesiog noriu, kad jie laimėtų.“

Cassidy mano, kad aukštaūgiai neturi nieko bendro su prametinėjamais baudų metimais, tačiau turi daug bendro su tuo, kaip žmonės gauna konkurencines darbo vietas:

„Mes turime 18 tūkst. pretendentų į 10 darbo vietų, o tarp jų yra daug tikrai gerų kandidatų. Man tereikėjo varžytis su dar vienu vyruku, o viską išsprendė labai, labai mažas dalykas, kažkas nereikšmingo“, – apie žmones, norinčius tapti astronautais kalbėjo Cassidy.

Kiek žinoma, vyrukas, kurį Cassidy įveikė, kad taptų astronautu, buvo alergiškas maistui. Taip, alergiškas maistui.

Pamoka: tokioje konkurencingoje srityje tave gali pasmerkti bet koks trūkumas. Šiuo atveju, 180 cm ūgio NBA žaidėjas yra tarsi astronautas. Kad išsiskirtų iš milijono panašaus ūgio žmonių, kurie norėtų žaisti NBA, jis privalo būti stiprus psichiškai ir fiziškai, padaryti viską, jog turėtų lengvai pakartojamą metimo techniką.

O kas, jeigu esi blogas 213 cm ūgio baudų metikas? Na gerai, tu vis tiek turi gana gera progą patekti į NBA paprasčiausiai todėl, kad pasaulyje nėra daug tokio ūgio krepšininkų. Davidas Epsteinas knygoje „The Sports Gene“, remdamasis vyriausybės pateiktais gyventojų skaičiaus rodikliais apskaičiavo, kad NBA žaidžia stulbinantys 17 proc. visų 213 cm ūgio Amerikos vyrų nuo 20-ies iki 40-ies metų amžiaus.

„Tokio ūgio krepšininkų yra nepaprastai mažai ir jie nėra parengti būti gerais baudų metikais. Esu tikras, kad NBA aukštaūgiai, dar nuo tada, kai jie mokėsi septintoje klasėje, sporto salėse mėtydavo baudas, o tai nebūtinai paverčia juos geresniais. Todėl turi būti kita priežastis“, – sakė Cassidy.

Atkaklių rungtynių pabaigose, kai namų komandos sirgaliai šaukia lyg išprotėję, kad sutrukdytų varžovams pataikyti baudų metimus ir yra tylūs, kai juos meta namų komanda, tai namuose žaidžiančiai ekipai suteikia didelį pranašumą, ar ne?

Iš ESPN vertė Mindaugas Dapkus. Antrąją straipsnio dalį portale Krepsinis.net skaitykite ketvirtadienį.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.